Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO PAPILDYMO 1512 STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-3632
2016 m. birželio 22 d. Nr. 631
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. SV-S-1468 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 42 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 1512 straipsniu įstatymo projektui Nr. XIIP-3632 (toliau – įstatymo projektas Nr. XIIP-3632) dėl šių priežasčių:
1. Baudžiamosios atsakomybės už kraujomaišą nustatymas – netikslinga ir neproporcinga priemonė.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad „veikų kriminalizavimo procesas siejamas su visuomenėje vykstančiais socialiniais reiškiniais, tačiau kriminalizuojant veikas ne visada yra įvertinamos kitų teisės šakų realios galimybės sureguliuoti ir apsaugoti tam tikrus visuomeninius santykius. Lyginamojoje baudžiamojoje teisėje yra pavyzdžių, kai veikų kriminalizavimu ir ypač bausmių už neteisėtas veikas sugriežtinimu iš esmės yra siekiama įbauginti potencialų nusikaltėlį, kad jis nedarytų nusikaltimo. Tačiau tokiomis priemonėmis šis tikslas ne visada yra pasiekiamas. Kad veika būtų pripažinta nusikaltimu, reikia įvertinti visus su jos padarymu susijusius aspektus. Siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“).
Kriminalizavimo teorija teigia, kad socialinė problema turi būti pakankamai pavojinga, kriminalizuojamos veikos paplitimas negali būti nei itin retas, nei labai dažnas, turi būti įvertintos baudžiamosios teisės veikimo ribos. Įstatymo projekto Nr. XIIP-3632 aiškinamajame rašte nepateikti argumentai, kodėl siūlomas būtent toks socialinės problemos sprendimo būdas, neišdėstyta išsamesnė informacija apie siūlomos kriminalizuoti veikos (socialinės problemos) pavojingumą, esamą (galimą) reiškinio paplitimą, galimus kitus socialinės problemos sprendimo būdus, potencialius tiesioginius ir šalutinius kriminalizavimo rezultatus, finansines, kitas būtinas kriminalizavimo sąnaudas ir panašiai. Neturint duomenų apie šio reiškinio paplitimą Lietuvoje, nėra pagrindo teigti, kad egzistuojančios ar galimos švietimo, visuomenės poveikio priemonės yra nepakankamos kraujomaišos prevencijai. Vien tai, kad dalyje Europos valstybių kraujomaiša kriminalizuota (dalis šių sprendimų – istoriškai susiklosčiusi tradicija), savaime nėra pagrindas už teisės aktų iki šiol neuždraustą veiką siūlyti taikyti pačią griežčiausią teisinės atsakomybės formą – baudžiamąją atsakomybę.
2. Baudžiamosios atsakomybės už kraujomaišą nustatymas – perteklinė priemonė.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 3.17 straipsnyje nustatyta, kad draudžiama tuoktis tėvams su vaikais, įtėviams su įvaikiais, seneliams su vaikaičiais, tikriems ir netikriems broliams su seserimis, pusbroliams su pusseserėmis, dėdėms su dukterėčiomis, tetoms su sūnėnais. Paaiškėjus tokioms aplinkybėms po santuokos sudarymo, ji teismo sprendimu gali būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Vadovaujantis Civilinio kodekso 3.165 ir 3.192 straipsniais, tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Tėvai, atlikdami šias pareigas, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis. Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Taigi civilinė teisė nustato tėvų (ir būsimų) pareigas ir galimas civilines teisines pasekmes už jų elgesį.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (toliau – Baudžiamasis kodeksas) nustato baudžiamąją atsakomybę už lytinį santykiavimą ar kitokį lytinės aistros tenkinimą, kai pažeidžiama žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvė ar neliečiamumas. Bausmės taikomos ne tik už išžaginimą (149 straipsnis) ar seksualinį prievartavimą (150 straipsnis), bet ir už privertimą lytiškai santykiauti, kai grasinama panaudoti smurtą ateityje, panaudojama kitokia psichinė prievarta arba pasinaudojama asmens priklausomumu (151 straipsnis). Baudžiamasis kodeksas draudžia pilnamečio asmens lytinį santykiavimą ar kitokį lytinės aistros tenkinimą su jaunesniu kaip šešiolikos metų asmeniu (išskyrus atvejus, kai tarp veiksmų dalyvių nėra didelio amžiaus, dvasinės ir fizinės brandos skirtumo), o tėvui, motinai, globėjui, rūpintojui ar kitam teisėtam vaiko atstovui ar asmeniui, turinčiam įstatymuose nustatytų įgaliojimų nepilnamečio asmens atžvilgiu, taikomi griežtesni reikalavimai – Baudžiamasis kodeksas apskritai draudžia lytinį santykiavimą ar kitokį lytinės aistros tenkinimą su tokiu nepilnamečiu asmeniu (1511 straipsnis). Taigi Baudžiamasis kodeksas numato baudžiamąją atsakomybę visais atvejais, kai lytiškai santykiaujama ar kitaip tenkinama lytinė aistra, panaudojus smurtą, psichinę prievartą, pasinaudojant asmens priklausomumu arba nepilnamečio asmens pažeidžiama padėtimi. Kitaip tariant, galiojančiame Baudžiamajame kodekse jau dabar nustatytos reikiamos ir pakankamos priemonės, siekiant apginti įstatymo projekto Nr. XIIP-3632 aiškinamajame rašte minimo „silpnesniojo partnerio“ seksualinio apsisprendimo laisvę ar neliečiamumą. Kiti atvejai, kaip nurodyta ir įstatymo projekto Nr. XIIP-3632 aiškinamajame rašte, nepažeidžia asmens seksualinio apsisprendimo laisvės ir neliečiamumo, o yra etikos ir moralės reguliavimo dalykas, kur baudžiamosios atsakomybės taikymas būtų ne tik netikslingas ir neproporcingas, bet ir perteklinis.
3. Baudžiamosios atsakomybės už kraujomaišą nustatymas gali sukelti nepageidaujamų pasekmių ir turėti priešingą, nei tikimasi, poveikį.
Pirma, kraujomaišos kriminalizavimas lems tai, kad šie atvejai taps latentiškesni, nes lytinių santykių partneriai dar labiau slėps savo santykius nuo aplinkinių, baimindamiesi gresiančios kriminalinės bausmės. Dėl to mažės galimybių visuomenės ar kitokio poveikio priemonėmis paveikti asmenis, kad jie nutrauktų šiuos savo veiksmus, suteikti reikiamą psichologinę, medicininę ar kitokią pagalbą. Antra, bus sudėtingiau apginti įstatymo projekto Nr. XIIP-3632 aiškinamajame rašte minimo „silpnesniojo partnerio“ interesus, nes jis vengs pranešti apie jam daromą kito partnerio spaudimą, jo veiksmus, baimindamasis galimo baudžiamojo persekiojimo už dalyvavimą kraujomaišoje. Vien dėl to, kad auka bijos kreiptis į teisėsaugos institucijas, gali nepaaiškėti išžaginimo, seksualinio prievartavimo, privertimo lytiškai santykiauti ar kitų nusikaltimų aplinkybės. Trečia, praktikoje gali tapti neaiški takoskyra tarp buvimo nukentėjusiu asmeniu (pavyzdžiui, privertimo lytiškai santykiauti) ir kaltininko (pavyzdžiui, kraujomaišos). Nenustačius ar neįrodžius privertimo lytiškai santykiauti požymių, nukentėjusysis baudžiamajame procese gali greitai tapti įtariamuoju dėl bendrininkavimo darant kraujomaišos nusikaltimą. Ketvirta, moralės ir etikos srities delikto kriminalizavimas neišvengiamai lems aktyvesnę teisėsaugos institucijų veiklą šioje srityje, didesnį kišimąsi į privatų ir šeimos gyvenimą vien tam, kad būtų patikrinta, ar nėra pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą.