Civilinė byla Nr. 3K-3-17-403/2025
Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00066-2016-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.10.5.2.5; 3.2.6.1; 3.3.1.1; 2.6.10.2.4.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. sausio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 38 441,52 Eur turtinės žalos, 330 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovas ieškinį grindė neteisėtais teisėsaugos institucijų, pareigūnų veiksmais baudžiamojo proceso metu, kuris tęsėsi nuo 2008 m. balandžio 14 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d. Šiuo laikotarpiu ieškovui buvo iškeltos 6 baudžiamosios bylos, kurių ikiteisminio tyrimo numeriai: 07-1-00405-08 (toliau – byla Nr. 405), 01-2-00137-08 (toliau – byla Nr. 137), 83-1-00384-09 (toliau – byla Nr. 384), 01-2-00111-09 (toliau – byla Nr. 111), 01-2-00043-11 (toliau – byla Nr. 43) ir 01-2-00063-16 (toliau – byla Nr. 63).
4. Dėl ieškovo atžvilgiu organizuotų ikiteisminių tyrimų, kurių dalis inicijuoti dirbtinai, nepagrįstai ilgos tyrimų trukmės, daugybės teismo posėdžių, taikytų suvaržymų, ieškovo procesinių teisių pažeidimų ir su tuo susijusių išgyvenimų buvo nepataisomai sugadinta ieškovo sveikata, dėl stipraus streso, nerimo ir baimės jausmo ieškovas patyrė 4 infarktus, pareigūnų veiksmai lėmė depresiją, nerimą, nemigą, tokio pobūdžio išgyvenimai tęsėsi daugiau kaip 10 metų, pasekmės liko visam gyvenimui. Dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų buvo pažemintas ieškovo orumas, autoritetas, padaryta turtinė ir neturtinė žala, kuriai kilti sąlygas savo tyčiniais veiksmais sudarė ir kaltinimus inicijavę bei juos palaikę ir nagrinėję pareigūnai bei institucijos, ieškovo atžvilgiu vykdę provokacijas, inicijavę ikiteisminius tyrimus, aplaidžiai vykdę pareigas, neįžvelgę atliekamų tyrimų neteisėtumo. Ieškovui kaltinimai reikšti tyčia, siekiant, kad jis būtų laikomas suimtas, pratęsiami suėmimo terminai. Ieškovas patyrė ir turtinės žalos, kurią sudaro kelionės išlaidos į teisėsaugos institucijas, bylų medžiagos kopijavimo išlaidos, išlaidos už paskirtą antrinę teisinę pagalbą, prarastas piniginis užstatas, dantų gydymo išlaidos, nuostolis dėl ūkio žlugimo, išlaidos už UAB (duomenys neskelbtini) suteiktas teisines paslaugas viso baudžiamojo persekiojimo metu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Utenos apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės 2896,20 Eur turtinės žalos atlyginimą, 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitus ieškinio reikalavimus atmetė, priteisė iš atsakovės 40,23 Eur teismo turėtų pašto išlaidų atlyginimą.
6. Teismas vadovavosi CK 6.272 straipsniu, kasacinio teismo išaiškinimais dėl valstybės atsakomybės už ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veismais (neveikimu) padarytą žalą sąlygų, neturtinės žalos už neteisėtą procesinės prievartos – suėmimo – taikymą dydžio nustatymo kriterijų, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika dėl procesinių prievartos priemonių taikymo teisėtumo.
7. Teismas nustatė, kad byloje Nr. 405 ikiteisminis tyrimas pradėtas 2008 m. balandžio 14 d., 2008 m. birželio 9 d. ieškovas sulaikytas kaip įtariamasis, 2008 m. birželio 10 d. teismo nutartimi jis buvo suimtas iki 2008 m. liepos 8 d., motyvuojant tuo, kad ikiteisminis tyrimas yra pradinės stadijos, reikia atlikti daug ir sudėtingų ikiteisminio tyrimo veiksmų, taip pat tuo, kad įtariamasis, būdamas laisvėje, trukdys procesui, nes pats ar per kitus asmenis ir ateityje gali bandyti paveikti liudytojus, nukentėjusiuosius ir kitus įtariamuosius. Teismas vertino, kad šie motyvai neparemti byloje esančia medžiaga, ir pripažino juos deklaratyviais bei neteisėtais. Remdamasis Seimo kontrolieriaus 2009 m. vasario 23 d. pažymos duomenimis, teismas konstatavo, kad dėl prokuroro Justo Lauciaus nerūpestingo elgesio, jo kaltės ikiteisminių veiksmų atlikimą 2008 m. birželio 10–12 d. organizuojant taip, kad ieškovas areštinės darbuotojų negalėjo būti maitinamas, ieškovas 2,5 paros buvo kankinamas badu, jam padaryta neturtinė žala. Laikotarpiu iki 2008 m. birželio 30 d. pranešimai ieškovui apie įtarimus buvo pildomi, o 2008 m. liepos 8 d. teismas prokuroro prašymu pratęsė ieškovo suėmimo terminą dviem mėnesiams, motyvuodamas, be kita ko, tuo, kad ieškovas įtariamas dėl sunkaus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo. Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 21 d. nuosprendyje nustatyti prokuroro padaryti procesiniai pažeidimai – prokuroras ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pradėjo vėliau, nei asmenys buvo apklausti kaip liudytojai ir pripažinti nukentėjusiaisiais bei civiliniais ieškovais; 2008 m. balandžio 14 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas nesusijęs su epizodu, pagal kurį ieškovui pareikštas kaltinimas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras privalėjo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl naujai paaiškėjusios nusikalstamos veikos ir tik po to imtis ją tirti, atlikdami proceso veiksmus. Atsižvelgdamas į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas ieškovą dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios inkriminuoto nusikaltimo požymių, taip pat į apeliacinės instancijos teismo nutrauktą ieškovo baudžiamąjį procesą dėl kaltinimo padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą, nustačius, kad baudžiamasis procesas nebuvo galimas, ikiteisminis tyrimas pradėtas nesant tam įstatyme įtvirtinto pagrindo, prokurorui pažeidžiant įstatymus, tyčia siekiant tęsti ieškovo suėmimą ir taip apsunkinant jo teisinę padėtį, teismas šioje civilinėje byloje padarė išvadą, kad prokuroras J. Laucius, siekdamas pabloginti ieškovo padėtį, neteisėtai pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, todėl ieškovo suėmimo terminas buvo pratęstas dviem mėnesiams. 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartimi prokuroro, jam tęsiant neteisėtus veiksmus, prašymą dėl suėmimo pratęsimo teismas atmetė, ieškovas paleistas iš suėmimo 2008 m. rugsėjo 9 d. nutartyje pažymint, kad ikiteisminis tyrimas byloje atliekamas nepakankamai intensyviai. Nors 2009 m. balandžio 8 d. nutartimi prokuroras J. Laucius buvo nušalintas dėl šališkumo, tas pats teisėjas jam teikė dokumentų kopijas iš šios bylos. Prokuroras kitoje byloje Nr. 384 priėmė nutarimą susipažinti su bylos Nr. 405 medžiaga. Byloje Nr. 405 prokuroras sistemingai teikė bylos Nr. 384 ikiteisminio tyrimo medžiagą, taip darydamas poveikį teismui, siekdamas suklaidinti, nors nuo 2010 m. jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai byloje Nr. 384 nebuvo atliekami. Teismas 2009 m. gruodžio 10 d. kardomąją priemonę užstatą ieškovui pakeitė į suėmimą trijų mėnesių laikotarpiui, motyvuodamas tuo, kad ieškovas byloje Nr. 384 įtariamas dėl poveikio liudytojams byloje Nr. 405. Ieškovas iš suėmimo paleistas 2010 m. kovo 9 d. nutartimi. 2011 m. vasario 21 d. priimtas nuosprendis.
8. Nustatęs pirmiau nurodytas su byla Nr. 405 susijusias aplinkybes, teismas konstatavo, kad joje ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas vyko 10 metų 2 mėnesius ir 6 dienas. Ieškovas buvo nuteistas už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus. Nors padarant jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas ieškovas nebuvo teistas, teismai jam paskyrė kardomąją priemonę suėmimą vien dėl to, kad jo atžvilgiu neteisėtai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Be to, pradėjus ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 384 ir prokurorui J. Lauciui informavus teismą apie tai, kad ieškovas įtariamas dėl poveikio liudytojams ir nukentėjusiesiems byloje Nr. 405, teismas pakeitė kardomąją priemonę užstatą į suėmimą. Formaliai skiriant suėmimą pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 122 straipsnyje, nebuvo. Tačiau prokuroro neteisėtai pradėtas ikiteisminis tyrimas ir informacijos iš bylos Nr. 384 suteikimas suklaidino teismus ir ieškovas išbuvo suimtas 184 dienas. Ikiteisminiam tyrimui ir bylos nagrinėjimui teisme dėl nesunkių ir apysunkių nusikalstamų veikų vykstant ilgiau nei 10 metų, turėjo būti pritaikyti BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b ir c papunkčių reikalavimai. Teismas šiuo atveju konstatavo valstybės kaltę dėl užtrukusio proceso dėl pernelyg ilgo bylos nagrinėjimo teismuose.
9. Teismas nustatė, kad byloje Nr. 384 baudžiamojo proceso trukmė – 3 metai 3 mėnesiai ir 11 dienų. Ikiteisminis tyrimas pradėtas 2009 m. rugsėjo 23 d. Prokuroras J. Laucius, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, nesant aukštesniojo prokuroro pavedimo atlikti ikiteisminį tyrimą, pažeisdamas 2004 m. sausio 9 d. generalinio prokuroro įsakymu Nr. 1-20 patvirtintų Rekomendacijų dėl nusikalstamų veikų tyrimų sujungimo ir atskyrimo (toliau – Rekomendacijos) 7.2, 7.3 punktų reikalavimus, nurodė Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybai vykdyti ikiteisminio tyrimo veiksmus. 2009 m. spalio 6 d. ieškovui įteiktas pranešimas apie įtarimą, jis sulaikytas ir 2009 m. spalio 7 d. nutartimi suimtas 20 dienų, motyvuojant tuo, kad nors ieškovas įtariamas dėl apysunkio ir nesunkių nusikaltimų padarymo, gali trukdyti procesui. Šia nutartimi prokuroras įpareigotas, paaiškėjus saugotinam įtariamojo turtui, nedelsiant pranešti apie saugotiną turtą suimtojo nurodytiems asmenims arba savivaldos institucijoms. Nors prokuroras J. Laucius buvo informuotas, jog ieškovas turi avių ūkį, jis nepaisė BPK 129 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo (aptarti su suimtuoju priemones turtui apsaugoti) ir neįvykdė teismo įpareigojimo. Teismas šioje civilinėje byloje konstatavo, kad tuo ieškovo turtui buvo padaryta žala. Teismas pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje nėra pranešimo apie įtarimą, teismo nutarčių dėl suėmimo paskyrimo ir kitų dokumentų originalų, vien kopijos. 2009 m. spalio 22 d. teismo nutartimi pagal prokuroro J. Lauciaus pareiškimą ieškovui suėmimo terminas pratęstas dviem mėnesiams, skaičiuojant nuo 2009 m. spalio 26 d. 2009 m. gruodžio 3 d. prokuroras J. Laucius priėmė nutarimą atskirti tyrimus iš bylos Nr. 384 į bylą Nr. 111. Nors byloje Nr. 384 nuo 2010 m. jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo atliekami, 2010–2011 m. prokuroras J. Laucius teikė prašymus aukštesniajam prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo termino pratęsimo, nurodydamas, kad ikiteisminio tyrimo metu priimti procesiniai sprendimai priklauso nuo byloje Nr. 405 teismo priimtų procesinių sprendimų.
10. Teismas šioje civilinėje byloje konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas dėl liudytojų melagingų parodymų davimo byloje Nr. 405 byloje, kuris buvo pradėtas byloje Nr. 384, nuo pat pradžių buvo neteisėtas, nes byloje Nr. 405 teismai nepriėmė nutarties dėl byloje apklaustų liudytojų duotų melagingų parodymų. Ieškovas bylose Nr. 405 ir Nr. 384 neteisėtai nuo 2009 m. spalio 6 d. iki 2010 m. kovo 9 d. nepertraukiamai buvo suimtas 155 dienas. Prokurorui nevykdant BPK 129 straipsnio 2 dalies reikalavimų, ieškovui padaryta ir turtinė žala. Teismas pažymėjo, kad prokuroras ir šioje byloje buvo 2011 m. birželio 16 d. nutartimi nušalintas dėl šališkumo ieškovo atžvilgiu. Teismas padarė išvadą, kad prokuroras tikslingai siekė bet kokiomis priemonėmis kuo daugiau pakenkti ieškovui ir pabloginti jo turtinę ir moralinę, psichologinę padėtį. Būdamas neigiamai nusiteikęs ieškovo atžvilgiu, jis iš bylos Nr. 384 išskyrė bylą Nr. 111, o byloje Nr. 384 nuo 2010 m. pradžios iki jos nutraukimo dėl senaties nieko nedarė. Nesant byloje procesinių veiksmų dokumentų originalų ir teismui negalint sutikrinti jų tikrumo, kopijų pagrindu priimti procesiniai sprendimai yra neteisėti.
11. Teismas nustatė, kad byloje Nr. 111 baudžiamojo proceso trukmė – 6 metai 4 mėnesiai 29 dienos. Ikiteisminis tyrimas 2009 m. gruodžio 3 d. prokuroro J. Lauciaus nutarimu pradėtas formaliai iš bylos Nr. 384 išskyrus medžiagą, motyvuojant tuo, kad pastarojoje byloje visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai dėl melagingų parodymų davimo baigiami atlikti, nors iš tiesų nuo 2010 m. pradžios jokie veiksmai byloje Nr. 384 nebuvo atliekami, tik pratęsiamas ikiteisminis tyrimas dėl byloje Nr. 405 nebaigto teisminio nagrinėjimo; dėl kitų nusikalstamų veikų (nurodytų BK 233 straipsnyje, 253 straipsnio 2 dalyje) ikiteisminis tyrimas turi būti atliekamas. Teismas konstatavo, kad tokie prokuroro procesiniai veiksmai traktuotini kaip piktnaudžiavimas siekiant dirbtinai padidinti baudžiamųjų bylų skaičių. Byloje Nr. 111 ikiteisminis tyrimas sudarė 12 tomų ir iš jų prokuroras J. Laucius atliko tik 24 procesinius veiksmus, visa kita medžiaga – iš bylų Nr. 384 ir Nr. 405. Byloje Nr. 384 ikiteisminis tyrimas baigtas 2009 m. gruodžio 3 d., o byloje Nr. 111 – 2009 m. gruodžio 28 d., t. y. praėjus tik 25 dienoms. Todėl neaišku, kokiu pagrindu reikėjo šiuos ikiteisminius tyrimus atskirti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 12 d. nutartimi ištaisė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose padarytas klaidas ir ieškovą išteisino dėl sunkaus nusikaltimo, nurodyto BK 253 straipsnio 2 dalyje, o dėl poveikio liudytojams pagal BK 233 straipsnį bylą nutraukė dėl senaties.
12. Teismas nustatė, kad byloje Nr. 137 baudžiamojo proceso trukmė – 2 metai 10 mėnesių ir 23 dienos. Ši byla prokuroro J. Lauciaus 2008 m. spalio 7 d. nutarimu buvo atskirta iš bylos Nr. 405, nutarus atskirti tyrimus dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir išnaudojimo priverstiniam darbui pagal BK 1471 straipsnio 1 dalį. Byloje Nr. 405 ikiteisminis tyrimas pagal BK 1471 straipsnio 1 dalį pradėtas nebuvo. Ši nusikalstama veika neminima ir pranešimuose apie įtarimus byloje Nr. 405. Nėra duomenų apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą pagal BK 1471 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgdamas į šiuos faktus teismas konstatavo, kad prokuroras J. Laucius, ir šiuo atveju atskirdamas tyrimus, papildomai be jokio teisinio pagrindo ieškovui inkriminavo nusikalstamą veiką pagal BK 1471 straipsnio 1 dalį. Teismas nurodė, kad tai galima būtų traktuoti kaip klaidą, tačiau, vertinant prokuroro J. Lauciaus veiksmus bylose Nr. 405, 384, 111, darytina išvada, jog jo veiksmuose matoma sistema kuo labiau neteisėtais procesiniais veiksmais pakenkti ieškovui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi paliko galioti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendį, kuriuo ieškovas pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.
13. Teismas nustatė, kad byloje Nr. 43 baudžiamojo proceso trukmė – 4 metai 6 mėnesiai ir 3 dienos. Ikiteisminis tyrimas pradėtas 2011 m. birželio 1 d. pagal BK 232 straipsnio 1 dalį. 2011 m. lapkričio 11 d. prokuroras G. Milevičius priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjos garbės, orumo įžeidimo ir viešo pažeminimo, jos veiklos vykdant teisingumą niekinimo. Šis nutarimas aukštesniojo prokuroro 2012 m. vasario 3 d. nutarimu panaikintas ir pavesta atlikti tyrimą. Ikiteisminio tyrimo medžiagą dėl nutrauktos bylos išreikalavo prokuroras I. Mikelionis ne pagal savo vadovaujamo departamento kompetenciją, pažeisdamas Rekomendacijų 7.2, 7.3 punktus. 2012 m. kovo 8 d. ir 2012 m. kovo 15 d. ieškovui įteiktas pranešimas apie įtarimą, 2012 m. liepos 24 d. surašytas kaltinamasis aktas, 2015 m. rugpjūčio 4 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu ieškovas pripažintas kaltu pagal BK 232 straipsnį, 2015 m. gruodžio 3 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
14. Teismas nustatė, kad byloje Nr. 63 baudžiamojo proceso trukmė – 2 metai 8 mėnesiai ir 8 dienos. Pranešimas apie įtarimą ieškovui įteiktas 2016 m. gruodžio 5 d. 2017 m. vasario 20 d. surašytas kaltinamasis aktas, kuriame nurodyta, kad ieškovas kaltinamas pagal BK 154 staipsnio 2 dalį. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 28 d. nuosprendžiu ieškovas dėl jam pareikšto kaltinimo išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Vienas iš išteisinimo argumentų yra tai, kad prokurorai savo veiksmais sudaro įspūdį apie galimai neteisėtus veiksmus. Kaip konstatuota 2018 m. birželio 28 d. nuosprendyje, vieno departamento vyriausiasis prokuroras (I. Mikelionis) ne pagal savo departamento kompetenciją, viršydamas savo įgaliojimus, išreikalauja ikiteisminio tyrimo medžiagą, o kito departamento vyriausiasis prokuroras dėl šio ikiteisminio tyrimo priima procesinį sprendimą. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 19 d. prokurorės ir nukentėjusiojo I. Mikelionio apeliacinius skundus atmetė, 2019 m. kovo 28 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi atsisakė priimti I. Mikelionio kasacinį skundą.
