Nuasmeninta
Byla Nr. 14-A/2019
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS baudžiamojo kodekso
75 straipsnio 1 dalies atitikties lietuvos respublikos konstitucijai
2020 m. kovo 18 d. Nr. KT49-A-N5/2020
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2020 m. vasario 25 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 14-A/2019 pagal pareiškėjo [duomenys neskelbiami], atstovaujamo advokato Dariaus Raulušaičio, prašymą Nr. 1A-12/2019 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 19 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, suvaržyta teismo teisė, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už labai sunkų nusikaltimą.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjo prašymo aplinkybės ir jo argumentai
1. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 3 dalyje, 202 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, iš kurių vienas labai sunkus, ir jam, pritaikius inter alia BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinį skundą, 2019 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu pakeitė šį Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį ir už BK 199 straipsnio 3 dalyje, 202 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą, pritaikęs inter alia BK 54 straipsnio 3 dalį, pareiškėjui paskyrė subendrintą galutinę ketverių metų laisvės atėmimo bausmę.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. birželio 5 d., 2019 m. birželio 28 d. ir 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartimis atsisakė priimti pareiškėjo ir jo gynėjo kasacinius skundus.
Pareiškėjas, trečią kartą teikdamas kasacinį skundą, prašė ne tik pakeisti dėl jo priimtus Klaipėdos apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžius ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, bet ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 75 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai. Atsisakydamas priimti kasacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje pažymėjo, kad tiek pagal pareiškėjo nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusį, tiek pagal šiuo metu galiojantį BK 75 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas už labai sunkius nusikaltimus negalimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad skundo argumentai dėl BK 75 straipsnyje numatytų sąlygų, kuriomis bausmės vykdymas gali būti atidėtas, yra susiję su baudžiamosios politikos, o ne su teisės taikymo šioje konkrečioje byloje aspektais.
2. Pareiškėjas kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti, ar Konstitucijai neprieštaravo BK 75 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 19 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, suvaržyta teismo teisė, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už labai sunkų nusikaltimą.
3. Pareiškėjo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
3.1. Pareiškėjo teigimu, dėl BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) įtvirtinto draudimo atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už labai sunkų nusikaltimą, teismai, spręsdami dėl švelnesnės negu nurodytoji straipsnių sankcijose bausmės skyrimo, net neturėjo galimybės svarstyti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo kaip galbūt labiausiai jo asmenybę ir padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą atitinkančios (geriausiai individualizuotos) bausmės varianto, nors jis atitiko vieną iš BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nustatytų sąlygų, kuriomis teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą (nuteistas laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams).
3.2. Pareiškėjo nuomone, įstatymu išskyrus atskiras nusikaltimų rūšis, kurias padariusiems asmenims draudžiama atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, yra apribota teismo galimybė teisingai išnagrinėti bylą ir individualizuoti bausmę. Toks teisinis reguliavimas de facto verčia teismą ne skirti geriausiai teisingumo principą atitinkančią (geriausiai individualizuotą) bausmę, o rinktis iš mažiau teisingų bausmės variantų. Todėl, pasak pareiškėjo, ginčijamu teisiniu reguliavimu, pagal kurį teismas, net ir manydamas, kad konkrečiam asmeniui, padariusiam konkrečią nusikalstamą veiką, būtų teisinga paskirti laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėti, dėl įstatymo nuostatų to padaryti negali, yra pažeidžiama Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į teisingą teismą, konstitucinis teisinės valstybės principas.
3.3. Savo poziciją pareiškėjas taip pat grindžia oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, jog pagal Konstituciją baudžiamajame įstatyme negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo (bausmių ar jų dydžių), kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą, negalėtų individualizuoti bausmės, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, paskirti teisingą bausmę. Neteisingos bausmės paskyrimas reikštų, kad yra pažeidžiama asmens teisė į teisingą teismą, taigi ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas.
II
Suinteresuoto asmens atstovų argumentai
4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovų Seimo nario Rimo Andrikio ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Viešosios teisės skyriaus patarėjos Svetlanos Zamaros rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad BK 75 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 19 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijai.
Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.
