Byla Nr. 7/03-41/03-40/04-46/04-5/05-7/05-17/05
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 131 STRAIPSNIO 4 DALIES (2001 M. RUGSĖJO 11 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 234 STRAIPSNIO 5 DALIES (2003 M. BALANDŽIO 10 D., 2003 M. RUGSĖJO 16 D. REDAKCIJOS), 244 STRAIPSNIO 2 DALIES (2003 M. BALANDŽIO 10 D., 2003 M. RUGSĖJO 16 D. REDAKCIJOS), 407 STRAIPSNIO (2003 M. BIRŽELIO 19 D. REDAKCIJA), 408 STRAIPSNIO 1 DALIES (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), 412 STRAIPSNIO 2 IR 3 DALIŲ (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), 413 STRAIPSNIO 5 DALIES (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), 414 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR DĖL PAREIŠKĖJO – ŠIAULIŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMO PRAŠYMŲ IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 410 STRAIPSNIS (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA) NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2006 m. sausio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo – Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo atstovui teisėjui Olegui Šibkovui,
suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Raimondui Šukiui, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam patarėjui Mindaugui Girdauskui ir šio departamento patarėjui Giriui Ivoškai,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 bei 105 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2005 m. gruodžio 15 d. išnagrinėjo bylą Nr. 7/03-41/03-40/04-46/04-5/05-7/05-17/05 pagal šiuos prašymus:
1) pareiškėjo – Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 23 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 131 straipsnio 4 dalis (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, ribojama asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, teisė skųsti prokuroro nutarimą teismui, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai;
2) pareiškėjo -Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2003 m. spalio 27 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 244 straipsnio 2 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai;
3) pareiškėjo -Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. spalio 6 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai;
4) pareiškėjo – Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 29 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 244 straipsnio 2 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai;
5) pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 14 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 244 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis, 410 straipsnis, 412 straipsnio 2 dalis, 413 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai;
6) pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 25 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 244 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis, 410 straipsnis, 412 straipsnio 2 dalis, 413 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai;
7) pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 29 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 244 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis, 410 straipsnis, 412 straipsnio 2 dalis, 413 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 6 d. sprendimu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 23 d. ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2003 m. spalio 27 d. prašymai sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 7/03-41/03.
Konstitucinio Teismo 2005 m. spalio 10 d. sprendimu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo prašymai, sujungti į bylą Nr. 7/03-41/03, ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. spalio 6 d. prašymas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 29 d. prašymas, Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 14 d., 2005 m. vasario 25 d. bei 2005 m. rugpjūčio 29 d. prašymai sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 7/03-41/03-40/04-46/04-5/05-7/05-17/05.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas nagrinėjo skundą dėl prokuroro nutarimo, kuriuo buvo atsisakyta kelti baudžiamąją bylą suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, dalies panaikinimo. Teismas 2002 m. gruodžio 23 d. nutartimi skundo nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar tuo metu galiojusio Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir anksčiau galiojęs BPK) 131 straipsnio 4 dalis (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, ribojama asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, teisė skųsti prokuroro nutarimą teismui, neprieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai. Prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2003 m. sausio 8 d.
2. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2003 m. spalio 27 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atidėjo ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK arba naujasis BPK) 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 244 straipsnio 2 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai. Prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2003 m. lapkričio 18 d.
3. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2004 m. spalio 6 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atidėjo ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai. Prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2004 m. spalio 11 d.
4. Pareiškėjas – Panevėžio miesto apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2004 m. spalio 29 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atidėjo ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 244 straipsnio 2 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai. Prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2004 m. lapkričio 30 d.
5. Pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2005 m. vasario 14 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atidėjo ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 244 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis, 410 straipsnis, 412 straipsnio 2 dalis, 413 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai. Prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2005 m. kovo 14 d.
6. Pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2005 m. vasario 25 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atidėjo ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 244 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis, 410 straipsnis, 412 straipsnio 2 dalis, 413 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai. Prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2005 m. kovo 23 d.
7. Pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 2005 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atidėjo ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 244 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai, ar Baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnis, 410 straipsnis, 412 straipsnio 2 dalis, 413 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai. Prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2005 m. rugsėjo 21 d.
II
1. Pareiškėjo – Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 23 d. prašymas ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalis (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, ribojama asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, teisė skųsti prokuroro nutarimą teismui, grindžiamas šiais argumentais.
Pagal anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalį (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) apskųsti teismui prokuroro nutarimą atsisakyti kelti baudžiamąją bylą galėjo tik pareiškėjas, o asmuo, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą, šios teisės neturėjo. Tuo tarpu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, todėl pareiškėjas suabejojo, ar anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalis (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, ribojama asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, teisė skųsti prokuroro nutarimą teismui, neprieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.
2. Pareiškėjo – Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2003 m. spalio 27 d. prašymas ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 ir 3 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), ir pareiškėjo – Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. spalio 6 d. prašymas ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 ir 3 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), grindžiami šiais argumentais.
2.1. BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nustatyta, kad baudžiamųjų bylų dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 139 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 148, 152, 154, 155, 165, 168 straipsniuose, 187 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 188, 313 straipsniuose, procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ir kad ikiteisminis tyrimas šiose bylose neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus. BPK 408 straipsnio 1 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis, kuris teisme įgyja privataus kaltintojo statusą. BPK 412 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kokie duomenys turi būti nurodyti privataus kaltinimo tvarka paduodamame nukentėjusiojo skunde ar jo teisėto atstovo pareiškime.
Pareiškėjų teigimu, asmenims, nukentėjusiems nuo BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų ir ketinantiems paduoti dėl to skundą, keliami griežtesni reikalavimai nei nukentėjusiems nuo kitų nusikalstamų veikų. Antai BPK 166 straipsnio 1 dalyje skundui, pareiškimui ar pranešimui, pagal kurį yra pradedamas ikiteisminis tyrimas, nėra keliama jokių reikalavimų, taigi tam, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, pakanka kokiu nors būdu informuoti ikiteisminio tyrimo įstaigą apie nusikalstamą veiką. Pradėjus ikiteisminį tyrimą nustatyti kaltą asmenį ir įrodyti jo kaltę turi ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Tuo tarpu privataus kaltinimo bylų procese nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas privalo pats nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, šios veikos padarymo aplinkybes, liudytojus ir kt., nes pagal BPK 412 straipsnio 2 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) privataus kaltinimo tvarka paduodamame skunde ar pareiškime, be kitų duomenų, turi būti nurodyta ir nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, padariniai, kitos esminės aplinkybės, įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta.
Pagal Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Konstitucijos 21, 22, 23, 24 straipsniai užtikrina žmogaus teises į asmens, privataus gyvenimo, nuosavybės, būsto neliečiamumą nepriklausomai nuo to, kokio dydžio žala asmeniui padaryta. Pareiškėjų nuomone, reikalavimas, kad nuo tam tikrų BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų ir iš kitų išskirtų nusikalstamų veikų (kuriomis kėsinamasi į asmenį, jo privatų gyvenimą, nuosavybę, būstą) nukentėję asmenys patys surinktų duomenis apie padarytą nusikalstamą veiką, nustatytų kaltą asmenį ir galimus liudytojus, lemia, kad šie asmenys atsiduria nevienodoje padėtyje, palyginti su nuo kitų nusikalstamų veikų nukentėjusiais asmenimis, nes, kaip pažymi pareiškėjai, nuo nusikalstamų veikų nukentėjusių asmenų teisės ir galimybės nustatyti nusikalstamos veikos aplinkybes, ypač kaltą asmenį, palyginti su ikiteisminio tyrimo pareigūnų galimybėmis, yra ribotos. Todėl pareiškėjams kilo abejonių, ar nurodytos BPK 407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ir 412 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui.
2.2. Pareiškėjų prašymuose pažymima, kad BPK 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurioje nustatyti reikalavimai privataus kaltinimo tvarka paduodamo skundo ar pareiškimo turiniui, yra susijusi su šio straipsnio 3 dalimi (2002 m. kovo 14 d. redakcija), pagal kurią šio straipsnio reikalavimų neatitinkantis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Pareiškėjų nuomone, dėl BPK 412 straipsnio 3 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo asmenys, nukentėję nuo BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų, atsiduria nevienodoje padėtyje, palyginti su nuo kitų nusikalstamų veikų nukentėjusiais asmenimis, kurių skundą gavęs prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas motyvuotu nutarimu gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai skunde nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi (BPK 168 straipsnio 1 ir 2 dalys). BPK 166 ir 168 straipsniuose nustatytas teisinis reguliavimas užtikrina, kad dėl paduoto skundo, pareiškimo ar pranešimo apie nusikalstamą veiką bus priimtas procesinis sprendimas, kurį, beje, galima apskųsti, ir, esant pagrindui, bus pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tuo tarpu nuo BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų nukentėję asmenys net negali paduoti skundo dėl nusikalstamos veikos, jeigu nežino, kas tą veiką padarė, nes pagal BPK 412 straipsnio 3 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) toks skundas ar pareiškimas, kuriame nėra nurodyta, pavyzdžiui, įtariamo asmens vardas ir pavardė, nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Todėl pareiškėjai mano, kad BPK 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės įstatymui principui.
Be to, pareiškėjai abejoja, ar BPK 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjų teigimu, asmuo, kurio teisės ar laisvės pažeistos, padarius prieš jį kurią nors iš BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) išvardytų nusikalstamų veikų, tačiau negalintis nurodyti įtariamo asmens duomenų ar nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, iš esmės praranda galimybę kreiptis į teismą dėl savo pažeistos teisės gynimo, nes teismas privalo jam grąžinti reikalavimų neatitinkantį skundą ir nėra numatyta galimybės tokį teismo sprendimą apskųsti. Toks asmuo negali kreiptis ir į ikiteisminio tyrimo įstaigą, kad jo pareiškimas būtų išnagrinėtas ir perduotas teismui bendra tvarka, nes pagal BPK 417 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjus, kad įtariamojo veika turi šio kodekso 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų požymių, tyrimą atliekantis pareigūnas išaiškina nukentėjusiajam šio teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka ir pradėtą ikiteisminį tyrimą nutraukia. Pareiškėjų teigimu, esmės nekeičia ir BPK 409 straipsnio 2 dalies nuostata, kad prokuroras turi teisę bet kuriuo privataus kaltinimo bylos proceso metu, iki įrodymų tyrimo pradžios, pateikti teismui rašytinį pareiškimą, kad šioje byloje palaikys valstybinį kaltinimą, ir šiuo atveju byla perduodama prokurorui, nes prokuroras gali įstoti į bylą tik jau pradėjus ją nagrinėti teisme, t. y. teismui jau priėmus privataus kaltinimo skundą, be to, tai yra prokuroro teisė, o ne pareiga.
2.3. Pareiškėjams taip pat kilo abejonių, ar BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teismų nepriklausomumo principui. BPK 413 straipsnio 5 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad jeigu nukentėjusysis ir (arba) jo teisėtas atstovas ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo nesusitaiko, teisėjas priima nutartį nukentėjusiojo skundą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi nukentėjusiajam ir kaltinamajam nesusitaikius teismas neturi kito pasirinkimo, kaip perduoti privataus kaltinimo bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tuo tarpu pagal BPK 232 straipsnį, nustatantį, kokios nutartys gali būti priimamos rengiant nagrinėti teisme įprastas baudžiamąsias bylas, teisėjas turi daugiau galimybių: 1) perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje; 2) perduoti bylą pagal teismingumą; 3) perduoti bylą prokurorui; 4) išskirti bylą į kelias ar kelias bylas sujungti į vieną; 5) atidėti bylos nagrinėjimą; 6) nutraukti bylą. Tad, pareiškėjų nuomone, BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), pagal kurią teisėjas privalo bet kokį privataus kaltinimo skundą, net jeigu kaltinimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje ir negali priimti kito sprendimo, pažeidžia teismo nepriklausomumą.
Be to, pareiškėjų teigimu, kitų, BPK 232 straipsnyje numatytų, sprendimų teismas negali priimti ir vėliau, perdavus privataus kaltinimo bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nes pagal BPK 254 straipsnį nagrinėjimo teisme metu byla gali būti nutraukta tik nustačius BPK 3 straipsnio 1 dalies 2-9 punktuose numatytas aplinkybes arba BK 36-40, 93 straipsniuose, 114 straipsnio 3 dalyje, 259 straipsnio 3 dalyje ir 291 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus pagrindus. Pagal BPK 254 straipsnį bylos nagrinėjimas negali būti nutrauktas ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taigi, pareiškėjų manymu, net jeigu privataus kaltinimo skundas ar pareiškimas yra akivaizdžiai nepagrįstas ar tiesiog absurdiškas, per visą privataus kaltinimo bylos nagrinėjimo procesą teismas negali nutraukti tokios bylos nagrinėjimo ir jį pabaigti gali tik priimdamas nuosprendį.
2.4. BPK 414 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad teisėjas, priimdamas nutartį nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje, turi teisę prašyti ikiteisminio tyrimo įstaigą per nustatytą laikotarpį ištirti bylos aplinkybes, kurių teismas negali nustatyti, o bylą tam laikui atidėti. Pareiškėjai savo abejones dėl šios nuostatos atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai ir 118 straipsnio 1 daliai grindžia tuo, kad, jų nuomone, ši nuostata sudaro prielaidas teismui vykdyti jam nebūdingas funkcijas.
Pareiškėjų teigimu, nukentėjusiojo galimybės pateikti teismui reikiamus įrodymus yra ribotos, todėl BPK 414 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) numatyta teismo teisė kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigą iš esmės virsta pareiga pačiam surinkti sprendimui priimti būtinus įrodymus. Pareiškėjų nuomone, teismo pavedimas ikiteisminio tyrimo įstaigai ištirti bylos aplinkybes vertintinas kaip teismui nebūdingos funkcijos vykdymas – įrodymų rinkimas, t. y. ne kaip teisingumo vykdymas, o kaip baudžiamasis persekiojimas. Pareiškėjai teigia, kad priklausomai nuo to, kokie įrodymai bus pateikti, gali būti sudarytos prielaidos manyti, jog teismas palaiko vieną arba kitą bylos šalį; tai būtų pagrindas kitai šaliai abejoti teismo nešališkumu ir nepriklausomumu.
Pasak pareiškėjų, procesinių priemonių kontroliuoti ikiteisminį tyrimą turi prokuroras. Pagal Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalį (2003 m. kovo 20 d. redakcija) ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Pareiškėjų nuomone, prokurorui nedalyvaujant privataus kaltinimo procese, teismas, duodamas pavedimą ikiteisminio tyrimo įstaigai, vykdo prokurorui būdingą funkciją; tai leidžia manyti, kad teismo veiksmuose atsiranda teisingumo vykdymui nebūdingų baudžiamojo persekiojimo elementų, sudarančių prielaidas abejoti teismo nešališkumu.
3. Pareiškėjo – Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 29 d. prašymas ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), ir pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 14 d., 2005 m. vasario 25 d. bei 2005 m. rugpjūčio 29 d. prašymai ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja BPK 407, 410 straipsniai, 412 straipsnio 2 dalis, 413 straipsnio 5 dalis, grindžiami šiais argumentais.
3.1. Pareiškėjų teigimu, BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) bei 412 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), o Šiaulių rajono apylinkės teismo manymu – ir BPK 410 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu asmenys, nukentėję nuo BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, yra išskiriami iš visų kitų nuo nusikalstamų veikų nukentėjusių asmenų, jiems yra keliami didesni reikalavimai kreipiantis į atitinkamas valstybės institucijas dėl nusikalstamų veikų ištyrimo ir kaltų asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Įstatymas reikalauja, kad kreipdamasis į teismą privataus kaltinimo tvarka nukentėjusysis pats surinktų ir skunde nurodytų duomenis apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei kaltinamą asmenį, tačiau nesuteikia jam procesinių galimybių šiuos duomenis gauti. Taigi, pareiškėjų nuomone, asmenys, nukentėję nuo BPK 407 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų, atsiduria nelygioje padėtyje, palyginti su nuo kitų nusikalstamų veikų nukentėjusiais asmenimis, nes įstatymų leidėjas atėmė iš jų galimybę naudotis kai kuriomis procesinėmis teisėmis.
3.2. Pareiškėjų teigimu, BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurioje numatytas tik vienas galimas priimti procesinis sprendimas, kai privataus kaltinimo skundą padavęs nukentėjusysis ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo nesusitaiko, suponuoja, kad nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų padėtis privataus kaltinimo bylose ir bylose, kuriose palaikomas valstybinis kaltinimas, yra nevienoda jų bylose galimų priimti procesinių sprendimų požiūriu. Todėl pareiškėjai abejoja, ar BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
4. Pareiškėjo – Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2003 m. spalio 27 d. prašymas, pareiškėjo – Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 29 d. prašymas ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 244 straipsnio 2 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 14 d., 2005 m. vasario 25 d. bei 2005 m. rugpjūčio 29 d. prašymai ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 244 straipsnio 2 dalis, grindžiami šiais argumentais.
BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nustatyta, kad bylos nagrinėjimas atidedamas, kai įstatymų numatytais atvejais kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas; BPK 244 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nustatyta, kad bylos nagrinėjimas atidedamas inter alia šio kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte numatytu atveju. Tuo tarpu Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Pareiškėjų nuomone, sąvokos „bylos nagrinėjimo atidėjimas“ ir „bylos nagrinėjimo sustabdymas“ nėra tapačios. Atidėjus nagrinėjimą byloje yra skaičiuojami procesiniai terminai, gali būti rengiami teismo posėdžiai ir atliekami kiti procesiniai veiksmai. Naujajame BPK sąvokos „bylos nagrinėjimo sustabdymas“ nėra, tačiau, pareiškėjų manymu, sustabdžius bylos nagrinėjimą joje nebūtų skaičiuojami procesiniai terminai, nebūtų atliekami jokie procesiniai veiksmai. Kadangi BPK nenumato galimybės sustabdyti bylos nagrinėjimą, teismai, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą, negali sustabdyti nagrinėjamų privataus kaltinimo bylų; tai, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiojo specialisto G. Ivoškos ir šio departamento vyresniojo patarėjo M. Girdausko rašytiniai paaiškinimai, taip pat Seimo nario R. Šukio raštas, kuriame pritariama M. Girdausko pateiktiems paaiškinimams. Paaiškinimuose teigiama, kad ginčijami straipsniai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai.
1. G. Ivoškos pozicija dėl anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalies (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai grindžiama šiais argumentais.
1.1. Pagal anksčiau galiojusį BPK baudžiamoji byla negalėjo būti keliama, o iškelta byla turėjo būti nutraukiama, jeigu buvo suėję senaties terminai (5 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Patraukimo baudžiamojon atsakomybėn (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties teisinė reikšmė yra ta, kad suėjus senaties terminui baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką taikymas asmeniui tampa beprasmis, nes asmuo, atitinkantis baudžiamajame įstatyme nurodytas sąlygas, laikomas visuomenei nepavojingu. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis yra laikotarpis, per kurį turi būti baigtas veikos ikiteisminis tyrimas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu nėra pagrindo baudžiamajai bylai iškelti, taip pat jeigu yra aplinkybių, kurios bylą daro negalimą, prokuroras, tardytojas, kvotos organas, teisėjas ar teismas atsisako iškelti baudžiamąją bylą. G. Ivoškos teigimu, taikant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą yra įgyvendinamas teisingumo principas, taip pat įgyvendinami asmens, atitinkančio visas būtinas netraukimo baudžiamojon atsakomybėn sąlygas, teisėti lūkesčiai. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, jeigu senaties terminas sueina per ikiteisminį tyrimą, teisėsaugos institucijos turi pareigą šį tyrimą nutraukti (atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą, ją nutraukti) net ir tuo atveju, kai įtariamasis (kaltinamasis) su tuo nesutinka ir nori, kad galutinį sprendimą jo byloje priimtų teismas; tokiais atvejais tęsti ikiteisminį tyrimą būtų beprasmiška, nes proceso veiksmai, kuriems reikalingos darbo ir finansinės sąnaudos, būtų atliekami iš anksto žinant, kad asmuo nebus nubaustas kriminaline bausme. Pasak G. Ivoškos, asmens, kurio atžvilgiu priimtas nutarimas atsisakyti kelti baudžiamąją bylą, siekis, kad būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis, yra nepagrįstas baudžiamojo proceso ekonomiškumo požiūriu; be to, suėjus senaties terminams teisėti lūkesčiai įgyvendinami nekeliant baudžiamosios bylos (nutraukiant ikiteisminį tyrimą), o ne toliau tiriant veiką, dėl kurios apkaltinamasis nuosprendis vis tiek nebūtų priimtas. Todėl, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 3 ir 4 dalyse buvo pagrįstai nenumatyta asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta iškelti baudžiamąją bylą, teisė apskųsti tokį nutarimą (nutartį).
1.2. Suinteresuoto asmens atstovo manymu, tai, kad tarp anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnyje išvardytų subjektų, turinčių teisę apskųsti nutarimą (nutartį) atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą, nebuvo nurodytas asmuo, kurio atžvilgiu atsisakyta tą bylą iškelti, laikytina atsitiktine įstatymo spraga, kurią galėjo pašalinti teismas, nagrinėjantis bylą, inter alia taikydamas analogiją. Antai anksčiau galiojusio BPK 5 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta kaltinamojo teisė prieštarauti tam, kad byla būtų nutraukta suėjus senaties terminams; taigi kaltinamasis galėjo siekti, kad būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis ir neginčytinai konstatuota, kad jis yra nekaltas, o ne išvengęs bausmės tik todėl, kad suėjo senaties terminas. Šiame kontekste suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad nors baudžiamojoje teisėje įstatymo analogija neleidžiama, kitose viešosios teisės, kuriai priskirtina ir baudžiamojo proceso teisė, šakose teismui neleidžiama taikyti analogijos ir šitaip užpildyti teisės spragų tik tuo atveju, kai tai susiję su pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimu, tad nagrinėjamu atveju šis draudimas netaikytinas.
1.3. Pagal Konstitucijos 6 straipsnį kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Todėl, suinteresuoto asmens atstovo manymu, nors anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalyje nebuvo numatyta asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta iškelti baudžiamąją bylą, teisė apskųsti tokį nutarimą (nutartį), jis galėjo ginti savo teises tiesiogiai remdamasis Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.
2. M. Girdausko pozicija dėl BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punkto (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 410 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 ir 3 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 414 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Konstitucijai grindžiama šiais argumentais.
2.1. Privatus kaltinimas – baudžiamojo proceso institutas, turintis šimtametes tradicijas ir žinomas daugelyje Europos valstybių. Privataus kaltinimo bylų proceso reglamentavimo ypatumus lemia tai, kad šiame procese pirmiausia siekiama sutaikyti konfliktuojančius asmenis. Kitas baudžiamojo proceso tikslas – nustatyti, ar įtariamas, kaltinimas asmuo yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, ir, jeigu yra pagrindas, teisingai jį nubausti – yra įgyvendinamas tik jeigu sutaikyti nepavyksta.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, iš Konstitucijos 118 straipsnio, kuriame inter alia nustatyta, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokurorai, išplaukia ir nevalstybinio, t. y. privataus, kaltinimo galimybė. Tačiau privataus kaltinimo tvarka turi būti taikoma tik tada, kai nėra pagrindo manyti, kad baudžiamajame procese turėtų būti atliekamas ikiteisminis tyrimas ir palaikomas valstybinis kaltinimas, kurių būtinumą lemia viešojo intereso apsauga. M. Girdausko teigimu, privataus kaltinimo galimybė BPK numatyta tik dėl nesunkių nusikalstamų veikų ir vienos apysunkės nusikalstamos veikos (BK 152 straipsnio 2 dalis).
Pasak suinteresuoto asmens atstovo, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą, taip pat ir baudžiamajame procese, negali būti įgyvendinta bet kokiu būdu; įstatyme gali ir turi būti įtvirtinti pagrįsti reikalavimai, kuriuos asmuo turi įvykdyti, kad įgyvendintų teisę kreiptis į teismą. Nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu savaime nepažeidžia konstitucinio asmenų lygybės principo.
Pagal BPK 409 straipsnio 3 dalį (2004 m. liepos 8 d. redakcija) ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų šio kodekso 407 straipsnyje, atliekamas bendra tvarka, jeigu nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo nėra žinomas. Taigi ginčijamos BPK nuostatos numato pareigą asmenims, nukentėjusiems nuo BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų ir siekiantiems pradėti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo tvarka, įtariamą asmenį nurodyti tik tuomet, kai jis jiems yra žinomas. M. Girdausko nuomone, toks reikalavimas yra pagrįstas. Be to, pagal BPK 412 straipsnio 2 dalį yra reikalaujama skunde nurodyti esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir liudytojus, tad visiškai išsamių ir tikslių duomenų nereikalaujama. Vertinant, ar nukentėjusiojo skundas atitinka įstatymo reikalavimus, turi būti vadovaujamasi ir protingumo principu. Taigi, suinteresuoto asmens atstovo manymu, ginčijamuose BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas neužkerta kelio asmenims, nukentėjusiems nuo BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, pradėti baudžiamąjį procesą.
Suinteresuoto asmens atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad asmuo, manantis, jog nukentėjo nuo BPK 407 straipsnyje nurodytos veikos, ir norintis pradėti dėl jos baudžiamąjį procesą, turi teisę į advokato pagalbą. Advokatas, naudodamasis inter alia Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 44 straipsnyje įtvirtintomis teisėmis, gali rinkti duomenis, kurie pagal BPK 412 straipsnį turi būti nurodyti skunde; be to, jo teises užtikrina BK 231 straipsnis, nustatantis atsakomybę už trukdymą bet kokiu būdu advokatui atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas.
Kita vertus, BPK 409 straipsnyje nustatyta ir tai, kad jeigu BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras; tokiu atveju ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme vyksta bendra tvarka. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme yra įtvirtinti prokuratūros įgaliojimai ginti viešąjį interesą. M. Girdausko nuomone, dėl viešojo intereso reikia pradėti ikiteisminį tyrimą, kai asmuo, nukentėjęs nuo BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, negali pateikti esminių duomenų, reikalingų privataus kaltinimo procesui pradėti, nes, neturėdamas teisės naudoti procesinių prievartos priemonių, tų duomenų nežino ir negali jų surinkti; tokios priežastys laikytinos svarbiomis priežastimis, numatytomis BPK 409 straipsnio 1 dalyje, ir sudaro pagrindą pradėti baudžiamąjį procesą ginant viešąjį interesą. Asmuo, manantis, kad nukentėjo nuo BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, bet negalintis pateikti minėtų duomenų, turi teisę kreiptis į prokurorą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas; prokuroro atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 168 straipsnio 4 dalis).
Suinteresuoto asmens atstovo vertinimu, ginčijamos BPK 407, 408, 412 straipsnių nuostatos numato objektyviai pateisinamus reikalavimus asmenims, siekiantiems įgyvendinti teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, ir nepažeidžia konstitucinio asmenų lygybės principo bei konstitucinės teisės kreiptis į teismą.
2.2. Suinteresuoto asmens atstovas nesutinka ir su nuomone, kad BPK 413 straipsnio 5 dalis, nustatanti, jog nukentėjusiajam ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamam asmeniui nesusitaikius teisėjas turi perduoti skundą nagrinėti teisiamajame posėdyje, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisėjų nepriklausomumo ir asmenų lygybės principams, nes nenumato teisėjo teisės priimti kitokį sprendimą (pavyzdžiui, nutraukti privataus kaltinimo procesą, kai skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas). Privataus kaltinimo tvarka pateikto skundo pagrįstumo nustatymas yra vertinimas, kurį teismas turi atlikti laikydamasis tinkamo teisinio proceso, inter alia lygybės teismui, viešumo, rungimosi principų, paisydamas teisės būti išklausytam teisme; todėl skundo pagrįstumo klausimas turi būti sprendžiamas nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje; jeigu teismas skundo pagrįstumą vertintų iki teisiamojo posėdžio, jis turėtų susiformuoti išankstinę nuostatą dėl asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką, o tai galėtų nederėti su teismo nešališkumu.
Be to, jeigu skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas teisės aspektu, – jeigu privataus kaltinimo skunde nurodyta veika nėra nusikalstama arba, nors ir yra tokia, nėra numatyta BPK 407 straipsnyje, – teismas turi įgaliojimus nepradėti privataus kaltinimo proceso, t. y. priimti sprendimą, analogišką proceso nutraukimui (nepradėjimui) bylose, kuriose palaikomas valstybinis kaltinimas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jeigu tai paaiškėja vėliau, teismas gali nutraukti bylą po to, kai priima nutartį perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 411 straipsnio 1 dalis, 232 straipsnio 7 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, teismas turi įgaliojimus nepradėti privataus kaltinimo proceso ir tam tikrais atvejais, kai skundas akivaizdžiai nepagrįstas fakto aspektu, nes pagal BPK 412 straipsnį skundas turi būti grąžintas pareiškėjui, jeigu jame nenurodyti duomenys, patvirtinantys nusikalstamos veikos aplinkybes.
M. Girdausko nuomone, nors privataus kaltinimo bylų procesą reguliuojančios BPK nuostatos įpareigoja teismą asmenims nesusitaikius perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, jos nedraudžia priimti ir kitų sprendimų, analogiškų tiems, kurie gali būti priimti bylose, kuriose palaikomas valstybinis kaltinimas (pavyzdžiui, išskirti bylą į kelias, kelias bylas sujungti į vieną, atidėti bylos nagrinėjimą, pavesti ikiteisminio tyrimo teisėjui atlikti BPK XIV skyriaus 2, 3, 4 ar 5 skirsniuose numatytą proceso veiksmą ar organizuoti šio proceso veiksmo atlikimą, bylą nutraukti, jeigu nustatytos BPK 3 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės).
2.3. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, BPK 414 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti teismo įgaliojimai prireikus savo iniciatyva surinkti baudžiamajai bylai teisingai išspręsti reikšmingus įrodymus negali būti laikomi savaime prieštaraujančiais teisei į nešališką teismą. Teismo įgaliojimai rinkti įrodymus nėra apriboti tik įkalčių ar atsakomybę sunkinančių arba tik teisinančių ar atsakomybę lengvinančių duomenų rinkimu. Teismas privalo išnaudoti visas galimybes, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta tiesa, išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus. Jeigu teismas apsiribotų vien proceso dalyvių pateiktais duomenimis, dėl to tam tikros bylai teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės galėtų likti nenustatytos arba būtų nustatytos netiksliai, kitaip tariant, nebūtų nustatytos tikrosios bylos aplinkybės. Dėl to liktų nepasiektas pagrindinis konstitucinis baudžiamojo proceso tikslas – teisėtomis priemonėmis greitai ir nuodugniai išaiškinti nusikaltimus bei juos padariusius asmenis, įkaitinti kaltininkus ir, tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, teisingai juos nubausti, kartu užtikrinant, kad baudžiamojon atsakomybėn nebūtų patrauktas ir nuteistas nekaltas asmuo.
Dėl tų pačių priežasčių minėtų teismo įgaliojimų negalima laikyti nesuderinamais ir su Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurių negalima priešpriešinti Konstitucijos 109 ir 31 straipsnių nuostatoms. Prokuroro vadovavimas ikiteisminiam tyrimui, jo organizavimas nepaneigia teismo įgaliojimų prireikus savo iniciatyva surinkti baudžiamajai bylai teisingai išspręsti reikšmingus įrodymus. Ikiteisminis tyrimas skirtas prokuroro įsitikinimui, kad būtina kreiptis į teismą palaikant valstybinį kaltinimą, suformuoti. O teismo atliekamo įrodymų rinkimo paskirtis yra kita – užtikrinti, kad būtų priimtas tikrai teisingas sprendimas, t. y. įgyvendinti teisingumą.
Be to, privataus kaltinimo bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas. Dėl to BPK 414 straipsnio 2 dalyje numatytas teisėjo pavedimas ikiteisminio tyrimo įstaigai per nustatytą laikotarpį ištirti bylos aplinkybes, kurių teismas negali nustatyti, negali būti laikomas ikiteisminio tyrimo organizavimu ar vadovavimu jam, t. y. Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje numatytų prokuroro funkcijų perėmimu.
Todėl, suinteresuoto asmens atstovo vertinimu, BPK 414 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai ir 118 straipsnio 1 daliai.
2.4. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pareiškėjų argumentai dėl BPK 410 straipsnio prieštaravimo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai yra nesusiję su šio BPK straipsnio reguliavimo dalyku.
2.5. Vertindamas BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punkto ir 244 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad įstatymas gali būti laikomas prieštaraujančiu Konstitucijai tik tuomet, kai abejonių dėl jo atitikties Konstitucijai negalima pašalinti aiškinant įstatymą ir atskleidžiant tokį jo turinį, kuris būtų suderinamas su Konstitucija. Tuo tarpu nei ginčijamos, nei kitos BPK nuostatos neįpareigoja teismo atidėjus bylos nagrinėjimą rengti teismo posėdžius, atlikti kitus procesinius veiksmus toje byloje, o bylos nagrinėjimo terminų skaičiavimą nustatančių normų atžvilgiu ginčijamos nuostatos laikytinos specialiąja norma. Todėl, M. Girdausko manymu, pagal ginčijamas BPK nuostatas atidėjus bylos nagrinėjimą joje negali būti atliekami procesiniai veiksmai ir skaičiuojami bylos nagrinėjimo terminai. Toks aiškinimas suderinamas su Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalies nuostata, kad teismas, kreipdamasis į Konstitucinį Teismą, sustabdo bylos nagrinėjimą.
IV
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro G. Švedo, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo G. Jasaičio, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Kriminalistikos ir baudžiamojo proceso katedros asistento dr. R. Merkevičiaus, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamojo proceso katedros vedėjos dr. R. Ažubalytės ir šios katedros lektorių dr. S. Juzukonio bei R. Jurkos rašytiniai paaiškinimai.
V
1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo atstovas teisėjas O. Šibkovas iš esmės pakartojo šio teismo 2003 m. spalio 27 d. nutartyje išdėstytus argumentus.
konstatuoja:
I
1. Seimas 2002 m. kovo 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 1 straipsniu patvirtino Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą. Pagal Baudžiamojo proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnį Baudžiamojo proceso kodekso įsigaliojimo data turėjo būti nustatyta atskiru įstatymu.
Seimas 2002 m. spalio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą, kuriame inter alia nustatė, kad Baudžiamojo proceso kodeksas įsigalioja nuo 2003 m. gegužės 1 d. (1 straipsnis) ir kad įsigaliojus naujajam Baudžiamojo proceso kodeksui netenka galios senasis Baudžiamojo proceso kodeksas (47 straipsnio 2 dalis).
Naujasis Baudžiamojo proceso kodeksas buvo keičiamas ir (arba) papildomas Seimo 2003 m. balandžio 8 d. priimtu Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymu, Seimo 2003 m. balandžio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, 21, 48, 50, 52, 127, 142, 143, 151, 158, 161, 163, 165, 212, 217, 232, 233, 234, 237, 244, 254, 255, 256, 266, 276, 287, 303, 318, 319, 322, 323, 326, 327, 329, 332, 342, 351, 353, 362, 375, 380, 397, 421, 440, 458, 459 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Kodekso papildymo 3621 straipsniu įstatymu, Seimo 2003 m. birželio 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 151, 168, 186, 276, 407, 409 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, Seimo 2003 m. rugsėjo 16 d. priimtu Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo Ketvirtojo skirsnio 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu, Seimo 2004 m. sausio 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 154 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymu, Seimo 2004 m. balandžio 27 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1, 51, 70, 72, 73, 74, 75, 76, 122, 437 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Kodekso papildymo 171, 691, 711, 771 straipsniais ir priedu įstatymu, Seimo 2004 m. liepos 8 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 65, 94, 103, 109, 139, 151, 154, 158, 168, 181, 218, 220, 225, 232, 237, 239, 240, 306, 313, 346, 360, 364, 370, 377, 403, 409, 418, 421, 422, 425, 426, 429, 446, 456, 457, 458 straipsnių ir XXXV skyriaus pavadinimo pakeitimo ir papildymo įstatymu, Seimo 2004 m. lapkričio 9 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 120, 121, 126 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 1321 straipsniu įstatymu, Seimo 2005 m. sausio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 50, 51, 103, 104, 106, 118, 361 ir 431 straipsnių pakeitimo įstatymu, Seimo 2005 m. lapkričio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 210, 263, 269 ir 277 straipsnių pakeitimo įstatymu.
2. Pareiškėjai prašo ištirti, ar viena iš anksčiau galiojusio BPK straipsnio dalių, reguliavusi santykius, susijusius su atsisakymu iškelti baudžiamąją bylą, neprieštaravo Konstitucijos nuostatai, įtvirtinančiai asmenų teisę kreiptis į teismą, taip pat ar tam tikri naujojo BPK straipsniai (jų dalys), reguliuojantys privataus kaltinimo bylų proceso santykius ir santykius, susijusius su bylos nagrinėjimo atidėjimu, neprieštarauja Konstitucijos nuostatoms, įtvirtinančioms asmenų lygiateisiškumą, teisę kreiptis į teismą, teisę į teisingą ir nešališką teismą, teisėjo ir teismų nepriklausomumą vykdant teisingumą, teisėjo pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą tada, kai kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, taip pat prokurorų konstitucinį statusą.
3. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Kaip Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, visos Konstitucijos nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro vieną, darnią sistemą, tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos Konstitucijos nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra.
Konstitucijos nuostatos, įtvirtinančios asmenų lygiateisiškumą, teisę kreiptis į teismą, teisę į teisingą ir nešališką teismą, teisėjo ir teismų nepriklausomumą vykdant teisingumą, teisėjo pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą tada, kai kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, prokurorų konstitucinį statusą, yra susijusios ir tarpusavyje, ir su kitomis Konstitucijos normomis bei principais.
4. Minėtos konstitucinės nuostatos aiškintinos ir konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus principas ir kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema bei pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, kontekste.
Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės bei savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją.
Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus; teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia); teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit); teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti; nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams; leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas; ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).
Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą. Taikant teisę inter alia būtina laikytis tokių iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų: teisę taikančios institucijos turi paisyti asmenų lygiateisiškumo reikalavimo; negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą (non bis in idem); atsakomybė (sankcija, bausmė) už teisės pažeidimus turi būti nustatyta iš anksto (nulla poena sine lege); veika nėra nusikalstama, jeigu tai nėra numatyta įstatyme (nullum crimen sine lege), ir kt. Konstitucinis teisinės valstybės principas reikalauja, kad jurisdikcinės ir kitos teisės taikymo institucijos būtų nešališkos, nepriklausomos, siektų nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimus priimtų tik teisės pagrindu (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. sausio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).
Konstitucinis teisinės valstybės principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje.
5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).
Nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, daromas neigiamas poveikis gyvenimo sąlygoms, žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, todėl vykdydama savo funkcijas ir veikdama visos visuomenės interesais valstybė turi priedermę užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių, kitų Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių, kiekvieno asmens ir visos visuomenės veiksmingą apsaugą inter alia nuo nusikalstamų kėsinimųsi (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Jeigu valstybė nesiimtų deramų veiksmų, kuriais siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, būtų griaunamas pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais, didėtų nepagarba teisinei tvarkai, įvairiems socialiniams institutams. Todėl pagal Konstituciją valstybė – visos visuomenės organizacija, privalanti garantuoti viešąjį interesą, turi ne tik teisę, bet ir priedermę imtis įvairių teisėtų priemonių, užkertančių kelią nusikaltimams, ribojančių bei mažinančių nusikalstamumą (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).
Valstybės nustatytos ir taikomos priemonės, užkertančios kelią nusikaltimams, ribojančios bei mažinančios nusikalstamumą, turi būti veiksmingos (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Pažymėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia demokratinės teisinės valstybės samprata, kad valstybė ne tik siekia saugoti ir ginti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, bet ir sugeba tai daryti veiksmingai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).
Asmens ir visuomenės apsaugai ir gynimui nuo nusikalstamų kėsinimųsi skirti ištekliai (materialiniai, žmogiškieji ir kt.) turi būti skirstomi ir naudojami racionaliai.
6. Demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras. Pagal Konstituciją apibrėžti, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat nustatyti baudžiamąją atsakomybę už tokias veikas galima tik įstatymu. Nusikalstamomis veikomis įstatymu gali būti pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų yra daroma žala asmens, visuomenės, valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).
7. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamas veikas nustatymu, turi plačią diskreciją, jis inter alia gali, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, įtvirtinti diferencijuotą teisinį reguliavimą ir nustatyti skirtingą baudžiamąją atsakomybę už atitinkamas nusikalstamas veikas. Tačiau ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti: įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų.
8. Iš Konstitucijos kylanti valstybės priedermė užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi suponuoja ne tik įstatymų leidėjo teisę ir pareigą įstatymais apibrėžti nusikalstamas veikas bei nustatyti baudžiamąją atsakomybę už jas, bet ir jo teisę bei pareigą reglamentuoti su nusikalstamų veikų atskleidimu bei tyrimu ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimu susijusius santykius – baudžiamojo proceso santykius. Baudžiamojo proceso santykiai įstatymu turi būti reguliuojami taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas, teisingai nubausti nusikalstamas veikas padariusius asmenis (ar kitaip pagal įstatymą išspręsti jų baudžiamosios atsakomybės klausimą), taip pat teisinės prielaidos užtikrinti, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Būtina siekti, kad būtų užtikrinta nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų asmenų teisių apsauga, taip pat kad nebūtų nepagrįstai suvaržytos asmenų, padariusių nusikalstamas veikas, teisės. Baudžiamojo proceso teisinis reglamentavimas neturi sudaryti prielaidų vilkinti nusikalstamų veikų tyrimo ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimo, taip pat prielaidų baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis ar kitomis teisėmis. Kitaip pasunkėtų valstybės konstitucinės priedermės teisėtomis priemonėmis užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą, konstitucinėmis vertybėmis grindžiamą teisinę tvarką įgyvendinimas.
