Administracinė byla Nr. eA-2553-1047/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04627-2024-0
Procesinio sprendimo kategorija 8.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gruodžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 24S22752
(toliau – ir Sprendimas)
2. Pareiškėja skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Sprendimu Migracijos departamentas panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nurodęs, kad pareiškėja nesudarė darbo sutarties su uždarąja akcine bendrove „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė), nors leidimas laikinai gyventi jai buvo išduotas darbo minėtoje bendrovėje pagrindu.
2.2. Pareiškėja teigė, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Sprendimas priimtas nesiaiškinant svarbių aplinkybių, o vertinant tik darbo sutarties nebuvimo faktą, Sprendimas neatitinka teismų praktikos. Atsakovas apsiribojo pareiškėjai nepalankiais duomenimis iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos ir neįsigilino į susiklosčiusios situacijos specifiką.
2.3. Nepaisant to, kad pareiškėja nedirba, svarbu įvertinti, dėl kokių priežasčių darbo santykiai su pareiškėja neatsirado. Formalus Įstatymo 50 straipsnio taikymas nagrinėjamu atveju yra neproporcingas ir nesąžiningas. Sprendimas priimtas vienašališkai, nebendradarbiaujant su pareiškėja. Atsakovas nesusisiekė su pareiškėja, neišsiaiškino individualios situacijos, darbo santykių nebuvimo priežasčių, nesidomėjo, ar pareiškėja įgyvendina darbo santykių atsiradimo procedūras, neperspėjo apie ketinimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, todėl nesilaikė objektyvumo principo.
2.4. Pareiškėja nežinojo, kad darbo sutartis su ja nėra sudaryta. Taip pat pareiškėja, teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nežinojo, jog su ja darbo sutartis nebus sudaryta. Todėl Sprendimas nepagrįstai grindžiamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu.
4. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja, atsiėmusi leidimą laikinai gyventi, darbo sutarties su Bendrove nesudarė. Taip pat nustatyta, kad pareiškėja, kreipdamasi su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jos pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš bendrovės. Kadangi darbo sutartis su pareiškėja nebuvo sudaryta, ji Bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėja, teikdama prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, o tai, kad ji neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai gyventi panaikinimo nuostatą, nustatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte.
4.2. Pareiškėja skunde neneigia, kad Bendrovė su ja sutarties nesudarė, todėl dėl bylos esminių faktinių aplinkybių ginčo nėra. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
II.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, be kita ko, šias aplinkybes:
6.1. Pareiškėja 2023 m. vasario 11 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti pagal darbo sutartį Bendrovėje. Prašyme nenurodyta, kad pareiškėja planuoja užsiimti alternatyviomis veiklomis Lietuvoje, nurodomas planuojamas gauti darbo užmokestis – 850 Eur, kurį pareiškėja įvardijo vieninteliu pragyvenimo šaltiniu. Bendrovės tarpininkavimo rašte taip pat nurodyta, kad pareiškėja bus įdarbinta pagal neterminuotą darbo sutartį, numatomo mokėti mėnesinio darbo užmokesčio dydis – 850 Eur. Atsakovas, įvertinęs pateiktus duomenis, išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2025 m. balandžio 24 d.
6.2. Remiantis į bylą pateiktais VSDFV duomenimis, pareiškėja Bendrovėje įdarbinta nebuvo, jokiose kitose įmonėse Lietuvos Respublikoje pareiškėja nedirba.
7. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, rėmėsi, be kita ko, Įstatymu ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329
(toliau – ir Aprašas). Įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą teismas nurodė, kad Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė jam Įstatymu suteiktos diskrecijos ribose.
8. Teismas nurodė, kad, VSDFV duomenimis, pareiškėja darbo sutarties su Bendrove nesudarė, jokiose kitose įmonėse nedirba. Teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybes, dėl kurių darbo sutartis su pareiškėja nebuvo sudaryta. Vien faktas, kad darbo sutartis su pareiškėja nebuvo sudaryta, laikytinas Įstatymo nustatytu savarankišku pagrindu panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi. Be to, teismo teigimu, pareiškėja skunde nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus.
9. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad buvo nepagrįstai konstatuota, jog ji pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėja gavo leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad dirbs Bendrovėje ir jai bus mokamas 850 Eur darbo užmokestis, tačiau pareiškėja iš viso nepradėjo dirbti, negavo darbo užmokesčio, o tai sudaro pagrindą išvadai, kad prašyme pateikti duomenys, t. y. duomenys, patvirtinantys vieną iš Įstatymo 44 straipsnio
1 dalies 2 punkte įtvirtintų leidimui laikinai gyventi išduoti būtinųjų sąlygų – darbdavio įsipareigojimą įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui, neatitiko tikrovės. Šiuo atveju atsakovas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą spręsti, kad pareiškėja, teikdama duomenis dėl ketinimo dirbti Bendrovėje ir planuojamo gauti uždarbio šioje bendrovėje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes, prašydama leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėja nurodė, kad jos vienintelis pragyvenimo lėšų šaltinis yra numatomas darbo užmokestis, gaunamas šioje įmonėje, ji kitų pragyvenimo lėšų šaltinių nenurodė, o iš nurodyto lėšų šaltinio atitinkamų pajamų negavo, nedirbo. Teismų praktikoje tokia aplinkybė vertinama kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas, siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
10. Teismo teigimu, iš pateiktų faktinių aplinkybių (kurių neneigė ir pareiškėja), akivaizdu, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą priimti Sprendimą, vadovaudamasis Įstatymo
50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Būtent pareiškėja turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti sąlygas, pagal kurias jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Be to, pareiškėja Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms minėto leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju pareiškėja neneigė, kad nebuvo įdarbinta (darbo sutartis nebuvo sudaryta), tačiau per pusę metų nuo leidimo gyventi išdavimo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėja objektyviai šį faktą turėjo sužinoti, taip pat privalėjo kreiptis į Migracijos departamentą dėl pasikeitusių aplinkybių.
11. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose nustatytų imperatyvių pagrindų buvimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
III.
13. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
14. Pareiškėja pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei apeliaciniame skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Nepaisant to, kad pareiškėja VSDFV duomenis darbo santykių neturi, tačiau svarbu įvertinti, dėl kokių priežasčių darbo santykiai nesusiklostė. Formalus Įstatymo 50 straipsnio taikymas nagrinėjamu atveju yra neproporcingas ir nesąžiningas. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad Sprendimas priimtas vienašališkai, nebendradarbiaujant su pareiškėja, atsakovas į pareiškėją nesikreipė, neprašė paaiškinti susidariusios situacijos, nesidomėjo, ar pareiškėja žino, kad VSDFV duomenimis ji nėra įdarbinta, neperspėjo apie ketinimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
14.2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad pareiškėja nežinojo, jog darbo sutartis su ja nėra sudaryta. Pareiškėja yra sudariusi rašytinę darbo sutartį su Bendrove ir atliko darbo funkcijas, tačiau apie tai, kad apie jos įdarbinimą nėra pranešta VSDFV, pareiškėja sužinojo tik gavusi Sprendimą. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėja, teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, žinojo, jog su ja darbo sutartis nebus sudaryta. Todėl Sprendimas nepagrįstai grindžiamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu.
14.3. Pareiškėjos kaltės dėl de iure nesusiklosčiusių darbo santykių nenustatė nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas, todėl vien aplinkybė, kad pareiškėja darbo santykių neturi, savaime nesudaro pagrindo naikinti jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
14.4. Sprendimas neatitinka teismų praktikos. Teismas iš esmės pakartojo atsakovo poziciją, neįvertino bylos aplinkybių ir tikrosios situacijos, o tai pažeidžia pareiškėjos teisę į tinkamą ir teisingą teismą. Taip pat yra pažeidžiami gero administravimo, objektyvumo, protingumo, proporcingumo ir kiti principai.
15. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
16. Atsakovas pakartoja ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nustatytas faktines aplinkybes bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Pareiškėja apeliaciniame skunde pateikia tik savo asmeninį vertinimą ir interpretaciją dėl atsakovo Sprendime bei teismo sprendime vartotinų žodžių bei sakinių, tačiau nepaneigia padarytų išvadų.
16.2. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei nurodo pareiškėja, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
18. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėja darbo sutarties su Bendrove nesudarė, jokiose kitose įmonėse nedirba, nors jai leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas darbo Bendrovėje pagrindu, pareiškėjos skundą atmetė. Teismas pripažino, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą priimti Sprendimą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies
2 ir 6 punktais ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, o jo atliktas tyrimas yra tinkamas ir visapusiškas.