4.1. BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) įtvirtintas draudimas atidėti bausmės vykdymą asmenims, nuteistiems laisvės atėmimo bausme už labai sunkius nusikaltimus, siejamas ne su bet kokiais, o su pačiais sunkiausiais (pavojingiausiais) tyčiniais nusikaltimais, už kuriuos baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo. Tai tokie nusikaltimai, kuriais baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis saugomiems teisiniams gėriams padaroma žala yra didžiausia.
Nors bausmės vykdymo atidėjimas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, pabrėžtina, kad bausmės vykdymo atidėjimo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padariniai iš esmės yra gana švelnūs, todėl ši priemonė nebūtų proporcinga baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo labai sunkų nusikaltimą padariusiam asmeniui forma. Nors atidėjus bausmės vykdymą nėra paneigiamas atsakomybės neišvengiamumo principas, neproporcingai švelni valstybės reakcija į pačius sunkiausius nusikaltimus sudarytų prielaidas visuomenėje įsivyrauti nebaudžiamumo atmosferai, be to, būtų paneigtas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis konstitucinis teisingumo principas, nes nusikaltimą padariusio asmens interesai būtų iškeliami aukščiau nukentėjusiojo interesų.
4.2. Remiantis Konstitucinio Teismo suformuota oficialiąja konstitucine doktrina, įstatymų leidėjas baudžiamosios teisėkūros srityje turi plačią diskreciją. Šią plačią diskreciją baudžiamosios teisėkūros srityje išreiškia ne tik BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas, bet ir daugelis kitų teisės normų, inter alia normos, kuriose nustatyti imperatyvūs jų taikymo apribojimai asmenims, padariusiems labai sunkius nusikaltimus, pavyzdžiui, BK 18 straipsnis, įtvirtinantis draudimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ribotai pakaltinamą asmenį, padariusį labai sunkų nusikaltimą, BK V skyriaus nuostatos, siejančios baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių teisėtumo sąlygas su asmens padaryto nusikaltimo sunkumu, BK VI skyriaus normos, ribojančios teismo teisę taikyti įvairias atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis tais atvejais, kai asmuo yra padaręs labai sunkų nusikaltimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos akto nuostatos, draudžiančios taikyti amnestiją asmenims, nuteistiems laisvės atėmimo bausme už tam tikrus labai sunkius nusikaltimus, ir t. t.
Pripažinus ginčijamą teisinį reguliavimą prieštaravusiu Konstitucijai, būtų ne tik paneigta iš Konstitucijos kylanti plati įstatymų leidėjo diskrecija baudžiamosios teisėkūros srityje, bet ir iš esmės sugriauta baudžiamosios teisės aktų vidinė sistema, kurioje numatyta daugelis kitų (panašių į nustatytuosius ginčijamu teisiniu reguliavimu) su baudžiamąja atsakomybe susijusių imperatyvių apribojimų asmenims, padariusiems labai sunkius nusikaltimus.
4.3. Skirdami pareiškėjui bausmę, teismai de jure ir de facto turėjo galimybę taikyti tiek BK 62 straipsnio, tiek BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, kuriose įtvirtinta teismo teisė, vadovaujantis teisingumo ir bausmės individualizavimo principais, išskirtiniais atvejais paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę.
4.4. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas teisinį reguliavimą, pagal kurį asmeniui, nuteistam už labai sunkų nusikaltimą, negali būti atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas, tinkamai vykdė savo konstitucinę pareigą veiksmingai užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, todėl ginčijamas BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
III
Byloje gauta medžiaga
5. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro Ernesto Jurkonio ir Lietuvos teisės instituto mokslinės sekretorės, laikinai vykdančios direktoriaus pareigas, Ingridos Mačernytės-Panomariovienės rašytinės nuomonės.
5.1. Teisingumo viceministro E. Jurkonio nuomone, BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
5.1.1. Nepaisant dažnų BK 75 straipsnio pakeitimų, susijusių su galimybe taikyti bausmės vykdymo atidėjimą asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus, įstatymų leidėjo požiūris į pačias pavojingiausias nusikalstamas veikas, t. y. į labai sunkius nusikaltimus, nesikeitė. Šių nusikaltimų išskirtinis pavojingumo laipsnis ir pobūdis suponuoja negalimumą už jų padarymą taikyti nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimą.