Minėti iš Konstitucijos kylantys imperatyvai ne kartą buvo konstatuoti Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, kurioje formuluojama oficiali konstitucinė doktrina. Antai Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokią baudžiamųjų bylų proceso tvarką, kuri sudarytų prielaidas teisėtomis priemonėmis greitai ir nuodugniai išaiškinti nusikaltimus bei juos padariusius asmenis, įkaitinti kaltininkus ir, tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, teisingai juos nubausti (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad ne mažiau svarbu yra užtikrinti ir asmens, įtariamo, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisių apsaugą, išvengti nepagrįsto asmens baudžiamojo persekiojimo, neteisingos bausmės – nekaltas asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).
9. Įstatymu reglamentuodamas baudžiamojo proceso santykius įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją. Antai įstatymų leidėjas įstatymu gali nustatyti skirtingas baudžiamojo proceso rūšis, kartu ir baudžiamojo proceso ypatumus tiriant tam tikras nusikalstamas veikas ir (arba) nagrinėjant atskirų kategorijų baudžiamąsias bylas, inter alia skirtingas tam tikrų nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo taisykles, baudžiamojo proceso dalyvių teisinio statuso ypatumus ir kt.
Tačiau ir įgyvendindamas minėtą diskreciją įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų bei principų, inter alia pareiškėjo nurodytų Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių asmenų lygiateisiškumą, teisę kreiptis į teismą, teisę į teisingą ir nešališką teismą, teisėjo ir teismų nepriklausomumą vykdant teisingumą, teisėjo pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą tada, kai kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, taip pat prokurorų konstitucinį statusą.
Antai, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, baudžiamojo proceso teisinis reguliavimas turi būti pagrįstas konstituciniais teisėtumo, lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo nešališkumo ir nepriklausomumo, teismo ir kitų valstybės institucijų (pareigūnų), dalyvaujančių baudžiamajame procese, funkcijų atskyrimo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais principais (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).
10. Reguliuojant baudžiamojo proceso santykius turi būti paisoma ir to, kad Konstitucijoje yra įtvirtinti ikiteisminio tyrimo, baudžiamųjų bylų nagrinėjimo teisme ir valstybinio kaltinimo palaikymo baudžiamosiose bylose institutai. Šie konstituciniai institutai suponuoja tokį bendrąjį baudžiamojo proceso konstitucinį modelį: ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme yra skirtingi baudžiamojo proceso etapai; per ikiteisminį tyrimą yra renkama ir vertinama informacija, reikalinga tam, kad būtų galima nuspręsti, ar turi būti tęsiamas ikiteisminis tyrimas ir ar jį pabaigus baudžiamoji byla turi būti perduodama teismui, taip pat tam, kad būtų galima baudžiamąją bylą nagrinėti teisme ir ją teisingai išspręsti; valstybinis kaltinimas yra palaikomas nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme.
Minėto bendrojo baudžiamojo proceso modelio konstitucinis įtvirtinimas savaime nepanaikina galimybės baudžiamojo proceso santykius reguliuoti ir taip, kad tam tikrais atvejais (atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes) ikiteisminis tyrimas nebūtų atliekamas ir (arba) valstybinis kaltinimas teisme nebūtų palaikomas. Taigi Konstitucija neužkerta kelio įstatymu įtvirtinti ir tokias baudžiamojo proceso rūšis, kurios daugiau ar mažiau skiriasi nuo bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio. Tačiau tokios baudžiamojo proceso rūšys traktuotinos kaip bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio išimtys; jų nustatymas turi būti konstituciškai pagrįstas.
11. Reguliuojant baudžiamojo proceso santykius privalu paisyti konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, kad šis konstitucinis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, taip pat kad asmenys negali būti diskriminuojami ir kad jiems negali būti teikiama privilegijų.
Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
Kaip ne kartą savo aktuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas nepaneigia galimybės įstatyme nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad bendrojo baudžiamojo proceso modelio konstitucinis įtvirtinimas savaime nepanaikina galimybės baudžiamojo proceso santykius reguliuoti ir taip, kad tam tikrais atvejais ikiteisminis tyrimas nebūtų atliekamas ir (arba) valstybinis kaltinimas teisme nebūtų palaikomas, kad Konstitucija neužkerta kelio įstatymu įtvirtinti ir tokias baudžiamojo proceso rūšis, kurios daugiau ar mažiau skiriasi nuo bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio, tačiau bet kokių šio modelio išimčių nustatymas turi būti konstituciškai pagrįstas.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją teisinis reguliavimas turi būti toks, kad baudžiamojo proceso dalyviai, turintys tą patį procesinį teisinį statusą (nukentėjusieji, asmenys, įtariami padarę nusikalstamą veiką, kaltinamieji, liudytojai, gynėjai ir kt.), būtų traktuojami vienodai. Taigi tą patį procesinį statusą turintys baudžiamojo proceso dalyviai turi turėti ir tokias pačias teises bei pareigas, nebent tarp jų būtų tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinių teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principų.
Kartu pažymėtina, kad tokiu diferencijuotu baudžiamojo proceso teisinių santykių reguliavimu negali būti paneigtos ir iš Konstitucijos kylančios baudžiamojo proceso dalyvių teisės arba jų įgyvendinimas pasunkintas taip, kad taptų neįmanomas.
12. Reguliuojant baudžiamojo proceso santykius jokiais atžvilgiais negali būti pažeista Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą.
12.1. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, reiškia, jog Lietuvoje, kaip teisinėje valstybėje, kiekvienam turi būti užtikrinta galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai). Asmeniui garantuojama teisė turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą; teisę ginti savo teises ir laisves teisme turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, – teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai). Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą, aiškinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, suponuoja ir tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui.
Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – tai procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas, būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).
Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai). Priešingu atveju tektų konstatuoti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą (Konstitucinio Teismo 1994 m. vasario 14 d., 2001 m. vasario 22 d. nutarimai).
Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai). Kartu pabrėžtina, jog konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą įstatymų leidėjas gali nustatyti tik tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ir laisves, visais atvejais galėtų kreiptis į teismą tik tiesiogiai. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).
12.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos kylanti valstybės priedermė saugoti kiekvieną asmenį ir visą visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir asmens teisė į tinkamą teisinį procesą suponuoja kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės pažeistos dėl nusikalstamos veikos, teisę ginti savo teises teisme ir valstybės pareigą užtikrinti veiksmingą šios asmens teisės įgyvendinimo mechanizmą. Šioje srityje įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją: jis gali numatyti pagrindus, kuriems esant pradedamas nusikalstamos veikos tyrimas, subjektus (institucijas), pradedančius nusikalstamos veikos tyrimą, ir pan. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad reguliuodamas baudžiamojo proceso santykius įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, gali įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kad pagrindu pradėti tam tikros nusikalstamos veikos tyrimą gali būti tik paties nukentėjusio asmens (ar jo atstovo) kreipimasis (prašymas, pareiškimas, skundas ar kt.) dėl nusikalstamos veikos. Tačiau nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas neturi sudaryti teisinių prielaidų paneigti iš Konstitucijos, inter alia teisinės valstybės principo, kylančios valstybės priedermės saugoti kiekvieną asmenį ir visą visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi, dirbtinai suvaržyti ar nepagrįstai pasunkinti konstitucinės asmens teisės ginti savo teises teisme įgyvendinimo.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia, jog įstatymų leidėjas procesiniuose įstatymuose, inter alia įstatymuose, reglamentuojančiuose baudžiamojo proceso santykius, negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ir tam tikrų formalių reikalavimų, kuriuos turi atitikti teismui pateikiamas kreipimasis. Pažymėtina ir tai, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą neužkerta kelio įstatymų leidėjui nustatyti ir formalius reikalavimus, taikomus asmens kreipimuisi, pagal kurį gali būti pradedamas nusikalstamos veikos tyrimas ar baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme. Pats savaime tokių formalių reikalavimų nustatymas dar nereiškia, kad yra dirbtinai suvaržyta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą ar nepagrįstai pasunkintas šios teisės įgyvendinimas. Tačiau įstatymų leidėjas, reglamentuodamas kreipimosi į teismą tvarką ir nustatydamas tam tikrus reikalavimus, kuriuos turi atitikti teismui pateikiamas kreipimasis, inter alia reikalavimus, taikomus asmens kreipimuisi, pagal kurį pradedamas nusikalstamos veikos tyrimas ar baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad juo būtų nepagrįstai pasunkintas kokios nors asmens konstitucinės teisės ar teisėto intereso, inter alia ir asmens teisės į teisminę gynybą, įgyvendinimas ar apskritai jis taptų neįmanomas. Priešingu atveju būtų pažeista Konstitucija, inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į teisminę gynybą, iš teisinės valstybės principo kylanti asmens, visuomenės teisė į saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir asmens teisė į tinkamą teisinį procesą.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją įstatymais baudžiamojo proceso santykiai turi būti reguliuojami taip, kad baudžiamojo proceso teisinių santykių subjektai, kurie mano, jog jų teisės pažeistos, turėtų teisę savo teises ginti teisme nepriklausomai nuo savo teisinio statuso baudžiamajame procese. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti asmens konstitucinę teisę į teisminę gynybą, taigi ir Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį.
