Byla Nr. 5/2019
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
Lietuvos Respublikos vardu
NUTARIMAS
Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo
(2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir konstituciniam įstatymui
2020 m. liepos 30 d. Nr. KT135-N11/2020
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2020 m. liepos 22 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 5/2019 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-5/2019 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio 3 daliai neprieštarauja Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija).
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjos argumentai
1. Pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas yra grindžiamas šiais argumentais.
1.1. Seimui 2012 m. kovo 15 d. priėmus Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinį įstatymą, šio konstitucinio įstatymo privaloma laikytis iš naujo priimant visus jame įrašytus įstatymus. Taigi nauja redakcija išdėstytas Referendumo įstatymas, kuris yra įrašytas į konstitucinių įstatymų sąrašą, turėjo būti priimtas kaip konstitucinis įstatymas, laikantis Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto dvidešimt šeštajame1 skirsnyje „Konstituciniai įstatymai“ nustatytų reikalavimų, kurie iš esmės skiriasi nuo paprastųjų įstatymų priėmimo taisyklių, nustatytų Konstitucijos 69 straipsnio 2 dalyje ir atitinkamose Seimo statuto nuostatose. Tačiau Referendumo įstatymas (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) buvo priimtas ne Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta konstitucinių įstatymų priėmimo tvarka, o bendra paprastiesiems įstatymams taikoma teisės aktų priėmimo tvarka.
1.2. Pareiškėja pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2019 m. vasario 15 d. nutarime priminė, jog Seimas yra įsipareigojęs priimti Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinį įstatymą; minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, jog su referendumo organizavimu susijusių santykių teisinį reguliavimą įtvirtinančio įstatymo įtraukimas į konstitucinių įstatymų sąrašą pagal Konstituciją reiškia, kad toks įstatymas turi būti priimtas ir jame nustatytas teisinis reguliavimas turi būti keičiamas sudėtingesne (palyginti su kitų įstatymų priėmimu ir pakeitimu) tvarka, taip siekiant sudaryti prielaidas užtikrinti šio teisinio reguliavimo stabilumą.
Tačiau Seimas 2018 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymą (toliau – Referendumo įstatymo pakeitimo įstatymas), kuriuo nauja redakcija išdėstė 2002 m. birželio 4 d. priimtą Referendumo įstatymą, priėmė bendra Seimo statute nustatyta įstatymų priėmimo tvarka, t. y. daugiau kaip pusės posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma, Seimo posėdyje dalyvaujant ne mažiau kaip pusei visų Seimo narių. Kadangi, pasak pareiškėjos, šis 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Referendumo įstatymas (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) turėjo būti priimtas kaip konstitucinis įstatymas, kilo abejonė, ar jis pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 3 daliai.
II
Suinteresuoto asmens atstovių argumentai
2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovių Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkės Agnės Širinskienės ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Viešosios teisės skyriaus vyresniosios patarėjos Onos Buišienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.
2.1. Seimo atstovės Seimo narės A. Širinskienės pozicija grindžiama šiais argumentais.
2.1.1. Konstituciniai įstatymai turi būti priimami ypatinga jų priėmimui taikoma tvarka ir negali būti priimami ar keičiami kaip paprastieji įstatymai, o paprastieji įstatymai negali būti priimami ar keičiami kaip konstituciniai įstatymai.
Nei įstatymo įrašymo į konstitucinių įstatymų sąrašą faktas, nei Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo nuostatos nesuponuoja Seimo pareigos į šį sąrašą įrašytus konstitucinius įstatymus priimti per tam tikrą apibrėžtą terminą ar kitomis sąlygomis. Seimas yra saistomas priimtų įstatymų, o Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo tikslas – sudaryti teisines prielaidas priimti konstitucinius įstatymus, bet ne nustatyti pareigą juos priimti konkrečiais terminais ar kitomis sąlygomis. Seimo turima diskrecija, taip pat laisvo Seimo nario mandato principas reiškia, kad Seimas pats gali nustatyti, kada, kokiomis sąlygomis ir kokio turinio konstitucinis įstatymas turi būti priimtas.
Konstitucinis Teismas, 2014 m. liepos 11 d. ir 2019 m. vasario 15 d. nutarimuose pabrėždamas Seimo įsipareigojimą priimti Referendumo konstitucinį įstatymą, taip pat nenurodė, kokiais terminais ir kokiomis sąlygomis jis turėtų būti priimtas.
2.1.2. Nėra pagrindo teigti, kad įstatymo įrašymas į konstitucinių įstatymų sąrašą galėtų turėti įtakos galiojančių paprastųjų įstatymų, reglamentuojančių teisinius santykius, priskirtinus konstitucinių įstatymų reguliavimo sričiai, galiojimui ar, reikalui esant, jų keitimui. Įrašius įstatymą į konstitucinių įstatymų sąrašą, jau galiojantis analogiškus santykius reguliuojantis paprastasis įstatymas netampa konstituciniu, tačiau dėl to jis nenustoja galioti, o keičiamas jis gali būti įprasta paprastiesiems įstatymams nustatyta tvarka. Seimo diskrecija keisti galiojančius paprastuosius įstatymus nėra ribojama.
Referendumo įstatymo pakeitimo įstatymas ir pagal savo pavadinimą, ir savo turiniu nebuvo naujas Referendumo įstatymas. Šis įstatymas buvo priimtas Seime laikantis nustatytų teisėkūros procedūrų. Įstatymų leidėjo valia buvo ne priimti naują Referendumo įstatymą, o atlikti iš esmės techninio pobūdžio pakeitimus siekiant suderinti šį įstatymą su kitais rinkimų įstatymais, reglamentuojančiais pagal procedūras analogiškus teisinius santykius. Apie 40 proc. įstatymo pakeitimų buvo techninio pobūdžio, jie padaryti 31 straipsnyje iš 80, ir būtent tai nulėmė, kad įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje.
2.2. Seimo atstovės Seimo kanceliarijos Teisės departamento Viešosios teisės skyriaus vyresniosios patarėjos O. Buišienės paaiškinimuose papildomai nurodyti tokie aspektai.
2.2.1. Referendumo įstatymo pakeitimo įstatymo projektas buvo vienas iš įstatymų projektų, kuris kartu su kitais sudarė Seimui pateiktą rinkimus ir referendumą reglamentuojančių įstatymų pakeitimų paketą. Kaip matyti iš Referendumo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto, šis įstatymas buvo keičiamas dėl to, kad daugelis jo nuostatų paseno ir nebeatitinka susiklosčiusios rinkimų (referendumų) organizavimo praktikos. Šiuo įstatymų projektų paketu siekta suvienodinti visas rinkimų organizavimo procedūras, sąlygas ir patikslinti kai kurias nuostatas. Būtent tokių techninių pakeitimų (tikslinant sąvokas, nuostatas dėl balsavimo vietų skaičiaus, balsavimo laiko, balsų skaičiavimo ir kt.) gausa lėmė tai, kad Referendumo įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija.
2.2.2. Šiuo metu iš konstitucinių įstatymų sąraše įrašytų įstatymų yra priimtas tik Lietuvos Respublikos fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinis įstatymas. Šio įstatymo projektas Seimui svarstyti buvo pateiktas būtent kaip konstitucinio įstatymo projektas nuo pat tokio iniciatyvos priimti tokį įstatymą pareiškimo ir priimtas laikantis konstitucinių įstatymų priėmimo tvarkos.
2.2.3. Seimas, vykdydamas įstatymų leidybos funkciją, nėra suvaržytas to, kokiu eiliškumu turėtų būti priimti į konstitucinių įstatymų sąrašą įrašyti konstituciniai įstatymai, taip pat to, ar tobulinant galiojančius įstatymus jie turėtų būti keičiami tik iš dalies, ar išdėstomi nauja redakcija. Seimas turi įgaliojimus spręsti ne tik tai, kokie ypač reikšmingi visuomeniniai santykiai turėtų būti reglamentuojami konstituciniais įstatymais, bet ir tai, kuriuo valstybės ir teisės sistemos raidos laikotarpiu, atsižvelgus į visuomenėje vykstančius pokyčius, jie turėtų būti priimti.
2.2.4. Referendumo konstitucinis įstatymas ir galiojantis Referendumo įstatymas skiriasi teisine forma ir teisine galia. Tai, kad į konstitucinių įstatymų sąrašą yra įrašytas Referendumo konstitucinis įstatymas, savaime nestabdo galiojančio Referendumo įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo tobulinimo proceso, kai keičiama viena, kelios ar daugiau kaip pusė šio įstatymo nuostatų ir dėl to jis išdėstomas nauja redakcija. Naujos redakcijos įstatyme gali būti atkartotos tos pačios teisės normos, patikslintos esamos ar neaktualiomis tapusios normos, gali būti pakeista įstatymo struktūra, teisės normų dėstymo tvarka ir pan. Referendumo įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo raida gali būti sustabdyta tik įsigaliojus tam tikra tvarka priimtam Referendumo konstituciniam įstatymui, nes tuo metu paprastasis Referendumo įstatymas nustotų galios.
Referendumo įstatymo pakeitimo įstatymo projektas buvo pateiktas, apsvarstytas ir priimtas kaip paprastasis įstatymas, tad Seimas nepažeidė šio įstatymo priėmimui taikytinos įstatymų priėmimo procedūros. Tai nebuvo konstitucinių įstatymų sąraše įrašyto įstatymo priėmimas. Kol Seimas nesiėmė iniciatyvos priimti konstitucinį įstatymą, tol toks Seimo neveikimas negali būti konstitucinės kontrolės objektu.
III
Byloje gauta medžiaga
3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauta Mykolo Romerio universiteto Mykolo Romerio teisės mokyklos prodekanės, pavaduojančios dekaną, doc. dr. Dovilės Gailiūtės-Janušonės pateikta prof. dr. Vytauto Sinkevičiaus parengta nuomonė.
3.1. Konstitucinių įstatymų institutas Konstitucijoje įtvirtintas siekiant užtikrinti ypač svarbių visuomenės ir valstybės gyvenimo sričių teisinio reguliavimo stabilumą.
Konstitucinių įstatymų sąvoka vartojama įvairiuose Konstitucijos straipsniuose – 47, 69, 72, taip pat 150 straipsnyje. Konstitucijos 150 straipsnyje nurodyti konstituciniai įstatymai (konstituciniai aktai), esantys Konstitucijos sudedamąja dalimi, skiriasi nuo kitų Konstitucijoje minimų konstitucinių įstatymų tuo, kad Konstitucijos 150 straipsnyje nurodyti konstituciniai įstatymai (konstituciniai aktai) turi pačios Konstitucijos galią, jie priimami ir keičiami tokia pačia tvarka, kaip ir pati Konstitucija. Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje nurodyto konstitucinio įstatymo, taip pat konstitucinių įstatymų, įrašytų į konstitucinių įstatymų sąrašą, teisinė galia yra žemesnė negu Konstitucijos. Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje nurodytas konstitucinis įstatymas, taip pat konstituciniai įstatymai, įrašyti į konstitucinių įstatymų sąrašą, negali prieštarauti Konstitucijai, taigi ir tiems konstituciniams įstatymams (konstituciniams aktams), kurie nurodyti Konstitucijos 150 straipsnyje. Kita vertus, Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje nurodytas konstitucinis įstatymas, taip pat konstituciniai įstatymai, įrašyti į konstitucinių įstatymų sąrašą, yra aukštesnės teisinės galios negu paprastieji įstatymai – šie negali prieštarauti konstituciniams įstatymams, paprastaisiais įstatymais negalima pakeisti konstitucinių įstatymų.
3.2. Tam tikro įstatymo įrašymas į konstitucinių įstatymų sąrašą suponuoja Seimo pareigą priimti atitinkamą konstitucinį įstatymą. Bet Konstitucijoje nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatyta, kada (per kiek laiko) Seimas turi priimti į konstitucinių įstatymų sąrašą įrašytą konstitucinį įstatymą. Vadinasi, Seimas turi diskreciją spręsti, ar priimti tokį konstitucinį įstatymą ir kada jis bus priimtas.
Vien tai, kad galiojantis paprastasis įstatymas yra įrašytas į konstitucinių įstatymų sąrašą, nereiškia, esą pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį draudžiama Seimui paprastuoju įstatymu pakeisti galiojantį paprastąjį įstatymą, inter alia išdėstyti jį nauja redakcija priimant ne konstitucinį, o paprastąjį įstatymą. Tokių draudimų Konstitucijoje nėra. Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalies negalima aiškinti taip, kad, galiojantį paprastąjį įstatymą įrašius į konstitucinių įstatymų sąrašą, Seimas netektų teisės, negalėtų vykdyti savo pareigos šalinti iš teisės sistemos netinkamus, ydingus įstatymus ir kitus savo aktus, taip pat ir tuos, kurie prieštarauja Konstitucijai, negalėtų laiku pakeisti įstatymų, trukdančių siekti visuomenės ir valstybės pažangos, geriau užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių. Tai, kad galiojančiu paprastuoju įstatymu sureguliuoti visuomeniniai santykiai pagal konstitucinių įstatymų sąrašą turi būti reguliuojami konstituciniu įstatymu, kuris dar nėra priimtas, nėra kliūtis Seimui priimti paprastąjį įstatymą ir juo pakeisti galiojantį paprastąjį įstatymą ar priimtu paprastuoju įstatymu išdėstyti galiojantį paprastąjį įstatymą nauja redakcija.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
4. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) atitiktis Konstitucijos 69 straipsnio 3 daliai.
5. Konstitucijos 69 straipsnyje nustatyta:
Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas.
Taigi Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas konstitucinių įstatymų institutas, nustatyta konstitucinių įstatymų priėmimo ir keitimo tvarka, kuri skiriasi nuo šio straipsnio 2 dalyje nustatytos įstatymų priėmimo tvarkos. Pažymėtina, kad konstituciniai įstatymai expressis verbis minimi ir kitose Konstitucijos nuostatose, inter alia Konstitucijos 47, 72 straipsniuose.
Šioje konstitucinės justicijos byloje svarbu išsiaiškinti konstitucinių įstatymų konstitucinio instituto turinį, konstitucinių įstatymų sampratą ir jų santykį su konstituciškai reikšmingais aktais, be kita ko, atskleidžiant konstitucinių įstatymų specifiką jų teisinės galios, priėmimo ir keitimo tvarkos aspektais.
6. Pabrėžtina, kad Lietuvos valstybės pamatiniai konstituciniai aktai – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. nutarimas (Nepriklausomybės Aktas), 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“, taip pat Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija – nėra konstituciniai įstatymai ir negali būti jiems prilyginami.
6.1. Pagrindinis iš Lietuvos valstybės pamatinių konstitucinių aktų yra steigiamojo pobūdžio Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. nutarimas (Nepriklausomybės Aktas), kuriuo Lietuvos Taryba, veikdama kaip „vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise“, paskelbė „atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.
6.1.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas (2013 m. vasario 22 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai). Pabrėžtina, kad 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktu buvo įkurta šiuolaikinė Lietuvos valstybė kaip tarptautinės teisės subjektas; jame taip pat įtvirtinti nepakeičiami pamatiniai Lietuvos konstitucinės santvarkos principai – nepriklausomybė ir demokratija, nuo kurios neatsiejamas prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis. Kaip pabrėžė Konstitucinis Teismas, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, demokratija ir valstybės nepriklausomybė yra tokios konstitucinės vertybės, kurios sudaro Konstitucijos, kaip visuomenės sutarties, ir ja grindžiamo Tautos bendro gyvenimo, pačios Lietuvos valstybės pamatą; niekas negali paneigti Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių šias pamatines konstitucines vertybes, nes tai reikštų pačios Konstitucijos esmės paneigimą; todėl negali būti priimamos Konstitucijos pataisos, naikinančios prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, demokratiją ar valstybės nepriklausomybę; kitaip aiškinant Konstituciją, ji būtų suprantama kaip sudaranti prielaidas panaikinti 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktu paskelbtą atstatytą „nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“ (2014 m. liepos 11 d. nutarimas).
Taigi Lietuvos valstybės konstitucijos, inter alia 1992 m. spalio 25 d. referendumu Lietuvos piliečių priimta Konstitucija, kyla iš 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto. Pažymėtina, kad 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto nepakeičiami pamatiniai konstituciniai principai – nepriklausomybė, demokratija ir nuo jos neatsiejamas prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis – yra įtvirtinti Konstitucijos 1 straipsnyje.
6.1.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad, be 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto, Lietuvos valstybės konstitucinį pamatą sudaro ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės, kuria Lietuvos valstybė paskelbta demokratine respublika. Pažymėtina ir tai, kad šia Steigiamojo Seimo rezoliucija įgyvendinta 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto nuostata, jog Lietuvos valstybės pamatus privalo galutinai nustatyti Steigiamasis Seimas.
Taigi 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės kyla iš 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto. Ja įtvirtinta pamatinė nuostata, kad Lietuvos valstybės valdymo forma yra respublika. Pažymėtina, kad ši pamatinė nuostata, kaip ir 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto nepakeičiami pamatiniai Lietuvos konstitucinės santvarkos principai, įtvirtinta Konstitucijos 1 straipsnyje: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.“
6.1.3. Pažymėtina ir tai, kad 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akte įtvirtinta pamatinė nuostata, jog Lietuvos valstybės sostinė yra Vilnius. Ši pamatinė nuostata, išreiškianti Lietuvos valstybės konstitucinę tradiciją, įtvirtinta Konstitucijos 17 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad „Lietuvos valstybės sostinė yra Vilniaus miestas – ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė“.
6.2. Kitas Lietuvos valstybės pamatinis konstitucinis aktas yra atkuriamojo pobūdžio 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“, kuriuo buvo atkurta Lietuvos Respublikos Nepriklausomybė.
6.2.1. 1990 m. kovo 11 d. Aktu „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutarė ir iškilmingai paskelbė, kad yra „atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“; šiame Akte konstatuota, kad „Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas“.
Taigi 1990 m. kovo 11 d. Aktas „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ kyla iš 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto, įgyvendindamas jame įtvirtintus nepakeičiamus pamatinius konstitucinius principus – nepriklausomybę, demokratiją, prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, taip pat iš 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucijos dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės, įgyvendindamas šioje rezoliucijoje įtvirtintą pamatinę nuostatą, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog iš 1990 m. kovo 11 d. Akto „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ nuostatų matyti, kad juo konstatuojamas ne tik Lietuvos valstybės tęstinumas, bet ir jos tapatumas (2013 m. vasario 22 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai).
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad 1992 m. spalio 25 d. referendumu Lietuvos piliečių priimta Konstitucija kyla ne tik iš 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto (kartu su 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės), bet ir iš 1990 m. kovo 11 d. Akto „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“. Pažymėtina, kad 1990 m. kovo 11 d. Aktu „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ įgyvendinti 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto nepakeičiami pamatiniai konstituciniai principai – nepriklausomybė, demokratija, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, taip pat 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucijos dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės pamatinė nuostata, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, yra įtvirtinti Konstitucijos 1 straipsnyje, kuriame nustatyta: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.“ Pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos 1 straipsnis turi būti aiškinamas atsižvelgiant inter alia į 1990 m. kovo 11 d. Aktu „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ konstatuotą valstybės tęstinumą ir jos konstitucinį tapatumą 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktu įkurtai šiuolaikinei Lietuvos valstybei.
6.2.2. 1990 m. kovo 11 d. Aktu „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ Lietuvos valstybė taip pat deklaravo savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams ir įsipareigojo užtikrinti žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (inter alia 2006 m. kovo 14 d., 2012 m. rugsėjo 5 d., 2014 m. sausio 24 d. nutarimai). Pažymėtina, kad 1990 m. kovo 11 d. Akte „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ deklaruota Lietuvos valstybės ištikimybė visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams yra atspindėta inter alia Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalyje: kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintas konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas (2014 m. sausio 24 d. nutarimas).
6.2.3. 1990 m. kovo 11 d. Akte „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ įtvirtinta ir pamatinė nuostata, kad „Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma“. Pažymėtina, jog ši pamatinė nuostata atspindėta Konstitucijos 10 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad „Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius“.
6.3. Lietuvos valstybės pamatinis konstitucinis aktas taip pat yra Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija (toliau – ir LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija), kurią reikšdama Tautos valią priėmė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba, kaip aukščiausioji Tautos politinė institucija, vadovavusi politinei ir karinei Tautos išsilaisvinimo kovai (LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos preambulė, 1 punktas).
6.3.1. Pažymėtina, kad LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijoje įtvirtinti Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo principai, grindžiami Lietuvos valstybės tęstinumu ir jos konstituciniu tapatumu 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktu įkurtai šiuolaikinei Lietuvos valstybei (inter alia 3, 5, 6, 8, 14 punktai).
Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimas buvo grindžiamas Lietuvos valstybės tęstinumu, kuris reiškia, kad 1940 m. birželio 15 d. prieš Lietuvos Respubliką pradėta SSRS agresija (inter alia Lietuvos Respublikos teritorijos okupacija ir aneksija) nepanaikino Lietuvos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, ir jos suverenių galių (2013 m. vasario 22 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad 1944–1953 m. organizuota ginkluota Lietuvos Respublikos piliečių kova su sovietine okupacija vertintina kaip Lietuvos valstybės savigyna; atsižvelgiant į tai, kad prieš Lietuvos Respubliką vykdyta SSRS agresija, taip pat į Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumą, organizuotos ginkluotos partizanų pajėgos laikytinos okupacijai besipriešinusios Lietuvos Respublikos ginkluotosiomis pajėgomis, t. y. tarptautinio ginkluoto konflikto šaliai priskirtinomis savanorių pajėgomis (2014 m. kovo 18 d. nutarimas).
Taigi pabrėžtina, kad LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija buvo priimta tuometės aukščiausiosios su okupacija kovojusios Lietuvos Respublikos institucijos, išreiškusios Tautos valią atkurti Lietuvos valstybės Nepriklausomybę jos tęstinumo pagrindu. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos 22 punktu Lietuvos Respublika įsipareigojo laikytis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (2014 m. kovo 18 d., 2015 m. spalio 20 d. nutarimai).
Pabrėžtina ir tai, kad LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija kyla iš 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto (kartu su 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės): LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija siekta įgyvendinti 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto nepakeičiamus pamatinius konstitucinius principus – nepriklausomybę, demokratiją, prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucijos dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės pamatinę nuostatą, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika. Kaip minėta, šie nepakeičiami pamatiniai konstituciniai principai ir pamatinė nuostata yra įtvirtinti Konstitucijos 1 straipsnyje, kuriame nustatyta: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.“
6.3.2. LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijoje įtvirtinti nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės būsimos konstitucinės santvarkos pagrindai ir principai, išreiškiantys Lietuvos valstybės konstitucines tradicijas: demokratinė respublika (3, 14, 16 punktai); Tautos suverenitetas (4 punktas); parlamentinė respublika (14 punktas); laisvi, demokratiniai, visuotiniai, lygūs, slapti rinkimai (5 punktas); pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms (14, 22 punktai); piliečių lygiateisiškumas (15 punktas); pagarba religijai (18 punktas); valstybės socialinė orientacija (19, 20 punktai); vakarietiška Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija (22 punktas); teisinė atsakomybė už veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir totalitarinių režimų draudimas (16, 17 punktai).
Pažymėtina, kad šios Lietuvos valstybės konstitucinės tradicijos yra atspindėtos 1992 m. spalio 25 d. referendumu Lietuvos piliečių priimtos Konstitucijos nuostatose, inter alia jos 1, 2, 4, 18, 25, 26, 29, 33, 35, 43, 52, 55, 135 straipsniuose, Konstitucijos sudedamąja dalimi esančiuose 1992 m. birželio 8 d. Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“, 2004 m. liepos 13 d. Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“.
6.3.3. Konstitucija yra aukščiausioji teisė; Konstitucijos šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2014 m. sausio 24 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos preambulėje inter alia įtvirtinta, jog lietuvių tauta atkakliai gynė savo laisvę ir nepriklausomybę, įkūnijo prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje, išsaugojo siekį ir teisę gyventi nepriklausomoje Lietuvos valstybėje (2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Taigi 1992 m. spalio 25 d. referendumu Lietuvos piliečių priimta Konstitucija kyla ir iš Tautos valios turėti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę, inter alia išreikštos LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijoje, kildinamoje iš 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto (kartu su 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės).
6.4. Apibendrinant pabrėžtina, kad Lietuvos valstybės pamatiniai konstituciniai aktai – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. nutarimas – Nepriklausomybės Aktas (kartu su 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės), 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo“, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija – 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijos požiūriu yra ikikonstituciniai steigiamojo (atkuriamojo) pobūdžio aktai, priimti Tautai atstovavusių ir jos valią įkurti (atkurti) nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę išreiškusių aukščiausiųjų institucijų. Todėl šie Lietuvos valstybės pamatiniai konstituciniai aktai, kaip pirminiai Lietuvos konstitucinės teisės šaltiniai, niekada negali būti pakeisti ar panaikinti.
Pabrėžtina ir tai, kad Lietuvos valstybės pamatinių konstitucinių aktų nuostatos, įtvirtinusios ir įgyvendinusios nepakeičiamus pamatinius konstitucinius principus – nepriklausomybę, demokratiją, prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, turi virškonstitucinę galią; jų negali paneigti jokia Lietuvos valstybės konstitucija. Atvirkščiai, Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė, įtvirtina ir besąlygiškai saugo šias konstitucines vertybes. Kitaip aiškinant Konstituciją, kaip minėta, būtų sudarytos prielaidos panaikinti 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktu paskelbtą atkurtą „nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“.
Pažymėtina, kad kitos pamatinės nuostatos, įtvirtintos Lietuvos valstybės pamatiniuose konstituciniuose aktuose ir išreiškiančios Lietuvos valstybės konstitucines tradicijas, yra įgyvendinamos 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimtoje Konstitucijoje, Tautai pasirinkus šios Konstitucijos nuostatų konkretų turinį ir konkrečią žodinę formą. Konstitucijoje atspindėtos Lietuvos valstybės konstitucinės tradicijos gali būti plėtojamos ir keičiamos Konstitucijoje nustatyta jos nuostatų keitimo tvarka.
6.5. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, nuo Konstitucijos įsigaliojimo dienos Lietuvos nacionalinė teisės sistema turėjo būti kuriama ir plėtojama tik Konstitucijos pagrindu (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2010 m. rugsėjo 7 d., 2011 m. kovo 15 d. nutarimai). Taigi Lietuvos teisės sistema turi būti kuriama ir plėtojama inter alia tų 1992 m. spalio 25 d. referendumu Lietuvos piliečių priimtos Konstitucijos nuostatų, kurios kyla iš Lietuvos valstybės pamatinių konstitucinių aktų ir kuriose atspindėtos šiuose pamatiniuose aktuose išreikštos Lietuvos valstybės konstitucinės tradicijos, pagrindu. Aiškinant šias Konstitucijos nuostatas atsižvelgtina inter alia į jų prigimtį – Tautos valią ir siekius, išreikštus jų šaltiniu esančiuose Lietuvos valstybės pamatiniuose konstituciniuose aktuose.
7. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 150 straipsnyje nurodyti konstituciniai aktai nėra konstituciniai įstatymai ir negali būti jiems prilyginami, nors Konstitucinis Teismas 1993 m. lapkričio 8 d. nutarime yra paminėjęs, kad prie konstitucinių įstatymų Konstitucijoje pirmiausia priskirti Konstitucijos 150 straipsnyje nurodyti įstatymai.
7.1. Konstitucijos 150 straipsnyje (2004 m. liepos 13 d. redakcija) nustatyta:
1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“;
Taigi pagal Konstitucijos 150 straipsnį jame nurodyti konstituciniai aktai – 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“, 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“, 1992 m. spalio 25 d. Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ ir 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ – yra Konstitucijos sudedamoji dalis. Todėl šių konstitucinių aktų nuostatos turi Konstitucijos galią ir jų keitimui taikoma pačioje Konstitucijoje ekspliticiškai ir implicitiškai nustatyta šių konstitucinių aktų nuostatų keitimo tvarka.
7.2. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją jos sudedamoji dalis nėra konstituciniai įstatymai. Pažymėtina ir tai, kad konstituciniai įstatymai teisės aktų hierarchijoje turi žemesnę galią nei pati Konstitucija; konstituciniai įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai (2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Vadinasi, Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka priimti konstituciniai įstatymai turi neprieštarauti inter alia Konstitucijos sudedamąja dalimi pagal jos 150 straipsnį esantiems 1991 m. vasario 11 d. Konstituciniam įstatymui „Dėl Lietuvos valstybės“, 1992 m. birželio 8 d. Konstituciniam aktui „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“, 1992 m. spalio 25 d. Įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, 2004 m. liepos 13 d. Konstituciniam aktui „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“.
7.3. Konstitucijoje eksplicitiškai ir implicitiškai nustatyta jos sudedamąja dalimi esančių Konstitucijos 150 straipsnyje nurodytų konstitucinių aktų keitimo tvarka yra kitokia, nei Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta konstitucinių įstatymų keitimo tvarka.
7.3.1. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos sudedamosios dalies –Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 1 straipsnyje įtvirtinta, kad teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, t. y. Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, yra pamatinis valstybės principas (2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).
Pagal Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnį šio Konstitucinio įstatymo 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, kaip ir Konstitucijos 1 straipsnis, gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę, t. y. Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ nuostatų keitimui taikoma didesnė apsauga nei kitoms Konstitucijos nuostatoms. Tačiau, kaip minėta, negali būti priimamos Konstitucijos pataisos, panaikinančios prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, demokratiją ar valstybės nepriklausomybę; kitaip aiškinant Konstituciją, ji būtų suprantama kaip sudaranti prielaidas panaikinti 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktu paskelbtą atkurtą „nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“. Taigi pabrėžtina, kad Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, kaip ir Konstitucijos 1 straipsnis, negali būti keičiama taip, kad būtų paneigtos pamatinės konstitucinės vertybės – valstybės nepriklausomybė, demokratija ar prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis.
7.3.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tokia pat tvarka, kokia nustatyta Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnyje, gali būti keičiamos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, nuostatos (2014 m. liepos 11 d., 2019 m. vasario 15 d. nutarimai), t. y. jos gali būti pakeistos tik tuo atveju, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę (2014 m. liepos 11 d. nutarimas).
Pažymėtina, kad tokią Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ keitimo tvarką lemia ypatinga jo nuostatų prigimtis. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, kaip matyti iš šio konstitucinio akto preambulės, jį priimant vadovautasi „1918 m. vasario 16 d. ir 1990 m. kovo 11 d. aktais dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo ir 1991 m. vasario 9 d. visos tautos pareikšta valia“ ir kad šio konstitucinio akto nuostatų pagrindas yra tas pats Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas pamatinis valstybės principas, kuris įtvirtintas Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 1 straipsnyje – Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika (2014 m. sausio 24 d. nutarimas). Todėl Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ nuostatoms taikytina tokia pati apsauga, kaip ir Konstitucijos 1 straipsnyje bei Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 1 straipsnyje įtvirtintai nuostatai „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ (2014 m. sausio 24 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai).
7.3.3. Konstitucijos sudedamąja dalimi esantis 1992 m. spalio 25 d. Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ pagal Konstitucijos 152 straipsnį yra skirtas Konstitucijos ir jos atskirų nuostatų įsigaliojimo tvarkai reglamentuoti.
Pagal šio įstatymo 1 straipsnį įsigaliojus Konstitucijai, neteko galios Laikinasis Pagrindinis Įstatymas; nuo tada Lietuvos nacionalinė teisės sistema kuriama ir plėtojama tik Konstitucijos pagrindu (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2010 m. rugsėjo 7 d., 2011 m. kovo 15 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat pažymėta, kad Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ nuostatos yra neatskiriamai susijusios su kitomis Konstitucijos nuostatomis: vienuose šio įstatymo straipsniuose įtvirtintos nuostatos papildo kitas Konstitucijos nuostatas, be kurių šios negalėtų būti įgyvendintos; kituose šio įstatymo straipsniuose nustatyti Konstitucijos nuostatų įgyvendinimo ypatumai tuo laikotarpiu, kai dar tik buvo steigiamos Konstitucijoje numatytos valstybės institucijos, taip pat kai dar tik buvo kuriamas Konstitucijos reikalaujamas teisinis reguliavimas (2003 m. spalio 29 d., 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimai); Įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ yra įtvirtintas teisės perimamumo principas (1994 m. vasario 14 d. nutarimas) ir įsigaliojus Konstitucijai galiojančių aktų suderinamumo su ja tvarka (1995 m. liepos 5 d. sprendimas).
Taigi Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ nuostatomis, išskyrus jo 5 straipsnį, įtvirtintas pereinamasis konstitucinis reguliavimas, susijęs su Konstitucijos nuostatų įsigaliojimu ir įgyvendinimu, t. y. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ nuostatos, išskyrus jo 5 straipsnį, nėra nuolatinio galiojimo ir įgyvendintos nebegali būti taikomos (paminėtina, kad Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 1, 3, 4, 6–8 straipsnių nuostatos jau yra įgyvendintos). Atsižvelgiant į tai, Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ nuostatos, išskyrus jo 5 straipsnį, negali būti keičiamos.
Pažymėtina, kad Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 5 straipsnis, kuriame įtvirtintas Lietuvos Respublikos Seimo nario priesaikos tekstas, gali būti keičiamas Konstitucijos XIV skirsnyje įtvirtinta Konstitucijos nuostatų keitimo tvarka.
7.3.4. Konstitucijos sudedamąja dalimi esančiu Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje.
Kaip matyti iš šio konstitucinio akto preambulės, jis priimtas inter alia vykdant „Lietuvos Respublikos piliečių valią, pareikštą 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis įvykusiame referendume dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, ir siekiant „užtikrinti visateisį Lietuvos Respublikos dalyvavimą Europos integracijoje bei Lietuvos Respublikos saugumą ir jos piliečių gerovę“ (2014 m. sausio 24 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad visateisis Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, dalyvavimas joje yra Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas, Lietuvos Respublikos visateisė narystė Europos Sąjungoje yra konstitucinė vertybė (inter alia 2014 m. sausio 24 d., 2019 m. sausio 11 d., 2020 m. vasario 6 d. nutarimai).
Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsnių nuostatomis nustatyti konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai, kurių neįtvirtinus Konstitucijoje Lietuvos Respublika negalėtų būti visateise Europos Sąjungos nare; šie konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai įtvirtinti Konstitucijoje vykdant referendume pareikštą Tautos valią, kad Lietuvos Respublika būtų Europos Sąjungos narė (2014 m. sausio 24 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai). Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad patys šie pagrindai, Tautos suverenios valios pareiškimas, kaip jų šaltinis, lemia reikalavimą Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsnių nuostatas pakeisti ar panaikinti tik referendumu (2014 m. sausio 24 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai).