5.1.2. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš valstybės baudžiamosios politikos sudedamųjų dalių, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, išlaikydamas teisingą visuomenės ir asmens interesų bei humaniškumo ir teisingumo principų pusiausvyrą, kartu nevaržydamas asmens teisių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Bausmės vykdymo atidėjimo institutu yra siekiama teisingos pusiausvyros tarp visuomenės intereso asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, paskirti jų nusikalstamą elgesį atitinkančią bausmę ir nuteisto asmens intereso išvengti pačios griežčiausios bausmės – laisvės atėmimo realaus vykdymo. Būtent siekdamas teisingos pusiausvyros tarp šių interesų, įstatymų leidėjas įtvirtino formalius pagrindus, kurių paisydamas teismas įgyvendina pareigą konkrečiu atveju įvertinti, ar nuteistam asmeniui galima taikyti švelnesnę baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formą – bausmės vykdymo atidėjimą, ar paskirti realią laisvės atėmimo bausmę. Baudžiamajame įstatyme įtvirtinti bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai ir sąlygos yra tinkamas kompromisas tarp visuomenės ir nuteistojo interesų, aiškiai atskleidžiantys įstatymų leidėjo valią formuoti tokią baudžiamąją politiką, kuri ne tik humaniška nuteistojo atžvilgiu, bet ir nepažeidžia visuomenės, visų pirma nukentėjusiųjų, apsaugos ir teisingumo interesų.
5.1.3. BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) įtvirtintas ribojimas teismui taikyti bausmės vykdymo atidėjimą už labai sunkius nusikaltimus savaime neapriboja teismo galimybių teisingai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir tinkamai individualizuoti skirtiną bausmę nuteistajam, kadangi teismas, nustatęs, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, turi teisę motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, manytina, kad įstatymų leidėjo, įgyvendinant baudžiamąją politiką, nustatytas vertinamas teisinis reguliavimas nevaržo nei asmenų teisių į teisingą procesą, nei teismo teisės teisingai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
5.2. Lietuvos teisės instituto mokslinės sekretorės, laikinai vykdančios direktoriaus pareigas, I. Mačernytės-Panomariovienės pateiktoje nuomonėje pažymima, kad nors pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą teismai turi galimybę skirti švelnesnę bausmę asmeniui, padariusiam sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, tačiau galima daryti prielaidą, kad teismo galimybės už labai sunkaus nusikaltimo padarymą skirti bausmės vykdymo atidėjimą ribojimas tam tikrais atvejais gali trukdyti individualizuoti ir paskirti teisingiausią bausmę (pvz., kai bylos aplinkybės ir nuteistojo charakteristika leistų skirti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau būtų nepakankamos tam, kad būtų skirta švelnesnė nei terminuotas laisvės atėmimas bausmė).
Abejotina, ar yra pagrįsta pagrindu riboti teismo galimybę už labai sunkaus nusikaltimo padarymą taikyti bausmės vykdymo atidėjimą laikyti formalų nusikaltimų skirstymą (pagal jų rūšis ir kategorijas), o ne faktinį jų pavojingumą ir nuteistojo asmenybės ypatumus, nors manytina, kad tai yra baudžiamosios politikos, o ne konstitucinis klausimas.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
6. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo BK 75 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 19 d. redakcija) tiek, kiek ja, pasak pareiškėjo, suvaržyta teismo teisė, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už labai sunkų nusikaltimą.
7. Seimas 2000 m. rugsėjo 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymą, kurio 1 straipsniu patvirtintas BK įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.
7.1. Pagal BK 1 straipsnio 1 dalį šis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. Šiame kodekse, be kita ko, apibrėžta, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, ir jos uždraustos, nustatytos bausmės, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemonės už šiame kodekse numatytas veikas bei priverčiamosios medicinos priemonės, nustatyti baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir sąlygos, taip pat pagrindai ir sąlygos, kuriais nusikalstamas veikas padarę asmenys gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės (1 straipsnio 2 dalis).
7.2. BK 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad bausmės, baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės bei priverčiamosios medicinos priemonės skiriamos tik pagal įstatymą.
7.3. Pagal BK 11 straipsnį nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė (1 dalis); nusikaltimai yra tyčiniai ir neatsargūs; tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius (2 dalis); nesunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo (3 dalis); apysunkis nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija šešerių metų laisvės atėmimo (4 dalis); sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo (5 dalis); labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo (6 dalis).
