LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS IR BULGARIJOS RESPUBLIKOS
VYRIAUSYBĖS
SUSITARIMAS
DĖL INVESTICIJŲ SKATINIMO IR APSAUGOS
Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Bulgarijos Respublikos Vyriausybė, toliau – Susitariančiosios Šalys,
norėdamos plėtoti abiem pusėms naudingą ekonominį bendradarbiavimą;
pasiryžusios sukurti palankias sąlygas vienos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijoms kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje;
pripažindamos, kad investicijų skatinimas ir apsauga skatins privataus verslo iniciatyvą ir kels abiejų valstybių gerovę,
susitarė:
1 straipsnis
Sąvokos
1. Sąvoka „investicija“ reiškia bet kokios rūšies turtą, kurį vienos Susitariančiosios Šalies investuotojas investavo kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, vadovaudamasis šios Susitariančiosios Šalies įstatymais ir kitais teisės aktais, ir pirmiausia, bet ne išimtinai, apima:
a) kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir bet kurias kitas teises in rem, tokias kaip: hipotekos reikalavimai, teisė į įkeistą ir sulaikytą turtą, ir panašias teises;
d) intelektinės nuosavybės teises, apibrėžtas inter alia daugiašaliuose susitarimuose, sudarytuose remiant Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijai, kurių šalys yra Susitariančiosios Šalys, pirmiausia autorių teises ir gretutines teises, teises į patentą, prekių ženklus, juridinių asmenų pavadinimus, pramoninės nuosavybės teises, pramoninį dizainą ir naudinguosius modelius, teises į augalų rūšis, taip pat komercinę patirtį;
f) įstatymo ar sutarties suteiktą bet kokią teisę vykdyti ekonominę veiklą, įskaitant koncesijas žvalgyti, išgauti ir eksploatuoti gamtos išteklius.
2. Sąvoka „investuotojas“ reiškia:
i) fizinius asmenis, turinčius Lietuvos Respublikos pilietybę pagal jos įstatymus ir kitus teisės aktus, taip pat nuolat Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenančius asmenis be pilietybės;
ii) juridinius asmenis, įsteigtus vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais;
i) fizinius asmenis, turinčius Bulgarijos Respublikos pilietybę pagal jos įstatymus ir kitus teisės aktus ir investuojančius Lietuvos Respublikos teritorijoje;
3. Sąvoka „pajamos“ reiškia visas iš investicijos gautas lėšas ir pirmiausia, bet ne išimtinai, apima: pelną, turto vertės padidėjimo pajamas, palūkanas, dividendus, autorių honorarus ir kitus atlyginimus.
4. Sąvoka „teritorija“ reiškia Lietuvos Respublikos teritoriją ir Bulgarijos Respublikos teritoriją, įskaitant teritorinę jūrą, taip pat kontinentinį šelfą ir išskirtinę ekonominę zoną, kuriuose ta valstybė, vadovaudamasi tarptautine teise, įgyvendina savo suverenias teises ar vykdo jurisdikciją.
2 straipsnis
Investicijų skatinimas
3 straipsnis
Investicijų apsauga ir režimas
1. Viena Susitariančioji Šalis visuomet užtikrina kitos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijoms teisingą ir lygiavertį režimą, taip pat jų visišką saugumą ir apsaugą.
2. Susitariančiosios Šalys vienašalėmis ar diskriminacinėmis priemonėmis netrukdo kitos Susitariančiosios Šalies investuotojams investicijų valdyti, palaikyti, naudotis ar disponuoti jomis bei taiko šiems investuotojams ne mažiau palankų režimą negu tas, kurį ji taiko savo ar bet kurios trečiosios valstybės investuotojų investicijoms, atsižvelgdama į tai, kuris režimas palankesnis.
3. Viena Susitariančioji Šalis taiko kitos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijoms ne mažiau palankų režimą, negu tas, kurį ji taiko savo ar bet kurios trečiosios valstybės investuotojų investicijoms, atsižvelgdama į tai, kuris režimas palankesnis.