Pažymėtina, kad Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 3, 4 straipsniai gali būti keičiami Konstitucijos XIV skirsnyje įtvirtinta Konstitucijos nuostatų keitimo tvarka.
8. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją Konstitucijos keitimo įstatymai (Konstitucijos pataisos) nėra konstituciniai įstatymai ir negali būti jiems prilyginami, nors Konstitucinis Teismas 1993 m. lapkričio 8 d. nutarime yra paminėjęs, kad Konstitucijos pataisos taip pat gali būti vadinamos konstituciniais įstatymais.
Pažymėtina, kad Konstitucijos keitimo įstatymai yra ypatingi konstitucinės teisės aktai: jais Konstitucijos pataisos inkorporuojamos į Konstitucijos tekstą. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos pataisomis yra keičiamas Konstitucijos nuostatų turinys, šių nuostatų tarpusavio ryšiai, gali būti keičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyra; pakeitus vienas Konstitucijos nuostatas, gali kisti kitų jos nuostatų ir visuminio konstitucinio reguliavimo turinys (2014 m. sausio 24 d. nutarimas). Todėl Konstitucijos keitimo įstatymai, kuriais daromos Konstitucijos pataisos – keičiamos Konstitucijos nuostatos ir kartu paprastai koreguojamas visuminis konstitucinis reguliavimas, turi Konstitucijos galią.
8.1. Konstitucijos keitimo konstitucinį reguliavimą lemia pačios Konstitucijos samprata, jos prigimtis ir paskirtis (2014 m. sausio 24 d. nutarimas).
Kaip minėta, Konstitucija yra aukščiausioji teisė; Konstitucijos šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta. Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė (inter alia 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2014 m. liepos 11 d. nutarimas). Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir jų gerbimu, pagarba teisei ir teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu (inter alia 2004 m. gegužės 25 d., 2009 m. rugsėjo 24 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai). Priėmusi Konstituciją, pilietinė Tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį (inter alia 2004 m. gegužės 25 d., 2009 m. rugsėjo 24 d., 2014 m. sausio 24 d. nutarimai). Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą, todėl Tautos aukščiausia suvereni galia gali būti vykdoma, inter alia tiesiogiai (referendumu), tik laikantis Konstitucijos (2014 m. liepos 11 d. nutarimas).
Taigi Konstitucija, kurios, kaip ir Lietuvos valstybės pamatinių konstitucinių aktų, šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta, yra steigiamojo pobūdžio aukščiausios teisinės galios aktas, kuris yra pilietinės Tautos bendro gyvenimo norminis pagrindas, įprasminantis ir įtvirtinantis valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį. Konstitucijos, kaip aukščiausiosios teisės, pagrindas yra Lietuvos valstybės pamatinių konstitucinių aktų nuostatos, įtvirtinusios ir įgyvendinusios nepakeičiamus pamatinius konstitucinius principus – nepriklausomybę, demokratiją, prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį; Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė, taip pat grindžiama kitomis Lietuvos valstybės pamatiniuose konstituciniuose aktuose įtvirtintomis pamatinėmis nuostatomis ir jose išreikštomis Lietuvos valstybės konstitucinėmis tradicijomis. Atsižvelgiant į tai, referendumu priimta Konstitucija, kaip ir Lietuvos valstybės pamatiniai konstituciniai aktai, yra pirminis Lietuvos konstitucinės teisės šaltinis. Tačiau, kitaip nei Lietuvos valstybės pamatiniai konstituciniai aktai, Konstitucija gali būti keičiama joje nustatyta tvarka. Tauta Konstituciją keičia tiesiogiai arba per savo demokratiškai išrinktus atstovus ir tik pagal pačioje Konstitucijoje nustatytas taisykles (2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Konstitucijos samprata, jos prigimtis ir paskirtis, Konstitucijos stabilumas, kaip konstitucinė vertybė, Konstitucijos nuostatų darnos imperatyvas suponuoja materialiuosius ir procesinius Konstitucijos keitimo apribojimus (2014 m. sausio 24 d. nutarimas).
8.1.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos keitimo įstatymai (Konstitucijos pataisos) nėra steigiamojo pobūdžio aktai, nes jie priimami tik pagal pačioje Konstitucijoje nustatytas taisykles, kurios saisto ir pačią pilietinę Tautą, ir pagal Konstituciją įsteigtą Tautos atstovybę (Seimą). Kaip Tautos tiesiogiai ar per jos atstovybę Seimą priimami aktai, Konstitucijos keitimo įstatymai (Konstitucijos pataisos) turi atitikti iš Konstitucijos kylančius materialiuosius ir procesinius Konstitucijos keitimo apribojimus. Todėl Konstitucijos keitimo įstatymai (Konstitucijos pataisos), nors ir turi Konstitucijos galią, yra konstitucinės kontrolės objektas.
8.1.2. Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar inter alia bet kuris Seimo, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) neprieštarauja inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (inter alia 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai). Taigi pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją spręsti, ar Konstitucijos keitimo įstatymai (Konstitucijos pataisos) atitinka iš Konstitucijos kylančius materialiuosius ir procesinius Konstitucijos keitimo apribojimus. Kitaip aiškinant Konstituciją, iš Konstitucijos kylantys materialieji ir procesiniai Konstitucijos keitimo apribojimai būtų beprasmiai, taigi nebūtų sudaryta prielaidų ginti universalias vertybes, kuriomis grindžiama Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė ir visuomenės sutartis, ir valstybė, kaip bendras visos visuomenės gėris, apsaugoti šias vertybes, Konstitucijos nuostatų darną, kartu ir užtikrinti Konstitucijos viršenybę.
8.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai yra Konstitucijoje įtvirtinti apribojimai priimti tam tikro turinio Konstitucijos pataisas; materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai kyla iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo ir yra skirti universalioms vertybėms, kuriomis grindžiama Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė ir visuomenės sutartis, ir valstybė, kaip bendras visos visuomenės gėris, ginti, taip pat šių vertybių, Konstitucijos nuostatų darnai apsaugoti (2014 m. sausio 24 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai).
Šiame kontekste paminėtini šie iš Konstitucijos kylantys materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai:
– negali būti priimamos Konstitucijos pataisos, panaikinančios prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, demokratiją ar valstybės nepriklausomybę (2014 m. liepos 11 d. nutarimas); tai inter alia reiškia, kad, kaip minėta, Konstitucijos 1 straipsnis, kaip ir Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, negali būti keičiamas taip, kad būtų paneigtos pamatinės konstitucinės vertybės – valstybės nepriklausomybė, demokratija ar prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis;
– negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigta viena iš Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančių konstitucinių vertybių – respublika, išskyrus atvejį, kai Konstitucijos 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka būtų keičiamas Konstitucijos 1 straipsnis ir Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“, kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 2 straipsnyje nustatyta tvarka būtų keičiamas šio įstatymo 1 straipsnis (2014 m. sausio 24 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai);
– negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigtos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ nuostatos, išskyrus atvejį, kai atitinkamos šio konstitucinio akto nuostatos būtų keičiamos tokia pat tvarka, kokia nustatyta Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnyje (2014 m. sausio 24 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai);
– referendumu nepanaikinus konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai (2014 m. sausio 24 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai);
– negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai (inter alia Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos suponuojamos Lietuvos Respublikos narystės NATO įsipareigojimai) ir kartu – konstitucinis principas pacta sunt servanda, jeigu tų tarptautinių įsipareigojimų neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis (2014 m. sausio 24 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai);
– Seimas negali daryti tokių Konstitucijos pataisų, kuriomis būtų paneigtos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“, XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos; referendumu taip pat negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis, atitinkamai nekeičiant Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“, XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų, būtų nustatomas joms priešingas konstitucinis reguliavimas (2014 m. sausio 24 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai).
Kaip minėta, Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ nuostatos, išskyrus jo 5 straipsnį, negali būti keičiamos, atsižvelgiant į tai, kad jomis įtvirtintas pereinamasis konstitucinis reguliavimas, susijęs su Konstitucijos nuostatų įsigaliojimu ir įgyvendinimu.
8.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad procesiniai Konstitucijos keitimo apribojimai yra Konstitucijoje įtvirtinta ypatinga Konstitucijos keitimo tvarka; pagal Konstituciją yra nustatyta skirtinga konstitucinės ir ordinarinės teisės keitimo tvarka, Konstitucijoje nustatyta ypatinga Konstitucijos keitimo tvarka negali būti tapatinama su įstatymų (inter alia konstitucinių) leidyba (2014 m. sausio 24 d. nutarimas).
Konstitucijos keitimo įstatymų pateikimo, svarstymo ir priėmimo procedūros reglamentuojamos Konstitucijos XIV skirsnyje „Konstitucijos keitimas“, kurio nuostatoms taikoma didesnė apsauga – pagal Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalį jos gali būti keičiamos tik referendumu (2014 m. sausio 24 d. nutarimas).
8.3.1. Pagal Konstitucijos 147 straipsnio 2 dalį Konstitucija negali būti taisoma nepaprastosios padėties ar karo padėties metu; toks draudimas nenustatytas įstatymų leidybai (2014 m. sausio 24 d. nutarimas), inter alia konstitucinių įstatymų priėmimui ar keitimui.
8.3.2. Pagal Konstitucijos 148 straipsnio 1, 2 dalis yra apriboti Seimo įgaliojimai keisti Konstituciją: Konstitucijos 1 straipsnio, kitos jos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ ir XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos gali būti keičiamos tik referendumu (2014 m. sausio 24 d. nutarimas).
Be to, kaip minėta, tik referendumu gali būti keičiamos Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“, Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“, Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsnių nuostatos.
8.3.3. Konstitucijos 147 straipsnio 1 dalyje nustatyti ypatingi subjektai, turintys teisę pateikti Seimui sumanymą keisti ar papildyti Konstituciją, – ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų; jie yra iš esmės kitokie, negu Konstitucijos 68 straipsnyje nustatyti įstatymų leidybos iniciatyvos subjektai – Seimo nariai, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, 50 tūkstančių piliečių (2014 m. sausio 24 d. nutarimas). Pažymėtina, kad Konstitucijos 68 straipsnyje nustatyti subjektai inter alia turi konstitucinių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.
8.3.4. Konstitucijos 148 straipsnio 3 dalyje nustatyta ypatinga Konstitucijos pataisų priėmimo Seime tvarka: Konstitucijos pataisos Seime turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama du kartus; tarp šių balsavimų turi būti daroma ne mažesnė kaip trijų mėnesių pertrauka; Konstitucijoje toks dviejų svarstymų ir balsavimų reikalavimas įstatymų leidybai nenustatytas (2014 m. sausio 24 d. nutarimas). Pažymėtina, kad toks reikalavimas pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį nenustatytas ir konstitucinių įstatymų leidybai.
8.3.5. Konstitucijos 148 straipsnio 3 dalyje nustatytas ypatingos kvalifikuotos Seimo narių balsų daugumos reikalavimas Konstitucijos keitimo įstatymui priimti: įstatymo projektas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių; toks ypatingos kvalifikuotos balsų daugumos reikalavimas nenustatytas įstatymų leidybai: pagal Konstitucijos 69 straipsnį įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje (2 dalis); konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma (3 dalis) (2014 m. sausio 24 d. nutarimas).