8. Ginčijamoje BK 75 straipsnio „Bausmės vykdymo atidėjimas“ 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) buvo nustatyta: „Asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.“
8.1. Taigi pagal BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą teismas tam tikram laikotarpiui gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą, tačiau tik esant visoms šioms sąlygoms:
– asmens padarytas nusikaltimas (padaryti nusikaltimai) pagal BK 11 straipsnį nėra priskiriamas (priskiriami) labai sunkių nusikaltimų kategorijai;
– asmeniui už padarytą nusikaltimą (padarytus nusikaltimus) paskirta laisvės atėmimo bausmė;
– už asmens padarytą nusikaltimą (padarytus nusikaltimus) paskirtoji laisvės atėmimo bausmė yra atitinkamos trukmės (už dėl neatsargumo padarytą nusikaltimą (padarytus nusikaltimus) – ne daugiau kaip šešerių metų arba už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus – ne daugiau kaip ketverių metų);
– jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.
Taigi BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nustatyta, kad nusikaltimą padariusiam asmeniui tam tikram laikotarpiui gali būti atidėtas paskirtos bausmės vykdymas, ir nustatytos sąlygos, kuriomis teismas gali taikyti bausmės vykdymo atidėjimą; viena iš būtinų sąlygų yra tai, kad asmens padarytas nusikaltimas (padaryti nusikaltimai) pagal BK 11 straipsnį nėra priskiriamas (priskiriami) labai sunkių nusikaltimų kategorijai, – tai yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo.
Vadinasi, šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. redakcija) teismas negali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo asmeniui, nuteistam už labai sunkų nusikaltimą, t. y. už tyčinį nusikaltimą, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo.
8.2. Pareiškėjo ginčijama BK 75 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 19 d. redakcija) buvo pakeista Seimo 2017 m. rugsėjo 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 43, 47, 54, 62, 63, 64, 681, 682, 71, 75, 90, 226 ir 227 straipsnių pakeitimo įstatymu.
BK 75 straipsnio 1 dalyje (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija) nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų; bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Palyginus BK 75 straipsnio 1 dalyje (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) matyti, jog jis pakito taip, kad bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos tapo griežtesnės – teismas negali atidėti paskirtos bausmės vykdymo, jeigu asmuo nuteistas laisvės atėmimu ne tik už labai sunkius, bet ir už sunkius nusikaltimus.
8.3. Seimas 2019 m. birželio 27 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 42, 43, 46, 47, 48, 49, 50, 51, 55, 67, 70, 71, 74, 75, 85, 92 ir 243 straipsnių pakeitimo įstatymą. Šio įstatymo 14 straipsniu, įsigaliojančiu 2020 m. liepos 1 d., pakeistas BK 75 straipsnis (su 2017 m. rugsėjo 28 d. pakeitimu) ir jis išdėstytas nauja redakcija.
8.3.1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu aspektu pažymėtina, kad pagal BK 75 straipsnį (2019 m. birželio 27 d. redakcija) asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų (2 dalis), o asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus BK XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas atidėti paskirtos bausmės vykdymą gali iš dalies (3 dalis).
8.3.2. Palyginus BK 75 straipsnyje (2019 m. birželio 27 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą su nustatytuoju BK 75 straipsnio 1 dalyje (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija) matyti, jog jis pakito taip, kad teismas gali ne tik atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, jeigu asmuo nuteistas laisvės atėmimu ne tik už nesunkius ar apysunkius nusikaltimus, bet ir iš dalies atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, jeigu asmuo nuteistas laisvės atėmimu už tam tikrus sunkius nusikaltimus.
8.4. Taigi teisinis reguliavimas, įtvirtintas BK 75 straipsnio 1 dalyje (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija) ir BK 75 straipsnio (2019 m. birželio 27 d. redakcija) 2, 3 dalyse, ginčijamu aspektu nepakito – teismas negali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo asmeniui, nuteistam už labai sunkų nusikaltimą, t. y. už tyčinį nusikaltimą, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo.
9. Kaip minėta, pagal BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą viena iš bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų – teismui yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje aktualios BK nuostatos, reglamentuojančios bausmės sampratą, paskirtį ir jos skyrimą.