4. Šio Susitarimo nuostatos neturi būti aiškinamos taip, kad įpareigotų vieną Susitariančiąją Šalį taikyti kitos Susitariančiosios Šalies investuotojams palankesnį režimą, lengvatas ar privilegijas, kuriuos pirmoji Susitariančioji Šalis gali taikyti trečiosios valstybės investuotojams dėl:
a) esamo ar būsimo dalyvavimo muitų, ekonominėje ar pinigų sąjungoje, bendrojoje rinkoje, laisvosios prekybos zonoje, kitose regioninio ekonominio bendradarbiavimo formose ar panašiuose tarptautiniuose susitarimuose, kurių šalis yra arba gali tapti Susitariančioji Šalis;
4 straipsnis
Ekspropriacija
1. Nė viena Susitariančioji Šalis savo teritorijoje neeksproprijuoja, nenacionalizuoja ir netaiko kitos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijoms priemonių, sukeliančių panašias pasekmes (toliau – ekspropriacija), išskyrus atvejus, kai:
2. Kompensacija, nurodyta šio straipsnio 1 dalies c punkte, atitinka eksproprijuotų investicijų rinkos vertę, buvusią prieš pat ekspropriaciją arba prieš tai, kai apie numatomą ekspropriaciją tapo viešai žinoma, atsižvelgiant į tai, kas įvyko anksčiau. Tokia kompensacija išmokama nepagrįstai neatidėliojant ir į ją įskaičiuojamos palūkanos, skaičiuojamos nuo ekspropriacijos datos iki visiško išmokėjimo pagal esamą Londono bankų biržos kursą (LIBOR).
3. Investuotojai, kurių turtas eksproprijuojamas, nepažeidžiant šio Susitarimo 8 straipsnyje numatytų jų teisių, turi teisę reikalauti, kad eksproprijuojančios Susitariančiosios Šalies valstybės teisminės ar kitos kompetentingos ir nepriklausomos institucijos nedelsdamos išnagrinėtų jų bylą ir nustatytų, ar tokia ekspropriacija ir su ja susijusi kompensacija atitinka šio straipsnio principus ir eksproprijuojančios Susitariančiosios Šalies įstatymus ir kitus teisės aktus.
5 straipsnis
Nuostolių kompensavimas
1. Vienos Susitariančiosios Šalies investuotojams, kurių investicijoms padaryta žala kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje dėl karo, nepaprastosios padėties paskelbimo, sukilimo, maišto ar kitų panašių įvykių, pastaroji Susitariančioji Šalis taiko ne mažiau palankų režimą negu tas, kurį ta Susitariančioji Šalis taiko savo arba bet kurios trečiosios valstybės investuotojams, atsižvelgdama į tai, kuris režimas palankesnis.
2. Nepaisant šio straipsnio 1 dalies, vienos Susitariančiosios Šalies investuotojams, kurie toje dalyje nurodytomis aplinkybėmis patiria nuostolių kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje dėl:
a) jų nuosavybės rekvizicijos, kurią atliko pastarosios karinės pajėgos ar valdžios institucijos, arba
b) jų nuosavybės sunaikinimo, kurį įvykdė pastarosios karinės pajėgos ar valdžios institucijos, kai tai įvyko ne mūšio metu ir nebuvo būtina,
6 straipsnis
Pervedimai
1. Viena Susitariančioji Šalis garantuoja kitos Susitariančiosios Šalies investuotojams, kad su investicijomis susijusios lėšos bus netrukdomai pervedamos į jos teritoriją ir iš jos teritorijos pirmiausia:
2. Nepažeidžiant Europos Sąjungos nustatytų priemonių, pervedimai atliekami nepagrįstai neatidėliojant valiuta, kuria buvo atliktos investicijos, ar, investuotojui sutikus, bet kuria kita konvertuojama valiuta atitinkamą pervedimo dieną galiojantį valiutos keitimo rinkos kursą.
3. Abi Susitariančiosios Šalys taiko šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytiems pervedimams ne mažiau palankų režimą negu tas, kurį jos taiko pervedimams, susijusiems su bet kurios trečiosios valstybės investuotojų investicijomis.
7 straipsnis
Subrogacija
Jeigu viena Susitariančioji Šalis ar jos paskirtoji agentūra (pirmoji Susitariančioji Šalis) sumoka pagal suteiktą garantiją ar draudimo sutartį, susijusią su kitos Susitariančiosios Šalies (antroji Susitariančioji Šalis) teritorijoje esančia investicija, antroji Susitariančioji Šalis pripažįsta:
a) kompensaciją gavusios šalies visų teisių ir reikalavimų perdavimą pirmajai Susitariančiajai Šaliai pagal įstatymą arba pagal teisinį sandorį ir
8 straipsnis
Investicinių ginčų sprendimas
1. Vienos Susitariančiosios Šalies ir kitos Susitariančiosios Šalies investuotojo ginčai, susiję su jo investicijomis pirmosios teritorijoje, sprendžiami, jei įmanoma, draugiškai. Investuotojas apie kilusį ginčą raštu praneša Susitariančiajai Šaliai, kurios teritorijoje atliktos investicijos, kartu pateikdamas išsamią informaciją.
2. Jei per šešis mėnesius nuo to laiko, kai buvo gautas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas pranešimas raštu, tokio ginčo nepavyko išspręsti draugiškai, bet kuri ginčo šalis turi teisę perduoti ginčą spręsti:
i) Tarptautiniam investicinių ginčų sprendimo centrui (ICSID), įsteigtam pagal Konvenciją dėl valstybių ir kitų valstybių fizinių bei juridinių asmenų investicinių ginčų sprendimo, priimtą 1965 m. kovo 18 d. Vašingtone,
ii) ad hoc arbitražui, sudarytam pagal Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) arbitražo procedūros taisykles. Šios taisyklės gali būti pakeistos ginčo šalių rašytiniu susitarimu.
3. Jei kilus ginčui jo šalys nusprendė perduoti jį spręsti vienai iš arbitražo institucijų, nurodytų šio straipsnio 2 dalies b punkte, jos atsisako teisės kreiptis į kitą arbitražą.
4. Arbitražo sprendimai yra galutiniai ir privalomi ginčo šalims. Abi Susitariančiosios Šalys nedelsdamos vykdo šiuos sprendimus, pripažintus pagal atitinkamos Susitariančiosios Šalies įstatymus ir kitus teisės aktus, ir imasi priemonių juos veiksmingai įgyvendinti savo teritorijoje.
9 straipsnis
Ginčų tarp Susitariančiųjų Šalių sprendimas
1. Bet koks ginčas tarp Susitariančiųjų Šalių dėl šio Susitarimo aiškinimo ar taikymo, kiek įmanoma, sprendžiamas diplomatiniais kanalais.
2. Jeigu Susitariančiosioms Šalims nepavyksta susitarti per šešis mėnesius nuo ginčo pradžios, ginčas bet kurios Susitariančiosios Šalies prašymu perduodamas nagrinėti arbitražui.
3. Arbitražas sudaromas kiekvienu atskiru atveju taip: per 2 mėnesius nuo dienos, kai viena Susitariančioji Šalis gauna pranešimą iš kitos Susitariančiosios Šalies apie prašymą ginčą spręsti arbitraže, abi Susitariančiosios Šalys paskiria po vieną arbitrą. Šie du arbitrai per du mėnesius išrenka trečią arbitrą, kuris turi būti trečiosios valstybės pilietis. Abiem Susitariančiosioms Šalims pritarus, trečiasis arbitras skiriamas arbitražo pirmininku.
4. Jeigu per šio straipsnio 3 dalyje nurodytą laikotarpį arbitražas nebuvo sudarytas ir jei nėra jokio kito susitarimo, bet kuri Susitariančioji Šalis gali prašyti Tarptautinio Teisingumo Teismo pirmininką atlikti reikiamus paskyrimus. Jeigu pirmininkas yra vienos Susitariančiosios Šalies valstybės pilietis arba dėl kitų priežasčių negali atlikti nurodytos funkcijos, atlikti reikalingus paskyrimus prašoma Tarptautinio Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojo. Jeigu pirmininko pavaduotojas yra vienos Susitariančiosios Šalies valstybės pilietis arba jis taip pat negali atlikti nurodytos funkcijos, reikalingą paskyrimą atlikti prašoma kito pagal vyresnumą Tarptautinio Teisingumo Teismo nario, kuris nėra Susitariančiosios Šalies valstybės pilietis.