8.3.6. Konstitucijos 148 straipsnio 3 dalyje nustatytas ypatingas apribojimas teikti iš naujo Seimui svarstyti nepriimtą Konstitucijos pataisą: ji gali būti teikiama ne anksčiau kaip po metų; Konstitucijoje toks apribojimas įstatymų leidybai nenustatytas (2014 m. sausio 24 d. nutarimas). Pažymėtina, kad pagal Konstituciją toks apribojimas nenustatytas ir konstitucinių įstatymų leidybai.
8.3.7. Konstitucijos 149 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta ypatinga Konstitucijos keitimo įstatymo promulgavimo tvarka: priimtą įstatymą dėl Konstitucijos keitimo pasirašo Respublikos Prezidentas ir ne vėliau kaip per 5 dienas oficialiai paskelbia; jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas (2014 m. sausio 24 d. nutarimas).
Pažymėtina, kad promulguojant Konstitucijos keitimo įstatymą Respublikos Prezidento galios yra labiau suvaržytos nei promulguojant kitus įstatymus (2014 m. sausio 24 d. nutarimas): Konstitucijoje nėra nustatyta, kad Respublikos Prezidentas turėtų atidedamojo veto teisę įstatymų dėl Konstitucijos keitimo atžvilgiu (2002 m. birželio 19 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 71 straipsnį Respublikos Prezidentas turi atidedamojo veto teisę Seimo priimtų įstatymų, inter alia konstitucinių įstatymų, atžvilgiu: Seimo priimtą įstatymą, inter alia konstitucinį įstatymą, Respublikos Prezidentas ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo arba pasirašo ir oficialiai paskelbia, arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti (1 dalis); jeigu nurodytu laiku Seimo priimto įstatymo, inter alia konstitucinio įstatymo, Respublikos Prezidentas negrąžina ir nepasirašo, toks įstatymas, inter alia konstitucinis įstatymas, įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas (2 dalis).
8.3.8. Konstitucijos 149 straipsnio 3 dalyje nustatyta ypatinga Konstitucijos keitimo įstatymo įsigaliojimo tvarka: įstatymas dėl Konstitucijos keitimo įsigalioja ne anksčiau kaip po vieno mėnesio nuo jo priėmimo; toks įstatymo įsigaliojimo terminas nenustatytas kitų Seimo priimtų įstatymų įsigaliojimui: pagal Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalį Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena (2014 m. sausio 24 d. nutarimas). Taigi Seimo priimti konstituciniai įstatymai įsigalioja Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.
9. Kaip minėta, konstitucinių įstatymų institutas yra įtvirtintas Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje. Konstituciniai įstatymai expressis verbis taip pat minimi Konstitucijos 47, 72 straipsniuose.
Aiškindamas šias Konstitucijos nuostatas, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją konstituciniai įstatymai yra: 1) konstituciniai įstatymai, tiesiogiai nurodyti Konstitucijoje ir priimti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka; 2) konstituciniai įstatymai, įrašyti į konstitucinių įstatymų sąrašą ir priimti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka (2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).
9.1. Pažymėtina, kad tiesiogiai konstitucinis įstatymas yra nurodytas Konstitucijos 47 straipsnio (2003 m. sausio 23 d. redakcija) 3 dalyje, kurioje nustatyta: „Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą.“ Taigi Konstitucijos 47 straipsnio (2003 m. sausio 23 d. redakcija) 3 dalyje expressis verbis įtvirtinta, kad tam tikri šioje dalyje nurodyti visuomeniniai santykiai reguliuotini konstituciniu įstatymu (2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog tai, kad kai kurie konstituciniai įstatymai gali būti tiesiogiai nurodyti Konstitucijoje, suponuoja Seimo konstitucinę pareigą šiuos konstitucinius įstatymus priimti paisant Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyto daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų daugumos reikalavimo, o juos keisti – paisant ne mažesnės kaip 3/5 visų Seimo narių balsų daugumos reikalavimo (2002 m. gruodžio 24 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).
9.2. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalies nuostata „Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas“ suponuoja, kad konstitucinių įstatymų sąrašas turi būti nustatytas konstituciniu įstatymu. Kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, dėl to, kad pagal Konstituciją konstituciniai įstatymai negali būti keičiami ar panaikinami ne konstituciniais (t. y. paprastaisiais) įstatymais, taip pat dėl to, kad įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams, pagal Konstituciją konstitucinių įstatymų sąrašas tegali būti nustatomas konstituciniu įstatymu (2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
Taip pat pažymėtina, kad toks konstitucinis įstatymas turi būti priimamas 3/5 Seimo narių balsų dauguma (2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Taigi pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį konstitucinių įstatymų sąrašą nustatantis konstitucinis įstatymas turi būti priimamas didesne nei kiti konstituciniai įstatymai Seimo narių balsų dauguma. Tokia didesnė Seimo narių balsų dauguma konstitucinių įstatymų sąrašą nustatančiam konstituciniam įstatymui priimti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta atsižvelgiant į ypatingą šio konstitucinio įstatymo reikšmę. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, įstatymo įtraukimas į konstitucinių įstatymų sąrašą pagal Konstituciją reiškia, kad toks įstatymas turi būti priimtas ir jame nustatytas teisinis reguliavimas turi būti keičiamas sudėtingesne (palyginti su kitų įstatymų priėmimu ir pakeitimu) tvarka, taip kartu siekiant sudaryti prielaidas užtikrinti šio teisinio reguliavimo stabilumą (2019 m. vasario 15 d. nutarimas); taip užtikrinama, kad konstituciniais įstatymais sureguliuoti visuomeniniai santykiai įstatymais nebus reguliuojami kitaip, kad bus garantuojamas didesnis konstituciniais įstatymais reguliuojamų visuomeninių santykių stabilumas (2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad tik Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka patvirtinus konstitucinių įstatymų sąrašą jame įrašyti įstatymai galės būti traktuojami kaip konstituciniai įstatymai ir tik šiems įstatymams turi būti taikoma Konstitucijoje nustatyta jų priėmimo ir keitimo tvarka (1993 m. lapkričio 8 d., 1994 m. gruodžio 22 d. nutarimai); pagal Konstituciją tol, kol konstitucinis įstatymas, kuriuo nustatomas konstitucinių įstatymų sąrašas, nėra priimtas, Seimas neturi įgaliojimų priimti jokio konstitucinio įstatymo, nebent tas konstitucinis įstatymas būtų tiesiogiai nurodytas pačioje Konstitucijoje arba tai būtų konstitucinis įstatymas, kuriuo nustatomas konstitucinių įstatymų sąrašas (2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
Taigi konstitucinių įstatymų konstitucinė samprata suponuoja tai, kad tik į konstitucinių įstatymų sąrašą įrašyti konstituciniai įstatymai, išskyrus tiesiogiai nurodytuosius pačioje Konstitucijoje ir konstitucinį įstatymą, kuriuo nustatomas konstitucinių įstatymų sąrašas, gali būti traktuojami kaip konstituciniai įstatymai ir tik jų priėmimui gali būti taikomos Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatytos taisyklės (2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Jei įstatymas nėra įrašytas į konstitucinių įstatymų sąrašą, jo priėmimui negali būti taikoma konstitucinių įstatymų priėmimo tvarka, apibrėžta Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje (2000 m. spalio 18 d. nutarimas); paprastojo įstatymo pataisos ir papildymai negali būti priimami pagal konstitucinių įstatymų priėmimo taisykles (1993 m. lapkričio 8 d. nutarimas).
9.2.1. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį konstitucinių įstatymų sąrašą nustatantis konstitucinis įstatymas nėra savitikslis: juo nustatomas sąrašas įstatymų, kuriais reguliuotiniems visuomeniniams santykiams turėtų būti užtikrinamas didesnis stabilumas nei visuomeniniams santykiams, reguliuotiniems paprastaisiais įstatymais.
Pažymėtina, kad Konstitucijoje nėra tiesiogiai nustatyta, kokiais kriterijais turėtų vadovautis Seimas, įrašydamas konkrečius konstitucinius įstatymus į pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį priimtą konstitucinių įstatymų sąrašą. Tačiau iš Konstitucijos, inter alia jos 69 straipsnio 3 dalies, 72 straipsnio 2 dalies nuostatų, kuriomis įtvirtinta sudėtingesnė konstitucinių įstatymų priėmimo ir keitimo tvarka, matyti, kad konstituciniais įstatymais turėtų būti reguliuojamos konstituciškai svarbios visuomeninių santykių sritys, ypač reikšmingi valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimai.
9.2.2. Pabrėžtina, kad pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį konstitucinių įstatymų sąrašas negali būti beprasmis. Kaip minėta, įstatymo įtraukimas į konstitucinių įstatymų sąrašą pagal Konstituciją reiškia, jog taip užtikrinama, kad konstituciniais įstatymais sureguliuoti visuomeniniai santykiai įstatymais nebus reguliuojami kitaip, kad bus garantuojamas didesnis konstituciniais įstatymais reguliuojamų visuomeninių santykių stabilumas.
Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją leisdamas įstatymus Seimas yra saistomas ne tik Konstitucijos, bet ir savo paties priimtų įstatymų; tai – esminis konstitucinio teisinės valstybės principo elementas (inter alia 2002 m. liepos 11 d., 2009 m. rugsėjo 24 d., 2013 m. liepos 1 d. nutarimai).
Taigi pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį, aiškinamą konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste, Seimo priimtas konstitucinių įstatymų sąrašą nustatantis konstitucinis įstatymas suponuoja Seimo įsipareigojimą priimti šiame konstituciniame įstatyme nurodytus konstitucinius įstatymus, t. y. atitinkamus visuomeninius santykius reguliuoti konstituciniais įstatymais. Kitaip tariant, Seimui pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį priėmus konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinį įstatymą, t. y. 3/5 Seimo narių balsų dauguma nusprendus, kokie visuomeniniai santykiai dėl jų ypatingos svarbos ir poreikio užtikrinti didesnį jų reguliavimo stabilumą turi būti reguliuojami konstituciniais įstatymais, tie visuomeniniai santykiai negali būti reguliuojami žemesnės galios teisės aktais – įstatymais ir poįstatyminiais teisės aktais. Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją Seimas negali priimti įstatymų, skirtų konstituciniams įstatymams įgyvendinti, ar kad poįstatyminiuose aktuose negali būti detalizuojamos konstituciniuose įstatymuose įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės.
9.2.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nėra nustatyta, kada Seimas turi priimti į konstitucinių įstatymų sąrašą įrašytus konstitucinius įstatymus.
Kaip minėta, pagal Konstituciją konstituciniai įstatymai yra tie įstatymai, kurie yra įrašyti į konstitucinių įstatymų sąrašą ir priimti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Todėl pagal Konstituciją vien tai, kad į konstitucinių įstatymų sąrašą įrašomas konstitucinis įstatymas, kuriuo turi būti reguliuojami tam tikri visuomeniniai santykiai, iki tol reguliuoti paprastuoju įstatymu, nereiškia, kad tuos visuomeninius santykius reguliuojantis paprastasis įstatymas dėl tuos santykius reguliuosiančio konstitucinio įstatymo įrašymo į konstitucinių įstatymų sąrašą savaime tampa konstituciniu įstatymu. Taigi pagal Konstituciją Seimas, priėmęs konstitucinių įstatymų sąrašą nustatantį konstitucinį įstatymą, turi pareigą Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka priimti inter alia į šį sąrašą įrašytus konstitucinius įstatymus, kuriais būtų reguliuojami visuomeniniai santykiai, iki konstitucinių įstatymų sąrašą nustatančio konstitucinio įstatymo priėmimo sureguliuoti paprastaisiais įstatymais.
Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją tol, kol į konstitucinių įstatymų sąrašą įrašytas konstitucinis įstatymas nėra priimtas Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, galioja tuos visuomeninius santykius reguliuojantis paprastasis įstatymas; Seimas tokį paprastąjį įstatymą gali keisti Konstitucijos 69 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Tačiau tokią Seimo diskreciją saisto minėtas iš Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalies, aiškinamos konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste, kylantis Seimo įsipareigojimas, priėmus konstitucinių įstatymų sąrašą nustatantį konstitucinį įstatymą, taip pat priimti jame nurodytus konstitucinius įstatymus, t. y. atitinkamus visuomeninius santykius reguliuoti konstituciniais įstatymais. Atsižvelgiant į tai, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją tais atvejais, kai Seimas nusprendžia nustatyti naują visuminį atitinkamų paprastuoju įstatymu sureguliuotų visuomeninių santykių, kurie pagal konstitucinių įstatymų sąrašą nustatantį konstitucinį įstatymą turi būti reguliuojami konstituciniu įstatymu, teisinį reguliavimą, pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį toks naujas visuminis teisinis reguliavimas turi būti nustatytas konstituciniu įstatymu. Kitaip aiškinant Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį, esą Seimas turi neribotą diskreciją bet kada priimti į konstitucinių įstatymų sąrašą įrašytus konstitucinius įstatymus, konstitucinių įstatymų sąrašas, kaip ir minėtas iš Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalies, aiškinamos konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste, kylantis Seimo įsipareigojimas priimti šiame konstituciniame įstatyme nurodytus konstitucinius įstatymus, būtų beprasmis.
9.3. Ypatingą konstitucinių įstatymų vietą teisės aktų sistemoje lemia pati Konstitucija (2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Kaip minėta, konstituciniai įstatymai teisės aktų hierarchijoje turi žemesnę galią nei pati Konstitucija. Konstituciniu įstatymu negali būti apribota Konstitucijos ar kurių nors jos nuostatų galia, juo inter alia negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų apribota ar paneigta galimybė tiesiogiai taikyti Konstituciją (2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Konstituciniai įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai, o įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams; ar konstitucinis įstatymas neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymas – konstituciniam įstatymui, pagal Konstituciją sprendžia Konstitucinis Teismas (2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
Taigi pagal Konstituciją konstituciniai įstatymai turi žemesnę galią nei Konstitucija, tačiau aukštesnę galią nei įstatymai. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją visi Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka priimti konstituciniai įstatymai, nepaisant to, ar jie yra konstituciniai įstatymai, tiesiogiai nurodyti Konstitucijoje, ar į konstitucinių įstatymų sąrašą įrašyti konstituciniai įstatymai, turi vienodą teisinę galią; tokią pačią teisinę galią turi ir konstitucinių įstatymų sąrašą nustatantis konstitucinis įstatymas.
9.4. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad nuo kitų įstatymų konstituciniai įstatymai pirmiausia skiriasi priėmimo ir keitimo tvarka (2001 m. balandžio 2 d. nutarimas); konstitucinių įstatymų priėmimo ir keitimo tvarka yra susijusi su ypatinga jų vieta teisės sistemoje ir specifiniais konstitucinių įstatymų normų santykiais su konstitucinėmis normomis (1994 m. gruodžio 1 d. nutarimas).
9.4.1. Kaip minėta, konstitucinių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi Konstitucijos 68 straipsnyje nustatyti subjektai, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, – Seimo nariai, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, 50 tūkstančių piliečių. Tačiau minėta ir tai, kad pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį konstituciniai įstatymai, išskyrus konstitucinių įstatymų sąrašą nustatantį konstitucinį įstatymą, priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių; konstitucinių įstatymų sąrašą nustatantis konstitucinis įstatymas priimamas 3/5 Seimo narių balsų dauguma. Taigi Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta balsų dauguma, reikalinga konstituciniams įstatymams priimti, yra didesnė nei Konstitucijos 69 straipsnio 2 dalyje nustatytoji paprastiesiems įstatymams priimti – Seimo posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma.
9.4.2. Konstitucinis įstatymas negali būti keičiamas ar panaikinamas paprastuoju įstatymu – pagal Konstituciją jis gali būti keičiamas tik konstituciniu įstatymu (2001 m. balandžio 2 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį konstituciniai įstatymai, inter alia konstitucinių įstatymų sąrašą nustatantis konstitucinis įstatymas, keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Taigi Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta balsų dauguma, reikalinga konstituciniams įstatymams keisti, yra didesnė nei Konstitucijos 69 straipsnio 2 dalyje nustatytoji paprastiesiems įstatymams keisti – Seimo posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma.
9.4.3. Konstitucijos 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas Seimo priimtą įstatymą ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo arba pasirašo ir oficialiai paskelbia, arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti. Kaip minėta, pagal Konstitucijos 71 straipsnio 1 dalį Respublikos Prezidentas turi atidedamojo veto teisę inter alia konstitucinių įstatymų atžvilgiu. Konstitucijos 72 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „pakartotinai Seimo apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jeigu buvo priimtos Respublikos Prezidento teikiamos pataisos ir papildymai arba jeigu už įstatymą balsavo daugiau kaip 1/2, o už konstitucinį įstatymą ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių“.
Taigi pagal Konstitucijos 72 straipsnio 2 dalį Seimas gali įveikti Respublikos Prezidento veto inter alia konstitucinių įstatymų atžvilgiu. Pažymėtina, kad šioje dalyje yra nustatyta didesnė Seimo narių balsų dauguma (ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių), reikalinga Respublikos Prezidento veto dėl konstitucinių įstatymų įveikti, negu balsų dauguma Respublikos Prezidento veto dėl paprastųjų įstatymų, priimamų ir keičiamų Konstitucijos 69 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įveikti. Pažymėtina ir tai, kad tokia didesnė Seimo narių balsų dauguma (ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių) yra būtina Respublikos Prezidento veto įveikti tiek dėl Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka Seimo priimamų, tiek dėl Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka Seimo keičiamų konstitucinių įstatymų.
9.5. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją konstitucinių įstatymų sąrašą nustato tik Seimas (1994 m. gruodžio 1 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai); konstitucinių įstatymų sąrašas negali būti priimamas referendumu (2014 m. liepos 11 d. nutarimas). Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją į konstitucinių įstatymų sąrašą įrašyti konstituciniai įstatymai, taip pat Konstitucijoje tiesiogiai nurodyti konstituciniai įstatymai negali būti priimami ar keičiami referendumu. Kitaip tariant, minėtas reikalavimas, kad konstituciniai įstatymai, išskyrus konstitucinių įstatymų sąrašą nustatantį konstitucinį įstatymą, turi būti priimami ir keičiami Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, negali būti suabsoliutintas.
9.5.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 69 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje vartojama sąvoka „įstatymo nuostatos“ gali būti suprantama ir kaip vientisas įstatymas, ir kaip atskiros jo normos (1994 m. liepos 22 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą (inter alia 2004 m. gegužės 25 d., 2009 m. rugsėjo 24 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai); suabsoliutinus pažodinį (lingvistinį, verbalinį) Konstitucijos aiškinimą, kartu yra sumenkinamas visuminio konstitucinio reguliavimo turinys, ignoruojamos jeigu ir ne visos, tai bent kai kurios Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, gali būti sudaromos prielaidos paminti tuos siekius, kuriuos Tauta įtvirtino referendumu priimtoje Konstitucijoje (2006 m. birželio 6 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai).
Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 69 straipsnio 4 dalį referendumu gali būti priimama ne tik paprastieji įstatymai ar jų nuostatos, bet ir į konstitucinių įstatymų sąrašą įrašyti ar Konstitucijoje tiesiogiai nurodyti konstituciniai įstatymai, taip pat keičiamos jų nuostatos. Minėta, kad konstituciniais įstatymais turėtų būti reguliuojamos konstituciškai svarbios visuomeninių santykių sritys, ypač reikšmingi valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimai. Taigi kitoks Konstitucijos aiškinimas, esą visų konstitucinių įstatymų priėmimas ir keitimas yra išimtinė Seimo kompetencija, būtų nesuderinamas inter alia su Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu, Konstitucijos 4 straipsniu, pagal kurį aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo inter alia tiesiogiai, Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį inter alia tiesiogiai, taigi ir su tokiomis minėtomis universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis, kuriomis grindžiama Konstitucija, kaip suvereniteto priklausymas Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimas bei jų gerbimas.
9.5.2. Pažymėtina ir tai, kad referendumu priimtiems konstituciniams įstatymams ir juos keičiantiems konstituciniams įstatymams taikytina Konstitucijos 71 straipsnio 3, 4 dalyse įtvirtinta pasirašymo ir oficialaus paskelbimo tvarka: referendumu priimtą konstitucinį įstatymą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas; jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, toks įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.
9.5.3. Paminėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją negali būti ir nėra priešpriešos tarp aukščiausios suverenios galios, kurią Tauta vykdo tiesiogiai, ir aukščiausios suverenios galios, kurią Tauta vykdo per savo demokratiškai išrinktus atstovus – Seimo narius; negali būti priešpriešinamos tiesioginio (referendumu) ir netiesioginio (per Tautos atstovybę Seimą) Tautos aukščiausios suverenios galios vykdymo formos (2014 m. liepos 11 d. nutarimas).
Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad referendumu priimti konstituciniai įstatymai turi tokią pačią teisinę galią, kaip ir Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka Seimo priimti konstituciniai įstatymai; Seimas turi įgaliojimus Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, t. y. ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma, keisti referendumu priimtus konstitucinius įstatymus.
II
Konstitucinių įstatymų sąrašo konstituciniame įstatyme įtvirtintas
teisinis reguliavimas
10. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad Seimas 2012 m. kovo 15 d. priėmė Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinį įstatymą, įsigaliojusį 2012 m. kovo 27 d.
Šio konstitucinio įstatymo preambulėje nustatyta, kad jis priimamas inter alia atsižvelgiant į Konstitucijoje nustatytą konstitucinių įstatymų vietą teisės aktų sistemoje, pabrėžiant konstitucinių įstatymų svarbą Lietuvos teisės sistemai ir pripažįstant būtinumą konstituciniais įstatymais reglamentuoti ypač reikšmingus visuomeninius santykius ir taip užtikrinti jų stabilumą.
10.1. Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad šiuo įstatymu siekiama sudaryti teisines prielaidas priimti konstitucinius įstatymus pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus; pagal Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį į konstitucinių įstatymų sąrašą įrašyti konstituciniai įstatymai gali būti priimti tik pagal Konstituciją ir Seimo statute nustatytas konstitucinių įstatymų leidybos procedūras.
Vadinasi, Seimas, priimdamas Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinį įstatymą, įgyvendino Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalies nuostatą „Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas“.
10.2. Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta:
6) Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo konstitucinis įstatymas;
Taigi Seimas, įgyvendindamas Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias Seimas 3/5 Seimo narių balsų dauguma turi nustatyti konstitucinių įstatymų sąrašą, Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatė sąrašą įstatymų, kurie turi būti priimami kaip konstituciniai įstatymai Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.
10.3. Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinis įstatymas buvo pakeistas Seimo 2014 m. spalio 9 d. priimtu Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo Nr. XI-1932 2 straipsnio pakeitimo konstituciniu įstatymu, kuriuo Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 1 dalis buvo išdėstyta nauja redakcija, ją papildžius nauju 10 punktu „Lietuvos Respublikos fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinis įstatymas“.
Šiame kontekste paminėtina, kad Seimas 2014 m. lapkričio 6 d. priėmė Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinį įstatymą. Pažymėtina, kad tai yra vienintelis priimtas konstitucinis įstatymas iš nurodytųjų Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (2014 m. spalio 9 d. redakcija).
11. Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (2014 m. spalio 9 d. redakcija) 5 punktą aiškinant kartu su šio konstitucinio įstatymo preambulės nuostatomis, šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (2014 m. spalio 9 d. redakcija) 5 punktą referendumo santykiai, kaip ypač reikšmingi visuomeniniai santykiai, turi būti reguliuojami Referendumo konstituciniu įstatymu. Taigi pagal Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (2014 m. spalio 9 d. redakcija) 5 punktą referendumo santykiams reguliuoti turi būti priimtas įstatymas, kuris pagal formą turi būti konstitucinis įstatymas – Referendumo konstitucinis įstatymas.
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 11 d., 2019 m. vasario 15 d. nutarimuose yra konstatavęs, jog Seimas yra įsipareigojęs priimti Referendumo konstitucinį įstatymą. Konstitucinis Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad su referendumo organizavimu susijusių santykių teisinį reguliavimą įtvirtinančio įstatymo įtraukimas į konstitucinių įstatymų sąrašą pagal Konstituciją reiškia, kad toks įstatymas turi būti priimtas ir jame nustatytas teisinis reguliavimas turi būti keičiamas sudėtingesne (palyginti su kitų įstatymų priėmimu ir pakeitimu) tvarka, taip kartu siekiant sudaryti prielaidas užtikrinti šio teisinio reguliavimo stabilumą (2019 m. vasario 15 d. nutarimas).
Vadinasi, iš Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (2014 m. spalio 9 d. redakcija) 5 punkto įstatymų leidėjui kyla pareiga referendumo santykius reguliuoti konstituciniu įstatymu ir tokį įstatymą priimti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.
III
Ginčijamas teisinis reguliavimas
12. Šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai pagal priėmimo tvarką.
13. Seimas 2002 m. birželio 4 d. priėmė Referendumo įstatymą, įsigaliojusį 2003 m. sausio 1 d., kuriuo nustatė Lietuvos Respublikos piliečių referendumo teisės įgyvendinimo tvarką, referendumo rūšis, referendumo inicijavimo, paskelbimo, organizavimo ir vykdymo tvarką (1 straipsnis).
Referendumo įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2018 m. gruodžio 20 d. priimtu Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2019 m. sausio 1 d. (su nurodytomis išimtimis), kurio 1 straipsniu Referendumo įstatymas išdėstytas nauja redakcija, inter alia pakeista šio įstatymo straipsnių numeracija.
13.1. Iš Referendumo įstatymo pakeitimo įstatymo travaux préparatoires matyti, kad šiuo įstatymu Referendumo įstatymas keičiamas, nes „daugelis įstatymo nuostatų paseno ir nebeatitinka susiklosčiusios rinkimų (referendumų) organizavimo praktikos“, „būtina suvienodinti visas rinkimų organizavimo procedūras, sąlygas bei patikslinti kai kurias nuostatas“. Referendumo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte taip pat pažymėta, kad, „atsižvelgiant į siūlomų pakeitimų gausą, įstatymą siūloma dėstyti nauja redakcija“. Minėtame aiškinamajame rašte nurodytas įstatymo projekto tikslas – patikslinti įstatyme vartojamas sąvokas, nuostatas dėl referendumo organizavimo procedūrų, agitacijos, išplėsti balsavimo vietų užsienyje skaičių, nustatyti darbo užmokesčio mokėjimą balsavimo komisijų nariams, pailginti balsavimui skirtą laiką, patikslinti nuostatas dėl balsų skaičiavimo.
Iš Referendumo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto taip pat matyti, kad Referendumo įstatymo pakeitimo įstatymo projektu, be kita ko, siūlyta Referendumo įstatyme įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą: nustatyti instituciją, kuri skelbiant ar paskelbus referendumą informuotų visuomenę dėl priimamo klausimo svarbos valstybės gyvenimui; apibrėžti išorinės politinės reklamos sąvoką ir su tokios reklamos tvarkymu susijusias asmenų pareigas; įtvirtinti griežtesnius reikalavimus dėl referendumo komisijos narių reputacijos; papildomai reglamentuoti referendumo komisijų darbo organizavimą; tikslinti nuostatas dėl piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, sąrašų; keisti nuostatas dėl balsavimo vietų užsienyje; įtvirtinti „rinkėjo kortelės“ sąvoką ir vartojimą; paankstinti referendumo biuletenių pristatymo terminus; naujai sureguliuoti balsavimo referendume laiką; tikslinti nuostatas dėl balsų skaičiavimo referendumo apylinkėse, savivaldybės komisijose.
13.2. Palyginus Referendumo įstatymo pakeitimo įstatymu nauja 2018 m. gruodžio 20 d. redakcija išdėstytame Referendumo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą su anksčiau nustatytuoju Referendumo įstatyme (2002 m. birželio 4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais), matyti, kad Referendumo įstatyme (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) daugiau kaip pusėje jo straipsnių nustatytas kitoks referendumo santykių teisinis reguliavimas, kaip antai:
– naujai reglamentuoti kai kurie rinkėjų papirkimo tyrimo aspektai, inter alia nustatyta, kad rinkėjų papirkimo faktus tiria ir vertina ne Vyriausioji rinkimų komisija, o savivaldybių referendumų komisijos (3 straipsnio 3 dalis);
– nustatyti papildomi reikalavimai, taikomi referendumui teikiamiems sprendimų projektams, t. y. referendumui teikiamas sprendimas turi atitikti iš Konstitucijos kylančius reikalavimus ir turi būti pateiktas aiškiai, neklaidinti, neapimti kelių tarpusavyje pagal turinį ir pobūdį nesusijusių klausimų, kelių tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų (7 straipsnio 1 dalis);
– nustatyta, kad piliečių iniciatyvinės grupės atstovų prašymu referendumui siūlomo klausimo tekstui parengti paramą užtikrina Vyriausybės, o ne Seimo kanceliarija (7 straipsnio 3 dalis);
– įtvirtintas reikalavimas atskirai rinkti parašus dėl tarpusavyje pagal turinį ir pobūdį nesusijusių referendumui teikiamų spręsti klausimų (11 straipsnio 7 dalis);
– nustatyta Vyriausiosios rinkimų komisijos pareiga užtikrinti referendumui siūlomo sprendimo atitiktį Konstitucijai ir kitiems reikalavimams bei spręsti dėl piliečių referendumo iniciatyvinės grupės registravimo ir piliečių parašų lapų išdavimo (11 straipsnio 9 dalis);
– patikslintos ir papildytos nuostatos dėl asmens duomenų tvarkymo ir asmens duomenų apsaugos (12 straipsnio 5 dalis, 35, 39 straipsniai);
– aiškiai įtvirtinti atvejai, kai Seimas neskelbia referendumo (13 straipsnio 3 dalis, 15 straipsnio 3 dalis);
– įtvirtintas kitoks terminas trūkumams dėl parašų rinkimo ištaisyti: nustatyta, kad minėtiems trūkumams ištaisyti gali būti nustatomas iki 25 dienų terminas, vietoj buvusių nustatytų 15 dienų (14 straipsnio 2 dalis);
– detaliau reglamentuotas elektroninio ryšio priemonių naudojimas organizuojant ir vykdant referendumą (15 straipsnio 1 dalis, 36, 40, 54 straipsniai);
– patikslinta išorinės politinės reklamos sąvoka ir nustatytos su tokios reklamos tvarkymu susijusios asmenų pareigos (18 straipsnio 6 dalis, 19 straipsnio 5, 6, 8 dalys);
– naujai įtvirtinta, kad skelbiant ar paskelbus referendumą visuomenę dėl priimamo klausimo svarbos valstybės gyvenimui Seimo pavedimu informuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (18 straipsnio 7 dalis);
– įtvirtintas draudimas naudotis tarnybine padėtimi vykdant referendumo agitaciją (18 straipsnio 10 dalis);
– patikslinta debatų visuomeniniame (nacionaliniame) radijuje ir televizijoje rengimo tvarka, inter alia nustatyta, kad skiriama ne mažiau kaip po 5 valandas (vietoj buvusių 7 valandų) eterio laiko, iš kurių ne mažiau kaip ketvirtadalis – tarpusavio debatams (19 straipsnio 1 dalis), nustatyta, kad diskusijų laidas turi teisę rengti visi transliuotojai (19 straipsnio 4 dalis);
– įtvirtinti anksčiau nebuvę nustatyti nepriekaištingos reputacijos ir kiti reikalavimai, kuriuos turi atitikti asmenys, siūlomi referendumo komisijų nariais (21 straipsnio 2, 3 dalys);
– numatyta galimybė referendumo komisijų nariams ir pirmininkams Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka organizuoti mokymus (21 straipsnio 4 dalis);
– pakeista savivaldybių referendumo komisijų sudarymo tvarka – nustatyta, kad kandidatus į šias komisijas inter alia siūlo savivaldybės administracijos direktorius, o ne meras (23, 26 straipsniai);
– naujai reglamentuotas referendumo komisijų darbo organizavimas, inter alia numatyta valstybės biudžeto lėšos referendumui organizuoti, jų panaudojimas ir apskaita (32 straipsnis);
– naujai sureguliuotas referendumo komisijų narių darbo apmokėjimas – nustatyti konkretūs tarifai komisijų nariams pagal užimamas pareigas, numatyta tiksli darbo referendumo komisijose laiko apskaita, įtvirtintos komisijos narių skatinimo priemonės (33 straipsnis);
– vietoj „rinkėjo pažymėjimo“ įtvirtinta „rinkėjo kortelės“ sąvoka ir reglamentuotas šios kortelės naudojimas, inter alia nustatyta ilgesnis ir lankstesnis jos įteikimo rinkėjui laikas ir būdai, taip pat atsisakyta nuostatos, kad balsuoti be rinkėjo kortelės negalima: ji būtina ne visais atvejais, o tik tada, kai balsuojama ne referendumo dieną ne referendumo apylinkėje (40, 41 straipsniai);
– pakeisti referendumo biuletenių pristatymo referendumo apylinkėms terminai: biuleteniai komisijoms turi būti pristatyti ne vėliau kaip prieš 12 valandų iki balsavimo pradžios, o ne likus ne mažiau kaip 7 dienoms iki balsavimo referendume dienos, kaip buvo nustatyta anksčiau (49 straipsnis);
– iš esmės naujai reglamentuotas referendumo stebėtojų institutas, inter alia nustatyta, kas gali būti referendumo stebėtoju, o kas negali, įtvirtinti subjektai, galintys siūlyti referendumo stebėtojus, sureguliuotas nevyriausybinių organizacijų vaidmuo stebint referendumą, įtvirtinta referendumo stebėtojų registravimo tvarka, patikslintos referendumo stebėtojų teisės ir pareigos (51 straipsnis);
– nebeliko balsavimo paštu – vietoj jo įtvirtintas balsavimas specialiuose balsavimo punktuose; pašto darbuotojų atliktas funkcijas pavesta atlikti apylinkės referendumo komisijos nariams, komisijos pirmininko paskirtiems dirbti specialiame balsavimo punkte (56–62 straipsniai);
– vietoj nuostatos „konkrečią balsų skaičiavimo tvarką nustato Vyriausioji rinkimų komisija“ įtvirtintas naujas balsų skaičiavimo teisinis reguliavimas, inter alia nustatyta, kad, referendumo apylinkėje balsavimo biuletenius suskirsčius į galiojančius ir negaliojančius, jie perskaičiuojami mažiausiai du kartus skirtingų komisijos narių, surašomi balsų skaičiavimo protokolai, reglamentuota balsavimo biuletenio pripažinimo negaliojančiu procedūra (66 straipsnis), nustatyta, kad referendumo apylinkės balsų skaičiavimo dokumentai savivaldybės referendumo komisijai pristatomi ne vėliau kaip per 12 valandų po balsavimo pabaigos, o ne per 6 valandas, kaip buvo nustatyta anksčiau (70 straipsnis), taip pat detaliai reglamentuotas balsų skaičiavimas savivaldybės referendumo komisijoje, inter alia gautų biuletenių patikrinimo procedūra, dokumentų trūkumų tyrimo ir šalinimo procedūros ir kt. (71, 72 straipsniai).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Referendumo įstatyme (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija), iš esmės pakeitus daugiau kaip pusę jo straipsnių, nustatytas naujas visuminis referendumo santykių teisinis reguliavimas.