15. Nustatęs pirmiau nurodytas aplinkybes visose 6 bylose, teismas konstatavo, kad: ieškovo suėmimas nuo pat jo paskyrimo byloje Nr. 405 laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu – 2008 m. birželio 10 d. ieškovo suėmimas paskirtas nepateikus jokių argumentų; 2008 m. liepos 8 d. pratęsiant suėmimą nurodyti deklaratyvūs motyvai, kurie nepagrįsti bylos medžiaga; 2009 m. gruodžio 10 d. nepagrįstai pakeistos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir užstatas – į suėmimą. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju susidarė užburtas teisinis ratas. Prokurorui J. Lauciui esant nušalintam byloje Nr. 405, išskyrus bylą Nr. 384 ir joje neturint įgaliojimų, nutarus pradėti ikiteisminį tyrimą bei 2009 m. spalio 6 d. laikinai sulaikius ieškovą ir pagal prokuroro pareiškimą 2009 m. spalio 7 d. teismui ieškovui paskyrus suėmimą dėl daromo poveikio proceso dalyviams byloje Nr. 405, šiam suėmimui nepasibaigus, tam pačiam prokurorui informavus teismą apie bylą Nr. 384, teismui byloje Nr. 405 pakeitus kardomąsias priemones į suėmimą, ieškovas nepertraukiamai buvo suimtas nuo 2009 m. spalio 6 d. iki 2010 m. kovo 9 d. (184 dienas). Be to, dėl Valstybės, atstovaujamos prokuroro J. Lauciaus, kaltės ieškovas patyrė turtinę žalą – prarado įmokėtą 2896,20 Eur užstatą.
16. Teismas pažymėjo, kad nutartyse dėl suėmimo paskyrimo ir pratęsimo iš esmės nebuvo realiai apsvarstytos alternatyvios kardomosios priemonės ir neišdėstyti konkretūs atsisakymo taikyti tokias priemones motyvai, švelnesnių priemonių neveiksmingumo priežastys; į gynybos argumentus šiais aspektais atsakoma tik formaliai arba apskritai neatsakoma.
17. Teismas taip pat pripažino, kad byla Nr. 384 buvo pradėta abstrakčiais pagrindais, o pradėjus ikiteisminį tyrimą joje, prokurorui J. Lauciui pasiekus, kad ieškovas būtų suimtas, joje nebuvo atliekama jokių veiksmų, išskyrus bylos Nr. 111 išskyrimą ir joje suėmimo, paskirto byloje Nr. 384, panaikinimą. Ieškovo sulaikymas 2009 m. spalio 6 d. ir tolimesni veiksmai grįsti vien dokumentų kopijomis. Formaliai ši byla neturėjo jokios perspektyvos, nes jos baigtis priklausė nuo byloje Nr. 405 priimto galutinio procesinio sprendimo. Bet šios bylos nagrinėjimas tęsėsi virš dešimt metų, todėl byloje Nr. 384 galėjo būti priimtas dėl ieškovo išteisinamasis nuosprendis arba byla nutraukta jį reabilituojančiais pagrindais ar dėl senaties.
18. Teismas nurodė, kad prokuroras J. Laucius atliko ikiteisminius tyrimus arba juos kontroliavo bylose Nr. 405, 384, 111, 137. Būdamas teismo nutartimi nušalintas nuo bylos Nr. 405, jis nuolat reikalavo jos medžiagos ir šią naudojo bylose Nr. 384, 111. Didesnė dalis bylų Nr. 384, 111 sudaryta iš bylos Nr. 405, o bylų Nr. 111, 43, 63 – iš bylų Nr. 405 ir 384 dokumentų kopijų. Byloje Nr. 384 prokuroras J. Laucius teismo nutartimi taip pat buvo nušalintas dėl šališkumo ieškovo atžvilgiu.
19. Teismas konstatavo, kad prokuroras J. Laucius, veikdamas Valstybės vardu, ieškovo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus ir jo veikoje yra požymiai nusikalstamos veikos, nurodytos BK 228 straipsnyje. Dėl prokuroro J. Lauciaus neteisėtų veiksmų atsirado pagrindas pripažinti Valstybės kaltę dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų ir spręsti klausimą dėl ieškinio tenkinimo.
20. Teismas taip pat pripažino, kad prokuroro I. Mikelionio veiksmai išreikalaujant bylą iš kito departamento prieštarauja prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatoms. Dėl kitų ieškovo ieškinyje minimų pažeidimų teismas nutarė nepasisakyti, nurodęs, kad visi jie buvo išnagrinėti kitų, galutinius procesinius sprendimus priėmusių, teismų.
21. Teismas nusprendė, kad ieškovo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą tenkintinas iš dalies. Teismas įvertino, kad ieškovas dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų buvo nepagrįstai suimtas 250 parų, 2,5 paros badavo, jo atžvilgiu neteisėtai pradėti keturi ikiteisminiai tyrimai, viename jų ieškovas išteisintas dėl sunkaus nusikaltimo padarymo. Ieškovo sveikatai padaryta neturtinė žala – per daugiau nei 10 metų, kol buvo vykdomi baudžiamieji persekiojimai, ieškovas patyrė tris ūmius miokardo infarktus, jo darbingumo lygis sudaro 45 proc.; ieškovas dėl jo atžvilgiu pradėtų 6 ikiteisminių tyrimų buvo nuolat stresinės būklės, išgyveno dėl savo sveikatos, reputacijos praradimo, problemų su ūkiu. Atsakovė nepaneigė prezumpcijos, kad neteisėtai taikytas suėmimas, neteisėtas baudžiamasis persekiojimas kitose bylose sukėlė ieškovui neturtinę žalą – gyvenimo netikrumo išgyvenimų, neigiamą emocinę būklę, nepatogumų, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą.
22. Teismas, atsižvelgdamas į BK 66 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, MGL dydį nuo 2023 m. sausio 1 d. (49 Eur), į ieškovo teisės į laisvę pažeidimo aplinkybes (suėmimo trukmę (250 parų), valstybės institucijų neteisėtų veiksmų pobūdį (galimą tyčią), baudžiamojo proceso metu priimtų sprendimų trūkumus (neteisėtas ikiteisminio tyrimo pradėjimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 2 dalį), suėmimo padarinius asmeniniam gyvenimui (iširo ieškovo šeima, pablogėjo jo sveikata), taip pat į tai, kad, ieškovo atžvilgiu pradėjus šešis ikiteisminius tyrimus – byloje Nr. 405 ieškovas nuteistas dėl nesunkaus ir apysunkių nusikaltimų padarymo; byloje Nr. 137 – dėl apysunkio nusikaltimo padarymo; kitose bylose ieškovas nebuvo nuteistas, o byloje Nr. 405 išteisintas dėl sunkaus nusikaltimo padarymo, nusprendė ieškovui priteisti 12 250 Eur neturtinės žalos dėl neteisėto suėmimo atlyginimo, dėl neteisėtų baudžiamųjų persekiojimų – 87 750 Eur atlyginimo. Taip pat priteisė prarasto užstato vertę. Reikalavimų dėl transporto išlaidų atlyginimo, dienpinigių priteisimo teismas netenkino, motyvuodamas tuo, kad šie reikalavimai nėra pakankami konkretizuoti ir nepateikta išlaidas patvirtinančių įrodymų.
23. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir atsakovės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinius skundus, 2024 m. gegužės 16 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė, naujai išdėstė sprendimo rezoliucinę dalį – ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 1500 Eur sumą nuo 2017 m. vasario 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 0,41 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitus ieškinio reikalavimus atmetė.
24. Kolegija nurodė, kad nors ieškovas apeliaciniame skunde teikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o vėliau – ir siūlymą sudaryti byloje mišrią teisėjų kolegiją, šie procesiniai prašymai atmesti Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 20 d. nutartimi, byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.
25. Kolegija rėmėsi CK 6.272 straipsnio nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, sąlygų, neturtinės žalos, grindžiamos neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu), atlyginimo, EŽTT praktika dėl laisvės atėmimo atitikties Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio reikalavimams, dėl teisės į kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) procesą (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis).
26. Kolegija vertino ieškovo baudžiamojo persekiojimo inicijavimo teisėtumą kiekvienoje iš bylų. Konstatavo, kad civilinės atsakomybės taikymo aspektu byloje Nr. 405 ieškovo baudžiamojo proceso inicijavimą nėra pagrindo vertinti kaip neteisėtą veiksmą, dėl kurio ieškovas galėjo patirti žalos. Tokią išvadą kolegija padarė nustačiusi, kad ieškovo baudžiamojo persekiojimo procesas byloje Nr. 405 buvo inicijuotas 2008 m. balandžio mėn. dėl veikos, nurodytos BK 226 straipsnio 1 dalyje (tarpininko kyšininkavimas). Atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus ieškovui buvo inkriminuota daugybė kitų nusikalstamų veikų. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą priimtais Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-51-557/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-276-483/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162-303/2017 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-107-197/2018 ieškovas pripažintas kaltu ir nuteistas ne tik dėl BK 226 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos, bet ir dėl BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje (piktnaudžiavimo kurstymas), BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje (poveikio liudytojui, nukentėjusiajam organizavimas), BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje (dokumento suklastojimo organizavimas) nurodytų nusikaltimų, t. y. pažado, pasinaudojant savo, kaip advokato, statusu, už kyšį paveikti savo atstovaujamų asmenų atžvilgiu atliekamam ikiteisminiam tyrimui vadovaujančią prokurorę, prokurorės kurstymo piktnaudžiauti tarnyba, kad būtų nutrauktas minėtas ikiteisminis tyrimas, poveikio liudytojui ir nukentėjusiajam dėl parodymų pakeitimo minėtame ikiteisminiame tyrime organizavimo ir dokumentų (ikiteisminio tyrimo veiksmų įforminimo protokolų) klastojimo organizavimo. Be to, byloje kaltinimai ieškovui buvo reiškiami ir BK 227 straipsnio 2 dalies pagrindu dėl penkių epizodų, susijusių su kyšio prokurorei siūlymu ir (ar) davimu už neteisėtus prokurorės veiksmus. Teismams konstatavus, kad egzistuoja nurodytos nusikalstamos veikos požymių, kurie turi būti vertinami kaip tęstinis nusikaltimas, baudžiamoji byla ieškovui nutraukta dėl senaties. Kolegija laikė, kad vien šios aplinkybės vertintinos kaip pagrindas spręsti, jog ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas pagrįstai.
27. Kolegija pažymėjo, kad byloje Nr. 405 ieškovas taip pat buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 231 straipsnio 1 dalį (trukdymo prokuroro veiklai organizavimas) bei BK 24 straipsnio 4 dalį ir 303 straipsnio 1 dalį (dokumento sunaikinimo organizavimas), tačiau buvo išteisintas konstatavus, jog nėra pakankamai įrodymų, kad ieškovas organizavo ir papildomas veikas, už kurias byloje buvo nuteista prokurorė. Kolegija, nurodžiusi, kad išteisinimas dėl įrodymų nepakankamumo savaime negali būti vertinamas kaip patvirtinantis neteisėtą baudžiamojo persekiojimo inicijavimą, atsižvelgusi į tai, kad minėtos veikos, dėl kurių ieškovas buvo išteisintas, nebuvo visiškai savarankiškos, jos buvo vertinamos kaip kylančios iš nusikaltimų visumos, už kuriuos nuteistas ieškovas ir prokurorė, sudedamoji dalis, padarė išvadą, kad vien dviejų kaltinimų pašalinimas dėl įrodymų nepakankamumo negali būti vertinamas kaip aiškiai nepagrįstas, dirbtinis kaltinimų apimties išplėtimas.
28. Kolegija atmetė ieškovo argumentą, kad jis buvo provokuojamas nusikalsti, kaip prieštaraujantį bylos medžiagai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. lapkričio 13 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162-303/2017 ir Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-107-197/2018 konstatavo, kad su pareigūnų žinia buvo veikiama esant teisėtam pagrindui, be to, ieškovas nebuvo skatinamas daryti nieko, ko pats neketino daryti, t. y. nebuvo provokuojamas. Priešingi ieškovo argumentai vertintini kaip siekis iš naujo kelti klausimą, kuris yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, kuriais ieškovas nuteistas už veikas, dėl kurių atlikto ikiteisminio tyrimo teisėtumo siekia sukelti abejonių.
29. Kolegija nurodė, kad atliekant ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 405 buvo surinkti duomenys ir ieškovui taip pat pareikšti kaltinimai dėl trijų tarpusavyje susijusių nusikalstamų veikų, nurodytų BK 138 straipsnio 1 dalyje (nesunkus sveikatos sutrikdymas), BK 140 straipsnio 1 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), BK 24 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje (pasikėsinimas organizuoti savavaldžiavimą), dėl šių veikų ieškovas išteisintas. Ieškovas buvo kaltinamas smurtavęs prieš du jo avių ūkyje dirbusius darbuotojus, taip pat organizavęs vieno iš minėtų darbuotojų grąžinimą į ūkį per prievartą. Kaip matyti iš Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kaltinimai buvo grindžiami nukentėjusiųjų parodymais, šiuos teismas įvertino kaip nenuoseklius. Išteisinimą lėmė teismo pozicija, kad nėra galimybių objektyviai nustatyti, kada ir dėl kokių priežasčių nukentėjusieji teikė melagingus parodymus. Šių aplinkybių visuma nagrinėjamos civilinės bylos kontekste, kolegijos vertinimu, leidžia spręsti, kad egzistavo pakankamas pagrindas (nukentėjusiųjų parodymai) inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą dėl aptartų nusikalstamų veikų, o faktas, kad dėl parodymų nepakankamo patikimumo ieškovas buvo išteisintas, patvirtina vien ieškovo naudai suveikusius procesinius saugiklius, bet neleidžia daryti išvados dėl paties proceso neteisėtumo.
30. Kolegija nustatė, kad byloje Nr. 405 ieškovui buvo pareikšti kaltinimai ir dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 22 straipsnio 1 dalyje bei 182 straipsnio 2 dalyje (pasikėsinimas sukčiauti dideliu mastu) ir BK 182 straipsnio 1 dalyje (sukčiavimas), t. y. kad tardamasis dėl nužudymu įtariamo asmens gynybos už tariamą neteisėtą poveikį tyrimui ieškovas reikalavo iš į jį besikreipusių įtariamojo artimųjų didelės pinigų sumos (250 000 Lt), taip pat iš vienos artimosios paėmė 2000 Lt, kad būtų kompensuota jo tariamai tyrimą atliekančiai pareigūnei sumokėta kyšio suma. Kolegija pripažino nepagrįstu ieškovo argumentą, kad šios veikos ieškovui inkriminuotos dirbtinai, siekiant pateisinti prokurorų prašymą skirti ieškovui suėmimą, ir kad šių kaltinimų pareiškimas galėtų būti vertinamas kaip pagrindas valstybei taikyti atsakomybę. Kolegija tokią poziciją motyvavo tuo, kad išteisinimas dėl pasikėsinimo sukčiauti dideliu mastu buvo nulemtas įrodymų nepakankamumo. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 9 d. nuosprendyje akcentavo, kad dėl to, jog ikiteisminis tyrimas buvo formaliai pradėtas po kelių dienų, telefoninių pokalbių kontrolės tiriant kitą neteisėtą veiką metu surinkti duomenys negalėjo tapti įrodymu baudžiamajame procese, tačiau kiti pareigūnų atlikti procesiniai veiksmai, susiję su nukentėjusiųjų apklausomis, yra teisėti, ir juos atliekant surinktus duomenis pripažino įrodymais, kartu konstatuodamas jų nepakankamumą. Kolegija nurodė, kad techninė pareigūnų klaida lėmė teismų išvadą dėl dalies ieškovui nepalankių įrodymų panaudojimo kaltinimui negalimumo, bet savaime nepatvirtina fakto, kad pareigūnai neturėjo jokių teisėtai surinktų ir įrodymais byloje tapusių duomenų apie galimai ieškovo atliktą neteisėtą veiką. Vien įrodymų pripažinimas nepakankamais negali būti vertinamas kaip patvirtinantis baudžiamojo persekiojimo inicijavimo neteisėtumą.
31. Kolegija, remdamasi Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 21 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiais, dėl ieškovo kaltinimų BK 182 straipsnio 2 dalies pagrindu nurodė, kad ne aplinkybė, jog tyrėjų disponuojami duomenys negalėjo būti pagrindu pareikšti įtarimus, o vėliau – ir kaltinimus, bet formali procesinė klaida nulėmė bylos dėl aptariamo kaltinimo nutraukimą. Nesant nukentėjusiojo skundo reikia atlikti formalų veiksmą – turi būti įformintas prokuroro reikalavimas inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą.
32. Kolegija pažymėjo, kad pirmiau aptartos veikos nebuvo tiriamos atskirame baudžiamojo persekiojimo procese, tai buvo plataus baudžiamojo tyrimo, kuriame buvo konstatuotas netinkamas atsakovo elgesys darant nusikalstamas veikas, sudėtinė dalis, ir šio tyrimo metu, vadovaujantis baudžiamojo proceso taisyklėms, ieškovas nuteistas ne dėl visų jam inkriminuotų veikų. Net jei minėtos veikos ieškovui nebūtų buvusios inkriminuotos, byloje Nr. 405 buvo pareikšta daugybė kitų kaltinimų, kurių didžioji dalis pasitvirtino, o išteisinimus dėl dalies veikų lėmė įrodymų nepakankamumas, t. y. procesas ieškovo atžvilgiu buvo nulemtas ne pareigūnų veiksmų, bet paties ieškovo vykdytų nusikaltimų.
