Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS NEĮGALIŲJŲ SOCIALINĖS INTEGRACIJOS ĮSTATYMO NR. I-2044 18 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-402
2018 m. liepos 4 d. Nr. 654
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2018 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. SV-S-724 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo Nr. I-2044 18 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-402 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Teisę nemokamai gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) turi pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą.
2. Lietuvos Respublikos Seimas 2017 m. gruodžio 7 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo Nr. XI-1807 25, 27, 29, 35 ir 38 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-848. Šiuo įstatymo pakeitimu problemos, nurodytos Įstatymo aiškinamajame rašte, jau yra išspręstos, nes nustatyta, kad registro duomenys, registro informacija, registrui pateikti dokumentai ir (arba) jų kopijos neatlygintinai teikiami valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal prašymą ir (arba) sutartis; valstybės informacinės sistemos duomenys neatlygintinai perduodami valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal prašymą ir (arba) sutartis.
3. Įstatymo projektu siūlomas teisinis reguliavimas, kuriuo Tarnybai būtų suteikta teisė jos funkcijoms atlikti reikalingą informaciją (duomenis) nemokamai gauti iš visų privačių juridinių asmenų, neatitinka Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte apibrėžto teisėkūros proporcingumo principo, reiškiančio, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti.