Byla Nr. 35/04-37/04-72/06
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO (2004 M. LAPKRIČIO 4 D. REDAKCIJA) 3 DALIES, 8 STRAIPSNIO (2004 M. LAPKRIČIO 4 D. REDAKCIJA) 2 DALIES, 34 STRAIPSNIO (2002 M. LIEPOS 4 D., 2003 M. SPALIO 7 D. REDAKCIJOS) 3, 4 DALIŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2007 m. rugsėjo 26 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo kanceliarijos Teisės departamento Darbo ir socialinės teisės skyriaus vedėjai Jadvygai Andriuškevičiūtei (atstovaujančiai Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus Nr. 1B-43/2004 ir 1B-45/2004), Seimo nariui Algirdui Sysui (atstovaujančiam Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-63/2006),
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2007 m. rugsėjo 18 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 35/04-37/04-72/06 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar:
1) Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-43/2004);
2) Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 7 punktas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad prievolė mokėti socialinio draudimo įmokas priklauso nuo asmens gaunamų pajamų metinės sumos, kad asmenims, draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu, bet turintiems pajamų iš individualios veiklos, būtina mokėti įnašus pensijai gauti ir kad nuo socialinio draudimo įmokų mokėjimo atleidžiami tik asmenys, draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, kurių pajamų metinė suma yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-45/2004);
3) Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalis, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies 1 punktas, 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies 1 punktas – visi ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims ir kad ši prievolė yra siejama su 12 minimalių mėnesinių algų, apskaičiuotų įstatymo nustatyta tvarka, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-63/2006).
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. sprendimu „Dėl prašymų sujungimo į vieną bylą“ pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-43/2004 (byla Nr. 35/04) ir prašymas Nr. 1B-45/2004 (byla Nr. 37/04) buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 35/04-37/04. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. sprendimu „Dėl prašymų sujungimo į vieną bylą“ pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai Nr. 1B-43/2004,1B-45/2004 (byla Nr. 35/04-37/04) ir pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-63/2006 (byla Nr. 72/06) buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 35/ 04-37/04-72/06.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-43/2004).
2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 7 punktas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad prievolė mokėti socialinio draudimo įmokas priklauso nuo asmens gaunamų pajamų metinės sumos, kad asmenims, draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu, bet turintiems pajamų iš individualios veiklos, būtina mokėti įnašus pensijai gauti ir kad nuo socialinio draudimo įmokų mokėjimo atleidžiami tik asmenys, draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, kurių pajamų metinė suma yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų (toliau – ir MMA), neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-45/2004).
3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalis, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies 1 punktas, 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies 1 punktas – visi ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims ir kad ši prievolė yra siejama su 12 MMA, apskaičiuotų įstatymo nustatyta tvarka, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-63/2006).
II
1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-43/2004), grindžiamas šiais argumentais.
Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalį Įstatymo 4 straipsnio (2001 m. lapkričio 20 d. redakcija) 1 dalies 6 punkte nurodyti asmenys, tarp jų ir advokatai, yra privalomai draudžiami bazinei pensijai ir papildomai pensijos dalims. Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 4 dalyje inter alia nustatyta, kad advokatai, esantys Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai, valstybinio socialinio draudimo įmokų gali nemokėti tuo atveju, kai jų pajamų metinė suma yra mažesnė nei 12 MMA. Pareiškėjo teigimu, dėl tokio teisinio reguliavimo advokatai traktuojami nevienodai: vieni advokatai – Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai valstybinio socialinio draudimo įmokų gali nemokėti, jei jų pajamų metinė suma yra mažesnė už 12 MMA, o kiti advokatai – Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai, kurių pajamų metinė suma viršija 12 MMA, turi mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas pensijos papildomai daliai; taip viena advokatų grupė yra išskiriama kitos atžvilgiu ir yra pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. Pareiškėjo manymu, ginčijamos nuostatos prieštarauja Konstitucijai ir tuo atžvilgiu, kad neužtikrina tinkamo žmogaus teisės gauti pensiją arba socialinę paramą įgyvendinimo ir teisinio gynimo, nors Konstitucijos 52 straipsnis įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas piliečių teisės į pensinį aprūpinimą ir socialinę paramą įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones.
2. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 7 punktas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad prievolė mokėti socialinio draudimo įmokas priklauso nuo asmens gaunamų pajamų metinės sumos, kad asmenims, draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu, bet turintiems pajamų iš individualios veiklos, būtina mokėti įnašus pensijai gauti ir kad nuo socialinio draudimo įmokų mokėjimo atleidžiami tik asmenys, draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, kurių pajamų metinė suma yra mažesnė už 12 MMA, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-45/2004), grindžiamas šiais argumentais.
Pagal Konstitucijos 52 straipsnį valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensiją, todėl, pareiškėjo manymu, asmuo, kuris moka valstybinio socialinio draudimo įmokas ir yra draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, neturėtų būti verčiamas mokėti papildomų įmokų pensijai gauti dar ir nuo pajamų, gaunamų iš individualios veiklos, nes, pasak pareiškėjo, prievolę mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas jis jau vykdo. Toks reikalavimas, pasak pareiškėjo, prieštarauja konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Juk valstybinio socialinio draudimo įmokas moka asmenys, kurie turi pajamų ir kuriems, pasak pareiškėjo, ši prievolė yra nustatyta tam, kad ateityje jiems galėtų būti skirta viena iš Įstatyme numatytų pensijų. Šios, pasak pareiškėjo, prievolės atsiradimas negali būti grindžiamas asmens vienų metų pajamų dydžiu: reikalauti, kad asmenys, kurių pajamos yra didesnės negu 12 MMA per vienus metus, mokėtų įnašus bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai, o asmenis, kurių vienų metų pajamos yra mažesnės negu 12 MMA, atleisti nuo šio mokėjimo yra neteisinga. Taip pat yra neteisinga reikalauti, kad asmenys, kurie yra draudžiami socialiniu draudimu ir turi pajamų, mokėtų tokias draudimo įmokas, o asmenis, draudžiamus socialiniu draudimu, bet neturinčius pajamų, atleisti nuo šio mokėjimo. Pasak pareiškėjo, „įstatymas negali būti skirtingas skirtingos socialinės padėties asmenims“. Todėl Įstatymo nuostata, kad įmokas bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai privalo mokėti tik pajamų turintys savarankiškai dirbantys asmenys, jei tos pajamos yra lygios 12 MMA sumai per metus arba didesnės, laikytina diskriminacine ir prieštaraujančia Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, draudžiančiai varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.
3. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalis, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies 1 punktas, 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas – visi ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims ir kad prievolė savarankiškai dirbantiems asmenims mokėti įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims yra siejama su 12 MMA, apskaičiuotų įstatymo nustatyta tvarka, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-63/ 2006), grindžiamas šiais argumentais.
Pagal ginčijamas nuostatas pensijų valstybiniu socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims yra privalomai draudžiami ne tik tie individualia veikla užsiimantys – savarankiškai dirbantys asmenys, valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją gausiantys ateityje, bet ir tie, kurie jau atitinka Įstatymo nustatytas sąlygas valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti, taip pat ir tie, kuriems ši pensija jau yra paskirta ir mokama; pagrindinei pensijos daliai jie privalomai draudžiami be išlygų, o papildomai daliai – jei jų pajamų metinė suma yra lygi 12 MMA arba didesnė. Bet tai, kad asmeniui įstatymų nustatyta tvarka iš Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto yra paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, reiškia, kad asmuo atitinka visas įstatymo nustatytas sąlygas šiai pensijai gauti, o valstybė turi vykdyti turtinį įsipareigojimą šią pensiją mokėti. Pareiškėjo nuomone, tai, kad senatvės pensiją gaunantys ir savarankiškai dirbantys asmenys turi ir toliau mokėti įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, pažeidžia asmenų lygybės, teisingumo, teisinės valstybės principus, varžo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijas gaunančių asmenų teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis), iškreipia socialinės paramos nuostatas (Konstitucijos 52 straipsnis).