9.1. BK 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Pagal šio straipsnio 2 dalį bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Taigi pagal BK 41 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą tik teismas savo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui gali taikyti valstybės prievartos priemonę – bausmę, kurios paskirtis yra vykdyti bendrąją ir individualiąją prevenciją ir užtikrinti teisingumą.
9.2. BK 54 straipsnyje „Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai“ nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (1 dalis) ir atsižvelgdamas į šio straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes, kaip antai į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (1 punktas), kaltės formą ir rūšį (2 punktas), kaltininko asmenybę (5 punktas), atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (7 punktas) ir kt.
Taigi šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad iš BK 54 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų matyti, jog teismas bausmę skiria atsižvelgdamas į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes ir neperžengdamas BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų, tačiau teismas, skirdamas bausmę, privalo atsižvelgti ne tik į BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, bet ir į kitas BK bendrosios dalies nuostatas, inter alia sudarančias prielaidas individualizuoti bausmę.
9.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 62 straipsnyje „Švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas“ (su 2015 m. kovo 19 d. pakeitimu) yra nustatyta:
„1. Teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.
2. Teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir:
1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba
2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba
3. Kai yra šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos sąlygos, teismas gali:
1) paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė, arba
9.3.1. Taigi BK 62 straipsnio 1, 2 dalyse yra nustatytos švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygos:
– teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu tenkinamos šios sąlygos: nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą;
– teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, taip pat gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu tenkinamos šios sąlygos: yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, taip pat yra bent viena iš šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose nurodytų aplinkybių.
9.3.2. BK 62 straipsnio 3 dalyje (su 2015 m. kovo 19 d. pakeitimu) yra nustatyta, kokia švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti paskirta esant BK 62 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytoms sąlygoms: teismas, be kita ko, gali paskirti mažesnę bausmę, negu BK straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė, arba paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad pagal BK 62 straipsnio (su 2015 m. kovo 19 d. pakeitimu) 1–3 dalis tokie teismo įgaliojimai nėra ribojami atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo sunkumą.
9.3.3. Taigi šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina ir tai, kad pagal BK 62 straipsnio 3 dalį (su 2015 m. kovo 19 d. pakeitimu) ir už labai sunkų nusikaltimą teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes ir esant BK 62 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytoms sąlygoms, gali paskirti mažesnę bausmę, negu BK straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė, arba paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką, inter alia kitą nei laisvės atėmimo bausmę.
9.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BK 54 straipsnio „Bausmės skyrimo pagrindai“ 3 dalį, jeigu BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, galėtų motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.
9.4.1. Taigi pagal BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą teismas, atsižvelgdamas į teisingumo principą, nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali paskirti bausmės paskirtį – kaip minėta, bausmės paskirtis yra vykdyti bendrąją ir individualiąją prevenciją ir užtikrinti teisingumą (BK 41 straipsnio 2 dalis) – atitinkančią švelnesnę bausmę, negu nustatytoji BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje, t. y. paskirti mažesnę bausmę, negu BK straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė, arba paskirti švelnesnę bausmės rūšį.
9.4.2. Aiškinant BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą kartu su nustatytuoju BK 62 straipsnio 1, 2 dalyse, kuriose, kaip minėta, yra nustatytos švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygos, pažymėtina, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę tais atvejais, kai nėra BK 62 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytų sąlygų, bet BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Šiame kontekste paminėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis bendrosios kompetencijos teismų praktiką, be kita ko, yra pažymėjęs, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę; teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį švelnesnė bausmė (rūšimi ar dydžiu), nei įtvirtinta sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms (inter alia 2018 m. birželio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-209-222/2018, 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-719/2018).
10. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu apibendrinant BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nustatytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, įtvirtintą BK 41 straipsnio 2 dalyje, 54 straipsnio 3 dalyje, 62 straipsnio (su 2015 m. kovo 19 d. pakeitimu) 1–3 dalyse, pažymėtina, kad pagal jį:
– teismas negali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo asmeniui, nuteistam už labai sunkų nusikaltimą, t. y. už tyčinį nusikaltimą, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo;
– atsižvelgęs į bylos aplinkybes ir esant BK 62 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytoms sąlygoms arba tais atvejais, kai BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas pagal BK 62 straipsnio 3 dalį (su 2015 m. kovo 19 d. pakeitimu) arba 54 straipsnio 3 dalį už labai sunkų nusikaltimą gali paskirti mažesnę bausmę, negu BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė, arba paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką, inter alia kitą nei laisvės atėmimo bausmę.