33. Kolegija konstatavo, kad civilinės atsakomybės taikymo aspektu nėra pagrindo vertinti kaip neteisėtą veiksmą ieškovo baudžiamojo proceso inicijavimą ir išskyrimą į bylą Nr. 137 iš bylos Nr. 405. Kolegija pažymėjo, kad į atskirą ikiteisminio tyrimo procesą išskirtos veikos, susijusios su ūkinės veiklos vykdymu. Byloje Nr. 137 ieškovas Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-519-168-2010 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205/2011 nuteistas už nusikalstamą veiką, nurodytą BK 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas), t. y. ieškovas, vykdydamas advokato veiklą, į apskaitą įtraukė ne visas gautas pajamas. Tiriant veiką pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, buvo būtina atlikti daug tyrimo veiksmų (apklausti itin didelį skaičių liudytojų), todėl išskyrimas buvo orientuotas į didesnį procesų efektyvumą.Vykdant ieškovo baudžiamąjį persekiojimą, taip pat buvo gauta duomenų apie galimą ieškovo siekį, susigrąžinus į jo valdomą avių ūkį darbuotoją, kurio sumušimu ir savavaldžiavimu jo atžvilgiu ieškovas kaltintas byloje Nr. 405, priverstinai įdarbinti jį ūkyje nemokant darbo užmokesčio. Renkant duomenis buvo bendradarbiaujama su Valstybine darbo inspekcija ir, gavus informaciją, kad už su darbo santykiais susijusius pažeidimus ūkyje administracinė atsakomybė pritaikyta ūkio bendraturtei ieškovo sutuoktinei, tyrimo veiksmai nebuvo tęsiami. Teikiant ieškovui įtarimus ir vėliau formuluojant kaltinimą neužsimenama apie nusikalstamą veiką, nurodytą BK BK 1471 straipsnio 1 dalyje, kurią akcentuoja ieškovas, neaišku, kokią įtaką duomenų rinkimas galėjo turėti jo teisėms ir pareigoms.
34. Kolegija kaip neteisėtų civilinės atsakomybės taikymo aspektu nevertino ir bylos Nr. 384 inicijavimo bei vėlesnio ikiteisminio tyrimo dėl atskirų nusikalstamų veikų išskyrimo iš šios bylos į bylą Nr. 111. Pažymėjo, kad byloje Nr. 384 buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas dėl veikų, nurodytų BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 235 straipsnio 1 dalyje (melagingų parodymų davimo teisme organizavimas), BK 233 straipsnio 1 dalyje (poveikis liudytojams, nukentėjusiesiems; 4 epizodai), BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje (poveikio liudytojams, nukentėjusiesiems organizavimas), BK 25 straipsnio 2 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje (poveikis liudytojams, nukentėjusiesiems su bendrininkų grupe), BK 233 straipsnio 3 dalyje (poveikis liudytojams, nukentėjusiesiems panaudojant smurtą ar kitokią prievartą; 2 epizodai), BK 253 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas disponavimas šaudmenimis). Tyrimas buvo vykdomas dėl to, kad ieškovas, siekdamas išvengti atsakomybės pagal jam pareikštus kaltinimus byloje Nr. 405, t. y. dėl jo avių ūkyje dirbusių asmenų sužalojimo bei savavaldžiavimo vieno iš jų atžvilgiu, taip pat dėl trukdymo prokurorui vykdyti funkcijas, prokuroro piktnaudžiavimo tarnyba organizavimo bei poveikio liudytojams ir nukentėjusiesiems, vienas ar su bendrininkų grupe darė poveikį liudytojams ir nukentėjusiesiems, taip pat organizavo poveikio darymą, poveikį vykdė panaudodamas smurtą ar prievartą, taip pat organizavo melagingų parodymų davimą teisme byloje Nr. 405. Kartu tyrimas buvo atliekamas ir dėl neteisėto disponavimo šaudmenimis. Prokuroro 2009 m. gruodžio 3 d. nutarime, kuriuo kaltinimai pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, 233 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį išskirti į atskirą baudžiamojo persekiojimo procesą byloje Nr. 111, aiškiai nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai yra iš esmės baigti, tačiau ikiteisminis tyrimas dėl veikų, nurodytų BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 235 straipsnio 1 dalyje, negali būti užbaigtas, kol tebesitęsia procesas byloje Nr. 405, kurioje ir buvo duodami galimai melagingi parodymai. Ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 111 užbaigtas ir kaltinamasis aktas surašytas 2010 m. vasario 1 d., o byloje Nr. 384 ikiteisminis tyrimas dėl per ilgos trukmės nutrauktas beveik po 3 metų (Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartimi). Tai, kolegijos vertinimu, patvirtina skirtingas situacijas tiriant atskiras nusikalstamas veikas, o kartu ir pagrindą atskirti tyrimus. Kolegija vertino kaip aiškiai nepagrįstą pirmosios instancijos teismo išvadą, kad prokuroras 2009 m. gruodžio 3 d. nutarimu neteisėtai, pažeisdamas Rekomendacijų reikalavimus, atskyrė ikiteisminį tyrimą iš bylos Nr. 384 į bylą Nr. 111 ir pats sau pavedė atlikti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 111. Kolegija nurodė, kad prokurorui yra suteikta kompetencija priimti sprendimus dėl ikiteisminių tyrimų sujungimo ir atskyrimo (BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punktas); neaišku, kokį konkretų pažeidimą prokuroras padarė; ieškovo ir pirmosios instancijos teismo cituojamas generalinio prokuroro priimtas dokumentas yra rekomendacinio pobūdžio; įvertinus ieškovo teiktus skundus aptariamu klausimu, Generalinės prokuratūros 2010 m. birželio 16 d. nutarimu buvo konstatuota, kad jokio pažeidimo nepadaryta; prokuroro veiksmai buvo įvertinti ir pagrįstais pripažinti teismine tvarka (Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 6 d. nutartimi).
35. Kolegija pažymėjo, kad nors Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-651/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-69-495/2016 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 21 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-895/2017 ieškovas išteisintas dėl kaltinimo neteisėtai disponavus šaudmenimis, o kaltinimų dėl poveikio liudytojams ir nukentėjusiesiems nagrinėjimas nutrauktas dėl senaties, išteisinimą nulėmė teisinio reglamentavimo dėl subjektyviosios nusikaltimo sudėties dalies aiškinimas (ieškovas disponavo šaudmenimis esant pasibaigusiam leidimui turėti ginklą, tačiau nebuvo įrodyta tiesioginė tyčia, kaip privaloma nusikalstamos veikos sudėties sąlyga), o bylos nutraukimas dėl senaties pagal kaltinimus dėl poveikio liudytojams negali būti vertinamas kaip reabilituojantis, priešingai, teisminio nagrinėjimo metu buvo konstatuotas ieškovo veiksmų neteisėtumas.
36. Nors dėl byloje Nr. 384 pareikštų įtarimų ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl per ilgos tyrimo trukmės, kolegijos vertinimu, tai savaime neleidžia daryti išvados, kad tyrimas pradėtas ir įtarimai ieškovui reikšti be pagrindo. Pagrindas inicijuoti ikiteisminį tyrimą buvo duomenys, kad, byloje Nr. 405 tiriant ieškovui pareikštus kaltinimus dėl jo avių ūkyje dirbusių asmenų nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo, taip pat pasikėsinimo organizuoti savavaldžiavimą prievarta grąžinant darbuotoją į ūkį, nukentėjusieji du kartus keitė savo parodymus – ikiteisminio tyrimo metu apkaltinę ieškovą, teisiamojo posėdžio metu savo parodymus pakeitė, o vėliau patvirtino tai padarę dėl ieškovo įtakos.
37. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prokuroro J. Lauciaus elgesys vertintinas kaip įgaliojimų viršijimas, sudarantis pagrindą taikyti valstybės civilinę atsakomybę. Nors prokuroras teismo nutartimi buvo nušalintas nuo dalyvavimo byloje Nr. 384 dėl to, kad joje veiksmų ėmėsi anksčiau, nei jam byla buvo perduota, tuo metu ikiteisminis tyrimas jau buvo pradėtas ir buvo priimtas sprendimas jį tęsti. Tai, kad vėliau prokuroras J. Laucius buvo paskirtas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 384 grupės vadovu, kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog aptartas techninio pobūdžio procedūrinis niuansas neturėjo jokios įtakos nei ikiteisminio tyrimo eigai ir pobūdžiui, nei ieškovo teisėms ir teisėtiems interesams. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas pretenzijas reiškė ir dėl kitų prokurorų. Procesui vykstant buvo atmesti visi ieškovo skundai dėl prokuroro J. Lauciaus šališkumo bylose Nr. 384 ir Nr. 111, o nušalinimas taikytas ne dėl ieškovo reikštų pretenzijų dėl prokuroro suinteresuotumo, šališkumo, siekio dirbtinai didinti kaltinimų ieškovui skaičių.
38. Kaip nepagrįstą kolegija atmetė ir ieškovo argumentą, kad ikiteisminio tyrimo inicijavimo byloje Nr. 384 pagrindu tapo jo atžvilgiu įvykdyta provokacija. Ikiteisminis tyrimas inicijuotas gauto pareiškimo pagrindu. Kaltinimai poveikio liudytojams darymu vėliau buvo išskirti į bylą Nr. 111, kurioje priimtais Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-69-495/2016 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 21 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-895/2017 buvo ne tik konstatuoti nusikalstami ieškovo veiksmai siekiant paveikti liudytojus ir nukentėjusiuosius, bet ir vadovautasi visuma įvairiapusiškų byloje surinktų įrodymų, nepripažįstant proceso trūkumu ieškovo akcentuotų aplinkybių, susijusių su galimu jo provokavimu. Ieškovas siekia iš naujo kelti klausimą, kuris yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais.
39. Kolegija konstatavo, kad civilinės atsakomybės taikymo aspektu ieškovo baudžiamojo proceso inicijavimą byloje Nr. 43 nėra pagrindo vertinti kaip neteisėtą veiksmą. Ieškovo baudžiamojo persekiojimo procesas byloje Nr. 43 pradėtas dėl BK 232 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos (nepagarba teismui). Procesas inicijuotas Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria buvo patenkintas teisėjos nusišalinimas nuo bylos, savo poziciją grindžiant nesiliaujančiais užgauliais ieškovo pasisakymais jos atžvilgiu, stresu, įžeidimais, dėl ko teisėja nebegali būti objektyvi, ir joje nurodytų motyvų pagrindu. Nors Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-720-312/2015 ieškovas buvo išteisintas, tokią išvadą lėmė įrodymų, t. y. ieškovo pasisakymų, jo vartotų formuluočių, teisinis vertinimas, kuris savaime neleidžia spręsti, kad baudžiamasis persekiojimas inicijuotas nesant pagrindo.
40. Kolegija pažymėjo, kad nors ieškovas kaltina prokurorą I. Mikelionį šališkumu, šis atliko tik techninį veiksmą – išreikalavo ikiteisminio tyrimo, kuris 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimu buvo nutrauktas, medžiagą, o 2012 m. vasario 3 d. nutarimą panaikinti 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimą bei ikiteisminį tyrimą perduoti tęsti toliau priėmė kitas prokuroras. Ikiteisminio tyrimo atnaujinimą pripažino pagrįstu tiek generalinis prokuroras, tiek Vilniaus miesto trečiasis apylinkės teismas, nurodydamas, kad tokia prokuroro teisė nustatyta Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme, Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatuose. Neatitinkančia tikrovės kolegija pripažino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 28 d. nuosprendžiu, kuriuo ieškovas išteisintas dėl kaltinimų apšmeižus prokurorą I. Mikelionį byloje Nr. 63, buvo konstatuota, jog bylos Nr. 43 medžiagą prokuroras išsireikalavo ir nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą panaikino viršydamas įgaliojimus. Minėtame procesiniame sprendime pažymėta, kad Generalinės prokuratūros departamento vyriausiasis prokuroras turėjo įgaliojimus teritorinės prokuratūros prokuroro atžvilgiu, o teiginiai dėl prokuroro elgesio priežasčių (galimo kerštavimo) tėra ieškovo įsitikinimas.
41. Kolegija nurodė, kad baudžiamojo persekiojimo procesas byloje Nr. 63 pradėtas prokuroro I. Mikelionio pareiškimo pagrindu dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 154 straipsnio 2 dalyje (prokuroro apšmeižimas), ieškovo ir kito asmens (žurnalisto) atžvilgiu už po bylos Nr. 43 išnagrinėjimo spaudoje paskelbtą informaciją minėto prokuroro atžvilgiu. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-226-827/2018 ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-584-315/2018 ieškovas išteisintas, kolegija pažymėjo, kad išteisinimą nulėmė įrodymų vertinimas. Tai, kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad civilinės atsakomybės aspektu inicijuojant baudžiamąjį persekiojimą neteisėtų veiksmų nebuvo atlikta. Duomenų apie prokuroro suinteresuotumą, siekį dirbtinai kelti ieškovo baudžiamosios atsakomybės klausimą į bylą nepateikta.
42. Apibendrindama kolegija konstatavo, kad ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo inicijuojamas esant aiškiai įvardytiems pagrindams, t. y. dėl nusikalstamo ieškovo elgesio ar jo veiksmų, kuriais buvo balansuojama ant nusikalstamumo ribos, todėl baudžiamojo persekiojimo inicijavimas negali būti pagrindas taikyti civilinę atsakomybę.
43. Spręsdama dėl kardomosios priemonės – suėmimo – ieškovui taikymo bylose Nr. 405 ir Nr. 384 pagrįstumo, kolegija nurodė, kad byloje Nr. 405 ieškovas buvo sulaikytas 2008 m. birželio 9 d., pagrindine sulaikymo priežastimi įvardijant galimą trukdymą procesui, poveikio proceso dalyviams darymą. Kolegija pabrėžė, kad įtarimai byloje buvo susiję su nusikalstamomis veikomis, orientuotomis į trukdymą ikiteisminiam procesui, poveikį tiek ikiteisminiam tyrimui vadovaujančiai prokurorei, tiek ir ikiteisminio tyrimo dalyviams. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 10 d. nutartimi ieškovui skirtas suėmimas vieno mėnesio laikotarpiui, akcentuojant 5 apysunkius nusikaltimus, kurių padarymu ieškovas įtariamas, aplinkybę, jog nusikaltimai susiję su jo, kaip advokato, statusu, daromu neteisėtu poveikiu. Ši nutartis palikta nepakeista ir kai buvo peržiūrėta apeliacine tvarka (Panevėžio apygardos teismo 2008 m. liepos 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-439/2008). Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartimi suėmimo terminas pratęstas papildomam dviejų mėnesių laikotarpiui, akcentuojant įtarimuose nurodytus sistemingus, aktyvius, kryptingus ieškovo veiksmus darant įtaką ikiteisminiam tyrimui, aplinkybę, kad įtarimų skaičius išsiplėtė iki 9 veikų, kurių viena priskiriama sunkiems nusikaltimams. Akcentuojama ir tai, kad kiti proceso dalyviai nurodė bijantys ieškovo. Pratęsiant suėmimą pažymėta ir tai, kad ieškovas tyrimo metu keitė savo poziciją, pradžioje prisipažino nusikaltęs, tačiau vėliau pradėjo jam reiškiamus įtarimus neigti, todėl pradinėje tyrimo stadijoje itin svarbu apriboti ieškovo bendravimo su kitais proceso dalyviais galimybes. Palikdamas šią nutartį nepakeistą Panevėžio apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi akcentavo, kad, atsižvelgiant į bylos apimtį, akivaizdu, jog tyrimas dar tik pradėtas, būtina atlikti daug tyrimo veiksmų ir šiuos ieškovas, pasinaudodamas savo statusu, gali bandyti paveikti. Poveikio tyrimui darymas, kaip pagrindinė priežastis atmesti ieškovo prašymą pakeisti suėmimą į švelnesnę kardomąją priemonę, aiškiai įvardytas ir Generalinės prokuratūros 2008 m. rugpjūčio 19 d. nutarime. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 5 d. nutartimi ir Panevėžio apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 9 d. nutartimi nutarta ieškovui taikomo suėmimo nebepratęsti ir jį paleisti akcentuojant, kad pagrindiniai ikiteisminio tyrimo veiksmai yra atlikti. Nors atmetant prokuroro skundą dėl suėmimo termino nepratęsimo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 9 d. nutartimi konstatuotas nepakankamas ikiteisminio tyrimo minėtoje stadijoje intensyvumas, kolegija laikė, kad šios nuostatos negalima vertinti atskirai nuo konteksto. Toje pačioje nutartyje teismas akcentavo, kad poreikis skirti suėmimą ir jį vieną kartą pratęsti egzistavo, tačiau situacija pasikeitusi, daugelis veiksmų atlikta (intensyvioji ikiteisminio tyrimo stadija, kai, netrukdant ieškovui, buvo atliekama daug tyrimo veiksmų, yra pasibaigusi), ieškovas išbrauktas iš praktikuojančių advokatų sąrašo, dėl to statusu naudotis nebegali, o duomenų, kad jis linkęs nusikalsti, byloje nėra (ieškovas tuo metu neturėjo teistumų). Nurodytų aplinkybių visuma, kolegijos vertinimu, leidžia spręsti, kad ne įtarimai dėl sunkaus nusikaltimo (kėsinimosi kvalifikuotai sukčiauti), dėl kurio ieškovas vėliau buvo išteisintas, bet būtent įtarimai ieškovui darius korupcinius nusikaltimus, taip pat nusikaltimus, kuriais siekta paveikti ikiteisminį tyrimą, daryti poveikį prokurorei, nukentėjusiajam, liudytojai, kurie vėliau pasitvirtino, taip pat atliekamo ikiteisminio tyrimo pobūdis, apimtis, jame atliktini veiksmai, kuriems ieškovas būtų taip pat galėjęs daryti poveikį, ir tapo priežastimi apriboti jo laisvę, o minėtiems pagrindams išnykus ieškovas buvo paleistas. Argumentų, kurie leistų spręsti, kad ieškovo laisvės apribojimas nuo 2008 m. birželio 9 d. iki 2008 m. rugsėjo 9 d. tęsėsi neproporcingai ilgai, nebuvo pateikta, visi procesiniai sprendimai peržiūrėti instancine tvarka.