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų J. Andriuškevičiūtės, Seimo nario B. Bradausko (atstovaujančio Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-43/2004), Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniosios patarėjos D. Petrylaitės (atstovavusios Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-45/ 2004), Seimo nario A. Syso rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos Įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai.
1. J. Andriuškevičiūtės (atstovaujančios Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-43/2004) teigimu, argumentas, esą asmuo, jau įgijęs teisę į senatvės pensiją, laikytinas įvykdžiusiu prievolę sumokėti įmokas pensijai gauti, nedera su valstybinio socialinio draudimo esme bei paskirtimi ir paneigia Konstitucijoje įtvirtintą darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekį, taigi yra konstituciškai nepagrįstas. Valstybė, turinti rūpintis savo piliečiais, yra sukūrusi visuotinumo ir solidarumo principais paremtą valstybinio socialinio draudimo sistemą, kurią taikant darbingi asmenys turi mokėti įmokas, o asmenys, dėl objektyvių priežasčių negalintys pasirūpinti savimi, turi teisę į paramą. Valstybinį socialinį draudimą reikia skirti nuo privataus draudimo: privataus draudimo atveju asmuo pats sprendžia, draustis ar ne (tokio draudimo sąlygos yra šalių susitarimo dalykas), o valstybinio socialinio draudimo įmokų dydį, draudimo stažą, išmokų dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką, kitas draudimo sąlygas nustato valstybė. Be to, Įstatymas nustato ne tik pareigą mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, bet ir teisę gauti išmokas; įmokas privalo mokėti visi, gaunantys draudžiamųjų pajamų, o teisę gauti išmokas turi tie, kurie negali gauti pajamų dėl to, kad dėl amžiaus ar neįgalumo negali dirbti. Ginčijamos Įstatymo nuostatos nėra diskriminuojančios, nes įtvirtina visuomeniškai svarbų siekį – labiausiai socialiai pažeidžiamų, mažas pajamas gaunančių asmenų teisę nesidrausti.
3. D. Petrylaitės (atstovavusios Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-45/2004) teigimu, Lietuva pasirinko pasaulyje dominuojantį socialinio solidarumo principu pagrįstą valstybinio socialinio draudimo modelį, pagal kurį jauni ir sveiki asmenys dalį savo uždirbtų lėšų skiria tiems, kurie dėl senatvės, invalidumo ar netekę darbo negali dirbti ir užsidirbti. Lietuvos valstybinio socialinio draudimo sistema yra universali ir apima beveik visus Lietuvos Respublikos gyventojus, o teisė gauti valstybinio socialinio draudimo išmokas siejama visų pirma su asmens dalyvavimu socialinio draudimo sistemoje – su tuo, ar jis mokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas (arba jos buvo mokamos už jį). Valstybė, sukūrusi tokią socialinio saugumo sistemą ir garantuodama jį, gali ir turi reikalauti iš asmens vykdyti tam tikras pareigas. Įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas privalu sukurti tokį mechanizmą, kad nebūtų pažeistas asmenų lygybės principas ir nebūtų nustatyta nepagrįstai didelių išimčių solidarumu ir vieningumu paremtai socialinio draudimo sistemai; niekas neturi pamiršti savo priklausomybės visuomenei; naudodamasis jos socialine, teisine parama, garantijomis, asmuo turi vykdyti tas pareigas, kurios jam atsiranda dėl priklausomybės visuomenei.
4. Seimo Pirmininko 2007 m. kovo 13 d. potvarkiu Nr. 135 „Dėl Seimo Pirmininko 2004 m. lapkričio 11 d. potvarkio Nr. 182 pakeitimo“ bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-45/2004 atstovauti Seimui vietoje D. Petrylaitės įgaliota J. Andriuškevičiūtė pritarė minėtiems D. Petrylaitės argumentams.
5. Seimo nario A. Syso (atstovaujančio suinteresuotam asmeniui – Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-63/2006) teigimu, perskirstymo principu pagrįstoje socialinio draudimo sistemoje visi apdraustieji privalomai moka socialinio draudimo įmokas nuo viso jiems priskaičiuoto darbo užmokesčio, o socialinio draudimo įmokų dydis yra proporcingas apmokestinamosioms pajamoms. Solidarumo principu paremtą pensijų socialinio draudimo sistemą, kurioje dirbančių asmenų įmokomis finansuojamos valstybinės socialinio draudimo pensijos, valstybė nustatė būtent laiduodama Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintą piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Ginčijamas teisinis reguliavimas užtikrina socialinį teisingumą taikant perskirstymo principą, taip pat socialinio draudimo išmokoms mokėti būtinų lėšų surinkimą ir nieko nediskriminuoja, niekam neteikia privilegijų, taip pat neriboja asmens teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą.
IV
1. Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus P. Koverovo, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretoriaus R. Kairelio, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus M. Mikailos, Teisės instituto direktoriaus pavaduotojos V. Valeckaitės rašytiniai paaiškinimai.
2. Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas dešimties advokatų raštas (su priedais – Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutartimis), iš kurio inter alia matyti, kad dėl Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punkto, 4 dalies ir jos 1 punkto atitikties Konstitucijai teismams (teisėjams) kilo abejonių nagrinėjant ir kitas bylas, kuriose nebuvo nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą.
V
1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens atstovai J. Andriuškevičiūtė, Seimo narys A. Sysas iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus.
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar:
– Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-43/2004;
– Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 7 punktas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad prievolė mokėti socialinio draudimo įmokas priklauso nuo asmens gaunamų metinių pajamų sumos, kad asmenims, draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu, bet turintiems pajamų iš individualios veiklos, būtina mokėti įnašus pensijai gauti, kad nuo socialinio draudimo įmokų mokėjimo atleidžiami tik asmenys, draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, kurių metinė pajamų suma yra mažesnė už 12 MMA, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-45/2004);
– Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalis, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies 1 punktas, 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies 1 punktas – visi ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims ir kad ši prievolė yra siejama su 12 MMA, apskaičiuotų įstatymo nustatyta tvarka, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-63/2006).
2. Pareiškėjui – Vilniaus apygardos administraciniam teismui abejonių dėl jo nurodytų Valstybinio socialinio draudimo įstatymo straipsnių (jų dalių) atitikties Konstitucijai kilo nagrinėjant administracines bylas dėl to, kad advokatams, gaunantiems socialinio draudimo senatvės pensijas arba draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, Įstatyme yra nustatyta pareiga mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims.
Pažymėtina, kad ginčijamuose Įstatymo straipsniuose (jų dalyse) įtvirtintas teisinis reguliavimas yra skirtas ne tik advokatams, gaunantiems socialinio draudimo senatvės pensijas arba draudžiamiems valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, bet ir kitiems šiuose Įstatymo straipsniuose (jų dalyse) nurodytiems savarankiškai dirbantiems asmenims. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodytų Įstatymo straipsnių (jų dalių) atitikties Konstitucijai negalima tirti išskiriant tik vieną asmenų grupę – advokatus.
3. Ginčijamas teisinis reguliavimas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau jo esmė (tuo aspektu, kuriuo jo atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas) išliko ta pati: atitinkamuose Įstatymo straipsniuose (jų dalyse) nurodyti savarankiškai dirbantys asmenys, kurių draudžiamųjų pajamų metinė suma, apskaičiuota pagal Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalį, 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d., 2003 m. spalio 7 d. redakcijos) 3 dalies 1 punktą, yra mažesnė už 12 MMA ir kurie yra Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai arba yra draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, valstybinio socialinio draudimo įmokų pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gali nemokėti.
