Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.56, 6.892, 6.894, 6.913 ir 6.928 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 6.9271 ir 6.9272 straipsniais įstatymo projekto Nr. XIIP-915
2014 m. liepos 30 d. Nr. 748
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. SV-S-599 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Pritarti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.56, 6.892, 6.894, 6.913 ir 6.928 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 6.9271 ir 6.9272 straipsniais įstatymo projekto Nr. XIIP-915 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIP-915) teisinio reguliavimo tikslui – spręsti dėl fragmentiško ir nenuoseklaus depozitinių sąskaitų teisinio reguliavimo kylančias praktines problemas ir sukurti teisines depozitinėse sąskaitose laikomų lėšų apsaugos sąlygas, tačiau iš esmės nepritarti Įstatymo projektui Nr. XIIP-915 (teisinio reguliavimo priemonėms) dėl šių priežasčių:
1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) 2014 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 201 „Dėl Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo Nr. IX-975 2, 6, 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.120, 3.92, 4.197, 4.226, 6.51, 6.56, 6.106, 6.679, 6.892, 6.894 ir 6.928 straipsnių pakeitimo ir 1.107, 6.902 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 656 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 47 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo Nr. XI-1307 5 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo projektų pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ pritarė ir Lietuvos Respublikos Seimui pateikė Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo Nr. IX-975 2, 6, 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.120, 3.92, 4.197, 4.226, 6.51, 6.56, 6.106, 6.679, 6.892, 6.894 ir 6.928 straipsnių pakeitimo ir 1.107, 6.902 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 656 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 47 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo Nr. XI-1307 5 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo projektus, kurie Teisės aktų registre įregistruoti atitinkamai Nr. XIIP-1558, Nr. XIIP-1559, Nr. XIIP-1560, Nr. XIIP-1561 ir Nr. XIIP-1562 (toliau – Vyriausybės pateikti įstatymų projektai). Vyriausybės pateiktų įstatymų projektų tikslai – tie patys, tačiau juose siūlomos kitokios, nei numatyta Įstatymo projekte Nr. XIIP-915, su depozitinių sąskaitų teisiniu reguliavimu susijusių praktinių problemų sprendimo teisinės priemonės. Vyriausybės pateiktuose įstatymų projektuose kaip ir Įstatymo projekte Nr. XIIP-915 siūloma atsisakyti galiojančių Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.56 straipsnio 8 dalies nuostatų, kad depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą (toks siūlymas pateiktas atsižvelgiant į tai, kad projektus derinant su suinteresuotomis institucijomis ir visuomene nebuvo rasta priemonių, užtikrinančių realų ir efektyvų depozitinėse sąskaitose laikomų lėšų atskyrimą nuo kito bankrutuojančios kredito įstaigos turto), tačiau vadovaujantis galiojančia Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata, kad indėlių draudimo suma (ne didesnė kaip 100 000 eurų atitinkanti suma litais) taikoma, nesvarbu, kokios rūšies indėlio ar banko sąskaita, kurioje laikoma konkreti pinigų suma, nustatomas sisteminis depozitinių sąskaitų reglamentavimas, efektyvi ir lygiavertė depozitinėse sąskaitose laikomų kitiems asmenims, ne depozitinių sąskaitų savininkams, priklausančių lėšų apsauga pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą ir 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 2 tomas, p. 252) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB (OL 2009 L 68, p. 3) (toliau – Direktyva 94/19/EB), taip pat 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/49/ES dėl indėlių garantijų sistemų (nauja redakcija) (OL 2014 L 173, p. 149) nuostatas.
2. Įstatymo projekto Nr. XIIP-915 6 straipsniu pildomame Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.9272 straipsnyje siūloma nustatyti, kad bankas ar kita kredito įstaiga privalo apsaugoti depozitinėse sąskaitose laikomas lėšas vienu iš būdų: atskirdami jas nuo kitų lėšų, kurias valdo, naudoja ir (arba) kuriomis disponuoja, ir ne vėliau kaip kitos dienos pabaigoje pervesdami jas į Lietuvos banką ar kitą Lietuvos Respublikoje veikiančią kredito įstaigą arba investuodami į saugų, likvidų ir mažos rizikos turtą; apdrausdami šias lėšas draudimo sutartimi arba gaudami joms garantiją ar laidavimo raštą. Toks siūlomas apsaugos mechanizmas dėl praktinių jo taikymo sunkumų ir teisinio nenuoseklumo neužtikrintų, kad būtų pasiektas norimas tikslas – sukurti teisines depozitinėse sąskaitose laikomų lėšų apsaugos sąlygas.
Pirma, galima tokia situacija, kai nemokia gali tapti ne tik kredito įstaiga, kurioje atidaryta depozitinė sąskaita, bet ir kredito įstaiga, kurioje atidarytoje sąskaitoje laikomos pirmosios kredito įstaigos pervestos lėšos, nemokia gali tapti ir kredito įstaiga ar draudimo įmonė, apdraudusi šias lėšas arba suteikusi garantiją ar laidavimą, o investicijos į turtą gali nuvertėti.
Antra, teisinio nuoseklumo stokoja šios Įstatymo projekto Nr. XIIP-915 nuostatos: 6 straipsniu pildomo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.9272 straipsnio 1 punkto nuostata, kad bankas ar kita kredito įstaiga privalo apsaugoti depozitinėse sąskaitose laikomas lėšas, pervesdami jas į kitą kredito įstaigą (kuri, beje, galės laisvai šiomis lėšomis disponuoti, nes jos nesaistys depozitinės sąskaitos sutartis) arba investuodami jas į saugų, likvidų ir mažos rizikos turtą, prieštarauja 5 straipsniu pildomo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.9271 straipsnio 2 dalyje nustatytam imperatyviam draudimui bankui ar kitai kredito įstaigai disponuoti depozitinėse sąskaitose laikomomis lėšomis.
Trečia, Įstatymo projekto Nr. XIIP-915 6 straipsniu pildomo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.9272 straipsnio 2 punkte siūlomas depozitinėse sąskaitose laikomų lėšų apsaugos priemonės – apdrausti šias lėšas draudimo sutartimi – reglamentavimas neatitinka Privalomųjų draudimų koncepcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1789 „Dėl Privalomųjų draudimų koncepcijos patvirtinimo“, 33 punkte nustatytų privalomųjų draudimų nustatymo principų: privalomojo draudimo įvedimas laikytinas kraštutine priemone (kai jis privalomas pagal Europos Sąjungos teisės aktus ar tarptautines sutartis arba taip kompensuojama didelė ir pastovi žala); privalomasis draudimas turėtų būti nustatytas tik įstatyme, kuriame tiksliai nurodoma privalomojo draudimo rūšis, nustatomos pagrindinės draudimo sąlygos ir kita. Antra vertus, siūlomą privalomąjį draudimą įdiegti gali būti sunku, nes šią veiklą vykdyti turėtų teisę tik tam tikrą licenciją gavusios draudimo įmonės, kurios, esant nepakankamai potencialių draudėjų, gali būti nesuinteresuotos jos imtis, vadinasi, numatomo teisinio reguliavimo tikslų nebūtų pasiekta.
3. Įstatymo projekto Nr. XIIP-915 5 straipsniu pildomo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.9271 straipsnio nuostatos, numatančios galimybę depozitinę sąskaitą atidaryti ne tik kredito įstaigoms, bet ir mokėjimo paslaugų teikėjams, kiek tai susiję su mokėjimo įstaigomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos mokėjimo įstaigų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad mokėjimo įstaiga, teikdama mokėjimo paslaugas, gali turėti tik mokėjimo sąskaitas, skirtas mokėjimo paslaugoms teikti. Depozitinės sąskaitos iš principo skirtos ne mokėjimo paslaugoms teikti, o kitiems asmenims priklausančioms lėšoms laikyti teisės aktuose nustatytais atvejais ir tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos mokėjimo įstaigų įstatymo 4 straipsnio 5 dalį mokėjimo įstaiga negali priimti indėlių ar kitų grąžintinų lėšų iš neprofesionalių rinkos dalyvių (todėl šiame įstatyme nustatyta mokėjimo įstaigų pareiga mokėjimų vykdymo tikslais iš paslaugų vartotojo gautas ir nurodytiems gavėjams nepervestas lėšas kitą dieną pervesti į kredito įstaigose atidarytas sąskaitas). Pagal Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 4 dalies 1 punktą tik kredito įstaiga turi išimtinę teisę priimti indėlius ir kitas grąžintinas lėšas iš neprofesionalių rinkos dalyvių.
4. Įstatymo projekto Nr. XIIP-915 5 straipsniu pildomo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.9271 straipsnio 1 dalies nuostata, kad depozitinėje sąskaitoje gali būti laikomos ne tik kliento patikėjimo teise ar kitais pagrindais valdomos kitiems asmenims priklausančios lėšos, bet ir atskiroje depozitinėje sąskaitoje gali būti laikomos pačiam klientui nuosavybės teise priklausančios lėšos, neatitinka įprastinės depozitinės sąskaitos esmės ir paskirties, taip pat neatitinka indėlininkų lygiateisiškumo principo dviem aspektais.
Pirma, indėlininkų apsaugą reglamentuoja Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas, kuris įgyvendina Direktyvą 94/19/EB. Pagal minėtus teisės aktus visiems indėlininkams Europos Sąjungoje garantuojama iki 100 000 eurų suma. Siūlomas reglamentavimas iškreiptų nustatytą vienodą indėlininkų apsaugos lygį.
Antra, siūlomas reglamentavimas galėtų būti prielaida išskirtinai traktuoti klientų, laikančių savo lėšas depozitinėje sąskaitoje, reikalavimus bankrutavus kredito įstaigai, taigi pažeistų kitų kreditorių interesus, tai yra ribotų jų reikalavimų tenkinimo galimybes.