44. Kolegija pažymėjo, kad, teismui 2008 m. rugsėjo 9 d. paleidus ieškovą iš suėmimo, prokuroras 2008 m. rugsėjo 10 d. paskyrė jam švelnesnę kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, kartu įpareigodamas nebendrauti su kitais proceso dalyviais, taip pat užstatą, kuriuo užtikrinama, kad ieškovas kviečiamas atvyks, netrukdys tyrimui, nedarys naujų nusikalstamų veikų. Kaip paaiškėjo iš vėlesnių ieškovo veiksmų, dėl kurių jam pareikšti įtarimai byloje Nr. 384 ir byloje Nr. 111, ieškovui pritaikyti švelnesnio pobūdžio suvaržymai nebuvo pakankami – ieškovas ne tik bendravo su daugybe asmenų, su kuriais bendrauti jam buvo uždrausta, bet ir darė jiems neteisėtą poveikį, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės byloje Nr. 405. Būtent akcentuojant ieškovo polinkį nusikalsti, trukdyti baudžiamajam persekiojimui, daryti poveikį kitiems tokio persekiojimo dalyviams, 2009 m. spalio 6 d. prokuroro nutarimu ieškovas sulaikytas byloje Nr. 384, Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 7 d. nutartimi jam taikytas 20 dienų suėmimas, suėmimo skyrimo pagrįstumas patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 30 d. nutartimi. Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartimi suėmimas pratęstas akcentuojant, kad tyrimas sudėtingas, įtarimai pareikšti veikus su bendrininkų grupe, būtina įvertinti kiekvieno įtariamojo vaidmenį, būdamas laisvėje ieškovas gali vėl daryti neteisėtą poveikį tyrimo eigai, trukdyti procesui. Tokiai išvadai pritarė ir apeliacine tvarka klausimą išsprendęs Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 13 d. nutartyje. Įvertinusi šiuos duomenis, kolegija pažymėjo, kad ne prokurorų veiksmai ieškovui inicijuojant baudžiamojo persekiojimo procesus, bet ieškovo neteisėtas elgesys lėmė jam taikytus suvaržymus. Ignoruodamas pareigą nebendrauti su bylos Nr. 405 dalyviais, ieškovas ėmėsi jų atžvilgiu neteisėtų veiksmų, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Jo neteisėtų veiksmų pobūdis, apimtis, kryptingumas, sistemingumas leido pagrįstai spręsti, kad švelnesnės kardomosios priemonės nebus veiksmingos, kad būtina ieškovą laikinai izoliuoti.
45. Kolegija nustatė, kad, nesibaigus ieškovo suėmimo byloje Nr. 384 terminui, Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. gruodžio 10 d. nutartimi byloje Nr. 405, konstatavęs, kad ieškovas pažeidė jam 2008 m. rugsėjo 10 d. nustatytus įpareigojimus, nutarė už ieškovą sumokėtą užstatą perduoti valstybei, o švelnesnę kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – pakeitė į suėmimą trijų mėnesių laikotarpiui. Šių išvadų pagrįstumą patvirtino ir Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. sausio 4 d. nutartimi. Kai suėjo, suėmimo terminas nebuvo pratęstas, konstatavus, kad atlikta didžioji dalis teisminio proceso veiksmų, baigtas įrodymų tyrimas, Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 9 d. nutartimi ieškovui skirtos švelnesnės kardomosios priemonės. Šias faktines aplinkybes kolegija vertino kaip paneigiančias pirmosios instancijos teismo išvados, kad suėmimo pagrindai buvo deklaratyvūs, neatitinkantys bylos medžiagos, suėmimai skirti neteisėtai, derinant veiksmus keliuose baudžiamojo persekiojimo procesuose, pagrįstumą. Bylos Nr. 384 ir Nr. 111 ieškovui inicijuotos surinkus duomenis dėl jo galimai padarytų nusikalstamų veikų, susijusių su poveikiu proceso byloje Nr. 405 dalyviams, melagingų parodymų byloje teikimo organizavimu, tai tapo ne tik savarankišku pagrindu spręsti suėmimo klausimą, bet ir patvirtino byloje Nr. 405 taikytų švelnesnio pobūdžio suvaržymų pažeidimą, jų neefektyvumą. Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad pasidalijimas informacija, t. y. jos teikimas iš vieno baudžiamojo persekiojimo proceso į kitą, bei suvaržymų panaikinimas naujai pradėtuose ikiteisminiuose tyrimuose (byla Nr. 384) po to, kai kardomąsias priemones ieškovui sugriežtino bylą Nr. 405 nagrinėjantis teismas, patvirtina suėmimo neteisėtumą, perteklinį ieškovo teisių ir teisėtų interesų suvaržymą taikant aptariamą kardomąją priemonę.
46. Apibendrindama kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl nepagrįsto ieškovo laisvės suvaržymo yra neteisėta, priimta netinkamai įvertinus bylos medžiagą.
47. Spręsdama dėl ieškovo argumentų dėl ieškovo baudžiamąjį persekiojimą vykdžiusių prokurorų šališkumo ir piktnaudžiavimo pagrįstumo, kolegija nurodė, kad procesų metu ieškovas šališkumu kaltino įvairius tyrimams vadovavusius prokurorus (prokurorei Nidai Grunskienei reikštas nušalinimas byloje Nr. 384, prokurorui Jevgenijui Michailovskiui – byloje Nr. 111, prokurorei Valdemarai Chodorcevičienei – byloje Nr. 63, prokurorei Oksanai Lapševič – byloje Nr. 43, pan.), tačiau jo skundai dėl prokurorų šališkumo bei prašymai dėl prokurorų nušalinimo absoliučia dauguma atvejų buvo atmesti. Kasacine tvarka bylą Nr. 405 nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. lapkričio 13 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162-303/2017 ir pakartotinai bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. birželio 20 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-107-197/2018 nurodė, kad prokuroras J. Laucius kaltinimą palaikė kaip Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras, byloje nėra jokių jo šališkumą ar psichologinę prievartą ieškovo atžvilgiu patvirtinančių įrodymų, net jeigu ir būtų buvę padaryta procesinių (procedūrinių) pažeidimų (duomenų apie tai nėra), patys savaime jie nepatvirtina šališkumo. Šiuose procesiniuose sprendimuose akcentuota, kad abu kaltinamieji byloje buvo profesionalūs teisininkai, žinantys ir gebantys apsiginti nuo nepagrįsto procesinio elgesio jų atžvilgiu.
48. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog prokuroro J. Lauciaus nušalinimo byloje Nr. 405 faktas buvo kliūtis jam vadovauti ikiteisminiams tyrimams bylose Nr. 384 ir Nr. 111, nuosekliai paneigta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Svarstant suėmimo ieškovui skyrimo byloje Nr. 384 klausimą Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 7 d. nutartimi ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 29 d. nutartimi buvo atmestas ieškovo prokurorui aptariamu pagrindu pareikštas nušalinimas, akcentuojant, kad nėra jokių duomenų apie prokuroro šališkumą. Lygiagrečiame procese Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartimi ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 29 d. nutartimi atmestas ieškovo reikalavimas nušalinti prokurorą nuo viso tyrimo. Kad aplinkybės, dėl kurių prokuroras buvo nušalintas nuo bylos Nr. 405, nesusijusios su ieškovu, akcentuojama ir kituose teismų procesiniuose sprendimuose, kuriais atmestos ieškovo pretenzijos (pvz., Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 22 d., 2010 m. sausio 26 d. nutartys).
49. Kaip deklaratyvų kolegija vertino ir pirmosios instancijos teismo motyvą, kad, teikdamas duomenis iš bylų Nr. 384 ir Nr. 111 į bylą Nr. 405, nuo kaltinimo palaikymo kurioje jis buvo nušalintas, ir prašydamas pateikti duomenis iš bylos Nr. 405 į bylas Nr. 384 ir Nr. 111, prokuroras J. Laucius padarė pažeidimą. Nurodyti veiksmai, kolegijos nuomone, negali būti vertinami kaip neįprasti baudžiamojo persekiojimo procesui. Neįvardyta konkreti situacija, kai duomenų teikimas ar reikalavimas būtų nesusijęs su prokuroro J. Lauciaus kuruotais tyrimais, ieškovas nenurodė, kokios jo procesinės teisės tokiais veiksmais buvo pažeistos.
50. Kolegija nurodė, kad nuo dalyvavimo byloje Nr. 384 prokuroras J. Laucius nušalintas Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. nutartimi. Sprendžiant klausimą dėl ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 384 nutraukimo konstatuota, kad nėra duomenų apie prokuroro suinteresuotumą byla, tačiau siekiama pašalinti abejones dėl aplinkybių, kai prokuroras ėmėsi tyrimo veiksmų viena diena anksčiau, nei ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo gauta Generalinėje prokuratūroje. Kolegija vertino, kad šis techninis netikslumas negali būti laikomas patvirtinančiu prokuroro šališkumą, pažeidžiančiu ieškovo teises ar teisėtus interesus, juolab atsižvelgiant į išaiškinimus bylose Nr. 384 ir Nr. 111 dėl šio argumento ir jo pagrindu reikštų nušalinimų prokurorui nepagrįstumo, nepagrįstais pripažintus ieškovo reikalavimus inicijuoti ikiteisminį tyrimą prokurorui.
51. Kolegija konstatavo, kad ieškovas neįrodė prokuroro J. Lauciaus, taip pat pagal savo kompetenciją veikusio prokuroro I. Mikelionio, išreikalavusio nutrauktos ikiteisminio tyrimo medžiagos byloje Nr. 43, šališkumo kaip sąlygos taikyti valstybei civilinę atsakomybę.
52. Kolegija pažymėjo, kad BPK 129 straipsnio 2 dalies nuostata negali būti aiškinama kaip nustatanti prokuroro pareigą organizuoti ieškovo avių ūkio veiklą. Ieškovas sulaikymo bei suėmimų metu neakcentavo būtinumo užtikrinti ūkio apsaugą, šią aplinkybę pateikė kaip argumentą netaikyti suėmimo. Ieškovui buvo sudaryta galimybė pranešti šeimos nariams, kurie, kaip nurodė pats ieškovas, kartu su juo ūkininkauja, apie tai, kad jie turi savarankiškai pasirūpinti ūkiu. Ieškovo pateikti duomenys, kolegijos vertinimu, leido prokurorui pagrįstai spręsti, kad jis neturi pareigos imtis kokių nors papildomų priemonių ieškovo turtui saugoti. Kolegija pažymėjo, kad turtinę žalą ieškovas siejo ne su ūkio turto neišsaugojimu, o su pajamų (pelno) iš ūkio veiklos netekimu, todėl tai negali būti siejama su BPK 129 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prokuroro pareiga.
53. Spręsdama dėl ieškovo argumentų, kad jam neturtinė žala buvo padaryta 2008 m. birželio 9–12 dienomis jį kankinant badu, t. y. neužtikrinant sulaikytam, o vėliau – ir suimtam ieškovui maitinimo, kolegija nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2009 m. vasario 23 d. pažymoje akcentuojamas būtent prokuroro pareigos informuoti apie tai, kada ieškovas bus grąžintas į įstaigą, kurioje buvo laikomas suimtas, kad ši galėtų planuoti ir organizuoti maitinimą, pažeidimas. Ieškovas 2008 m. birželio 10 d. ryte buvo išvežtas iš Rokiškio rajono policijos komisariato areštinės, neinformuojant apie jo tolimesnį laikymą ar etapavimą į kitą areštinę, todėl jam nebuvo užsakyta pietų norma; 2008 m. birželio 11 d. ieškovas iš Rokiškio rajono policijos komisariato areštinės į Panevėžį konvojuotas prieš pietus, todėl Rokiškyje pietūs jam nebuvo pateikti; apie ieškovo pristatymą iki tos dienos 9 val. ryto nesužinojo ir Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinė, todėl maisto ieškovui neužsakė. Kolegija iš bylos duomenų nustatė, kad prokurorui buvo žinoma apie tai, jog intensyvus procesinių veiksmų atlikimas (2008 m. birželio 9 d. iki pietų ieškovui įteiktas pranešimas apie įtarimą ir vyko jo apklausa, 2008 m. birželio 10 d. prieš pietus ieškovas buvo apklausiamas dar kartą, tuomet buvo pristatytas į teismą suėmimo klausimui spręsti, 2008 m. birželio 11 d. po pietų vyko jo akistata su kita įtariamąja (prokurore), kurios pabaigoje ieškovas išreiškė norą būti apklausiamas nedelsiant ir viską smulkiai papasakoti, dėl ko procesinių veiksmų atlikimas užsitęsė iki vakaro bei buvo tęsiamas 2008 m. birželio 12 d. iki pietų) turi įtakos ieškovo teisės į maitinimą įgyvendinimui. Nors ieškovo skundai dėl maitinimo atmesti Generalinės prokuratūros 2008 m. liepos 14 d. nutarimu, Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartimi, pagrindų taikyti prokurorui tarnybinę ar baudžiamąją atsakomybę nebuvimas sietinas su tuo, kad nebuvo pateikta jokių piktybišką, valingą prokuroro elgesį, siekį tokiu būdu ieškovą kankinti ir taip paveikti jo elgesį ikiteisminiame tyrime patvirtinančių įrodymų, tačiau tai, kaip nurodė kolegija, savaime nepaneigia fakto, jog dėl organizacinių spragų ieškovas patyrė teisių suvaržymų.
54. Kolegijos vertinimu, aplinkybės, kad ieškovas, reikšdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo, nepateikė įrodymų, kurie leistų spręsti, jog jis išsakė pretenzijas dėl alkio ar su tuo susijusios blogos savijautos bei reikalavimus užtikrinti jam maitinimą, nors apie galimybę reikšti tokias pretenzijas, kaip profesionalus teisininkas, viso proceso metu aktyviai įgyvendinęs įvairaus pobūdžio savo procesines teises, negalėjo nežinoti, po 2008 m. birželio 10 d. įvykusios akistatos pats išsakė pageidavimą nedelsiant atlikti kitą procesinį veiksmą – jo, kaip įtariamojo, apklausą, 2008 m. birželio 16 d. vykusios papildomos apklausos metu patvirtino neturintis jokių priekaištų dėl anksčiau vykdytų apklausų, yra reikšmingos sprendžiant dėl ieškovo teisių suvaržymo masto, jam padarytos neturtinės žalos dydžio, tačiau jos negali būti vertinamos kaip paneigiančios patį teisių suvaržymo faktą (neteisėtą veiksmą civilinės atsakomybės taikymo aspektu).
55. Ieškovo argumentą dėl bylos Nr. 384 suformavimo įvairių dokumentų kopijų pagrindu kolegija vertino kaip formalų, atsižvelgdama į tai, kad iš šios bylos dalis dokumentų buvo perduota į atskirą bylą Nr. 111, taip pat buvo dalijamasi duomenimis su lygiagrečiai nagrinėta byla Nr. 405, nebuvo keliama abejonių dėl kurio nors iš byloje esančių dokumentų autentiškumo.
56. Įvertinusi aplinkybes, susijusias su baudžiamojo persekiojimo procesų trukme, kolegija padarė išvadą, kad ieškovo teisių į maksimaliai trumpą baudžiamojo persekiojimo trukmę pažeidimu, kaip neteisėtu veiksmu civilinės atsakomybės taikymo prasme, pripažintinas tik užsitęsęs bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka byloje Nr. 405. Pirmas pranešimas apie įtarimą ieškovui įteiktas 2009 m. birželio 9 d. Procesas apėmė penkias stadijas – ikiteisminį tyrimą, nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, apeliaciją, kasaciją ir pakartotinę apeliaciją. Byla Nr. 405 Lietuvos apeliaciniame teisme pirmą kartą nagrinėta daugiau nei 5,5 metų, nuosprendis priimtas 2016 m. gruodžio 19 d. Užsitęsęs procesas nulėmė tai, kad dalies nusikalstamų veikų nagrinėjimas nutrauktas dėl senaties. Proceso metu net 9 kartus pertraukos tarp posėdžių viršijo 4 mėn., papildomai 5,5 mėn. užtruko nuosprendžio priėmimas ir paskelbimas, tai, kolegijos nuomone, negali būti vertinama kaip BPK 44 straipsnio 5 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nurodytus principus atitinkantis baudžiamojo proceso organizavimas. Dėl procesų kitose bylose ir nagrinėjimo stadijose kolegija neteisėto pareigūnų ar teismo neveikimo civilinės atsakomybės taikymo aspektu nenustatė, atsižvelgė į bylų apimtį, šalių procesinį elgesį, kitas reikšmingas aplinkybes.
57. Spręsdama dėl ieškovui padarytos neturtinės žalos atlyginimo, kolegija pažymėjo, kad, reikalaudamas 330 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ieškovas nurodė, kokią žalos dalį sieja su kiekviena byla (byla Nr. 405 – 110 000 Eur). Penkiose bylose (visose, išskyrus bylą Nr. 405) nenustatyta neteisėtų pareigūnų ar institucijų veiksmų, kuriais padarytos neturtinės žalos atlyginimo reikalaujama. Byloje Nr. 405 ieškovas taip pat įvardijo daugybę veiksmų (nuo neteisėto bylos inicijavimo, neteisėto suėmimo iki prokurorų šališkumo ir kryptingo, sistemingo elgesio), su kuriais siejo žalos jam padarymą, tačiau neteisėtais šioje nutartyje pripažinti tik teisės į maitinimą neužtikrinimas taikant sulaikymą ir suėmimą bei užtęstas bylos nagrinėjimas pirmą kartą apeliacine tvarka.
58. Už pirmąjį pažeidimą kolegija nusprendė ieškovui priteisti 200 Eur žalos atlyginimo, nurodžiusi, kad ieškovo elgesys proceso metu (pretenzijų dėl alkio nereiškimas, sutikimas tęsti procesinius veiksmus) kelia pagrįstų abejonių dėl ieškovo nurodomų teisės į maitinimą pažeidimo pasekmių realumo ir apimties. Nepateikta jokių priežastinį ryšį tarp konstatuotų neteisėtų veiksmų ir ieškovo nurodytų pasekmių (sveikatos sutrikimų, išgyvenimų) patvirtinančių įrodymų. Kolegija vertino, kad už antrąjį pažeidimą ieškovui priteistinas 1300 Eur žalos atlyginimas, pažymėjo, kad proceso eigai įtakos turėjo tiek tenkinant ieškovo prašymą byloje atliktas įrodymų tyrimas, tiek ir proceso dalyvių (įskaitant ieškovą bei jo gynėją) veiksmai (neatvykimas į teismo posėdžius, procesinių prašymų teikimas ne laiku, pasirinkta procesinė taktika itin plačia apimtimi išnaudoti procesinę teisę į baigiamąją kalbą), todėl spręsti, kad posėdžių, kuriuose byla nagrinėta, skaičius buvo perteklinis, buvo atliekami nereikalingi procesiniai veiksmai ir tokiu būdu vilkinamas procesas, nėra pagrindo. Esminis organizacinis bylos trūkumas, turėjęs reikšmės proceso trukmei, buvo susijęs su posėdžių grafiku, darant daugybines pertraukas, kurių trukmė viršijo 4 mėn., taip pat itin ilgai (5,5 mėn.) rengiant nuosprendį byloje. Kolegija vertino, kad bendra ieškovui priteisiama neturtinės žalos atlyginimo suma (1500 Eur) atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus ir tokios kategorijos bylose teismo taikomus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus.