II
1. Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra įtvirtintas toks finansavimo einamosiomis pajamomis valstybinio socialinio draudimo modelis (vadinamasis pay as you go modelis), pagal kurį valstybinis socialinis draudimas yra grindžiamas privalomosiomis įmokomis ir garantuojamas lėšomis, surenkamomis iš einamuoju laikotarpiu dirbančių asmenų, dalį savo uždirbtų lėšų skiriančių tiems visuomenės nariams, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių (inter alia tada, kai tie visuomenės nariai dėl įstatyme numatytų objektyvių priežasčių negali dirbti ir užsidirbti).
2. Toks valstybinio socialinio draudimo modelis yra taikomas ir kai kuriose kitose valstybėse; jis yra grindžiamas visuotinumo ir solidarumo principais. Visuotinumo principas reiškia, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas privalo mokėti visi dirbantys asmenys (išskyrus tam tikras išimtis), iš savo veiklos gaunantys draudžiamųjų pajamų, o solidarumo principas – kad dirbantys (aktyvią ekonominę veiklą vykdantys) ir draudžiamųjų pajamų gaunantys asmenys prisideda prie socialinio draudimo lėšų kaupimo, šitaip sudarydami prielaidas mokėti išmokas tiems asmenims, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių (inter alia tada, kai tie visuomenės nariai dėl įstatyme numatytų objektyvių priežasčių negali pasirūpinti savimi – dirbti ir užsidirbti ir jiems tuo metu yra reikalinga socialinė parama). Kita vertus, solidarumo principas suponuoja ir tai, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas mokantys asmenys turi teisę įstatymo nustatytais atvejais ir sąlygomis patys gauti valstybinio socialinio draudimo pensijas ir (arba) kitas išmokas, vadinasi, jie įgyja atitinkamą teisėtą ir pagrįstą lūkestį.
Taigi Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra įtvirtintas toks valstybinio socialinio draudimo modelis, pagal kurį dirbantys (aktyvia ekonomine veikla užsiimantys) asmenys, gaunantys draudžiamųjų pajamų, privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, o asmenys, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių (inter alia tada, kai tie visuomenės nariai dėl įstatyme numatytų objektyvių priežasčių negali dirbti ir užsidirbti), turi teisę gauti valstybinio socialinio draudimo išmokas. Lėšomis, kurios yra surenkamos iš einamuoju laikotarpiu dirbančių asmenų privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, yra finansuojamos ne jas mokančių asmenų būsimosios senatvės pensijos, bet pensijų išmokos tuo metu senatvės pensiją gaunantiems asmenims. Asmens pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra siejama su draudžiamųjų pajamų gavimu iš aktyvios ekonominės veiklos – darbo santykių ar individualios veiklos ir atsiranda pradėjus dirbti, jeigu iš atitinkamos aktyvios ekonominės veiklos yra gaunamos įstatymo numatytos draudžiamosios pajamos; ši pareiga pasibaigia tada, kai asmuo nutraukia aktyvią ekonominę veiklą arba, jos nenutraukęs, gauna mažesnes nei įstatymo nustatytos minimalios draudžiamosios pajamos (įstatyme gali būti nustatyti ir kiti nurodytos pareigos pasibaigimo pagrindai arba minėtų bendrų taisyklių išimtys). Minėta pareiga paprastai nepriklauso nuo dirbančio asmens amžiaus arba nuo to, kiek yra ekonominės veiklos šaltinių, iš kurių jis gauna pajamas, – įmokos mokamos nuo iš kiekvienos ekonominės veiklos gaunamų draudžiamųjų pajamų. Šitaip siekiama užtikrinti lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir atitinkamų išmokų mokėjimą. Taigi yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad asmenys, dalyvaujantys darbo rinkoje, – tiek dirbantys pagal darbo (ar kitokias) sutartis, tiek valstybės tarnautojai, tiek dirbantys savarankiškai, – jeigu jie turi įstatyme numatytų draudžiamųjų pajamų, pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas atžvilgiu yra traktuojami vienodai; tačiau esama ir tam tikrų šios taisyklės išimčių, kurios visais atvejais turi būti konstituciškai pagrįstos.
3. Valstybinio socialinio draudimo išmokų mokėjimas yra siejamas su dirbančių asmenų teise į įstatymo nustatytas išmokas, įskaitant senatvės pensiją. Šiai ir kitoms socialinėms teisėms įgyvendinti yra sukurtas Valstybinio socialinio draudimo fondas, grindžiamas ekonomiškai aktyvių (dirbančių) asmenų lėšomis, kurios sumokamos kaip privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš vieniems metams sudaromo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, kuris yra valstybinio socialinio draudimo finansų pagrindas. Valstybinio socialinio draudimo įmokų dydį, draudimo stažą, išmokų dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką, kitas draudimo sąlygas nustato valstybė, kuri pagal Konstituciją privalo laiduoti piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.
4. Ilgą laiką valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją sudarė dvi dalys: pagrindinė ir papildoma. Pagrindinė valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis yra vienoda visiems pensijų gavėjams, turintiems įstatymo nustatytą būtiną senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir ji atlieka pajamų perskirstymo arba pensijų dydžių išlyginimo funkciją, leidžia įgyvendinti solidarumo principą, kuriuo yra grindžiamas Lietuvos Respublikos įstatymuose bei kituose teisės aktuose įtvirtintas valstybinio socialinio draudimo modelis. O papildoma valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis priklauso nuo asmens turimo valstybinio socialinio draudimo stažo bei pajamų, nuo kurių buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos; šios pensijos dalies paskirtis – susieti asmens senatvėje gaunamas pajamas su buvusiomis darbo pajamomis.
Tokia valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos struktūra buvo nustatyta dar 1994 m. liepos 18 d. Seimo priimtame ir 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme, pagal kurį valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos turėjo būti diferencijuojamos susiejant jas su asmens darbo stažu ir gautomis draudžiamosiomis pajamomis; jas sudarė dvi dalys: visiems (turėjusiems būtinąjį draudimo stažą) vienodo dydžio bazinė pensija ir diferencijuota papildoma pensijos dalis, priklausiusi nuo asmens įgyto darbo stažo bei gautų draudžiamųjų pajamų; bazinės pensijos dydis buvo susietas su minimaliu gyvenimo lygiu (toliau – MGL) ir negalėjo būti mažesnis nei 110 procentų MGL.
Šiame kontekste paminėtina, kad nuo 2007 m. liepos 1 d., kai (su numatyta išimtimi) įsigaliojo Seimo 2007 m. gegužės 10 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 5, 6, 32, 39, 42, 46, 52, 64 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 241, 421, 531, 661 straipsniais įstatymas, valstybinę socialinio draudimo pensiją sudaro ne tik pagrindinė ir papildoma dalys, bet ir priedas už stažo metus.
5. Darbinės (aktyvios ekonominės) veiklos įvairovė yra didžiulė; dalyvauti darbo rinkoje galima įvairiais pagrindais. Minėta, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra įtvirtintas toks valstybinio socialinio draudimo modelis, pagal kurį darbo rinkoje dalyvaujantys asmenys, – tiek dirbantys pagal darbo (ar kitokias) sutartis, tiek valstybės tarnautojai, tiek dirbantys savarankiškai, – pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas atžvilgiu yra traktuojami vienodai. Kita vertus, savarankiškai dirbančių asmenų ekonominė (darbinė) veikla yra gerokai specifinė, nes jie negauna „formalaus“ mėnesinio atlyginimo ir garantuotų nuolatinių pajamų, todėl atitinkama specifika turi būti būdinga ir jų valstybiniam socialiniam draudimui. Beje, ši specifika atsispindėjo dar 1991 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtame ir 1991 m. birželio 20 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, kuriame, be kita ko, buvo numatytos išimtys, kada tame įstatyme nurodyti savarankiškai dirbantys asmenys galėjo nemokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų.