II
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
11. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama BK 75 straipsnio 1 dalies (2015 m. kovo 19 d. redakcija) tiek, kiek ja, pasak pareiškėjo, suvaržyta teismo teisė, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už labai sunkų nusikaltimą, atitiktis Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
12. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų; šis konstitucinis principas įkūnija ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintą atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekį (inter alia 2002 m. rugsėjo 19 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2017 m. birželio 26 d. nutarimai).
12.1. Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2012 m. birželio 4 d., 2017 m. gegužės 19 d. nutarimai).
Nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, daromas neigiamas poveikis gyvenimo sąlygoms, žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus (inter alia 2000 m. gegužės 8 d., 2009 m. birželio 8 d., 2017 m. birželio 26 d. nutarimai); pagal Konstituciją valstybė – visos visuomenės organizacija, privalanti garantuoti viešąjį interesą, turi ne tik teisę, bet ir priedermę imtis įvairių teisėtų priemonių, užkertančių kelią nusikaltimams, ribojančių bei mažinančių nusikalstamumą (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d., 2017 m. birželio 26 d. nutarimai). Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstitucijoje įtvirtintą demokratinės teisinės valstybės sampratą valstybė ne tik siekia saugoti ir ginti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, bet ir sugeba tai daryti veiksmingai (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2017 m. kovo 15 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai). Viena iš žmogaus teisių ir laisvių, kitų konstitucinių vertybių apsaugos ir gynimo priemonių yra baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamas veikas (2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).
12.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai). Įstatymuose apibrėžiama, kokios veikos pripažįstamos nusikalstamomis, ir nustatomos bausmės už jų padarymą (2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai).
12.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad, įstatymuose nustatydamas, kokios veikos yra priešingos teisei, taip pat teisinę atsakomybę už šias veikas, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją, apimančią ir diskreciją nustatyti aplinkybes, lemiančias tai, kokios sankcijos turi būti taikomos už teisės pažeidimus (2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. kovo 15 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai).
12.4. Konstitucinis Teismas, 2017 m. kovo 15 d. nutarime aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją konkrečių veikų kriminalizavimas ir baudžiamosios atsakomybės už jas diferencijavimas pirmiausia yra valstybės baudžiamosios politikos klausimas, kurį įstatymų leidėjas sprendžia naudodamasis turima plačia diskrecija ir atsižvelgdamas į tų veikų pavojingumą, mastą, nusikalstamumo prevencijos prioritetus, kitas reikšmingas aplinkybes, tačiau nepažeisdamas Konstitucijos ir iš jos kylančių imperatyvų.
12.5. Konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (inter alia 2000 m. gruodžio 6 d., 2011 m. sausio 31 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai).
12.6. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2019 m. balandžio 16 d. nutarimai).
13. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą; vienas iš teisinių procesų yra teismo procesas; taigi iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla ir asmens teisė į tinkamą teismo procesą (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai).
13.1. Tam tikri reikalavimai teismo procesui kyla ir iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta: „Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas“ (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2016 m. birželio 27 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai). Iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylanti asmens teisė į tinkamą teismo procesą yra būtina sąlyga bylai teisingai išspręsti; Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai).
13.2. Aiškindamas Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį kartu su šio straipsnio 4 dalimi, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją nepriklausomas ir nešališkas teismas, nagrinėdamas bylą ir tirdamas visas bylos aplinkybes, negali bausmės paskirti nesiremdamas įstatymu; konstitucinė teisė į teisingą teismą inter alia reiškia ne tik tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, paskirti teisingą bausmę (2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai); neteisingos bausmės paskyrimas reikštų, kad yra pažeidžiama asmens teisė į teisingą teismą, taigi ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis bei konstitucinis teisinės valstybės principas (inter alia 2003 m. birželio 10 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2017 m. birželio 26 d. nutarimai).
13.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, be kita ko, reiškia, jog įstatymų leidėjas bausmes, skiriamas už nusikalstamas veikas, ir šių bausmių dydžius turi nustatyti tik įstatymu; bausmės turi būti nustatytos už kiekvieną nusikalstamą veiką; Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai; bausmės ir jų dydžiai baudžiamajame įstatyme turi būti diferencijuojami atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą (2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai).