5. Arbitražas pats nustato savo darbo tvarką. Arbitražas sprendimus priima balsų dauguma. Sprendimai yra galutiniai ir privalomi abiem Susitariančiosioms Šalims.
6. Abi Susitariančiosios Šalys apmoka išlaidas, susijusias su savo paskirto arbitro veikla ir su jų atstovavimu nagrinėjant ginčą arbitraže; išlaidas, susijusias su arbitražo pirmininko veikla, ir kitas išlaidas abi Susitariančiosios Šalys dengia po lygiai. Tačiau arbitražas gali nuspręsti, kad didesnę išlaidų dalį padengs viena Susitariančioji Šalis, ir toks sprendimas privalomas abiem Susitariančiosioms Šalims.
10 straipsnis
Didesnio palankumo nuostatos
Jeigu vienos Susitariančiosios Šalies valstybės įstatymai arba įsipareigojimai pagal tarptautinę teisę, kurie tarp Susitariančiųjų Šalių galioja dabar ar bus priimti vėliau, suteikia kitos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijoms palankesnį režimą negu šis Susitarimas, taikomas palankesnis režimas.
11 straipsnis
Konsultacijos
12 straipsnis
Susitarimo taikymas
1. Šis Susitarimas taikomas toms investicijoms, kurias vienos Susitariančiosios Šalies investuotojai atliko kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje pagal šios įstatymus ir kitus teisės aktus ir iki šio Susitarimo įsigaliojimo, ir po jo įsigaliojimo, tačiau netaikomas su investicijomis susijusiems ginčams, kurie iškilo ar galėjo kilti iki šio Susitarimo įsigaliojimo, ar bet kurioms pretenzijoms, kurios buvo išnagrinėtos iki šio Susitarimo įsigaliojimo.
13 straipsnis
Pakeitimai
Šio Susitarimo įsigaliojimo metu ar bet kuriuo metu vėliau šio Susitarimo nuostatos gali būti keičiamos taip, kaip Susitariančiosios Šalys raštu susitaria. Tokie pakeitimai įsigalioja nuo antrojo pranešimo diplomatiniais kanalais, kuriuo viena Susitariančioji Šalis praneša kitai Susitariančiajai Šaliai apie visų jiems įsigalioti reikalingų vidaus procedūrų įvykdymą, gavimo dienos.
14 straipsnis
Susitarimo įsigaliojimas, galiojimo laikas ir nutraukimas
1. Šis Susitarimas įsigalioja nuo antrojo pranešimo diplomatiniais kanalais, kuriuo viena Susitariančioji Šalis praneša kitai Susitariančiajai Šaliai apie visų šiam Susitarimui įsigalioti reikalingų vidaus procedūrų įvykdymą, gavimo dienos.
2. Šis Susitarimas galioja penkiolika (15) metų. Pasibaigus šiam laikotarpiui, jis galioja ir toliau tol, kol pasibaigia dvylika (12) mėnesių nuo tos dienos, kai viena Susitariančioji Šalis raštu praneša kitai Susitariančiajai Šaliai apie šio Susitarimo nutraukimą.
3. Investicijoms, atliktoms iki šio Susitarimo nutraukimo dienos, dar dešimt (10) metų nuo šios dienos galioja šio Susitarimo 1–12 straipsnių nuostatos.
Pasirašytas 2005 m. lapkričio 21 d. Sofijoje dviem egzemplioriais, lietuvių, bulgarų ir anglų kalbomis, visi tekstai yra autentiški. Kilus nesutarimų dėl šio Susitarimo aiškinimo, remiamasi tekstu anglų kalba.
LIETUVOS RESPUBLIKOS |
BULGARIJOS RESPUBLIKOS |
VYRIAUSYBĖS VARDU |
VYRIAUSYBĖS VARDU |