6. Paminėtina, kad leidžiant valstybinio socialinio draudimo pensijų santykius reguliuojančius įstatymus nebuvo išvengta ir tokio teisinio reguliavimo, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Konstitucinės justicijos bylose, kuriose buvo ginčijama pensijų, socialinės paramos santykius reguliuojančių teisės aktų (jų dalių) atitiktis Konstitucijai, priimtuose aktuose Konstitucinis Teismas, formuluodamas oficialią konstitucinę socialiai orientuotos valstybės doktriną, yra atskleidęs Konstitucijoje įtvirtintas valstybinio socialinio draudimo, pensinio aprūpinimo, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo nuostatas, inter alia konstitucinius imperatyvus, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant atitinkamus santykius.
III
1. Pareiškėjai abejoja, ar ginčijami Įstatymo straipsniai (jų dalys) neprieštarauja inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui.
1.1. Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“
1.2. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.“
2. Pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota; taigi ji turi konstitucinę priedermę ir privalo prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą. Valstybės socialinę orientaciją išreiškia ne tik Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos – ji atsispindi įvairiose Konstitucijos nuostatose, įtvirtinančiose žmogaus ekonomines, socialines ir kultūrines teises, taip pat pilietines ir politines teises, visuomenės ir valstybės santykius, socialinės paramos ir socialinės apsaugos pagrindus, Tautos ūkio organizavimo ir reguliavimo principus, valstybės institucijų organizavimo ir veiklos pagrindus ir kt. Atskleidžiant Lietuvos valstybės socialinės orientacijos – konstitucinio principo turinį reikšmės turi ir Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalies bei 48 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Minėta ir tai, kad Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformulavęs oficialią konstitucinę socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo, socialinės paramos doktriną, inter alia konstitucinius imperatyvus, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant atitinkamus santykius. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos, kurioje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus spendžiama, ar Konstitucijai neprieštarauja Įstatymo straipsniai (jų dalys), skirti pensijų santykiams reguliuoti, kontekste paminėtinos šios oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuluotos inter alia Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d., 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. sausio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimuose, kituose ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose:
– Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis, kaip minėta, išreiškiama valstybės socialinė orientacija (socialinis pobūdis), o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose nustatytų svarbių priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją ir padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų; Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, kartu įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones;
– valstybė turi kurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą; konstitucinis solidarumo principas suponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei;
– pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga; abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti;
– asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus; konstitucinio teisingumo principo būtina paisyti ir tada, kai pensinio aprūpinimo sistema yra pertvarkoma, inter alia jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymų nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama;
– Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymuose nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, dydžius, sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityse laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų; net ir išimtiniais atvejais (pavyzdžiui, kai dėl ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ar pan. objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti) sumažintos (paisant konstitucinio proporcingumo principo) pensijos gali būti mokamos tik laikinai (t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi atitinkama ypatinga situacija);
– Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones; šios nuostatos suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms ir socialinei paramai, kaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą;
– materialinių prielaidų mokėti senatvės pensiją sudarymą lemia tiek laikas, kurį asmuo pats moka arba už jį yra mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, tiek valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų į valstybinio socialinio draudimo biudžetą bendras dydis; asmens bendras indėlis (asmens privalomojo valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų bendras dydis) sudarant materialines prielaidas mokėti valstybinę socialinio draudimo pensiją, kai senatvės pensijų sistema yra grindžiama socialiniu draudimu, taip pat galėtų būti vienu iš kriterijų, į kurį reikėtų atsižvelgti nustatant sąlygas valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti;
– solidarumo principo negalima aiškinti kaip įtvirtinančio įstatymų leidėjo diskreciją reguliuoti senatvės pensijų skyrimą ir mokėjimą taip, kad senatvės pensijų dydžiai, kai senatvės pensijų sistema grindžiama socialiniu draudimu, nepriklausytų arba tik menkai priklausytų nuo to, kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines prielaidas mokėti šias pensijas; socialinio draudimo įmokų mokėjimas suponuoja asmens teisę gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją, šis dydis negali nepriklausyti nuo sumokėtų socialinio draudimo įmokų;
– įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, yra saistomas konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, konstitucinių teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų; taip pat būtina paisyti konstitucinio visų asmenų lygybės principo, draudžiančio diskriminaciją bei privilegijas, įpareigojančio vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžiančio iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai, tačiau nepaneigiančio to, kad įstatyme tam tikroms asmenų kategorijoms, kurių padėtis skiriasi, gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas; diskriminacija ar privilegijomis nelaikytinas toks diferencijuotas teisinis reguliavimas, kuris taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčių asmenų grupėms, jeigu taip siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų; konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas;
– reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti užsiėmimo rūšį; konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu; galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, kai asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam butų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija arba jos dalis.
3. Konstatuotina, kad įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei įgyvendinti jos konstitucinę priedermę laiduoti piliečiams teisę į socialinę apsaugą, užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą. Kita vertus, valstybės prisiimtų įsipareigojimų našta tenka visai visuomenei (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas), todėl tas teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti – žinoma, atsižvelgiant inter alia į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, – visuomenės nariams, tačiau taip, kad pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas vykdymas netaptų asmeniui per sunkia našta ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pareigą, pats netaptų socialiai remtinu. Taip pat pabrėžtina, kad tai, kaip asmuo, būdamas darbingas ir ekonomiškai aktyvus, prisidėjo prie valstybinio socialinio draudimo lėšų kaupimo, turi turėti reikšmės jo paties valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dydžiui; asmuo, kuris įmokomis daugiau nei kiti prisidėjo prie valstybinio socialinio draudimo lėšų kaupimo, turi turėti apčiuopiamą naudą.
4. Socialinės apsaugos, socialinio aprūpinimo, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, šioje srityje turi plačią diskreciją, inter alia diskreciją pasirinkti pensijų sistemą. Tai, kad Lietuvoje yra pasirinkta tokia pensijų sistema, kurioje lėšos, surinktos iš privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, yra pagrindinis pensijų sistemos finansavimo šaltinis, atitikties Konstitucijai atžvilgiu negali būti kvestionuojama.
IV
Dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punkto, 4 dalies 1, 7 punktų atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
1. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 1,7 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymai Nr. 1B-43/2004 ir 1B-45/2004).
2. Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalyje buvo nustatyta:
„Asmenų, išvardytų šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6, 7 ir 8 punktuose, valstybinio socialinio draudimo įmokos mokamos taip: individualios (personalinės) įmonės moka įmokas už šių įmonių savininkus ir nuomininkus, tikrosios ūkinės bendrijos – už jų narius, komanditinės ūkinės bendrijos – už jų tikruosius narius, o advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, patentus įsigiję asmenys už save ir ūkininkai už save ir dirbančius ūkyje pilnamečius jų ūkio narius valstybinio socialinio draudimo įmokas moka patys:
1) individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, notarų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių valstybinio socialinio draudimo įmokos mokamos bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais; įmokos papildomai pensijos daliai mokamos nuo jų pačių pasirinktos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinės sumos, kuri negali būti mažesnė negu 12 minimalių mėnesinių algų; šiame punkte išvardyti asmenys papildomai pensijos daliai draudžiami tik tuo atveju, jei individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra lygi arba didesnė už 12 minimalių mėnesinių algų;
3) ūkininkai save ir dirbančius ūkyje pilnamečius savo ūkio narius draudžia valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai; Vyriausybės nustatyta tvarka ekonomiškai silpnų ūkių ūkininkai, drausdami save ir dirbančius ūkyje pilnamečius ūkio narius, turi teisę mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį; kita valstybinio socialinio draudimo įmokos dalis dengiama iš valstybės biudžeto lėšų.“
Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 4 dalyje buvo nustatyta:
„Asmenų, išvardytų šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte, valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra:
3) sukakę senatvės pensijos amžių ir gauna šalpos (socialinę) pensiją arba kompensaciją pagal Šalpos (socialinių) pensijų įstatymą;
4) gauna valstybinio socialinio draudimo pensiją iš tos šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, ir ta sutartis yra įsigaliojusi;
6) įregistravę likviduojamos individualios (personalinės) įmonės ar ūkinės bendrijos statusą Įmonių rejestre, o visi įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai atleisti iš darbo;
3. Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3, 4 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų šio įstatymo nuostatų kontekste; inter alia turi būti atsižvelgta į Įstatymo 4 straipsnio (2001 m. lapkričio 20 d. redakcija) 1 dalį, į kurios nuostatas daroma nuoroda ginčijamose Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3, 4 dalyse.