59. Spręsdama dėl reikalavimo priteisti turtinės žalos atlyginimą pagrįstumo, kolegija pažymėjo, kad užstatą byloje Nr. 405 ieškovas prarado dėl to, kad darė veikas, kuriomis pažeidė jam taikytas kardomąsias priemones, ne dėl neteisėtų pareigūnų ar institucijų veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas užstato sumą iš atsakovės ieškovui priteisė nepagrįstai. Dėl kitų ieškovo reikalaujamų turtinės žalos atlyginimo sumų kolegija nurodė, kad jos pagrįstai nepriteistos: ieškovas neįrodė prokuroro BPK 129 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos pažeidimo, priežastinio ryšio tarp šios pareigos ir avių ūkio veiklos rezultatų, su ieškovu susijusios UAB (duomenys neskelbtini) veiklos praradimų; ieškovas neįrodė ryšio tarp konstatuotų neteisėtų veiksmų ir sveikatos sutrikimų, odontologo suteiktų paslaugų už 12 613,08 Eur; ieškovas nepateikė įrodymų, kad jo nurodomos 12 945,98 Eur vertės paslaugos UAB (duomenys neskelbtini) buvo teikiamos, kad jos susijusios su neteisėtais pripažintais veiksmais; ieškovas nepateikė pakankamų įrodymų reikalavimui pagrįsti išlaidas, nurodomas kaip patirtas bylose Nr. 43 ir Nr. 63, kuriose jis buvo išteisintas. Kolegija pripažino, kad kaip turtinės žalos atlyginimas priteistinos ieškovo išlaidos pastarosiose bylose, patirtos darant dokumentų kopijas, – 4,82 Eur.
60. Prašymo taikyti ieškinio senatį pagrįstumą kolegija vertino tik pagrįstais pripažintų reikalavimų kontekste ir, vadovaudamasi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti, jog reikalavimai byloje Nr. 405 pareikšti praleidus 3 metų ieškinio senaties terminą (nagrinėjimas buvo baigtas 2018 m. gruodžio 20 d., o reikalavimus dėl su šia byla sietinos neturtinės žalos atlyginimo ieškovas pirmą kartą pareiškė 2017 m. vasario 6 d. patikslintame ieškinyje). Tuo tarpu byloje Nr. 43 apie savo teisių pažeidimą (aplinkybę, kad jis byloje yra išteisintas, tačiau nėra išspręstas jo turėtų išlaidų atlyginimo klausimas) ieškovas sužinojo 2015 m. gegužės 3 d., kai buvo priimtas Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, o reikalavimas priteisti su dokumentų kopijavimu susijusių procesinių išlaidų atlyginimą pirmą kartą įvardytas 2022 m. gegužės 5 d. patikslintame ieškinyje, t. y. po 7 metų. Toks ieškovo delsimas, atsižvelgiant į faktą, kad senaties terminas prasidėjo dar iki pradinio ieškinio pateikimo, o vėliau ieškinys dar buvo kelis kartus tikslinamas, ieškovas aktyviai atstovavo sau teisminiame procese, kolegijos nuomone, negali būti vertinamas kaip pateisinamas ir teikiantis pagrindą praleistą senaties terminą atnaujinti. Dėl nurodytos priežasties, nesant pagrindo praleistą terminą atnaujinti, kolegija nusprendė atmesti reikalavimą priteisti jam 4,40 Eur turtinės žalos atlyginimą už byloje Nr. 43 turėtas kopijavimo išlaidas. Tuo pačiu pagrindu kolegija atmetė ir reikalavimą priteisti 0,42 Eur turtinės žalos atlyginimą už byloje Nr. 63 turėtas bylinėjimosi išlaidas (procesas byloje baigėsi 2018 m. gruodžio 19 d., reikalavimas pareikštas 2022 m. gegužės 5 d. patikslintame ieškinyje, t. y. beveik po 3,5 metų; kasacinius skundus atsisakyta priimti 2019 m. kovo 25 d. ir 2019 m. kovo 28 d. nutartimis, t. y. likus daugiau nei 3 metams iki reikalavimų suformulavimo patikslintame ieškinyje).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
61. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 16 d. nutartį ir Utenos apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
61.1. Teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis, 178, 185 straipsniai), išvadas dėl įrodinėjimo dalyko padarė nevertindami visų baudžiamosiose bylose esančių įrodymų, ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytų kitų teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų kiekvienoje iš baudžiamųjų bylų, padarytų esminių BPK, Konstitucijos, Konvencijos, kitų teisės aktų pažeidimų. Teismas nepagrįstai nevertino kiekvieno iš 6 baudžiamųjų persekiojimų pradėjimo teisėtumo sistemiškai, civilinės teisės požiūriu, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pagal kuriuos teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, nei padaryta baudžiamajame procese (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014).
61.2. Ieškovui žala padaryta neteisėtais teisėsaugos institucijų, teismo veiksmais, aplaidžiu ir nerūpestingu pareigų atlikimu visuose 6 jo atžvilgiu vykdytuose ikiteisminiuose tyrimuose, priimant apkaltinamuosius ir išteisinamuosius nuosprendžius. Visi ieškovo baudžiamieji procesai pradėti neteisėtai. Ieškovui bylose Nr. 405 ir Nr. 384 nepagrįstai taikyta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, kuri nebuvo būtina, proporcinga ir konstituciškai pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo išimtinių aplinkybių suėmimui taikyti. Neteisėtai taikius kardomąją priemoną, nepagrįstai nebuvo pasirūpinta ieškovui priklausančiu turtu. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenustatė BPK 129 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Baudžiamasis procesas ne dėl ieškovo kaltės užsitęsė pernelyg ilgai: baudžiamojoje byloje Nr. 405 – beveik 11 metų, kitose, tuo pačiu metu iškeltose bylose – nuo 2 m. 8 mėn. (bylos Nr. 137, Nr. 384, Nr. 43, Nr. 63) iki 6 m. 4 mėn. (byla Nr. 111). Nukrypdamas nuo kasacinio teismo ir EŽTT praktikos, esant pernelyg ilgai bendrai procesų trukmei baudžiamosiose bylose, teismas nepagrįstai neįvertino šio pažeidimo ir ieškovui sukeltų pasekmių ir nepagrįstai dėl to nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nepagrįstai nevertino prokuroro J. Lauciaus veiksmų baudžiamojo proceso trukmės aspektu.
61.3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą. Teismas atsakovės neteisėtais veiksmais padarytus pažeidimus nutartyje net tris kartus įvertino vien kaip techninę pareigūnų klaidą ir perrašė atsakovės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, apeliacinio skundo argumentus, kuriuos ieškovas atsiliepime argumentuotai paneigė baudžiamosiose bylose esančiais rašytiniais įrodymais. Teismas neatskleidė bylos esmės, neišklausė ieškovo, kuris prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, sudaryti mišrią baudžiamųjų bylų ir civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegiją.
61.4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas, netinkamai, nesivadovaudamas reikiamais kriterijais, nustatė kompensacijos už ieškovui padarytą neturtinę žalą dydį. Byloje esančių įrodymų visuma neteikia pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sumažinti jį. Priešingai, sudaro pagrindą ieškovo ieškinį tenkinti visiškai.
61.5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias valstybės atsakomybę už žalą, padarytą neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų, teisėjų ir teismų veiksmais (CK 6.272 straipsnis, 6.263 straipsnis), nesilaikė pareigos veiksmų teisėtumą vertinti Konvencijos garantuojamų teisių apsaugos kontekste, remtis EŽTT praktika, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos šios kategorijos bylose, nepagrįstai pripažino, kad neteisėtais veiksmais ieškovui buvo padaryta neturtinė žala tik dėl kankinimo badu 3 paras ir užsitęsusio bylos Nr. 405 nagrinėjimo apeliacine tvarka.
62. Atsakovė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
62.1. Apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė CK 6.272 straipsnio nuostatas, nepažeidė jų, vadovavosi aktualiais kasacinio teismo išaiškinimais, išsamiai įvertino visas bylos aplinkybes, dėl kurių valstybei galėjo kilti pareiga atlyginti žalą ieškovui.
62.2. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išvadas padarė neįvertinęs visų įrodymų. Teismo išvados dėl ieškovo suėmimo atitikties būtinumo, proporcingumo ir pagrįstumo kriterijams pagrįstos tinkamu ir visapusišku byloje esančių įrodymų vertinimu, argumentuotos, logiškos.
62.3. Nepagrįsti ieškovo argumentai, kad teismas, esant pernelyg ilgai bendrai procesų trukmei baudžiamosiose bylose, šio pažeidimo ir ieškovui sukeltų pasekmių neįvertino ir nepriteisė atitinkamo neturtinės žalos atlyginimo, tuo pažeidė ieškovo konstitucinę teisę, nukrypo nuo kasacinio teismo ir EŽTT praktikos. Ieškovas nepagrindė prieštaravimo konkrečiai praktikai. Teismas vertino visų ieškovo atžvilgiu vykusių procesų trukmę bei atskirai ir išsamiai – pareigūnų bei teismo veiksmus kiekvienoje proceso stadijoje. Teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovo teisė į maksimaliai trumpą baudžiamojo persekiojimo trukmę pažeista tik byloje Nr. 405, dėl šio pažeidimo ieškovui buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas.
63. Atsakovė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
63.1. Ieškovo argumentai dėl konkrečių pažeidimų, sistemingo, kryptingo, neteisėto pareigūnų ir institucijų elgesio iš esmės yra grindžiami ne įrodymais, o nesutikimu su apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu. Argumentai yra ne teisinio, o išimtinai faktinio pobūdžio ir jais siekiama, kad kasacinis teismas kitaip nei bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas įvertintų byloje surinktus įrodymus.
63.2. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ikiteisminių tyrimų pradėjimo, bylų su kaltinamaisiais aktais perdavimo teismui teisėtumą, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bylose dėl žalos atlyginimo nustatytinų neteisėtų veiksmų. Teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas, motyvuotas išvadas. Ieškovo baudžiamasis persekiojimas byloje Nr. 405 buvo pradėtas pagrįstai, ieškovas nebuvo provokuojamas nusikalsti; byloje Nr. 137 įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis patvirtina, kad pradėdami ikiteisminį tyrimą pareigūnai disponavo duomenimis, sudarančiais daugiau nei minimalų pagrindą manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika, ieškovo baudžiamasis persekiojimas vykdytas pagrįstai; argumentai, kad ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 384 pradėtas prokurorui įvykdžius provokaciją, grindžiami deklaratyviais teiginiais; byloje Nr. 384 ir byloje Nr. 111 gauti duomenys patvirtino, kad ikiteisminiai tyrimai buvo pradėti pagrįstai; byloje Nr. 111 priimtais procesiniais spredimais (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-69-495/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 21 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-895/2017) ne tik konstatuoti nusikalstami ieškovo veiksmai siekiant paveikti liudytojus ir nukentėjusiuosius, bet ir vadovautasi visuma įrodymų, nepripažįstant proceso trūkumu ieškovo akcentuotų aplinkybių, susijusių su galimu jo provokavimu; byloje Nr. 43 prokuroras I. Mikelionis turėjo ne tik teisę pareikalauti iš kitos prokuratūros nutraukto ikiteisminio tyrimo medžiagos, bet ir perduoti ją pagal kompetenciją kitam aukštesniajam prokurorui. Ieškovas kasacinio skundo argumentais nepaneigė teismo išvadų, kad inicijuojant baudžiamąjį persekiojimą byloje Nr. 43 ir byloje Nr. 63 civilinės atsakomybės aspektu neteisėtų veiksmų nebuvo atlikta, išteisinimą lėmė įrodymų (ieškovo pasisakymų, jo vartotų formuluočių ir kt.) vertinimas.
63.3. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje civilinėje byloje spręsdamas dėl ieškovui paskirtos kardomosios priemonės teisėtumo, atsižvelgė į Konvencijos nuostatas bei EŽTT praktikoje suformuotus aiškinimus, įvertino ir pasisakė dėl procesinės prievartos skyrimo tikslo, pagrindų bei kitų reikšmingų aplinkybių, kurios konstatuotos, be kita ko, ir baudžiamojo proceso tvarka, todėl padarė teisiškai pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl nepagrįsto ieškovo laisvės suvaržymo yra neteisėta. Bylose Nr. 405 ir Nr. 384 suėmimas ieškovui taikytas esant pagrįstam įtarimui, atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo medžiagose buvusius ieškovą kaltinančius duomenis, atitikusiam Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimus. Byloje nustatyta, kad būtent įtarimai ieškovui darius korupcinius nusikaltimus, taip pat nusikaltimus, kuriais siekta paveikti ikiteisminį tyrimą, daryti poveikį prokurorei, nukentėjusiajam, liudytojai, kurie vėliau pasitvirtino, taip pat atliekamo ikiteisminio tyrimo pobūdis, apimtis, jame atliktini veiksmai, kuriems ieškovas būtų taip pat galėjęs daryti poveikį, ir tapo priežastimi apriboti jo laisvę. Ne prokurorų veiksmai inicijuojant ieškovo baudžiamojo persekiojimo procesus, bet ieškovo neteisėtas elgesys nulėmė jam taikytus suvaržymus. Ieškovas nepaneigė teismų išvadų, kad neteisėtų veiksmų pobūdis, apimtis, kryptingumas, sistemingumas leido pagrįstai spręsti, jog švelnesnės kardomosios priemonės nebus veiksmingos, būtina ieškovą laikinai izoliuoti. Byloje nesant duomenų, patvirtinančių kardomosios priemonės suėmimo taikymo neteisėtumą ir nepagrįstumą, nėra pagrindo spręsti, kad suėmimo paskyrimu ir taikymu buvo padarytas ieškovo teisių pažeidimas, nepagrįstai apribota jo judėjimo laisvė.
63.4. Ieškovo teiginiai, kad dėl prokuroro aplaidžiai ir nerūpestingai atliktų pareigų ieškovo ūkis žlugo ir jam buvo padaryta turtinė žala, yra deklaratyvaus pobūdžio, neparemti įrodymais. Ieškovo reikalavimai priteisti turtinės žalos atlyginimą iš esmės siejami su jo ūkinės veiklos rezultatais, kuriems galėjo turėti įtakos pats suėmimo faktas, nulemtas ieškovo darytų nusikaltimų, o ne prokuroro pareigos, įtvirtintos BPK 129 straipsnio 2 dalyje, pažeidimo.
63.5. Nėra pagrindo sutikti, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis už 3 paras neužtikrintą maitinimą neatitinka neturtinės žalos kompensacijai nustatyti keliamų kriterijų. Teismas nustatė, kad dėl organizacinių spragų ieškovas patyrė teisių suvaržymų, tačiau nepripažino, kad ieškovas buvo „kankinamas badu“. Teismas, nustatydamas ieškovui už nepagrįstą jo teisių suvaržymą (dėl areštinėje neužtikrinto maitinimo) priteistino žalos atlyginimo dydį, atsižvelgė į teismų praktikoje suformuotus kriterijus, įvertino visas aplinkybes, be kita ko, ir keliančias pagrįstų abejonių dėl ieškovo nurodomų teisės į maitinimą apribojimo pasekmių realumo ir apimties. Skundžiamos nutarties motyvai neleidžia daryti išvados, kad kurios nors reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovo patirtą žalą, nebuvo įvertinti. Priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra adekvatus teisių pažeidimui.
63.6. Nors ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio dėl asmens teisės į tinkamą teismo procesą pažeidimo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, EŽTT praktikos, nes, esant pernelyg ilgai bendrai procesų trukmei baudžiamosiose bylose, šio pažeidimo ir ieškovui sukeltų pasekmių neįvertino ir nepagrįstai dėl to nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo, tačiau jokių bylų, aktualių šiam ginčui, nenurodo. Teismas, nustatydamas ieškovui priteistiną neturtinės žalos, atsiradusios dėl per ilgo baudžiamojo proceso byloje Nr. 405, atlyginimo dydį, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų kriterijų, vadovavosi ir kitais nagrinėjamoje byloje reikšmingais, vertinant dėl nurodyto pažeidimo ieškovo patirtą neturtinę žalą, kriterijais, taigi įvertino visas aplinkybes, turėjusias reikšmės neturtinės žalos atlyginimui, ir pagrįstai nusprendė, kad 1300 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma proporcinga padarytam atsakovės pažeidimui.
63.7. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pasisakė dėl visų pagrindinių ieškovo argumentų, kuriais remdamasis jis grindė įrodinėtus valstybės institucijų ir pareigūnų padarytus pažeidimus 6 baudžiamuosiuose procesuose, todėl nėra pagrindo sutikti su teiginiu, kad buvo pažeista CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta pareiga motyvuoti sprendimą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą ir teismo pareigą motyvuoti procesinį sprendimą, aiškinimo ir taikymo
65. Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, o apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą, perrašė atsakovės apeliacinio skundo argumentus, neatskleidė bylos esmės. Ieškovo teigimu, išvadas dėl įrodinėjimo dalyko teismai padarė nevertindami visų baudžiamosiose bylose esančių įrodymų, ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytų kitų teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų kiekvienoje iš baudžiamųjų bylų, nepagrįstai nevertino kiekvieno iš 6 baudžiamųjų persekiojimų pradėjimo teisėtumo sistemiškai, civilinės teisės požiūriu, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pagal kuriuos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, nei padaryta baudžiamajame procese. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.
66. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas įrodymų netiria ir faktų nenustato, tik patikrina, ar nustatydami faktines aplinkybes teismai nenukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 353 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2011; 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; kt.).
67. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-313/2020 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
68. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį, yra nurodęs, kad konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja, jog teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja, kad kiekvienas teismo baigiamasis aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – baigiamajame teismo akte turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam baigiamajam teisės aktui pagrįsti. Baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo 16.5 punktas).
69. Dėl teismo sprendimo motyvavimo svarbos ir teismo pareigos motyvuoti procesinį sprendimą apimties ne kartą yra pasisakęs EŽTT, pažymėdamas, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nacionalinius teismus įpareigoja išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus, nedarant poveikio jų reikšmės vertinimui; teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti; sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (pvz., EŽTT 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 34085/09; 2020 m. kovo 19 d. sprendimas byloje Tamrazyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 42588/10). Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90), tačiau iš teismo sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92). Kai šalies argumentas turi lemiamą reikšmę bylai, jis reikalauja konkretaus ir aiškaus atsakymo (žr., pvz., EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Hiro Balani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18064/91; 2020 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Mazahir Jafarov prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 39331/09).
70. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-701/2019, 35 punktas). Dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo pagrįstumo sprendžiama, be kita ko, ir pagal tai, ar teismas tinkamai išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentus ir į juos pakankamai atsakė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-339-469/2018, 31 punktas).
71. Tai, ar teismo priimto procesinio sprendimo motyvavimo trūkumai konkrečiu atveju lemia absoliutų sprendimo negaliojimą (išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra be motyvų), ar turėtų būti vertinami kaip procesinis pažeidimas (nepakankamas sprendimo motyvavimas), dėl kurio esmingumo spręstina pagal galimą šio pažeidimo įtaką bylos rezultatui, vertintina atsižvelgiant į teismo pareigos pateikti sprendimo motyvus pažeidimo laipsnį. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 36 punktas). Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas apskritai nepasisako dėl esminės dalies apeliacinio skundo argumentų arba pasisako pernelyg lakoniškai ir fragmentiškai, daromų išvadų nepagrįsdamas išsamiu bylos aplinkybių vertinimu pagal teismų praktikoje nustatytus atitinkamų procesinių veiksmų teisėtumo kriterijus, yra pagrindas konstatuoti absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą dėl visiško motyvų nebuvimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-684/2020 39 punktą).
72. Apibendrindama teisėjų kolegija nurodo, kad įstatymo reikalavimus atitinkančiu gali būti laikomas tik pagrįstas ir teisėtas teismo procesinis sprendimas, kuriame pateikti aiškūs ir pakankami motyvai dėl bylos baigčiai svarbių aspektų, išplaukiantys iš išsamaus teisiškai reikšmingų aplinkybių, šalių argumentų ir įrodymų ištyrimo.
73. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, teismas detaliai ištyrė ir įvertino byloje nagrinėjamo ginčo teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes, pasisakė dėl esminių tiek ieškovo, tiek atsakovės apeliacinių skundų argumentų. Ieškovo kasaciniame skunde pateikiami teiginiai dėl, jo nuomone, neteisingo apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimo yra abstraktūs. Kasaciniame skunde konkrečiai nenurodoma, kokių byloje nagrinėjamo ginčo teisingam išsprendimui reikšmingų aplinkybių neištyrė ir neįvertino ar kokias civilinio proceso teisės normose įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles pažeidė bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas.
74. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio didžiąją dalį sudaro motyvuojamoji dalis, kurioje detaliai įvertintas baudžiamojo persekiojimo inicijavimo visose šešiose bylose (tiek kiekvienoje byloje atskirai, tiek nurodant, kaip bylos, kuriose inicijuoti persekiojimai, buvo tarpusavyje susijusios) teisėtumas, kardomosios priemonės – suėmimo – taikymo ieškovui teisėtumas, baudžiamojo persekiojimo procesų trukmės pagrįstumas, detaliai aptarti ir įvertinti ieškovo nurodyti argumentai dėl prokurorų šališkumo ir piktnaudžiavimo. Tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje pateiktas byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas, teisingam bylos išsprendimui aktualaus teisinio reguliavimo aiškinimas ir taikymas, nuomonė dėl nagrinėjamai bylai aktualios EŽTT ir kasacinio teismo praktikos daugiau sutapo su pozicija, kurios byloje laikosi atsakovė, bet ne ieškovas, nesuponuoja išvados, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas nemotyvuotas, neatskleista bylos esmė ar byla išnagrinėta neteisingai.
Dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę atsakomybę už ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtus veiksmus, aiškinimo ir taikymo
75. Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias valstybės atsakomybę už žalą, padarytą neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų, teisėjų ir teismų veiksmais (CK 6.272, 6.263 straipsniai), nesilaikė pareigos veiksmų teisėtumą vertinti Konvencijos garantuojamų teisių apsaugos kontekste, remtis EŽTT praktika, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos šios kategorijos bylose. Teisėjų kolegija ir šiuos kasacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.
76. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.
77. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo neteisėtų veiksmų sąrašas. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime byloje Nr. 23/04 pažymėjo, kad, reglamentuojant žalos atlyginimo klausimus, kai žalą padaro valstybės pareigūnai, įstatymų leidėjo diskrecija nesuteikia teisės laisva nuožiūra nustatyti išsamų baigtinį atvejų, kuriais ta žala turi būti atlyginama, sąrašą, nes tai prieštarauja konstituciniam principui, pagal kurį padaryta žala turi būti atlyginta. Dėl šios priežasties valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais taikytinos tiek bendrosios kasacinėje jurisprudencijoje suformuluotos atsakomybės taikymo sąlygos, tiek specifinis tokioms byloms būdingas kriterijus – pareigūnų klaidos esminė reikšmė asmens teisių pažeidimui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-313/2019 28 punktą; 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-611/2021 38 punktą).
78. Be to, CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nurodytų procesinių veiksmų teisėtumas vertintinas ir Konvencijos garantuojamų teisių apsaugos kontekste. Kasacinis teismas savo praktikoje, formuojamoje bylose dėl valstybės civilinės atsakomybės, be kita ko, remiasi EŽTT praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 43, 59–61 punktus).
79. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi iš esmės analogiškos pozicijos kaip ir EŽTT, kurio praktikoje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Taigi, gali būti atvejų, kai, išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą (pvz., EŽTT 2013 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Lavrechov prieš Čekiją, peticijos Nr. 57404/08; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013).
80. Kadangi valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, tai civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2020 m. gegužės 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-684/2020 41 punktą).
81. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą. Civilinės atsakomybės aspektu reikšminga aplinkybė – ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją, laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aspektu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015).
82. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais bylose dėl valstybės civilinės atsakomybės už ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtus veiksmus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų nagrinėjamo ginčo teisingam išsprendimui reikšmingų aplinkybių vertinimas atitinka pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje gausiai citavo kasacinio teismo praktiką ir ja rėmėsi, pasisakydamas dėl kiekvieno nagrinėjamoje byloje reikšmingo, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtus veiksmus, aspekto. Teismas veiksmų teisėtumą vertino Konvencijos garantuojamų teisių apsaugos kontekste, rėmėsi EŽTT praktika, ypač pasisakydamas dėl kardomosios priemonės – suėmimo – taikymo ieškovui teisėtumo, dėl baudžiamojo persekiojimo procesų trukmės pagrįstumo. Ieškovas kasaciniame skunde nepateikia išsamių teisinių argumentų teiginiui, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagrįsti.
Dėl suėmimo neteisėtumo kaip sąlygos valstybei taikyti civilinę atsakomybę
83. Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad jam bylose Nr. 405 ir Nr. 384 nepagrįstai taikyta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, kuri nebuvo būtina, proporcinga ir konstituciškai pagrįsta, o apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo išimtinių aplinkybių suėmimui taikyti. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.
84. Remiantis BPK 119 straipsniu, kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Pagal BPK 122 straipsnį, suėmimo pagrindas yra pagrįstas manymas, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, trukdys procesui, darys BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. Skiriant suėmimą turi būti nurodytas jo skyrimo pagrindas ir motyvai. Suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje nustatytų tikslų (BPK 122 straipsnio 6–7 dalys). Bendra suėmimo skyrimo (pratęsimo) tvarka reglamentuojama BPK 123–125, 127 straipsniuose.
85. Pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl asmeniui paskirtos kardomosios ar kitokios procesinės prievartos priemonės teisėtumo, būtina, be kita ko, įvertinti jų skyrimo tikslą: skiriant šias priemones asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir teisminį nagrinėjimą. Procesinės prievartos priemonės baudžiamajame procese turi būti proporcingos siekiamiems proceso tikslams, pernelyg nesuvaržyti asmens (kaltinamojo) teisių, jei tam nėra objektyvaus būtinumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-684/2020 42 punktą).
86. Sprendžiant klausimą, ar suėmimas teisėtas, būtina vadovautis ne tik BPK, kurio nuostatomis, be kita ko, siekiama įgyvendinti atitinkamus Konvencijos reikalavimus, bet ir tiesiogiai šios Konvencijos 5 straipsniu bei EŽTT šio straipsnio aiškinimo ir taikymo praktika. Suėmimas gali būti pripažintas teisėtu tik tuo atveju, jeigu jis buvo teisėtas tiek nacionalinės teisės, tiek ir Konvencijos aspektu. Būtent, vertinant suėmimo teisėtumą, aktualus Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytas asmens laisvės suvaržymo pagrindas; ši nuostata turi būti taikoma kartu su Konvencijos 5 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintomis sulaikymo ar suėmimo teisėtumo teisminės kontrolės garantijomis. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad pagrįsto įtarimo, kuris suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką, buvimas yra būtina (lot. sine qua non) suėmimo (sulaikymo) teisėtumo sąlyga. Tačiau, besitęsiant suėmimui, tik pagrįsto įtarimo griežčiausiai procesinės prievartos priemonei taikyti nepakanka. EŽTT praktikoje suformuoti keturi pagrindiniai reikšmingi ir pakankami besitęsiančio suėmimo pagrindai: pavojus, kad įtariamasis gali neatvykti į teismą; kad, būdamas laisvas, gali trukdyti vykdyti teisingumą; kad gali padaryti naujų nusikaltimų; kad gali sutrikdyti viešąją tvarką. Įvertinti, ar sprendimui dėl suėmimo priimti buvo pateikta pakankamai įrodymų, pirmiausia turi nacionaliniai teismai. Suėmimo ir jo termino pagrindai turi būti reikšmingi ir pakankami, bet ne bendri ir abstraktūs, o teismo sprendimai šiais klausimais turi būti išsamiai motyvuoti ir pagrįsti konkrečiais su bylos aplinkybėmis susijusiais argumentais. Skirdamas suėmimą ir jį pratęsdamas, teismas turi apsvarstyti visus argumentus už ir prieš asmens laisvės suvaržymą ir suimti asmenį ar pratęsti suėmimo terminą tik įsitikinęs, kad tai būtina viešajam interesui apsaugoti. Tai, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, įtarimu kuriuo buvo grindžiamas jo sulaikymas ar suėmimas, dėl kaltinančių įrodymų stokos, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje. Priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, netenka atskirai vertinti įtarimo, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, pagrįstumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015, joje nurodytą kasacinio teismo ir EŽTT praktiką). Valstybės institucijos privalo įtikinamai įrodyti, jog bet koks suėmimo laikotarpis, kad ir koks trumpas jis būtų, yra pateisinamas (pagrįstas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-684/2020 43 punktą, jame nurodytą kasacinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką).
87. Kaip matyti iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties, teismas detaliai išanalizavo visas su kardomosios priemonės – suėmimo ieškovui skyrimu bylose Nr. 405 ir Nr. 384 susijusias aplinkybes ir nustatė, kad ši griežčiausia kardomoji priemonė ieškovui buvo skirta įtarus, jog ieškovas, be kita ko, daro nusikaltimus, kuriais siekia paveikti ikiteisminį tyrimą, daryti poveikį prokurorei, nukentėjusiajam, liudytojai, šie įtarimai vėliau pasitvirtino ir ieškovui vėl buvo skirtas suėmimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas konstatavo išimtinę aplinkybę suėmimui taikyti – pagrįstą manymą, kad nesuimtas ieškovas trukdys procesui, o vėliau – ir jo trukdymą procesui. Apeliacinės instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes sprendė, ar kardomosios priemonės – suėmimo ieškovui taikymas nebuvo perteklinis ieškovo teisių ir teisėtų interesų suvaržymas, ir priėjo prie išvados, kad ši priemonė buvo būtina ir proporcinga, o byloje nustatytos aplinkybės leido pagrįstai spręsti, kad švelnesnės kardomosios priemonės nebūtų buvusios veiksmingos.
Dėl ikiteisminių tyrimų pradėjimo teisėtumo
88. Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas, be kita ko, ir dėl to, kad visi šeši ieškovo baudžiamieji procesai pradėti neteisėtai. Teisėjų kolegija nesutinka ir su šiuo kasacinio skundo argumentu.
89. Neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindas gali būti nepagrįstas ikiteisminio tyrimo pradėjimas, vykdymas ir asmens perdavimas teismui, taip pat nepagrįstas procesinės prievartos priemonės taikymas ar kitokie pažeidimai. Ar ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai, žalos atlyginimo civilinėje byloje sprendžiama pagal tai, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai veikė pagal BPK nuostatas, tinkamai vykdydami bendras ir specialias pareigas. Turi būti įvertinta, ar buvo pakankamas procesinis pagrindas pradėti tyrimą (BPK 166 straipsnis), ar buvo aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnis), ar pažeisti ikiteisminio tyrimo terminai (BPK 176 straipsnis) ir buvo kitoks nepagrįstas pareigūnų neveikimas ar veikimas ne pagal savo kompetenciją, ėmimasis įstatymų nenustatytų ar akivaizdžiai neproporcingų priemonių ir kita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 35 punktą).
90. Ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo turinio yra aiškiai suprantama, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo (BPK 168 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 36 punktas).
91. Pareigūnų atliekamas įrodomųjų duomenų rinkimas, vertinimas, įtarimų pateikimas, asmens apkaltinimas, nors ir gali neigiamai paveikti asmenų teises, yra įstatymais nustatyta, legali ir teisėta, kol ji nepažeidžia įstatymo reikalavimų, veikla. Atitinkamai ir tokios veiklos padariniai, nors gali sukelti nepatogumų ar žalą, vertinami kaip teisėtai padaryti. Teisėtai vykdyta ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnų veikla nesudaro valstybės civilinės atsakomybės pagrindo net ir dėl proceso, kurio rezultatas buvo asmens išteisinimas, jeigu ji atitiko teisės aktų reikalavimus. Vien teismo išvada dėl įrodymų nepakankamumo savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus rinkdami ar vertindami įrodomuosius duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 44, 46 punktai).
92. Kaip minėta šios nutarties 76 punkte, skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje detaliai įvertintas, be kita ko, baudžiamojo persekiojimo inicijavimo visose šešiose bylose teisėtumas. Tai įvertinęs, teismas priėjo prie išvados, kad baudžiamasis persekiojimas buvo inicijuojamas esant aiškiai įvardytiems pagrindams, t. y. dėl ieškovo nusikalstamo elgesio ar jo veiksmų, kuriais buvo balansuojama ant nusikalstamumo ribos, todėl baudžiamojo persekiojimo inicijavimas negali būti pagrindu civilinei atsakomybei taikyti.
93. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo ikiteisminių tyrimų pradėjimo ieškovo atžvilgiu neteisėtumo, kaip valstybės vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų už ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro neteisėtus veiksmus. Teismas tinkamai aiškino ir taikė ikiteisminio tyrimo pradėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.
Dėl per ilgos baudžiamojo proceso trukmės kaip valstybės vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų
94. Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad baudžiamasis procesas ne dėl jo kaltės užsitęsė pernelyg ilgai: baudžiamojoje byloje Nr. 405 – beveik 11 metų, kitose, tuo pačiu metu iškeltose, bylose – nuo 2 m. 8 mėn. (bylos Nr. 137, Nr. 384, Nr. 43, Nr. 63) iki 6 m. 4 mėn. (byla Nr. 111). Nukrypdamas nuo kasacinio teismo ir EŽTT praktikos, esant pernelyg ilgai bendrai procesų trukmei baudžiamosiose bylose, teismas nepagrįstai neįvertino šio pažeidimo ir ieškovui sukeltų pasekmių ir nepagrįstai dėl to nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nepagrįstai nevertino prokuroro J. Lauciaus veiksmų baudžiamojo proceso trukmės aspektu.
95. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Šios konstitucinės teisės įgyvendinimas ir apsauga detalizuojami baudžiamojo proceso įstatyme. BPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamo asmens teisė, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką. Tokia įstatymo nuostata yra ir valstybės pozityviosios pareigos pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį įgyvendinimas nacionalinėje teisėje.
96. Civilinėje byloje dėl žalos, padarytos ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnų, teismo ar teisėjo veiksmais, atlyginimo, jeigu ieškinio pagrindu nurodomos aplinkybės, kad baudžiamojo persekiojimo procesas buvo pernelyg ilgas, iš esmės įvertinama, ar institucijų ir pareigūnų veikla lėmė per ilgą proceso trukmę ir atitinkamai asmens teisės į tinkamą teismo procesą pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 72 punktas).
97. EŽTT pabrėžia, kad siekis apsaugoti asmenį nuo pernelyg ilgai besitęsiančios netikrumo būsenos ypač svarbus baudžiamajame procese, kai sprendžiamas asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas (pvz., EŽTT 1969 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Stögmüller prieš Austriją, peticijos Nr. 1602/62). Proceso trukmės pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes pagal šiuos kriterijus: bylos sudėtingumo, pareiškėjo ir institucijų elgesio ir proceso poveikio pareiškėjui (žr., pvz., EŽTT 2021 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Arewa prieš Lietuvą, peticijos Nr. 16031/18, 51 punktą).
98. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, ar buvo pažeista asmens teisė į kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) procesą, vadovaujasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje, t. y.: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, kurio baudžiamasis persekiojimas vykdytas, elgesys; valstybės institucijų elgesys organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; kt.; taip pat žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimo byloje Grauslys prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36743/97, par. 60; 2009 m. sausio 20 d. sprendimą byloje Norkūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 302/05). Kiekvienu atveju visi nurodyti kriterijai taikomi konkrečios bylos aplinkybėms ir lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso trukmės pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 81–83 punktai; 2019 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-313/2019, 46 punktas ir jame nurodyta EŽTT bei kasacinio teismo praktika; 2024 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-1120/2024, 39–53 punktai).
99. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, laikomasi nuostatos, kad proceso delsimu gali būti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015 ir kt.).
100. Tačiau kiekvienu atveju nurodyti kriterijai taikomi konkrečios bylos aplinkybėms, kurių visuma ir lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso trukmės pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; kt.).
101. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad tais atvejais, kai ieškovas teigia, jog valstybė pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą kaltinamo asmens teisę, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką, aplinkybė, jog procesas objektyviai negalėjo būti trumpesnis, gali būti konstatuojama tik išsamiai nustačius proceso eigą ir chronologiją, konkrečius proceso trukmę lėmusius veiksnius ir įvertinus, ar, esant konkrečių bylos aplinkybių visumai, šie veiksniai iš tiesų leidžia pagrįsti konkrečią proceso trukmę ir padaryti išvadą, kad atitinkamo asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą buvo užtikrinta (nepažeista) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-219/2018, 41 punktas).
102. Baudžiamasis procesas vertinamas kaip jo stadijų visuma, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką įsigalioja nuo oficialaus kompetentingos institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, ir trunka iki galutinio sprendimo dėl pareikšto kaltinimo priėmimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 81–83 punktus ir juose nurodytą EŽTT bei kasacinio teismo praktiką).
103. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tuo atveju, kai prieš asmenį vykdomi keli baudžiamieji procesai, jų trukmė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu paprastai nagrinėjama atskirai, taip pat ir tais atvejais, kai procesai iš dalies vyksta tuo pat metu (žr., pvz., EŽTT 2006 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Simonavičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 37415/ 02).
104. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, ieškovui nurodžius pakankamai aplinkybių ir argumentų, leidžiančių teigti, jog jo teisė į kuo trumpiausią procesą galėjo būti pažeista, teismas turi tokį reikalavimą išnagrinėti vadovaudamasis Lietuvos ir EŽTT praktikoje suformuluotais kriterijais ir remdamasis atitinkamos baudžiamosios bylos (ikiteisminio tyrimo) medžiaga, šalių pateiktais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-219/2018 42 punktą; 2024 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-1120/2024 54 punktą). Bylose, kuriose sprendžiama dėl ieškovo teisės į kuo trumpiausią procesą pažeidimo, ieškovo įrodinėjimo pareiga apima pareigą pateikti duomenis apie proceso trukmę ir jo organizavimo trūkumus, ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo klaidas ir delsimus, nulėmusius atitinkamai ilgą proceso trukmę, o atsakovei (valstybei, jai atstovaujančioms institucijoms) tenka pareiga įrodyti aplinkybes, galinčias pateisinti tokią proceso trukmę, ir pagrįsti, kad atitinkamo asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą vis dėlto buvo užtikrinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-1120/2024, 55 punktas). Ieškovui pateikus pakankamai įrodymų, kad jo teisė į bylos nagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką galėjo būti pažeista, teismas turi vertinti atsakovės atsikirtimus pagal jau minėtus kriterijus – konkrečios bylos sudėtingumą; asmens, kurio baudžiamasis persekiojimas vykdytas, elgesį; valstybės institucijų elgesį organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmę pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-1120/2024, 57 punktas).
105. Pirmasis iš EŽTT nurodytų kriterijų, pateisinančių ilgą bylos trukmę, yra bylos sudėtingumas. Bylos sudėtingumas yra vertinamasis kriterijus. Tačiau šio kriterijaus turinio atskleidimas kiekvienu atveju turi būti pakankamai išsamus, kad leistų padaryti išvadą, ar bylos sudėtingumas, atsižvelgiant į konkrečius valstybės institucijų veiksmus procese, pateisino jo trukmę. Šiuo aspektu reikalaujamas proceso eigos nustatymo ir vertinimo detalumo laipsnis skirtingose bylose gali skirtis priklausomai nuo konkrečios situacijos, tačiau bet kuriuo atveju iš teismo sprendimo motyvų turi būti aiškios pagrindinės bylos sudėtingumo charakteristikos ir esminiai proceso eigos momentai, jame atlikti institucijų veiksmai, jiems atlikti panaudoto laiko pagrįstumas ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-219/2018 43 punktą; 2024 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-1120/2024 59 punktą). Dėl bylos sudėtingumo kriterijaus kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sudėtingumas gali būti susijęs tiek su faktinėmis, tiek su teisinėmis bylos aplinkybėmis. Tai gali būti aplinkybės, susijusios su inkriminuojama veika (pvz., epizodų skaičius, persekiotų baudžiamojo proceso tvarka asmenų skaičius ir pan.), tyrimo ypatybėmis (pvz., daug ar sudėtingų tyrimo veiksmų (apklausos, akistatos, parodymų patikrinimai vietoje, ekspertizės, įrodymų rinkimas užsienio valstybėse ir pan.), kitais konkrečios bylos aspektais (pvz., proceso eigai įtakos turėjo kelių bylų procesų tarpusavio ryšys, bylų sujungimas, įtariamųjų, kaltinamųjų veiksmai (slapstėsi, dažnai keitė parodymus), tokių asmenų ekstradicija ar perdavimas iš užsienio valstybės ir pan.). Dėl teisinių bylos aspektų reikšmingi gali būti teisės aktų pakeitimai, turintys reikšmės vertinamam procesui, iškilę sudėtingi teisės klausimai, lėmę pareigūnų darbo byloje apimtį (pvz., teismui kilo taikytinų teisės normų atitikties Konstitucijai, Europos Sąjungos teisės klausimų, teko taikyti užsienio teisę ir pan.), kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 77 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kaip minėta, bylos sudėtingumas paprastai yra veiksnys, pateisinantis ilgesnę proceso trukmę, tačiau tik kartu su kitais minėtais proceso trukmės vertinimo kriterijais. Itin svarbu šiuo aspektu yra tai, ar valstybės institucijos tinkamai reaguoja į bylos sudėtingumą, siekdamos užtikrinti sklandų baudžiamojo proceso vyksmą. EŽTT praktikoje, be kita ko, pažymėta, kad nors bylos sudėtingumas gali pateisinti ilgesnę nei vidutinė proceso trukmę, jis negali pateisinti ilgų valdžios institucijų neveiklumo laikotarpių (žr., pvz., EŽTT 2021 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Gančo prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42168/19 30 punktą).
106. Valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą, yra antrasis kriterijus sprendžiant, ar proceso trukmė nebuvo per ilga. Bylos procesas turi būti organizuotas ir vykdomas uoliai ir stropiai, kad procesinių veiksmų atlikimas ir teisminis bylos nagrinėjimas vyktų be nepagrįstų pertraukų ar nepateisinamo delsimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, laikomasi nuostatos, kad proceso delsimu gali būti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė per ilga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015). Siekiant nustatyti, ar konkreti proceso trukmė buvo pagrįsta, turi būti nustatyta, kiek laiko faktiškai užtruko ir kiek turėtų užtrukti tokio pobūdžio procesinių veiksmų atlikimas; jei faktiškai procesas truko ilgiau, nei turėtų, kiek jis užsitęsė dėl valstybės institucijų elgesio. Toks preliminarus veiksmų atlikimo terminų įvertinimas leidžia įvertinti realų valstybės institucijų prisidėjimą prie proceso trukmės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 87 punktą; 2024 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-1120/2024 63–64 punktus).
107. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis EŽTT praktika, nagrinėjamos bylos kontekste reikšminga tai, kad nors valstybės institucijos savaime nėra atsakingos už delsimus, kylančius dėl kitų proceso dalyvių elgesio, pavyzdžiui, neatvykimo dalyvauti procese, iš institucijų, kaip už proceso organizavimą atsakingų subjektų, reikalaujama tinkamai reaguoti į tokį elgesį ir imtis reikiamų priemonių siekiant suvaldyti procesą ir užkirsti kelią jo nepagrįstam užtęsimui, pavyzdžiui, aiškintis proceso dalyvių neatvykimo priežastis, taikyti procesinės prievartos priemones reaguojant į neatvykimą be svarbių priežasčių ir kt. (pvz., EŽTT 2006 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Simonavičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 37415/02, 40 punktas; 2009 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Norkūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 302/05, 39 punktas; 2011 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Maneikis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 21987/07, 26 punktas; 2004 m. rugsėjo 21 d. sprendimas byloje Kuśmierek prieš Lenkiją, peticijos Nr. 10675/02; 2010 m. spalio 21 d. sprendimas byloje Karasev prieš Rusiją, peticijos Nr. 35677/05).
108. Pasisakydamas dėl pernelyg ilgo proceso nutraukimo pasibaigus baudžiamosios atsakomybės senačiai reikšmės kasacinis teismas yra nurodęs, kad ilgo proceso baigtis (konkretus jo rezultatas) neturi lemiamos reikšmės vertinant jo trukmės pagrįstumą, tačiau tai, kad per ilgą laiką proceso nepavyksta užbaigti išsprendus bylą iš esmės, yra aplinkybė, rodanti didesnę teisės į įmanomai trumpiausią procesą pažeidimo tikimybę ir tokį pažeidimą esant sunkesnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-219/2018, 62 punktas; 2024 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-1120/2024, 52 punktas). Kaip ir pernelyg ilga proceso trukmė, taip ir praleisti (pažeisti) BK ir BPK įtvirtinti terminai (procesiniai terminai, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas) savaime nelemia įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo, nes išskirtiniais atvejais gali būti pateisinami bylos sudėtingumu ar kitomis nuo valstybės institucijų, vykdančių baudžiamąjį persekiojimą, nepriklausančiomis aplinkybėmis. Tačiau apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties pasibaigimas baudžiamojo proceso, kurio trukmė svarstoma, metu yra viena iš aplinkybių, reikšmingų vertinant šios trukmės pagrįstumą, taigi ir kaltinamojo teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-1120/2024, 53 punktas; EŽTT 2011 m. sausio 18 d. sprendimai bylose Stasevičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 43222/04, 27 punktas; Zabulėnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 44438/04, 25 punktas).
109. Trečiasis kriterijus vertinant baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumą yra asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys, kiek jis siejamas su įtaka proceso spartai. Teisėti ar neteisėti kaltinamojo veiksmai gali ilginti baudžiamojo proceso trukmę. Civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo įvertinamos konkrečios šio asmens veiksmų aplinkybės – kaip asmuo dalyvavo tyrime ir teisme, ar visada ir laiku atvykdavo, ar vengė atvykti pas tyrėjus, prokurorą ir į teismą, ar neatvykimai buvo pateisinami, ar asmuo slapstėsi, buvo ieškomas, ar laiku teikė reikalaujamus turinčius reikšmės bylai duomenis ar dokumentus, ar piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, pavyzdžiui, teikdamas nuolatinius ir nepagrįstus prašymus, kurie galėjo uždelsti įvykio tyrimą ar kaltinimo nagrinėjimą, ir kita. Kasacinis teismas apie asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesį baudžiamajame procese yra pasisakęs, kad asmeniui negali būti priekaištaujama dėl to, kad šis naudojosi visomis prieinamomis procesinėmis priemonėmis savo interesams ginti. Kita vertus, nors ir neturėdami pareigos spartinti procesą, jo dalyviai turi rodyti reikiamą stropumą, atlikdami su jais susijusius proceso veiksmus, ir susilaikyti nuo delsimo taktikos naudojimo. Todėl teismas turi pareigą įvertinti, ar per ilgos proceso trukmės nenulėmė nepagrįstas kaltinamojo elgesys procese. Išvada, jog asmuo prisidėjo prie proceso užtęsimo, gali būti padaryta ir nekonstatuojant piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 78, 79 punktus ir juose nurodytą EŽTT bei kasacinio teismo praktiką).
110. EŽTT praktikoje išaiškinta, kad asmuo negali būti laikomas atsakingu (jam negali būti priekaištaujama) dėl delsimų, kurie, nors ir yra susiję su juo, nulemti nenugalimos jėgos, be kita ko, susidariusių dėl jo medicinos priežiūros ir hospitalizavimo. Kita vertus, šie delsimai negali būti priskiriami ir valstybei atsakovei kaip vienas iš elementų, kuriais remiantis konstatuojamas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas (pvz., 2002 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Lavents prieš Latviją, peticijos Nr. 58442/00, 100 punktas; 2015 m. birželio 18 d. sprendimas byloje Yaikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 39317/05, 76 punktas).
111. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad išvados dėl asmens, kurio baudžiamasis persekiojimas yra vykdomas, prisidėjimo prie proceso trukmės turi būti daromos ne vien tik abstrakčiai nurodant šiuo aspektu potencialiai reikšmingas aplinkybes, tačiau motyvuotai pagrindžiant, dėl kokio konkretaus ieškovų elgesio ir kiek būtent galėjo pailgėti procesas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019).
112. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ieškovo skundžiamų baudžiamųjų procesų trukmę, iš esmės laikėsi pirmiau minėtų EŽTT ir kasacinio teismo praktikos reikalavimų ir, detaliai įvertinęs baudžiamojo persekiojimo procesų trukmės visose šešiose bylose pagrįstumą, priėjo prie teisingos išvados, kad baudžiamojo proceso trukmė byloje Nr. 405 neatitiko Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir pirmiau nurodytose Lietuvos teisės nuostatose įtvirtintos ieškovo teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimų, ši teisė buvo pažeista. Ieškovas kasaciniame skunde nenurodo, kokias nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino kaip atitinkančias pirmiau šioje nutartyje nurodytus EŽTT nustatytus ir kasacinio teismo pripažįstamus ilgą bylos trukmę pateisinančius kriterijus.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteistino dėl per ilgos baudžiamojo proceso trukmės
113. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bendrieji kriterijai, į kuriuos visais atvejais atsižvelgia teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį: neturtinės žalos padariniai, šią žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Šiais kriterijais, kurių sąrašas nėra baigtinis, teismai privalo remtis ir nustatydami neturtinės žalos dydį už asmens teisės į tinkamą teismo procesą (kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) laiką) pažeidimą.
114. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl neturtinės žalos, kilusios dėl per ilgo baudžiamojo proceso, atlyginimo, be bendrųjų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, taikytini ir specifiniai tokiose bylose reikšmingi kriterijai: vertintina baudžiamojo proceso delsimo trukmė, asmeniui pareikšto kaltinimo sunkumas, jam taikyti proceso metu teisių apribojimai, delsimo įtaka civilinėms teisėms ir pareigoms, taip pat tiek jo, tiek gynėjo elgesys užtrukusio proceso kontekste, analizuotina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos, grindžiamos per ilga baudžiamojo proceso trukme, EŽTT praktika bylose prieš Lietuvą dėl teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo, taip pat atsižvelgtina į valstybės, turinčios atlyginti žalą, ekonominę padėtį, jos piliečių bendrą materialinį lygį, be to, konkrečioje byloje teismo konstatuotas aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos dydžiui nustatyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).
115. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl neturtinės žalos, grindžiamos nepagrįstai ilgai užtrukusiu baudžiamuoju procesu, atlyginimo atsižvelgiant, be kita ko, į EŽTT praktiką, iš esmės laikomasi nuostatos, kad egzistuoja stipri, bet nuginčijama prezumpcija, jog pernelyg užsitęsęs procesas sukelia neturtinę žalą, kuri apibūdinama kaip gyvenimo netikrumo ir susirūpinimo dėl proceso rezultato būsena (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011 ir joje nurodytą EŽTT praktiką). EŽTT praktikoje taip pat pripažįstama, kad, esant minėtai prezumpcijai, gali būti ir situacijų, kai tokios žalos nenustatoma arba nustatoma tik minimali žala, pavyzdžiui, tais atvejais, kai proceso vilkinimą visiškai ar iš dalies sukėlė pareiškėjo elgesys arba kai delsimų kilo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo valstybės institucijų (pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Scordino prieš Italiją (Nr. 1), peticijos Nr. 36813/97, par. 204; 2015 m. liepos 7 d. sprendimas byloje Rutkowski ir kiti prieš Lenkiją, peticijų Nr. 72287/10, 13927/11, 46187/11, par. 182; 2015 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Piper prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 44547/10, par. 56–69 ir 73–74; 2016 m. birželio 28 d. sprendimas byloje O’Neill ir Lauchlan prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 41516/10 ir 75702/13; 2017 m. sausio 12 d. sprendimas byloje McNamara prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 22510/13). Teismų sprendimas šiuo aspektu turi būti pagrindžiamas pateikiant pakankamus motyvus (žr. nurodyto sprendimo byloje Scordino prieš Italiją (Nr. 1) par. 204).
116. Pagal EŽTT praktiką, vertinant, ar nacionalinių institucijų už jų konstatuotus Konvencijos pažeidimus priteistas žalos atlyginimas yra tinkamas, reikia nustatyti, ar priteista suma gali būti traktuojama kaip pakankama siekiant ištaisyti padarytą žalą ir pažeidimą (pvz., Didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Scordino prieš Italiją (Nr. 1), peticijos Nr. 36813/97; 2016 m. balandžio 5 d. sprendimas byloje Vedat Doğru prieš Turkiją, peticijos Nr. 2469/10, 40 punktas). EŽTT gali pripažinti tinkamu ir tokį nacionalinės institucijos priteistą žalos atlyginimą, kuris yra mažesnis, palyginti su sumomis, panašiose bylose priteisiamomis EŽTT praktikoje, su sąlyga, kad tokio žalos atlyginimo dydis nėra akivaizdžiai nepagrįstas (t. y. pernelyg mažas) atsižvelgiant į analogiškose EŽTT bylose paprastai priteisiamo žalos atlyginimo dydžius. Tai vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, įskaitant ne tik Konvencijos pažeidimo aplinkybes konkrečioje byloje, bet ir priteistos sumos vertę atsižvelgiant į pragyvenimo lygį atitinkamoje valstybėje ir tai, kad pagal nacionalinę sistemą žalos atlyginimas paprastai bus priteistas ir sumokėtas greičiau, nei tuo atveju, jei šį klausimą spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (pvz., EŽTT 2016 m. balandžio 5 d. sprendimas byloje Vedat Doğru prieš Turkiją, peticijos Nr. 2469/10, 40 punktas). Nacionalinė žalos atlyginimo tvarka taip pat yra artimesnė ir prieinamesnė negu EŽTT procesas, nacionalinės procedūros vykdomos pareiškėjo kalba, tad suteikia privalumą, kuris turi būti įvertintas (EŽTT 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Društvo za varstvo upnikov prieš Slovėniją, peticijos Nr. 66433/13, 61 punktas).