19. Pareiškėja, apeliaciniame skunde nesutikdama su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu, pažymi, kad Migracijos departamentas nesiekė įvertinti visų aktualių aplinkybių, nebendradarbiavo su pareiškėja, darbo sutartis nebuvo sudaryta ne dėl pareiškėjos kaltės, ji, teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nežinojo, kad darbo sutartis su ja nebus sudaryta.
20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje
(ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
21. Vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p.).
22. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.).
23. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir
21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
24. Nagrinėjamu atveju leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduotas darbo Bendrovėje pagrindu, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Tačiau Migracijos departamentas, patikrinęs VSDFV duomenis, nustatė, kad pareiškėja nesudarė darbo sutarties su Bendrove, o kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėja nedirba. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad: 1) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) darbo sutartis su asmeniu nesudaryta. Taigi, Sprendimas priimtas konstatavus du savarankiškus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p. ir 35 str.1 d. 2 p. (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p.).
25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra įrodymų, kuriais remiantis būtų teisinis pagrindas paneigti ginčijamo Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą vertinant jį Įstatymo 50 straipsnio
1 dalies 6 punkto (nustatyta, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta) taikymo aspektu, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, vertindamas nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisę panaikindamas pareiškėjai išduotą leidimą vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Teisėjų kolegija šiuo aspektu atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis šioje byloje dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl minėti apeliacinio skundo argumentai atmetami.
26. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nebuvo ginčo, kad pareiškėja neįsidarbino Bendrovėje, nors leidimas laikinai gyventi jai buvo išduotas būtent darbo Bendrovėje pagrindu. Šios aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovui atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies
6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi. Pabrėžtina, kad Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-1263-525/2024 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos argumentai, kad aptariama įstatymo nuostata buvo pritaikyta itin formaliai ir nepagrįstai, atmestini.
27. Pareiškėjos teiginiai, kad tarp jos ir Bendrovės nebuvo sudaryta darbo sutartis dėl darbdavio kaltės, teisėjų kolegijos vertinimu, yra hipotetinio, deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiais įrodymais, be to, nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodė, kad sudarė darbo sutartį su Bendrove, tačiau tokie įrodymai nebuvo pateikti. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai išduoto leidimo galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimai negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Pareiškėja nepateikė įrodymų dėl būsimo darbdavio galbūt padarytų darbo teisės pažeidimų, todėl šie argumentai atmetami kaip nepagrįsti, pripažįstant, kad atsakovas Sprendime, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies
6 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024).
28. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas, naikindamas pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvoje neapsiribojo tik Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu, o taikė ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą (duomenys, kuriuos užsienietė pateikė norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės), teisėjų kolegija pasisakys ir dėl šios teisės normos taikymo ginčo teisiniuose santykiuose pagrįstumo.
29. Vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-2438-415/2024, 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-2451-789/2024, 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024) Įstatymo nuostatų pateiktais išaiškinimais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau atsakovas padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, nurodydamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vietoje Įstatymo
35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ginčijamame Sprendime atsakovas privalėjo nurodyti
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą ir taikyti jame įtvirtintą teisinį reguliavimą. Todėl teisėjų kolegija pakeičia ginčijamame Sprendime nurodytą leidimo pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisinį pagrindą iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.
30. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nesiaiškino visų su pareiškėja susijusių aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimui priimti užteko turimų bei nepaneigtų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-899-756/2022, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1093-415/2024). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad duomenys apie pareiškėją buvo aiškūs, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo rinkti papildomus duomenis. Pareiškėja nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus ar paneigtų Migracijos departamento bei pirmosios instancijos teismo sprendimų išvadas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021). Todėl argumentai, kad atsakovas priėmė Sprendimą nebendradarbiaudamas su pareiškėja ir į ją nesikreipdamas, atmestini.
31. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Todėl šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai atmestini.
32. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui.
33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatytas pagrindas naikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 17 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. sausio 19 d. sprendime Nr. 24S22752 nurodytą leidimo (duomenys neskelbtini) laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą iš Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Beata Martišienė
Egidijus Šileikis