Įstatymo 4 straipsnio (2001 m. lapkričio 20 d. redakcija) 1 dalyje inter alia buvo nustatyta:
„Valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami šie asmenys: <...>
6) individualių (personalinių) įmonių savininkai, individualių (personalinių) įmonių nuomininkai, advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai <...>.“
Įstatymo 4 straipsnio (2001 m. lapkričio 20 d. redakcija) 3 dalyje inter alia buvo nustatyta: „Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3–14 punktuose nurodyti asmenys privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (6 punkte nurodyti asmenys privalomai draudžiami bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai 34 straipsnyje nustatyta tvarka <...>).“
4. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams neprieštarauja inter alia Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 4 dalis ir jos 1,7 punktai, iš pareiškėjo prašymų (Nr. 1B-43/2004 ir 1B-45/2004) argumentų ir prie šių prašymų pridėtų administracinių bylų, kuriose buvo nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą, medžiagos matyti, kad pareiškėjui kilo abejonė ne dėl to, ar Konstitucijai neprieštarauja visa Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 4 dalis, o tik dėl to, ar Konstitucijai neprieštarauja tos dalies 1, 7 punktai.
5. Pagal ginčijamus Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktą, 4 dalies 1, 7 punktus individualių (personalinių) įmonių savininkai, individualių (personalinių) įmonių nuomininkai, advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai (t. y. Įstatymo 4 straipsnio (2001 m. lapkričio 20 d. redakcija) 1 dalies 6 punkte ir 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punkte nurodyti savarankiškai dirbantys asmenys):
– kurių valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma (apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą) buvo ne mažesnė negu 12 MMA, privalėjo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir bazinei pensijai, ir papildomai pensijos daliai; įmokos papildomai pensijos daliai turėjo būti mokamos nuo pačių šių savarankiškai dirbančių asmenų pasirinktos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinės sumos, kuri negalėjo būti mažesnė negu 12 MMA; atitinkamas laikotarpis turėjo būti įskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą;
– kurių valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma (apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą) buvo mažesnė negu 12 MMA, kurie nebuvo Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai ir nebuvo draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (taip pat neatitiko nė vienos iš kitų Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 4 dalyje nurodytų sąlygų, t. y. nebuvo I ar II grupės invalidai nuo vaikystės, gaunantys šalpos (socialinę) pensiją, nebuvo sukakę senatvės pensijos amžiaus ir negavo šalpos (socialinės) pensijos arba kompensacijos pagal Lietuvos Respublikos šalpos (socialinių) pensijų įstatymą, negavo valstybinio socialinio draudimo pensijos iš tos šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, kuri buvo įsigaliojusi, nebuvo laisvės atėmimo vietose ir nebuvo įregistravę likviduojamos individualios (personalinės) įmonės ar ūkinės bendrijos statuso Įmonių rejestre ir visi šios įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai nebuvo atleisti iš darbo), privalėjo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas bazinei pensijai; atitinkamas laikotarpis turėjo būti įskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą;
– kurių valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma (apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą) buvo mažesnė negu 12 MMA ir kurie buvo Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai arba (ir) buvo draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (arba (ir) atitiko vieną arba kelias iš kitų Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 4 dalyje nurodytų sąlygų, t. y. buvo I ar II grupės invalidai nuo vaikystės, gaunantys šalpos (socialinę) pensiją, buvo sukakę senatvės pensijos amžių ir gavo šalpos (socialinės) pensiją arba kompensaciją pagal Šalpos (socialinių) pensijų įstatymą, gavo valstybinio socialinio draudimo pensiją iš tos šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, kuri buvo įsigaliojusi, buvo laisvės atėmimo vietose, buvo įregistravę likviduojamos individualios (personalinės) įmonės ar ūkinės bendrijos statusą Įmonių rejestre, o visi šios įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai buvo atleisti iš darbo), galėjo nemokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų (nei bazinei pensijai, nei papildomai pensijos daliai).
6. Pabrėžtina, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nepateikė argumentų, kurie pagrįstų poziciją, kad Konstitucijai galėjo prieštarauti Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3, 4 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, skirtas toms teisinėms situacijoms, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, notarų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių (t. y. Įstatymo 4 straipsnio (2001 m. lapkričio 20 d. redakcija) 1 dalies 6 punkte ir 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punkte nurodytų savarankiškai dirbančių asmenų) valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma buvo mažesnė negu 12 MMA, o patys šie asmenys atitiko vieną iš Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 4 dalies 2–6 punktuose nurodytų sąlygų (t. y. buvo I ar II grupės invalidai nuo vaikystės, gaunantys šalpos (socialinę) pensiją, buvo sukakę senatvės pensijos amžių ir gavo šalpos (socialinės) pensiją arba kompensaciją pagal Šalpos (socialinių) pensijų įstatymą, gavo valstybinio socialinio draudimo pensiją iš tos šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, kuri buvo įsigaliojusi, buvo laisvės atėmimo vietose, buvo įregistravę likviduojamos individualios (personalinės) įmonės ar ūkinės bendrijos statusą Įmonių rejestre, o visi šios įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai buvo atleisti iš darbo), tačiau nebuvo Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai ir nebuvo draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Konstatuotina, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas šios teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai neginčija.
7. Taigi pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalis ir jos 1,7 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams neprieštaravo Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija):
– 3 dalies 1 punktas (kuriame, kaip minėta, buvo nustatyta, kad individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, notarų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių valstybinio socialinio draudimo įmokos mokamos bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais; įmokos papildomai pensijos daliai mokamos nuo jų pačių pasirinktos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinės sumos, kuri negali būti mažesnė negu 12 MMA; šiame punkte išvardyti asmenys papildomai pensijos daliai draudžiami tik tuo atveju, jei individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra lygi arba didesnė už 12 MMA);
– 4 dalies nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“;
– 4 dalies nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: <...> 7) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus“.
8. Pagal Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktą, 4 dalį (pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijama apimtimi) atitinkamo savarankiškai dirbančio asmens pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas priklausė nuo jo gaunamų valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamų pajamų, taip pat nuo to asmens teisinės padėties, t. y. nuo to, ar jis atitiko vieną arba kelias Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 4 dalyje nurodytas sąlygas.
9. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punkto, ginčijamų 4 dalies nuostatų atitiktį Konstitucijos 52 straipsniui kvestionuoja tuo aspektu, kad advokatams (kaip ir kitiems šiose dalyse nurodytiems savarankiškai dirbantiems asmenims), kurie yra Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai arba yra draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, jeigu jų valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma (apskaičiuota taip, kaip nurodyta šiose dalyse) yra ne mažesnė už 12 MMA, yra nustatyta pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims.
10. Pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (Nr. 1B-43/2004 ir 1B-45/2004) sprendžiant, ar Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, ginčijamos 4 dalies nuostatos neprieštaravo Konstitucijos 52 straipsniui, konstatuotina, kad nė viena iš šio Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 5,7 punktuose nurodytų nuostatų anaiptol nepaneigia to, kad asmenys, atitinkantys įstatymuose nustatytus senatvės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus, tą pensiją gaus nustatyto dydžio ir nustatyta tvarka.
Taigi nėra ir teisinio pagrindo teigti, esą ginčijamu Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punkte, 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo paneigta valstybės konstitucinė pareiga laiduoti piliečių teisę gauti senatvės pensiją arba garantuoti kitokią Konstitucijos 52 straipsnyje nustatytą socialinę apsaugą.
11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies nuostatos „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“ ir „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: <...> 7) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus“ neprieštaravo Konstitucijos 52 straipsniui.
12. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punkto, ginčijamų 4 dalies nuostatų atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisingumo principui kvestionuoja tuo aspektu, kad, jo manymu, advokatai (kaip ir kiti šiose dalyse nurodyti savarankiškai dirbantys asmenys) traktuojami nevienodai, viena advokatų grupė išskiriama kitos atžvilgiu ir diskriminuojama: vieni advokatai – Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai valstybinio socialinio draudimo įmokų gali nemokėti, jei jų draudžiamųjų pajamų metinė suma yra mažesnė už 12 MMA, o kiti advokatai – Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai, kurių draudžiamųjų pajamų metinė suma yra lygi arba viršija 12 MMA, turi mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas pensijos papildomai daliai; be to, pasak pareiškėjo „neteisinga yra reikalauti mokėti nurodytas draudimo įmokas iš asmenų, kurie jau yra draudžiami socialiniu draudimu ir turi pajamų ir atleisti nuo šių mokėjimų asmenis, draudžiamus socialiniu draudimu, bet neturinčius pajamų.“
13. Minėta, kad įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei įgyvendinti jos konstitucinę priedermę laiduoti piliečiams teisę į socialinę apsaugą, užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, kaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą. Teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti, atsižvelgiant inter alia į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, visuomenės nariams, tačiau taip, kad pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas vykdymas netaptų asmeniui per sunkia našta ir asmuo dėl to, kad vykdo šią pareigą, pats netaptų socialiai remtinu.
Nustatant dirbantiems (aktyvią ekonominę veiklą vykdantiems) asmenims pareigą mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra galimos įvairios sąlygos, lemiančios šios pareigos atsiradimą, taip pat yra galimi įvairūs šias sąlygas apibrėžiantys kriterijai. Savaime suprantama, valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą galima susieti su tuo, kad asmuo gauna draudžiamųjų pajamų ir galima įstatymu nustatyti atitinkamą minimalų tokių pajamų dydį; nagrinėjamos konstitucinės justicijos kontekste pabrėžtina, kad šis dydis gali būti lygus ir MMA. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad minimalaus mėnesinio atlyginimo, kaip teisės instituto, paskirtis per definitionem yra nustatyti ir teisės aktuose įtvirtinti tokį dirbančio asmens minimalųjį darbo užmokestį per mėnesį, kuris, mokamas periodiškai, leistų užtikrinti to asmens ir jo išlaikomų šeimos narių minimalius socialiai priimtinus poreikius (Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas).
Pažymėtina ir tai, kad nustatant minimalų dydį gaunamų draudžiamųjų pajamų, kurias gaunant atsiranda pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, yra siekiama konstituciškai reikšmingų tikslų (ypač jeigu jis lygus MMA, kuris, kaip minėta, mokamas periodiškai, turėtų užtikrinti to asmens ir jo išlaikomų šeimos narių minimalius socialiai priimtinus poreikius): viena vertus, siekiama sudaryti prielaidas formuoti Valstybinio socialinio draudimo fondą, kad valstybė turėtų materialinių galimybių teikti socialinę paramą ir garantuoti socialinę apsaugą; kita vertus, siekiama, kad pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas nepagrįstai neapsunkintų asmenų, gaunančių labai mažas pajamas, ir jie patys dėl to, kad vykdo šią pareigą, netaptų socialiai remtini. Taigi dirbantys asmenys į dvi grupes: tuos, kurie privalo mokėti socialinio draudimo įmokas, ir tuos, kurie socialinio draudimo įmokų gali nemokėti, – suskirstomi objektyviu pagrindu – pagal gaunamų draudžiamųjų pajamų dydį. Toks suskirstymas nei diskriminuoja, nei nustato privilegijas.
14. Būtent toks pareiškėjui – Vilniaus apygardos administraciniam teismui abejonių sukėlęs teisinis reguliavimas ir yra įtvirtintas Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punkte ir ginčijamose 4 dalies nuostatose.
15. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies nuostatos „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“ ir „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: <...> 7) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus“ neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisingumo principui.
16. Konstatavus, kad Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies nuostatos „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“ ir „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: <...> 7) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus“ neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisingumo principui, konstatuotina ir tai, kad Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, taip pat minėtos šio straipsnio 4 dalies nuostatos neprieštaravo ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
V
Dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punkto, 4 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
1. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies 1 punktas – abu ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims ir kad ši prievolė savarankiškai dirbantiems asmenims mokėti įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims yra siejama su 12 MMA, apskaičiuotų įstatymo nustatyta tvarka, – neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-63/2006).
2. Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalyje buvo nustatyta:
„Asmenų, išvardytų šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 ir 8 punktuose, valstybinio socialinio draudimo įmokos mokamos taip: individualios (personalinės) įmonės moka įmokas už šių įmonių savininkus ir nuomininkus, tikrosios ūkinės bendrijos – už jų narius, komanditinės ūkinės bendrijos – už jų tikruosius narius, o asmenys, kurie verčiasi individualia veikla pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, valstybinio socialinio draudimo įmokas už save moka patys:
1) individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių, taip pat asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, valstybinio socialinio draudimo įmokos mokamos bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Įmokos papildomai pensijos daliai mokamos nuo jų pačių pasirinktos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinės sumos, kuri negali būti mažesnė negu 12 minimalių mėnesinių algų. Šiame punkte išvardyti asmenys papildomai pensijos daliai draudžiami tik tuo atveju, jei individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra lygi arba didesnė už 12 minimalių mėnesinių algų;
Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 4 dalyje buvo nustatyta:
„Asmenų, išvardytų šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte, valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys:
3) yra sukakę senatvės pensijos amžių ir gauna šalpos (socialinę) pensiją arba kompensaciją pagal Šalpos (socialinių) pensijų įstatymą;
4) gauna valstybinio socialinio draudimo pensiją iš tos šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, ir ta sutartis yra įsigaliojusi;
6) yra įregistravę likviduojamos individualios (personalinės) įmonės ar ūkinės bendrijos statusą Įmonių rejestre, o visi įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai atleisti iš darbo;
3. Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3, 4 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų šio įstatymo nuostatų kontekste; inter alia turi būti atsižvelgta į Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 1 dalį, į kurios nuostatas daroma nuoroda ginčijamose Įstatymo 34 straipsnio 3, 4 dalyse.
Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 1 dalyje inter alia buvo nustatyta:
„Valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami šie asmenys: <...>
6) individualių (personalinių) įmonių savininkai, individualių (personalinių) įmonių nuomininkai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai, taip pat asmenys, kurie verčiasi individualia veikla pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą <...>.“
Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalyje inter alia buvo nustatyta: „Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3–14 punktuose nurodyti asmenys privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (6 punkte nurodyti asmenys privalomai draudžiami bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai 34 straipsnyje nustatyta tvarka <...>.“
4. Pagal Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktą, 4 dalies 1 punktą individualių (personalinių) įmonių savininkai, individualių (personalinių) įmonių nuomininkai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai, taip pat asmenys, kurie verčiasi individualia veikla pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus (t. y. Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 1 dalies 6 punkte ir 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punkte nurodyti savarankiškai dirbantys asmenys):
– kurių valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma (apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą) buvo ne mažesnė negu 12 MMA, privalėjo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir bazinei pensijai, ir papildomai pensijos daliai; įmokos papildomai pensijos daliai turėjo būti mokamos nuo pačių šių savarankiškai dirbančių asmenų pasirinktos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinės sumos, kuri negalėjo būti mažesnė negu 12 MMA; atitinkamas laikotarpis turėjo būti įskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą;
– kurių valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma (apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą) buvo mažesnė negu 12 MMA ir kurie nebuvo Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai (taip pat neatitiko nė vienos iš kitų Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 4 dalyje nurodytų sąlygų, t. y. nebuvo I ar II grupės invalidai nuo vaikystės, gaunantys šalpos (socialinę) pensiją, nebuvo sukakę senatvės pensijos amžiaus ir negavo šalpos (socialinės) pensijos arba kompensacijos pagal Lietuvos Respublikos šalpos (socialinių) pensijų įstatymą, negavo valstybinio socialinio draudimo pensijos iš tos šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, kuri buvo įsigaliojusi, nebuvo laisvės atėmimo vietose ir nebuvo įregistravę likviduojamos individualios (personalinės) įmonės ar ūkinės bendrijos statuso Įmonių rejestre ir visi šios įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai nebuvo atleisti iš darbo, nebuvo draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus), privalėjo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas bazinei pensijai; atitinkamas laikotarpis turėjo būti įskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą;
– kurių valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma (apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą) buvo mažesnė negu 12 MMA ir kurie buvo Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai (arba (ir) atitiko vieną arba kelias iš kitų Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 4 dalyje nurodytų sąlygų, t. y. buvo I ar II grupės invalidai nuo vaikystės, gaunantys šalpos (socialinę) pensiją, buvo sukakę senatvės pensijos amžių ir gavo šalpos (socialinės) pensiją arba kompensaciją pagal Šalpos (socialinių) pensijų įstatymą, gavo valstybinio socialinio draudimo pensiją iš tos šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, kuri buvo įsigaliojusi, buvo laisvės atėmimo vietose, buvo įregistravę likviduojamos individualios (personalinės) įmonės ar ūkinės bendrijos statusą Įmonių rejestre, o visi šios įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai buvo atleisti iš darbo, buvo draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus), galėjo nemokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų (nei bazinei pensijai, nei papildomai pensijos daliai).
5. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punkto ir 4 dalies 1 punkto atitiktį (pareiškėjo nurodyta apimtimi) Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai kvestionuoja tuo aspektu, kad, jo nuomone, atitinkamu teisiniu reguliavimu socialinio draudimo senatvės pensijas gaunantys asmenys, kurie nedirba, ir asmenys, kurie, gaudami senatvės pensijas, dirba ir gauna papildomas pajamas (savarankiškai dirbantys asmenys) atsiduria nelygioje teisinėje padėtyje ir tai varžo socialinio draudimo senatvės pensijas gaunančių asmenų teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą.
6. Taigi pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams neprieštaravo Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija):
– 3 dalies 1 punktas, kuriame, kaip minėta, buvo nustatyta, kad individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių, taip pat asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, valstybinio socialinio draudimo įmokos mokamos bazinei pensijai ir papildomai pensijos daliai Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Įmokos papildomai pensijos daliai mokamos nuo jų pačių pasirinktos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinės sumos, kuri negali būti mažesnė negu 12 MMA. Šiame punkte išvardyti asmenys papildomai pensijos daliai draudžiami tik tuo atveju, jei individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra lygi arba didesnė už 12 minimalių mėnesinių algų);
– 4 dalies nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys: 1) yra Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“.
7. Pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-63/2006) sprendžiant, ar Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, ginčijamos 4 dalies nuostatos neprieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad nė viena iš šio Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamosios dalies V skyriaus 4, 6 punktuose nurodytų nuostatų niekaip nereguliavo santykių, susijusių su asmenų teise pasirinkti tam tikrą darbą ir (arba) užsiimti tam tikru verslu; taigi jos niekaip neribojo šios teisės, juo labiau nedraudė jos įgyvendinti.
8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies 1 punkto nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys: 1) yra Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“ neprieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.
9. Pažymėtina, kad Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punkte, 4 dalyje (pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijama apimtimi) įtvirtintas teisinis reguliavimas (jį aiškinant sistemiškai) tuo aspektu, kuriuo šio teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas, buvo tapatus teisiniam reguliavimui, kuris buvo įtvirtintas Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punkte, 4 dalies nuostatoje „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“.
10. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“ neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
11. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių šiame Konstitucinio Teismo nutarime padaryta išvada, kad Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“ neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, darytina ir išvada, kad Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams neprieštaravo ir Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys: 1) yra Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“.
VI
Dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 4 straipsnio 3 dalies, 8 straipsnio 2 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
1. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalis, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies 1 punktas – abu ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims ir kad ši prievolė savarankiškai dirbantiems asmenims mokėti įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims yra siejama su 12 MMA, apskaičiuotų įstatymo nustatyta tvarka – neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (prašymas Nr. 1B-63/2006).
2. Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalyje nustatyta:
„Savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims. Šie asmenys papildomai pensijos daliai privalomai draudžiami tuo atveju, jeigu jų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, arba pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra lygi 12 minimalių mėnesinių algų sumai arba didesnė. Tuo atveju, kai šioje dalyje išvardyti asmenys draudžiami pensijų socialiniu draudimu papildomai pensijos daliai, jie gali draustis pensijų išmokoms, numatytoms Pensijų kaupimo įstatyme.“
„Asmenys, nurodyti šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, socialinio draudimo įmokų gali nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai šių asmenų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno (pajamų), apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą), atėmus mokestinių metų pelno (pajamų) mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų sumą, ir šie asmenys:
1) gauna socialinio draudimo senatvės ar socialinio draudimo invalidumo pensiją, paskirtą pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą;
2) gauna šalpos pensiją ar kompensaciją, išskyrus šalpos našlaičių pensiją, paskirtą pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą;
3) gauna su socialinio draudimo santykiais susijusią (socialinio draudimo) senatvės ar invalidumo pensiją iš Europos Sąjungos valstybės narės, taip pat iš šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį dėl socialinės apsaugos taikymo;
4) yra laisvės atėmimo vietose arba jiems Baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka teismo nuosprendžiu yra paskirtos priverčiamosios stacionarinio stebėjimo medicinos priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose;
5) yra įregistravę likviduojamos individualios įmonės ar ūkinės bendrijos statusą Juridinių asmenų registre, o visi individualios įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai atleisti iš darbo;
3. Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalyje, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies 1 punkte nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų šio įstatymo nuostatų kontekste; inter alia turi būti atsižvelgta į Įstatymo 2 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 8 dalį, kurioje apibrėžta Įstatyme vartojama savarankiškai dirbančių asmenų sąvoka, Įstatymo 6 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 1 dalį, 7 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalį.