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas baudžiamojo proceso santykius, gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų leidžiama asmeniui piktnaudžiauti konstitucine teise kreiptis į teismą, kai tokiam kreipimuisi nėra jokio pagrindo.
13. Reguliuojant baudžiamojo proceso santykius turi būti paisoma ir Konstitucijoje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos imperatyvo. Šio konstitucinio imperatyvo turi būti laikomasi ne tik nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, bet ir per ikiteisminį tyrimą. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų, kartu ir svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime pabrėžė, jog ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio – priešingu atveju galėtų būti pažeista žmogaus orumas ir garbė, pakenkta įvairioms asmens teisėms ir laisvėms.
14. Minėta, kad Konstitucijoje įtvirtinti ikiteisminio tyrimo, baudžiamųjų bylų nagrinėjimo teisme ir valstybinio kaltinimo palaikymo baudžiamosiose bylose institutai suponuoja tokį bendrąjį baudžiamojo proceso konstitucinį modelį, pagal kurį ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme yra atskiri baudžiamojo proceso etapai.
Minėta, kad per ikiteisminį tyrimą yra renkama ir vertinama informacija, reikalinga tam, kad būtų galima nuspręsti, ar turi būti tęsiamas ikiteisminis tyrimas ir ar jį pabaigus baudžiamoji byla turi būti perduodama teismui, taip pat tam, kad būtų galima perduotą baudžiamąją bylą nagrinėti teisme ir ją teisingai išspręsti.
14.1. Įstatymu reguliuojant ikiteisminį tyrimą ir jį atliekant turi būti laikomasi Konstitucijos normų ir principų, įtvirtinančių inter alia asmenų lygiateisiškumą, žmogaus laisvės neliečiamumą, draudimą žeminti žmogaus orumą, žmogaus asmens, privataus gyvenimo, būsto neliečiamumą, nuosavybės neliečiamumą, nekaltumo prezumpciją, asmens teisę į teisminę gynybą ir teisę turėti advokatą.
Ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas objektyviai, kvalifikuotai, nešališkai, išsamiai, per šį tyrimą turi būti surinkta tiek informacijos, kad jos pakaktų teisingai išspręsti baudžiamąją bylą teisme.
Ikiteisminis tyrimas negali būti toks, kad jo trūkumai kliudytų teismui teisingai išspręsti asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimą. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad jeigu ikiteisminis tyrimas yra atliktas nekvalifikuotai, neišsamiai ar turi kitų trūkumų, ikiteisminį tyrimą (ar atskirus jo veiksmus) būtų galima atlikti pakartotinai.
Ypač pabrėžtina, kad per ikiteisminį tyrimą priimami sprendimai turi būti aiškūs, pagrįsti teisiniais argumentais. Šių sprendimų aiškumas, pagrindimas teisiniais argumentais yra svarbi asmens konstitucinių teisių ir laisvių, inter alia teisės į teisingą teisinį procesą, taip pat teisės į teisminę gynybą, garantija.
Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama per ikiteisminį tyrimą priimtų sprendimų apskųsti teismui.
14.2. Minėta, kad bendrojo baudžiamojo proceso modelio konstitucinis įtvirtinimas savaime nepanaikina galimybės baudžiamojo proceso santykius reguliuoti ir taip, kad tam tikrais atvejais (atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes) ikiteisminis tyrimas nebūtų atliekamas. Tačiau įstatymų leidėjas, įtvirtindamas tokį teisinį reguliavimą, kai nagrinėjant atskirų kategorijų baudžiamąsias bylas ikiteisminis tyrimas neatliekamas, neturi sudaryti teisinių prielaidų pasunkinti teisingumo vykdymo ar pažeisti asmenų, valstybės, visuomenės interesų tuo aspektu, kad būtų paneigta iš Konstitucijos kylanti asmens ir visos visuomenės teisė į saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Šiuo atveju įstatymų leidėjui kyla pareiga numatyti kitas teisines priemones, užtikrinančias galimybę surinkti visą teisingam teismo sprendimui priimti būtiną informaciją. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas baudžiamojo proceso santykius, pagal Konstituciją negali įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų užkertamas kelias atlikti ikiteisminį tyrimą ar atskirus proceso veiksmus, siekiant nustatyti asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, ar tokios veikos padarymo aplinkybes, jeigu to negalima pasiekti neatlikus ikiteisminio tyrimo ar tam tikrų proceso veiksmų. Priešingu atveju būtų nepaisoma iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių asmens, visuomenės apsaugos nuo nusikalstamų kėsinimųsi, asmens teisės į tinkamą teisinį procesą imperatyvų.
15. Pagal Konstituciją ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Prokurorų konstitucinis statusas yra apibrėžtas Konstitucijos 118 straipsnyje (2003 m. kovo 20 d. redakcija).
15.1. Seimas 2003 m. kovo 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo buvo pakeistas Konstitucijos 118 straipsnis. Šis įstatymas įsigaliojo 2003 m. balandžio 21 d.
Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad, įsigaliojus Konstitucijos 118 straipsnio pakeitimo įstatymui, Konstitucinis Teismas oficialią konstitucinę doktriną formuluoja remdamasis šiame įstatyme išdėstyta nauja Konstitucijos 118 straipsnio redakcija; kad kiekvienu atveju, kai yra įsigaliojusi Konstitucijos pataisa, pagal Konstituciją įgaliojimus konstatuoti, jog ankstesnių Konstitucijos nuostatų pagrindu Konstitucinio Teismo suformuluota doktrina aiškinant Konstituciją jau negalima remtis (ir kokiu mastu), turi tik Konstitucinis Teismas. Tai pasakytina ir apie konstitucinius doktrininius teiginius, apibūdinančius prokurorų teisinį statusą, jų santykius su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, jų įgaliojimus teisme.
15.2. Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos prokuratūra – tai centralizuota, specifinius valdingus įgaliojimus turinti valstybės institucija, kad ji nepriskiriama Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytoms valstybės valdžią vykdančioms institucijoms ir nėra teisminės valdžios sudedamoji dalis, taip pat kad prokuroras yra specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas ir kad jo funkcijos yra kitokios nei teisingumo vykdymas. Konstitucijos 118 straipsnyje (2003 m. kovo 20 d. redakcija) yra įtvirtintos prokurorų funkcijos: prokuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, taip pat palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose (1 dalis); prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus (2 dalis). Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.
15.3. Pagal Konstituciją niekas kitas, išskyrus prokurorą, negali organizuoti ikiteisminio tyrimo ir jam vadovauti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas). Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostata, kad prokuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, įpareigoja įstatymų leidėją įstatymu nustatyti prokurorų įgaliojimus organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant. Tai reguliuodamas įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją: atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, jis gali nustatyti įvairias ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam formas, tam tikrus prokurorų įgaliojimus šiame procese ir kt. Tačiau šiuo atveju įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, inter alia iš Konstitucijos kylančios priedermės užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Iš minėtos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatos prokurorams kyla pareiga organizuoti ikiteisminį tyrimą ir vadovauti jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką ir asmenį, įtariamą padarius šią veiką, kuri inter alia sudarytų teisines prielaidas teismui baudžiamojoje byloje nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo.
