Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS SKOLOS ĮSTATYMO NR. I-1508 2, 4 IR 8 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-3909(2)
2016 m. rugsėjo 28 d. Nr. 951
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. SV-S-1468 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 46 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo Nr. I-1508 2, 4 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-3909(2) (toliau – Įstatymo projektas) nuostatoms, kuriomis siekiama suteikti galimybę garantijų institucijoms užtikrinti kredito įstaigoms faktoringo sutartyje nustatyto piniginio reikalavimo dalinį apmokėjimą, kai pagal garantijas tokių įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, atidėto mokėjimo pagal kredituojančio eksportuotojo sudarytą prekių pirkimo–pardavimo sutartį dalinį sumokėjimą ir (arba) draudimo įmonei dalies jos sumokėtos draudimo išmokos eksporto kredito draudėjui padengimą, tačiau pasiūlyti tobulinti Įstatymo projekto teisinio reguliavimo priemones, atsižvelgiant į šias pastabas ir pasiūlymus:
1.1. Atsižvelgiant į faktoringo priemonės turinį, kad garantijų institucijos garantijomis gali užtikrinti ne finansavimą, o kliento (kreditoriaus) piniginį reikalavimą, kurį klientas (kreditorius) perduoda arba įsipareigoja perduoti kitai šaliai (finansuotojui) mainais už pinigus, ir siekiant, kad šios priemonės naudojimas nebūtų laikomas su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba, tai yra garantijų institucijai suteikiant teisę teikti garantiją ne dėl viso, o dėl dalies piniginio reikalavimo apmokėjimo, pasiūlyti tikslinti Įstatymo projekto 3 straipsnio 2 dalimi pildomą Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo (toliau – Valstybės skolos įstatymas) 4 straipsnio 4 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip:
1.2. Atsižvelgiant į tai, kad garantijų institucijos garantuoja ne už siektinus rezultatus, o už konkrečias priemones ir prievoles, siekiant, kad šios priemonės naudojimas nebūtų laikomas su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba, tai yra garantijų institucijai suteikiant teisę teikti garantiją ne dėl viso, o dėl dalies atidėto įsipareigojimo padengimo, ir skatinant lietuviškos kilmės prekių, turinčių Prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduotą prekių kilmės sertifikatą, liudijantį, kad prekės pagamintos Lietuvos Respublikoje (toliau – lietuviškos kilmės prekės), eksportą, pasiūlyti tikslinti Įstatymo projekto 3 straipsnio 3 dalimi pildomą Valstybės skolos įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
„5) dalies atidėto mokėjimo pagal kredituojančio eksportuotojo sudarytą lietuviškos kilmės prekių, turinčių Prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduotą prekių kilmės sertifikatą, liudijantį, kad prekės pagamintos Lietuvos Respublikoje, pirkimo–pardavimo sutartį sumokėjimo ir (arba) draudimo įmonei dalies jos sumokėtos draudimo išmokos eksporto kredito draudėjui padengimo.“
2. Nepritarti Įstatymo projekto nuostatoms, kuriomis siekiama sudaryti galimybes garantijų institucijoms suteikti galimybę verslo subjektams su garantijų institucijų garantija įsigyti jų poreikius atitinkančios pakankamos kokybės ir tinkamos kainos naudotą įrangą, naudotus mechanizmus ir (arba) naudotus įrenginius, užtikrinti suteikto finansavimo pagal obligacijų įsigijimo sandorį grąžinimą ir (arba) už suteiktą finansavimą mokamų palūkanų sumokėjimą, taip pat atidėto mokėjimo (suteikto eksporto kredito) pagal kredituojančio eksportuotojo sudarytą paslaugų ar darbų pardavimo sandorį sumokėjimą ir (arba) draudimo įmonei dalies jos sumokėtos draudimo išmokos eksporto kredito draudėjui padengimą dėl šių priežasčių:
2.1. Valstybės skolos įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatos, kad garantijų institucijos garantijas gali teikti dėl naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių kainos ar jos dalies sumokėjimo pagal naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių finansinės nuomos (lizingo) sutartis, sudarytas su finansinės nuomos (lizingo) bendrovėmis, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Seimui 2010 m. lapkričio 23 d. priėmus Valstybės skolos įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. XI-1162 (įsigaliojo 2011 m. sausio 1 d.), atsižvelgiant į naujos (nenaudotos) gamybinės įrangos ir (arba) naujų (nenaudotų) įrenginių likvidumo trūkumą, jų vertės antrinėje rinkoje spartų mažėjimą dėl mažo potencialių klientų skaičiaus ir į tai, kad finansinės nuomos (lizingo) bendrovės dėl padidėjusios likvidumo rizikos buvo priverstos kliento prašyti papildomų užstatų ar garantijų. Šiuo atveju garantijos gavimas padeda išspręsti papildomo užstato ar garantijos klausimą, skatina naujas įmones finansuoti finansinės nuomos (lizingo) būdu, taip pat atnaujinti įmonių naudojamą įrangą ir (arba) įrenginius, diegti moderniausias technologijas. Atsižvelgiant į naudotos įrangos ir (arba) įrenginių kainą, jos prieinamumą ir valdomą kainos kitimo riziką, papildoma valstybės parama netikslinga ir nereikalinga.