Įstatymo 2 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 8 dalyje nustatyta: „Savarankiškai dirbantys asmenys – individualių įmonių savininkai; tikrųjų ūkinių bendrijų ir komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai; asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, antstoliai, verslo liudijimus turintys asmenys ir kiti asmenys).“
Įstatymo 6 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 1 dalyje inter alia nustatyta: „Savarankiškai dirbančių asmenų socialinio draudimo stažas nustatomas pagal laikotarpius, už kuriuos buvo sumokėtos socialinio draudimo įmokos.“
Įstatymo 7 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalyje nustatyta:
„Šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodytų asmenų socialinio draudimo įmokos papildomai pensijos daliai skaičiuojamos nuo jų pasirinktos socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinės sumos. Ji negali būti mažesnė negu 12 minimalių mėnesinių algų per kalendorinius metus.“
4. Pagal Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalį, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies 1 punktą savarankiškai dirbantys asmenys:
– kurių valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma (apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, arba apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą) yra ne mažesnė negu 12 MMA, privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir pagrindinei pensijos daliai, ir papildomai pensijos daliai; įmokos papildomai pensijos daliai turi būti mokamos nuo pačių šių savarankiškai dirbančių asmenų pasirinktos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinės sumos, kuri negali būti mažesnė negu 12 MMA; atitinkamas laikotarpis turi būti įskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą;
– kurių valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma (apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, arba apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą) yra mažesnė negu 12 MMA ir kurie negauna socialinio draudimo senatvės ar socialinio draudimo invalidumo pensijos, paskirtos pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (taip pat neatitinka nė vienos iš kitų Įstatymo 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalyje nurodytų sąlygų, t. y. negauna šalpos pensijos ar kompensacijos, išskyrus šalpos našlaičių pensiją, paskirtą pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą; negauna su socialinio draudimo santykiais susijusios (socialinio draudimo) senatvės ar invalidumo pensijos iš Europos Sąjungos valstybės narės, taip pat iš šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį dėl socialinės apsaugos taikymo; nėra laisvės atėmimo vietose arba jiems Baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka teismo nuosprendžiu nėra paskirtos priverčiamosios stacionarinio stebėjimo medicinos priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; nėra įregistravę likviduojamos individualios įmonės ar ūkinės bendrijos statuso Juridinių asmenų registre, o visi individualios įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai atleisti iš darbo; nėra privalomai draudžiami socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus; neturi būtinojo socialinio draudimo stažo socialinio draudimo senatvės pensijai gauti pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą), privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas pagrindinei pensijos daliai; atitinkamas laikotarpis turi būti įskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą;
– kurių valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų metinė suma (apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, arba apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą) yra mažesnė negu 12 MMA ir kurie gauna socialinio draudimo senatvės ar socialinio draudimo invalidumo pensiją, paskirtą pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (arba (ir) atitinka vieną arba kelias iš kitų Įstatymo 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalyje nurodytų sąlygų, t. y. gauna šalpos pensiją ar kompensaciją, išskyrus šalpos našlaičių pensiją, paskirtą pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą; gauna su socialinio draudimo santykiais susijusią (socialinio draudimo) senatvės ar invalidumo pensiją iš Europos Sąjungos valstybės narės, taip pat iš šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį dėl socialinės apsaugos taikymo; yra laisvės atėmimo vietose arba jiems Baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka teismo nuosprendžiu yra paskirtos priverčiamosios stacionarinio stebėjimo medicinos priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; yra įregistravę likviduojamos individualios įmonės ar ūkinės bendrijos statusą Juridinių asmenų registre, o visi individualios įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai atleisti iš darbo; yra privalomai draudžiami socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus; turi būtinąjį socialinio draudimo stažą socialinio draudimo senatvės pensijai gauti pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą), gali nemokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų (nei pagrindinei pensijos daliai, nei papildomai pensijos daliai).
5. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalies, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies 1 punkto nuostatų atitiktį Konstitucijai ginčija tuo aspektu, esą, jo manymu, Konstitucija neleidžia reikalauti, kad senatvės pensiją gaunantys ir savarankiškai dirbantys asmenys ir toliau mokėtų įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims.
6. Taigi pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalis, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies 1 punktas (pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijama apimtimi) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams neprieštarauja Įstatymo:
– 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalies nuostatos „Savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims“ ir „Šie asmenys papildomai pensijos daliai privalomai draudžiami tuo atveju, jeigu jų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, arba pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra lygi 12 minimalių mėnesinių algų sumai arba didesnė“;
– 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies nuostata „Asmenys, nurodyti šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, socialinio draudimo įmokų gali nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai šių asmenų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno (pajamų), apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą), atėmus mokestinių metų pelno (pajamų) mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų sumą, ir šie asmenys: 1) gauna socialinio draudimo senatvės ar socialinio draudimo invalidumo pensiją, paskirtą pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą“.
7. Pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalyje, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalyje (pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijama apimtimi) įtvirtintas teisinis reguliavimas (jį aiškinant sistemiškai) tuo aspektu, kuriuo šio teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas, yra, nepaisant padarytų pakeitimų, tapatus teisiniam reguliavimui, kuris buvo įtvirtintas Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punkte, 4 dalies nuostatoje „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“, taip pat teisiniam reguliavimui, kuris buvo įtvirtintas Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punkte, 4 dalies nuostatoje „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 MMA ir šie asmenys: 1) yra Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“.
8. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad:
– Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“ neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams;
– Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies 1 punkto nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys: 1) yra Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“ neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
9. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių šiame Konstitucinio Teismo nutarime Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies 1 punkto nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys: 1) yra Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“ pripažinti neprieštaravusiais Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, darytina išvada, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai neprieštarauja ir Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalies nuostatos „Savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims“ ir „Šie asmenys papildomai pensijos daliai privalomai draudžiami tuo atveju, jeigu jų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, arba pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra lygi 12 minimalių mėnesinių algų sumai arba didesnė“, taip pat 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies nuostata „Asmenys, nurodyti šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, socialinio draudimo įmokų gali nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai šių asmenų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno (pajamų), apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą), atėmus mokestinių metų pelno (pajamų) mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų sumą, ir šie asmenys: 1) gauna socialinio draudimo senatvės ar socialinio draudimo invalidumo pensiją, paskirtą pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą“.
10. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių šiame Konstitucinio Teismo nutarime Įstatymo 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“ pripažinti neprieštaravusiais Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (ir kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams pripažinti neprieštaravusiais Įstatymo 34 straipsnio (2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, 4 dalies nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys: 1) yra Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“), darytina išvada, kad Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams neprieštarauja ir Įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalies nuostatos „Savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims“ ir „Šie asmenys papildomai pensijos daliai privalomai draudžiami tuo atveju, jeigu jų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, arba pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra lygi 12 minimalių mėnesinių algų sumai arba didesnė“, taip pat 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies nuostata „Asmenys, nurodyti šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, socialinio draudimo įmokų gali nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai šių asmenų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno (pajamų), apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą), atėmus mokestinių metų pelno (pajamų) mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų sumą, ir šie asmenys: 1) gauna socialinio draudimo senatvės ar socialinio draudimo invalidumo pensiją, paskirtą pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą“.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 3 dalies (2002 m. liepos 4 d. redakcija, Žin., 2002, Nr. 73-3095; 2003 m. spalio 7 d. redakcija, Žin., 2003, Nr. 101-4535) 1 punktas, 4 dalies (2002 m. liepos 4 d. redakcija, Žin., 2002, Nr. 73-3095) nuostatos „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“ ir „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o notarų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, atėmus mokestinių metų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys yra: <...> 7) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus“, 4 dalies (2003 m. spalio 7 d. redakcija, Žin., 2003, Nr. 101-4535) nuostata „valstybinio socialinio draudimo įmokų galima nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į valstybinio socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai individualių (personalinių) įmonių savininkų, individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, o asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų ir šie asmenys: 1) yra Valstybinio socialinio draudimo fondo pensininkai“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija, Žin., 2004, Nr. 171-6295) 3 dalies nuostatos „Savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims“ ir „Šie asmenys papildomai pensijos daliai privalomai draudžiami tuo atveju, jeigu jų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, arba pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra lygi 12 minimalių mėnesinių algų sumai arba didesnė“, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija, Žin., 2004, Nr. 171-6295) 2 dalies nuostata „Asmenys, nurodyti šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, socialinio draudimo įmokų gali nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai šių asmenų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno (pajamų), apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą), atėmus mokestinių metų pelno (pajamų) mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų sumą, ir šie asmenys: 1) gauna socialinio draudimo senatvės ar socialinio draudimo invalidumo pensiją, paskirtą pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas
Romualdas Kęstutis Urbaitis