13.3. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad:
– Referendumo įstatymo pakeitimo įstatymo projektai Nr. XIIIP-2559 ir Nr. XIIIP-2559(2) nebuvo registruoti kaip konstitucinio įstatymo projektai (inter alia 2018 m. rugsėjo 20 d. aiškinamasis raštas dėl Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-2559, 2018 m. gruodžio 7 d. pagrindinio komiteto išvada dėl Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-2559(2));
– Referendumo įstatymo pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-2559 svarstymui Seimo posėdyje nepateiktas kaip konstitucinio įstatymo projektas (Seimo 2018 m. spalio 9 d. rytinio posėdžio Nr. 215 stenograma);
– Referendumo įstatymo pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-2559(2) nebuvo svarstomas kaip konstitucinio įstatymo projektas (Seimo 2018 m. gruodžio 13 d. vakarinio posėdžio Nr. 247 stenograma, 2018 m. gruodžio 18 d. vakarinio posėdžio Nr. 249 stenograma);
– Referendumo įstatymo pakeitimo įstatymas buvo priimtas paprastiesiems įstatymams priimti taikoma Seimo narių balsų dauguma: priimant Referendumo įstatymo pakeitimo įstatymą balsavo 85 Seimo nariai, iš jų už šio įstatymo priėmimą balsavo 65, prieš – 2, o susilaikė 18 Seimo narių (Seimo 2018 m. gruodžio 20 d. rytinio posėdžio Nr. 250 stenograma).
Taigi Seimo 2018 m. gruodžio 20 d. posėdyje Referendumo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo iki tol galiojęs Referendumo įstatymas išdėstytas nauja redakcija, priimtas kaip paprastasis įstatymas Konstitucijos 69 straipsnio 2 dalyje nustatyta įstatymų priėmimo tvarka.
Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina ir tai, kad Referendumo įstatymas (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija), kaip paprastasis įstatymas, Konstitucijos 69 straipsnio 2 dalyje nustatyta posėdyje dalyvavusių Seimo narių balsų dauguma priimtas jau po to, kai buvo priimtas ir įsigaliojęs Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinis įstatymas, pagal kurio 2 straipsnio 1 dalies (2014 m. spalio 9 d. redakcija) 5 punktą, kaip minėta, referendumo santykiai reguliuotini konstituciniu įstatymu.
13.4. Apibendrinant Referendumo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą, taip pat jo travaux préparatoires, konstatuotina, kad Referendumo įstatymu (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija), inter alia tikslinant rinkimų praktikos nebeatitinkančias referendumo organizavimo ir vykdymo praktikos nuostatas ir referendumo organizavimo tvarką vienodinant su rinkimų organizavimo procedūromis, iš esmės peržiūrėta ir naujai sureguliuota referendumo skelbimo, organizavimo ir vykdymo tvarka, t. y. nustatytas naujas visuminis referendumo santykių teisinis reguliavimas, Referendumo įstatymo pakeitimo įstatymą priėmus kaip paprastąjį įstatymą Konstitucijos 69 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.
IV
Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) atitikties
Konstitucijai ir Konstitucinių įstatymų sąrašo konstituciniam įstatymui vertinimas
14. Šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 69 straipsnio 3 daliai.
15. Minėta, kad, pareiškėjos nuomone, Seimui 2012 m. kovo 15 d. priėmus Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinį įstatymą ir į konstitucinių įstatymų sąrašą įrašius Referendumo konstitucinį įstatymą, Referendumo įstatymas negalėjo būti išdėstytas nauja redakcija, jį priimant Konstitucijos 69 straipsnio 2 dalyje nustatyta paprastųjų įstatymų priėmimo tvarka, o turėjo būti priimtas Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta konstitucinių įstatymų priėmimui taikoma tvarka, t. y. turėjo būti priimtas kaip konstitucinis įstatymas.
16. Minėta, kad Seimo 2018 m. gruodžio 20 d. posėdyje Referendumo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo iki tol galiojęs Referendumo įstatymas išdėstytas nauja redakcija, priimtas kaip paprastasis įstatymas Konstitucijos 69 straipsnio 2 dalyje nustatyta įstatymų priėmimo tvarka. Minėta ir tai, kad Referendumo įstatymu (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija), inter alia tikslinant rinkimų praktikos nebeatitinkančias referendumo organizavimo ir vykdymo praktikos nuostatas ir referendumo organizavimo tvarką vienodinant su rinkimų organizavimo procedūromis, nustatytas naujas visuminis referendumo santykių teisinis reguliavimas.
17. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad ginčijamas aktas (jo dalis) prieštarauja pareiškėjo nenurodytiems Konstitucijos straipsniams (jų dalims), turi įgaliojimus tai konstatuoti (inter alia 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gruodžio 30 d. nutarimai). Pažymėtina, jog ši nuostata mutatis mutandis taikytina ir tais atvejais, kai Konstitucinis Teismas nustato, kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja pareiškėjo nenurodytam kitam aukštesnės galios teisės aktui, nei Konstitucijai, inter alia kad įstatymas prieštarauja konstituciniam įstatymui.
18. Sprendžiant dėl Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 69 straipsnio 3 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį, aiškinamą konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste, Seimo priimtas konstitucinių įstatymų sąrašą nustatantis konstitucinis įstatymas suponuoja Seimo įsipareigojimą priimti šiame konstituciniame įstatyme nurodytus konstitucinius įstatymus, t. y. atitinkamus visuomeninius santykius reguliuoti konstituciniais įstatymais; Seimui pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį priėmus konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinį įstatymą ir nusprendus, kokie visuomeniniai santykiai turi būti reguliuojami konstituciniais įstatymais, tie visuomeniniai santykiai negali būti reguliuojami žemesnės galios teisės aktais – įstatymais ir poįstatyminiais teisės aktais;
– Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nėra nustatyta, kada Seimas turi priimti į konstitucinių įstatymų sąrašą įrašytus konstitucinius įstatymus; tačiau pagal Konstituciją tais atvejais, kai Seimas nusprendžia nustatyti naują visuminį atitinkamų paprastuoju įstatymu sureguliuotų santykių, kurie pagal konstitucinių įstatymų sąrašą nustatantį konstitucinį įstatymą turi būti reguliuojami konstituciniu įstatymu, teisinį reguliavimą, pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį toks naujas visuminis teisinis reguliavimas turi būti nustatytas konstituciniu įstatymu; kitaip aiškinant Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį, esą Seimas turi neribotą diskreciją bet kada priimti į konstitucinių įstatymų sąrašą įrašytus konstitucinius įstatymus, konstitucinių įstatymų sąrašas, kaip ir minėtas iš Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalies, aiškinamos konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste, kylantis Seimo įsipareigojimas priimti konstitucinių įstatymų sąrašą nustatančiame konstituciniame įstatyme nurodytus konstitucinius įstatymus, būtų beprasmis.
Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (2014 m. spalio 9 d. redakcija) 5 punktą referendumo santykiai, kaip ypač reikšmingi visuomeniniai santykiai, turi būti reguliuojami Referendumo konstituciniu įstatymu; referendumo santykiams reguliuoti turi būti priimtas įstatymas, kuris pagal formą turi būti konstitucinis įstatymas – Referendumo konstitucinis įstatymas; iš Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (2014 m. spalio 9 d. redakcija) 5 punkto įstatymų leidėjui kyla pareiga referendumo santykius reguliuoti konstituciniu įstatymu, priimant tokį įstatymą Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.
18.1. Konstatuotina, kad Seimas, Referendumo įstatymą (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija), kuriuo, kaip minėta, nustatytas naujas visuminis referendumo santykių teisinis reguliavimas, priėmęs Seimo posėdyje dalyvavusių Seimo narių balsų dauguma jau po to, kai buvo priimtas ir įsigaliojo Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinis įstatymas, pagal kurio 2 straipsnio 1 dalies (2014 m. spalio 9 d. redakcija) 5 punktą referendumo santykiai turi būti reguliuojami konstituciniu įstatymu, nepaisė iš Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalies, aiškinamos konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste, kylančio Seimo įsipareigojimo Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka priimti konstitucinių įstatymų sąraše nurodytus konstitucinius įstatymus tuo atveju, kai nustatomas kitoks nei iki tol buvęs nustatytas tų visuomeninių santykių visuminis teisinis reguliavimas.
18.2. Konstatuotina ir tai, kad Seimas, Referendumo įstatymą (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) priimdamas kaip paprastąjį įstatymą Seimo posėdyje dalyvavusių Seimo narių balsų dauguma, nesilaikė iš Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (2014 m. spalio 9 d. redakcija) 5 punkto kylančios pareigos referendumo santykius reguliuoti konstituciniu įstatymu, t. y. šios Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo nuostatos suponuojamo teisės akto formos reikalavimo.
19. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Referendumo įstatymas (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pagal formą – Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (2014 m. spalio 9 d. redakcija) 5 punktui.
V
Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo
20. Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu Referendumo įstatymas (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (2014 m. spalio 9 d. redakcija) 5 punktui.
21. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja tai, kad įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams, o poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai.
Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostatos reiškia ir tai, kad teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja kitam aukštesnės galios teisės aktui, inter alia kad įstatymas prieštarauja konstituciniam įstatymui.
22. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, įvertinęs inter alia tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas; Konstitucinis Teismas gali atidėti savo nutarimo oficialų paskelbimą, jeigu tai būtina, kad įstatymų leidėjas turėtų laiko pašalinti tas lacunae legis, kurių atsirastų, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir jeigu jos sudarytų prielaidas iš esmės paneigti tam tikras Konstitucijos ginamas, saugomas vertybes. Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimo (inter alia nutarimo, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai) oficialaus paskelbimo atidėjimas – iš Konstitucijos kylanti prielaida išvengti tam tikrų visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių, kurių galėtų atsirasti, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir tą jo oficialaus paskelbimo dieną įsigaliotų (inter alia 2005 m. sausio 19 d., 2012 m. vasario 6 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).
23. Pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 84 straipsnio (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) „Konstitucinio Teismo aktų ir Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimų paskelbimas ir įsigaliojimas“ 3 dalį, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, Konstitucinis Teismas gali nustatyti kitą, vėlesnę, Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams, paskelbimo datą.
24. Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos Referendumo įstatymas (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija), kuris šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir Konstitucinių įstatymų sąrašo konstituciniam įstatymui, negalės būti taikomas.
Todėl, jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, atsirastų referendumo paskelbimo, organizavimo ir vykdymo teisinio reguliavimo spraga ir neapibrėžtumas, dėl to negalėtų būti skelbiamas, organizuojamas ir vykdomas joks referendumas.
25. Atsižvelgiant į tai, kad referendumo santykių teisinio reguliavimo spragai ir neapibrėžtumui pašalinti reikalingas tam tikras laikas, šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre oficialiai skelbtinas 2021 m. liepos 1 d.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56, 84 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija; TAR, 2018-12-28, Nr. 21715) pagal priėmimo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pagal formą – Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (2014 m. spalio 9 d. redakcija) 5 punktui.
2. Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre turi būti oficialiai paskelbtas 2021 m. liepos 1 d.