13.4. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjas, pasirinkęs tokį sankcijos už nusikalstamą veiką padarymą konstravimo būdą, kai pačiame atsakomybę už nurodytą nusikalstamą veiką nustatančiame straipsnyje yra nustatyta tokia minimali laisvės atėmimo bausmė, kuri yra griežta, kartu turi įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už šią nusikalstamą veiką, turėtų galimybę atsižvelgti į visas baudžiamąją atsakomybę lengvinančias bylos aplinkybes, taip pat ir į tas, kurios nėra expressis verbis nurodytos įstatyme, ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (2003 m. birželio 10 d. nutarimas).
13.5. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas yra ne taisyklė, bet išimtis – švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę teismas gali skirti tik ypatingomis atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, į kurias neatsižvelgus įstatyme nustatyta bausmė, jeigu ji būtų paskirta, būtų akivaizdžiai neteisinga; teismas turi pareigą švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo institutą taikyti itin atidžiai ir atsargiai, kad nebūtų pažeisti nukentėjusio asmens, visuomenės ir valstybės interesai; nepagrįstai ir (arba) nemotyvuotai paskyrus švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę teisingumas nebūtų įvykdytas; tai prieštarautų teisingumui, konstituciniam teisinės valstybės principui (2003 m. birželio 10 d. nutarimas).
14. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste yra reikšmingos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuluotos aiškinant Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, pagal kurią teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.
14.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje; jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. sausio 16 d., 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimai). Vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija (inter alia 2006 m. kovo 28 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimai).
14.2. Teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves; iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia 2011 m. sausio 31 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimai).
14.3. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies kyla tai, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą (2013 m. liepos 5 d., 2019 m. balandžio 18 d., 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimai); negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą (inter alia 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. gruodžio 6 d., 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimai); antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, taip pat nuo konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų (inter alia 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. gruodžio 6 d., 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimai); baudžiamajame įstatyme negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo (bausmių ar jų dydžių), kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą, negalėtų individualizuoti bausmės, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką (2003 m. birželio 10 d. nutarimas).
15. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pavojingumą, mastą, nusikalstamumo prevencijos prioritetus, kitas reikšmingas aplinkybes, turi plačią diskreciją spręsti valstybės baudžiamosios politikos, inter alia konkrečių veikų kriminalizavimo, baudžiamosios atsakomybės diferencijavimo, klausimus, be kita ko, nustatyti bausmių skyrimo ir vykdymo teisinį reguliavimą. Tai darydamas, įstatymų leidėjas turi paisyti inter alia iš konstitucinių teisinės valstybės ir teisingumo principų kylančių reikalavimų, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta bausmių sistema būtų darni, stabili ir subalansuota, kad už nusikalstamas veikas būtų nustatytos tokios bausmės ir tokie jų dydžiai, kurie būtų adekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai, kad bausmės ir jų dydžiai būtų diferencijuojami atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą. Šiame kontekste pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme bausmių sistemą nustatantis teisinis reguliavimas negali būti keičiamas atsižvelgiant tik į visuomenėje tam tikru laikotarpiu susiklosčiusį požiūrį į tam tikras nusikalstamas veikas.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, naudodamasis plačia diskrecija spręsti valstybės baudžiamosios politikos klausimus, baudžiamajame įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu turi sudaryti prielaidas teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti teisingą bausmę, inter alia išimtiniais atvejais paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę; baudžiamajame įstatyme taip pat gali būti numatyta galimybė teismui atidėti paskirtos bausmės vykdymą, kai tai yra teisinga atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, kaltininko asmenybę, jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančias ir kitas bylos aplinkybes.
III
Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai vertinimas
16. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti, ar BK 75 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 19 d. redakcija) tiek, kiek ja, pasak pareiškėjo, suvaržyta teismo teisė, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už labai sunkų nusikaltimą, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
17. Pareiškėjo nuomone, ginčijamu BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu išskyrus atskiras nusikaltimų, kuriuos padariusiems asmenims draudžiama atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, rūšis, buvo apribota teismo galimybė teisingai išnagrinėti bylą ir individualizuoti bausmę; toks teisinis reguliavimas de facto vertė teismą ne skirti geriausiai teisingumo principą atitinkančią (geriausiai individualizuotą) bausmę, o rinktis iš mažiau teisingų bausmės variantų; todėl, pasak pareiškėjo, ginčijamu teisiniu reguliavimu, pagal kurį teismas, net ir manydamas, kad konkrečiam asmeniui, padariusiam konkrečią nusikalstamą veiką, būtų teisinga paskirti laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėti, dėl įstatymo nuostatų to padaryti negalėjo, buvo pažeista Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į teisingą teismą, konstitucinis teisinės valstybės principas.
18. Kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia jos 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, naudodamasis plačia diskrecija spręsti valstybės baudžiamosios politikos klausimus, baudžiamajame įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu turi sudaryti prielaidas teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti teisingą bausmę, inter alia išimtiniais atvejais paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę; baudžiamajame įstatyme taip pat gali būti numatyta galimybė teismui atidėti paskirtos bausmės vykdymą, kai tai yra teisinga atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, kaltininko asmenybę, jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančias ir kitas bylos aplinkybes.
Taigi pagal Konstituciją, inter alia jos 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas turi teisę numatyti galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą už tam tikras nusikalstamas veikas, inter alia už tokias, kurios pagal baudžiamąjį įstatymą yra pavojingiausios, bet neprivalo to daryti.
18.1. Sprendžiant dėl BK 75 straipsnio 1 dalies (2015 m. kovo 19 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nustatytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, įtvirtintą BK 41 straipsnio 2 dalyje, 54 straipsnio 3 dalyje, 62 straipsnio (su 2015 m. kovo 19 d. pakeitimu) 1–3 dalyse:
– teismas negali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo asmeniui, nuteistam už labai sunkų nusikaltimą, t. y. už tyčinį nusikaltimą, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo;
– atsižvelgęs į bylos aplinkybes ir esant BK 62 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytoms sąlygoms arba tais atvejais, kai BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas pagal BK 62 straipsnio 3 dalį (su 2015 m. kovo 19 d. pakeitimu) arba 54 straipsnio 3 dalį už labai sunkų nusikaltimą gali paskirti mažesnę bausmę, negu BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė, arba paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką, inter alia kitą nei laisvės atėmimo bausmę.
18.2. Taigi BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nustatytu ir su juo susijusiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pavojingumą, nustatė tokį bausmių skyrimo teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas negali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo asmeniui, nuteistam už labai sunkų nusikaltimą, t. y. už tyčinį nusikaltimą, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo, tačiau gali paskirti švelnesnę bausmę, negu numatyta BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje už padarytą labai sunkų nusikaltimą, – mažesnę bausmę, negu BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta mažiausia bausmė, arba švelnesnę bausmės rūšį.
Vadinasi, priešingai, nei teigia pareiškėjas, pagal šį BK nustatytą teisinį reguliavimą teismui sudaryta galimybė individualizuoti bausmę, skiriamą už labai sunkaus nusikaltimo padarymą.
18.3. Konstatuotina, kad tokiu BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nustatytu ir su juo susijusiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas įgyvendino pagal Konstituciją, inter alia jos 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, jam suteiktą plačią diskreciją spręsti valstybės baudžiamosios politikos klausimus. Pažymėtina ir tai, kad nėra pagrindo teigti, jog BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nustatytu ir su juo susijusiu teisiniu reguliavimu buvo nepaisyta iš Konstitucijos, inter alia jos 31 straipsnio 2 dalies, 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančio reikalavimo baudžiamajame įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu sudaryti prielaidas teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, labai sunkų nusikaltimą padariusiam asmeniui paskirti teisingą bausmę.
19. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad BK 75 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 19 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją teismas negali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo asmeniui, nuteistam už labai sunkų nusikaltimą, neprieštaravo Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 19 d. redakcija, TAR, 2015-03-23, Nr. 4087, identifikacinis kodas 2015-04087) tiek, kiek pagal ją teismas negali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo asmeniui, nuteistam už labai sunkų nusikaltimą, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė
Gintaras Goda
Vytautas Greičius
Gediminas Mesonis
Vytas Milius
Daiva Petrylaitė
Dainius Žalimas