117. Naujausioje EŽTT praktikoje bylose dėl neturtinės žalos, grindžiamos pagal analogiją ir per ilga baudžiamojo proceso trukme, atlyginimo priteisiamas neturtinės žalos atlyginimo dydis svyruoja nuo 3300 iki 4000 Eur. Pvz., už šešerių metų penkių mėnesių trukmės procesą (tyrimas ir trys instancijos, pareiškėjas išteisintas) – 4000 Eur (EŽTT 2021 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Gančo prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42168/19); pragyvenimo lygio požiūriu Lietuvai artimų valstybių bylose, pvz., bylose prieš Vengriją, dažnai priteisiamas „bazinis“ 3300 Eur dydis dėl vidutinės – apie šešerių metų – trukmės proceso dviejose pakopose (pvz., EŽTT 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimas byloje Farkas ir kiti prieš Vengriją, peticijos Nr. 11916/23); bylose prieš Lenkiją – kiek mažiau nei 4000 Eur, pvz., EŽTT 2024 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Strzałkowski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 21440/21).
118. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje motyvuodamas dėl per ilgo proceso byloje Nr. 405 priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio (1300 Eur), iš dalies nukrypo nuo pirmiau minėtų EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų dėl šio dydžio vertinimo (nustatymo), neatsižvelgė į EŽTT ir Lietuvos teismų praktikoje dėl panašios proceso trukmės priteisiamas sumas, nepakankamai įvertino labai ilgą proceso trukmę, teikė per didelę reikšmę ieškovo prisidėjimui prie proceso trukmės, konkrečiau nenustatydamas tokio prisidėjimo sukelto proceso pailginimo.
119. Įvertinusi šios nutarties 116-117 punktuose nurodytą EŽTT praktiką dėl nacionalinių teismų priteistų žalos atlyginimo sumų vertinimo (dėl asmeniui palankesnių su žalos atlyginimu susijusių aplinkybių EŽTT gali pripažinti tinkamu ir tokį nacionalinės institucijos priteistą žalos atlyginimą, kuris yra mažesnis, palyginti su sumomis, panašiose bylose priteisiamomis EŽTT praktikoje, su sąlyga, kad tokio žalos atlyginimo dydis nėra pernelyg mažas, lyginant jį su analogiškose EŽTT bylose paprastai priteisiamo žalos atlyginimo dydžiais), labai ilgą bendrą proceso byloje Nr. 405 trukmę (viršija dešimt metų), kurios nepateisino bylos sudėtingumas ir apimtis, tai, kad labai užsitęsė viena bylos stadija – bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka, tokią situaciją nulėmusias aplinkybes, susijusias su netinkamu proceso organizavimu (nepakankamai intensyviu bylos nagrinėjimu), tai, kad ir pareiškėjas, įgyvendindamas savo procesines teises prisidėjo prie proceso pailginimo, aktualioje pirmiau nurodytoje EŽTT praktikoje priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžius, teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovui dėl per ilgo proceso byloje Nr. 405 priteistina 2600 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl teisės į tinkamą maitinimą neužtikrinimo sulaikytam ar suimtam asmeniui kaip sąlygos valstybei taikyti civilinę atsakomybę
120. Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas, netinkamai, nesivadovaudamas reikiamais kriterijais, nustatė kompensacijos už ieškovui padarytą neturtinę žalą dydį. Ieškovas ginčija, be kita ko, ir apeliacinės instancijos teismo priteistos, kaip jis teigia, dėl kankinimo badu 3 paras, kompensacijos dydį.
121. EŽTT praktikoje nurodoma, kad valstybės institucijų pareiga užtikrinti kalinių sveikatą ir gerovę, be kita ko, reiškia ir pareigą užtikrinti jų tinkamą maitinimą, o tai, kad pareiškėjui duodama aiškiai nepakankamai maisto, gali savaime sukelti problemą pagal Konvencijos 3 straipsnį (pvz., EŽTT 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimas byloje Dudchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 37717/05, 130 punktas ir jame nurodyta praktika). Šiame kontekste EŽTT sprendimuose kritiškai vertinamas vienas maitinimas per dieną (paprastai tam tikrą laiką trunkančio kalinimo metu), ypač kai nėra alternatyvios galimybės gauti maisto produktų, o tinkamu maitinimu paprastai pripažįstamas maitinimas tris kartus per dieną (EŽTT 2006 m. gegužės 4 d. sprendimas byloje Kadiķis prieš Latviją (Nr. 2), peticijos Nr. 62393/00, 55 punktas; 2007 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Stepuleac prieš Moldovą, peticijos Nr. 8207/06; 2019 m. liepos 2 d. sprendimas byloje Beșleagă prieš Moldovos Respubliką ir Rusiją, peticijos Nr. 48108/07); jokio maitinimo nesuteikimas kaliniui kelias dienas, pavyzdžiui, transportavimo metu (minėtas sprendimas byloje Dudchenko prieš Rusiją), maisto kiekio, skirto trumpesniam laikui, suteikimas (pvz., EŽTT 2008 m. birželio 19 d. sprendimas byloje Guliyev prieš Rusiją, peticijos Nr. 24650/02); neužtikrinimas maitinimo (neduodant maisto) kaliniui dalyvaujant baudžiamajame procese, taip pat gabenant jį ryšium su tokiu dalyvavimu (pvz., 2006 m. birželio 15 d. sprendimas byloje Moisejevs prieš Latviją, peticijos Nr. 64846/01, 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Jeronovičs prieš Latviją, peticijos Nr. 547/02; taip pat žr., su atitinkamais pakeitimais, 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje M.D.A. ir kiti prieš Vengriją, peticijos Nr. 16217/19).
122. EŽTT ne kartą pabrėžė, jog tam, kad būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, patiriamos kančios ir pažeminimas bet kokiu atveju turi būti didesni nei neišvengiamos su įkalinimu susijusios kančios ir pažeminimas. Valstybė privalo užtikrinti, jog asmuo būtų kalinamas tokiomis žmogaus orumo nepažeidžiančiomis sąlygomis, kad atitinkamos prievartos priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ar sunkumų, kurie viršytų neišvengiamas su įkalinimu susijusias kančias, ir kad jo sveikata bei gerovė būtų tinkamai apsaugotos, atsižvelgiant į praktinius įkalinimo aspektus (pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimas byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, peticijos Nr. 40828/12 ir kt., 116 punktas). Vertinant įkalinimo sąlygas, reikia atsižvelgti į šių sąlygų bendrą poveikį, taip pat į konkrečius pareiškėjo nusiskundimus (ten pat, 118 punktas). Be to, reikia atsižvelgti ir į kalinimo konkrečiomis sąlygomis trukmę.
123. Kai yra siekiama nustatyti, ar tam tikra netinkamo elgesio forma turėtų būti laikoma kankinimu, EŽTT praktikoje (pvz., 2018 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Abu Zubaydah prieš Lietuvą, peticijos Nr. 46454/11, 629–632 punktai su tolesnėmis nuorodomis) atsižvelgiama į Konvencijos 3 straipsnyje nurodytą skirtumą tarp šios sąvokos ir nežmoniško ar žeminančio elgesio. EŽTT sprendimuose pažymėta, kad šis skirtumas buvo įtvirtintas Konvencijoje tam, kad ypatinga „kankinimo“ stigma būtų susijusi tik su tyčiniu nežmonišku elgesiu, sukeliančiu labai rimtas ir žiaurias kančias. Be netinkamo elgesio sunkumo, yra ir tyčios elementas (angl. purposive element), kaip nustatyta Jungtinių Tautų konvencijoje prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (įsigaliojusioje 1987 m. birželio 26 d.), kuri apibūdina kankinimą kaip tyčinį stipraus skausmo ar kančių sukėlimą, siekiant, be kita ko, išgauti informaciją, nubausti ar įbauginti (Jungtinių Tautų konvencijos 1 straipsnis).
124. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog byloje įrodymais nepaneigta ieškovo pozicija, kad jam areštinėse maistas iš viso nebuvo tiekiamas (t. y. tris dienas ieškovas negavo ne tik pietų, jų neužsakymas patvirtintas Seimo kontrolieriaus 2009 m. vasario 23 d. pažymoje dėl atitinkamo ieškovo skundo, bet ir pusryčių bei vakarienės), išskyrus baudžiamojoje byloje duotus prokuroro J. Lauciaus parodymus dėl maisto ieškovui pirkimo iš savo lėšų.
125. Pažymėtina ir tai, kad, pagal EŽTT praktiką dėl įrodinėjimo bylose dėl netinkamų kalinimo sąlygų (pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimas byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, peticijos Nr. 40828/12 ir kt., 122–123 punktai), negalima griežtai taikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principo, kadangi tokiais atvejais tik atsakovė Vyriausybė turi prieigą prie informacijos, galinčios patvirtinti ar paneigti minėtus skundus. Įtikinamas ir racionaliai išsamus tariamai žeminančių įkalinimo sąlygų aprašymas gali sudaryti prima facie įrodymą ir pagrindą pranešti apie skundą Vyriausybei atsakovei, ji savo ruožtu turi surinkti ir pateikti reikalingus dokumentus. Jei ji nepateikia įtikinamų įrodymų dėl materialinių įkalinimo sąlygų, tai gali lemti išvadą dėl pareiškėjo skundų pagrįstumo.
126. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovo maitinimas nebuvo užtikrintas tyčia, pavyzdžiui, prokurorui siekiant procesinių tikslų, norint neteisėtai daryti ieškovui fizinį ir psichologinį spaudimą, išgauti informacijos ir kt. Nors nekyla abejonių, kad ieškovas, kuriam buvo atimta laisvė, negavęs maitinimo, užtikrinančio elementarius žmogaus poreikius, galėjo jausti pažeminimą, nerimą, nemalonius fizinius pojūčius ir pan., tačiau byloje nėra duomenų, kad, neužtikrinus maitinimo, ieškovui būtų sukeltos labai rimtos ir žiaurios kančios Konvencijos 3 straipsnio prasme.
127. Įvertinusi tai, kas pirmiau nurodyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog sulaikytas, o vėliau ir suimtas ieškovas nebuvo maitinamas areštinėse tris dienas, ir toks ieškovo teisės į tinkamą maitinimą neužtikrinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme vertintinas ne kaip kankinimas badu, bet kaip žeminantis orumą elgesys.
128. Kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-445-611/2018, 35 punktas) pažymėta, jog EŽTT savo praktikoje laikosi pozicijos, kad, siekiant ištaisyti teismų konstatuotą Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, reikia užtikrinti, jog neturtinės žalos atlyginimas nebūtų nepagrįstai mažas palyginti su sumomis, kurias pats EŽTT priteisia panašiose bylose kaip teisingą atlyginimą pagal Konvencijos 41 straipsnį (pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimas byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, peticijos Nr. 40828/12 ir kt., par. 93–94). Tai, ar priteistas žalos atlyginimas yra pakankamas, vertinama priklausomai nuo visų bylos aplinkybių; tai apima ir priteisto dydžio vertę atsižvelgiant į pragyvenimo standartus ir bendrą pajamų lygį susijusioje valstybėje, ir tai, kad teisinės gynybos priemonė nacionalinėje sistemoje yra artimesnė ir lengviau prieinama negu peticijos EŽTT pateikimas (pvz., EŽTT 2014 m. vasario 20 d. sprendimas byloje Firstov prieš Rusiją, par. 31; 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimas byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, peticijos Nr. 40828/12 ir kt., par. 95–96).
129. Pažymėtina, kad EŽTT praktika dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo neužtikrinus kaliniams teisės į tinkamą maitinimą nėra išplėtota, bylų, kuriose būtų sprendžiama vien tik dėl šios teisės pažeidimo, nėra žinoma. EŽTT byloje, kurioje spręsta ne tik dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo neužtikrinus kaliniams teisės į tinkamą maitinimą (15 parų užtikrintas tik vienas maitinimas per dieną ir duonos davimas kitu laiku), bet ir dėl kitų blogų kalinimo sąlygų (15 parų administracinio arešto blogomis sąlygomis – itin perpildytose, ankštose, dusinančiose patalpose, be natūralios šviesos ir dažnai be gryno oro, be galimybės išeiti iš patalpų, verčiant miegoti apsirengus ant lentų kartu su kitais suimtaisiais), kurios buvo nustatytos, nuspręsta priteisti 7000 Eur neturtinei žalai atlyginti (žr. EŽTT 2006 m. gegužės 4 d. sprendimą byloje Kadiķis prieš Latviją (Nr. 2), peticijos Nr. 62393/00). EŽTT bylose, kuriose spręsta ne dėl kalinių, bet dėl tranzito zonoje ilgą laiką (net iki metų) laikomų asmenų teisės į tinkamą maitinimą neužtikrinimo keletą dienų, taip pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį, taip pat konstatuoti Konvencijos 5 straipsnio 1 ir 4 dalių pažeidimai dėl teisės į laisvę, priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis svyruoja nuo 3000 iki 5000 Eur. Pvz., už nemaitinimą 6 dienas 8 mėnesius laikant tranzito zonoje priteista 4500 Eur (EŽTT 2023 m. spalio 5 d. sprendimas byloje O.Q. prieš Vengriją, peticijos Nr. 53528/19). Už nemaitinimą 10 dienų apie metus laikant tranzito zonoje priteista 3000Eur (EŽTT 2024 m. birželio 20 d. sprendimas byloje H.L. prieš Vengriją, peticijos Nr. 37641/19).
130. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktas dėl ieškovo tinkamo maitinimo neužtikrinimo priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio motyvavimas nevisiškai atitinka pirmiau minėtus teismų praktikos reikalavimus. Pagal EŽTT praktiką, kalinio (sulaikyto asmens) netinkamo maitinimo, juolab maitinimo neužtikrinimo atveju svarbi ne tik tokio elgesio trukmė, padariniai, bet ir pats nežmoniško ar žeminančio elgesio prieš asmenį faktas, dėl kurio (priklausomai nuo konkretaus elgesio sunkumo) savaime gali būti priteisiamas gana didelis žalos atlyginimas. Tokio pažeidimo sunkumą lemia pati situacija, kai valstybės žinioje esančiam žmogui neužtikrinama teisė į tinkamą maitinimą. Pažymėtina, kad veiksmų intensyvumu ikiteisminio tyrimo procese ir bylą nagrinėjant teisme, siekiant paspartinti baudžiamojo proceso trukmę, negali būti pateisinamas asmens teisės į tinkamą maitinimo užtikrinimą pažeidimas.
131. Įvertinusi šios nutarties 128 punkte nurodytą EŽTT praktiką dėl nacionalinių teismų priteistų žalos atlyginimo sumų, apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kurios lėmė situaciją dėl ieškovo tinkamo maitinimo neužtikrinimo 3 dienas, kad ieškovas, kuriam buvo atimta laisvė, negavęs maitinimo, užtikrinančio elementarius žmogaus poreikius, galėjo jausti pažeminimą, nerimą, nemalonius fizinius pojūčius ir pan., tačiau byloje nėra duomenų, kad, neužtikrinus maitinimo, ieškovui būtų sukeltos labai rimtos ir žiaurios kančios, Konvencijos 3 straipsnio prasme aktualioje pirmiau nurodytoje EŽTT praktikoje priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžius, teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovui dėl teisės į tinkamą maitinimą neužtikrinimo priteistina 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl bylos procesinės baigties
132. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė aktualų teisinį reguliavimą, vadovavosi aktualiais kasacinio teismo ir EŽTT išaiškinimais, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų teisėtumą vertino Konvencijos garantuojamų teisių apsaugos kontekste. Teismas tinkamai motyvavo išvadas dėl suėmimo ieškovui skyrimo bylose Nr. 405 ir Nr. 384 teisėtumo, baudžiamojo persekiojimo inicijavimo visose šešiose bylose teisėtumo, dėl ieškovo teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo byloje Nr. 405, taip pat dėl ieškovo teisės į tinkamą maitinimą neužtikrinimo. Tačiau EŽTT praktika, teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja pagrindą padidinti neturtinės žalos atlyginimo už konstatuotus pažeidimus dydžius, priteisiant ieškovui iš atsakovės dėl per ilgo proceso byloje Nr. 405 2600 Eur, dėl teisės į tinkamą maitinimą neužtikrinimo – 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, naujai išdėstant pirmosios instancijos teismo rezoliucinę dalį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
133. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
134. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
135. Šios bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatas (skundžiama nutartis pakeista padidinant priteistą neturtinės žalos atlyginimą) sudaro pagrindą spręsti bylinėjimosi išlaidų perskirstymo klausimą.
136. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nustatė, kad ieškovas į bylą pateikė duomenis, kuriais pagrindė, kad patyrė 102,71 Eur išlaidų už dokumentų kopijas.
137. Kasaciniam teismui nagrinėjamoje byloje konstatavus neteisėtus valstybės pareigūnų veiksmus ir pripažinus ieškovo teisę į dalį prašyto priteisti neturtinės žalos atlyginimo, spręstina dėl dalies ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-916/2023 išaiškinta, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymas negali būti mechaniškas. Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad nors CPK normose nenustatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo išimčių, tačiau, atsižvelgiant į bylų dėl neturtinės žalos atlyginimo specifiką, kad neturtinės žalos dydį galutinai nustato teismas, skirstant bylinėjimosi išlaidas tokio pobūdžio bylose, turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis), taip pat CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybe nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-969/2021, 51 punktas; 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-943/2021, 35 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo patenkintas iš dalies, konstatavus pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę ir ieškovo teisės į tinkamą maitinimą neužtikrinimą, nusprendžia, kad anksčiau nurodytoje kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus ir bendruosius teisės principus atitinka visų ieškovo patirtų išlaidų kopijoms daryti, t. y. 102,71 Eur, atlyginimas.
138. Kaip nustatyta apeliacinės instancijos teismo, išlaidas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patvirtinančių dokumentų ieškovas nepateikė, pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 6 punktą jis yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Atsakovės atstovai prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas neteikė. Klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo nekyla.
139. Kasaciniam teismui nė viena iš šalių neteikė prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, taip pat nepateikė duomenų, jog būtų jų patyrusios, todėl klausimas dėl tokių išlaidų paskirstymo nesprendžiamas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 16 d. nutartį, kuria pakeistas Utenos apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas ir naujai išdėstyta šio sprendimo rezoliucinė dalis, pakeisti. Utenos apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui A. K., gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 3600 (tris tūkstančius šešis šimtus) Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 3600 Eur sumą nuo 2017 m. vasario 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 102,71 Eur (vieną šimtą du Eur 71 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Kitus ieškinio reikalavimus atmesti.“
Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 16 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Algirdas Taminskas
Egidija Tamošiūnienė