2.2. Garantijos už Lietuvos Respublikos juridinio asmens, Lietuvos Respublikoje įsteigto Europos ekonominės erdvės valstybės narės įmonės filialo leidžiamas obligacijas yra garantuojamam bankiniam kreditui alternatyvi priemonė verslo subjektų investicijoms finansuoti ir (ar) apyvartinėms lėšoms papildyti, tačiau dėl mažesnių poveikio skolininkui galimybių būtų nuostolingesnė už atitinkamų charakteristikų bankinį kreditą. Garantuojamo bankinio kredito garantija teikiama finansų įstaigai, kuri privalo kontroliuoti kredito lėšų naudojimą pagal tikslinę paskirtį, vykdyti skolininko finansinio pajėgumo priežiūrą, už kreditą įkeisto turto naudojimo priežiūrą ir kita. Tai įprastinės kreditoriaus funkcijos, kurios turi būti atliekamos, nesvarbu, ar kreditas garantuojamas ar ne. Kai prievolės vykdomos netinkamai (dėl kreditoriaus kaltės), garantijos išmoka finansų įstaigai mažinama. Įkeisto turto realizavimo pajamos mažina kreditoriaus ir (arba) garanto patiriamą nuostolį. Kai skolinamasi išleidžiant obligacijas, nei finansų patarėjas, nei finansų tarpininkas – obligacijų platintojas, nei fiskalinis agentas, nei galutinis investuotojas (faktinis skolininko kreditorius) neturi galimybių atlikti nurodytų kreditoriaus funkcijų. Taigi garantas turėtų prisiimti papildomą nuostolį dėl neefektyvios skolininko priežiūros, skolininko piktybinės veikos ir įkeisto turto praradimo.
2.3. Siekiant su bendrąja rinka suderinamomis valstybės pagalbos priemonėmis skatinti lietuviškos kilmės prekių eksportą ir negalint nustatyti darbų ir paslaugų kilmės, paslaugų, darbų ir nelietuviškos kilmės prekių eksporto kredito garantijos netikslingos.
2.4. Valstybės garantijomis prisiimami valstybės turtiniai įsipareigojimai grąžinti visą skolą arba jos dalį ir sumokėti už grąžinamą skolą ar jos dalį palūkanas vidaus arba užsienio kreditoriui už skolininką, už kurio įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, jeigu šis neįvykdo paskolos sutartyje arba kituose įsipareigojamuosiuose skolos dokumentuose nustatytų įsipareigojimų arba įvykdo juos ne visus, neįtraukiami į valstybės skolą, kol valstybė Valstybės skolos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka nepradeda vykdyti savo turtinių įsipareigojimų pagal valstybės garantiją, tai yra kol skolininkas nenustoja pats vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų kreditoriui. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad nors suteikta valstybės garantija tiesiogiai nedidina valstybės skolos, tačiau su rizikingais projektais susijęs garantavimas potencialiai didina valstybės skolos augimo riziką, taigi ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų poreikį.