Pagal Konstituciją niekas kitas, išskyrus prokurorą, negali palaikyti valstybinio kaltinimo baudžiamosiose bylose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostata, jog prokuroras palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, inter alia reiškia, kad per baudžiamąjį procesą teisme yra palaikomas valstybinis kaltinimas ir kad valstybinio kaltinimo palaikymas yra valstybės funkcija, kuri gali būti įgyvendinama tik per tam tikrus valstybės pareigūnus – prokurorus. Tačiau minėta Konstitucijos nuostata neužkerta kelio įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į tai, kieno interesai yra pažeisti, į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, nukentėjusio asmens valią, kitas turinčias reikšmės aplinkybes ir kt., nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrais įstatyme numatytais atvejais per bylos nagrinėjimą teisme valstybinis kaltinimas nėra palaikomas. Tačiau kiekvienas atvejis, kai yra nustatoma, kad valstybinis kaltinimas baudžiamosiose bylose nepalaikomas, turi būti konstituciškai pagrįstas, inter alia neturi sudaryti prielaidų nepagrįstai pasunkinti konstitucinių asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo ar apskritai jų paneigti. Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrose baudžiamosiose bylose kaltinimą palaiko ne prokurorai, o privatūs asmenys (jų atstovai); toks teisinis reguliavimas savaime nesudaro prielaidų pažeisti asmens teisės į teisminę gynybą. Tačiau negali būti tokių teisinių situacijų, kad prokurorui nekiltų pareiga baudžiamojoje byloje palaikyti valstybinį kaltinimą ir tuo atveju, kai privatus asmuo (ar jo atstovas), palaikydamas kaltinimą baudžiamojoje byloje, negali veiksmingai apginti savo (ar atstovaujamo asmens) teisių ir teisėtų interesų.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas). Tačiau Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų.
15.4. Pabrėžtina, kad iš Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalies nuostatos, jog prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tuos atvejus, kai prokuroras privalo ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Galimos ir tokios teisinės situacijos, kai asmens, visuomenės ir valstybės teisės bei teisėti interesai yra ginami ir nedalyvaujant prokurorui. Tačiau pagal Konstituciją negali būti tokių teisinių situacijų, kai asmuo, kurio teisės, teisėti interesai buvo pažeisti, yra pažeidžiami ar kėsinamasi juos pažeisti, šių savo teisių ir teisėtų interesų negalėtų ginti nei teismuose, nei su prokurorų pagalba, nei jokiomis kitomis teisinėmis priemonėmis. Taigi Konstitucija, inter alia jos 118 straipsnio 2 dalis, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį visais atvejais, kai asmens, visuomenės ar valstybės teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, yra pažeidžiami arba kėsinamasi juos pažeisti, būtų užtikrinta veiksminga tokių teisių ir teisėtų interesų apsauga ir gynimas, inter alia nuo nusikalstamų kėsinimųsi.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog Konstitucijos 118 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos suponuoja tai, kad prokuroras, gindamas dėl nusikalstamos veikos pažeistas asmens, visuomenės ar valstybės teises bei teisėtus interesus, privalo organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti, baudžiamosiose bylose palaikyti valstybinį kaltinimą. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad prokurorai, Lietuvos Respublikos prokuratūra galėtų veiksmingai įgyvendinti šią savo konstitucinę priedermę.
16. Pagal Konstituciją prokuroras nevykdo teisingumo; teisingumas taip pat nėra vykdomas ikiteisminio tyrimo etape. Teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų statusą. Jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gegužės 13 d. nutarimai).
16.1. Pagal Konstituciją, inter alia Konstitucijos 109 straipsnį, teisinės valstybės ir teisingumo principus, teismui baudžiamajame procese kyla pareiga išnaudoti visas galimybes nustatyti objektyvią tiesą baudžiamojoje byloje ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo. Šią pareigą turi ir pirmosios instancijos teismas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismas, baudžiamojo proceso teisėje inter alia reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, vykdydamas šią funkciją, teisminiame nagrinėjime turi išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas).
Pagal Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Šie teismai sudaro bendrosios kompetencijos teismų sistemą. Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti įsteigti specializuoti teismai. Taigi Konstitucijoje, inter alia minėtose Konstitucijos 111 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatose, yra įtvirtinta instancinė teismų sistema. Šios instancinės teismų sistemos paskirtis – šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus.
Įstatymų leidėjas įstatymu turi nustatyti tokius visų instancijų bendrosios kompetencijos ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų įgaliojimus (jurisdikciją), kurie būtų konstituciškai pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja ir tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų.
16.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad būtinybė apsaugoti asmens teises ir teisėtus interesus, taip pat tai, kad teismas yra valstybės institucija, kuri, vykdydama teisingumą, padeda valstybei užtikrinti asmens, visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, lemia ir tam tikrus teismo įgaliojimus baudžiamajame procese. Teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, atlikti tam tikrus proceso veiksmus, asmenims, dalyvaujantiems teisme vykstančiame procese, neleisti piktnaudžiauti savo teisėmis ar įgaliojimais, spręsti kitus su baudžiamosios bylos nagrinėjimu teisme susijusius klausimus. Teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, turi veikti taip, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims.
Taigi Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės ir teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti byloje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia prokurorams.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad teismo santykius su kitomis valstybės institucijomis ar pareigūnais, jo veiksmų pobūdį baudžiamajame procese lemia Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Teismai yra vienintelė valstybės institucija, vykdanti teisingumą. Jį teismas vykdo laikydamasis tam tikros procesinės tvarkos, kuri yra reglamentuota įstatymu. Paminėtina ir tai, kad teismo konstitucinė funkcija – teisingumo vykdymas yra iš esmės kitokia nei vadovavimas ikiteisminiam bylos tyrimui, šio tyrimo kontrolė, valstybinio kaltinimo palaikymas ir t. t. Vykdydamas teisingumą teismas nagrinėja jau parengtą baudžiamąją bylą, sprendžia teisiamojo kaltės klausimą, skiria jam bausmę arba jį išteisina (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės 8 d. nutarimai).
16.3. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. vasario 12 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gegužės 13 d. ir kituose nutarimuose) yra atskleisti įvairūs iš Konstitucijos kylančio teisėjo ir teismų nepriklausomumo aspektai.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymo funkcija lemia teisėjo ir teismų nepriklausomumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gegužės 13 d. nutarimai). Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra būtina asmens teisių ir laisvių apsaugos sąlyga. Kartu tai yra ne privilegija, o viena iš svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos asmens teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, būtina nešališko ir teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. vasario 12 d. nutarimai). Teisėjo ir teismų nepriklausomumas – vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. vasario 12 d., 2004 m. gegužės 13 d. nutarimai). Teisėjas gali vykdyti teisingumą tik būdamas nepriklausomas nuo byloje dalyvaujančių šalių, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių ir visuomeninių susivienijimų, fizinių ir juridinių asmenų (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gegužės 13 d. nutarimai).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad svarbus teisėjo ir teismo nepriklausomumo baudžiamajame procese aspektas – teismo savarankiškumas sprendžiant visus su nagrinėjama byla susijusius klausimus. Tik pats teismas sprendžia, kaip jam reikėtų nagrinėti baudžiamąją bylą. Teismas yra savarankiškas per visą baudžiamąjį procesą nagrinėdamas baudžiamąją bylą. Teismo nepriklausomumo požiūriu tai, kad teismas vadovaujasi atitinkamomis BPK normomis, savaime nereiškia jo nepriklausomumo paneigimo. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, konstitucinė teisė į teisingą teismą inter alia reiškia ir tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).
16.4. Būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą yra tinkamas teismo procesas (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas). Minėta, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą. Vienas iš teisinių procesų yra teismo procesas. Taigi iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla ir asmens teisė į tinkamą teismo procesą.
Tam tikri reikalavimai teismo procesui kyla ir iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.
Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą principas, be kita ko, reiškia, kad teismas privalo besąlygiškai laikytis konstitucinių principų ir juos įtvirtinančių įstatymų reikalavimų dėl baudžiamojo proceso šalių lygybės įstatymui ir teismui, būti nešališkas ir nepriklausomas. Tai – svarbiausios prielaidos, kad teisme būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės ir nustatyta tiesa bei teisingai pritaikyti baudžiamieji įstatymai (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, teisinės valstybės principo kylanti asmens teisė į tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga bylai teisingai išspręsti, reiškia tai, kad baudžiamajame procese teisme turi būti paisoma proceso aiškumo, proceso dalyvių lygiateisiškumo, jų dalyvavimo įrodinėjimo procese, jų teisės turėti vertėją, rungimosi ir kitų principų, idant būtų išsamiai, objektyviai, nešališkai ištirtos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir būtų priimtas teisingas sprendimas baudžiamojoje byloje. Konstitucija įpareigoja įstatymų leidėją reguliuojant baudžiamojo proceso santykius nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintos ir baudžiamojo proceso dalyvių teisės: procesas turi būti toks, kad būtų užtikrinta veiksminga asmens, nukentėjusio nuo nusikalstamos veikos, teisių apsauga ir kad toks asmuo galėtų naudotis visomis iš Konstitucijos kylančiomis teisėmis. Baudžiamasis procesas turi būti ir toks, kad nebūtų pažeistos ir asmens, įtariamo, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, konstitucinės teisės: turi būti užtikrinta jo teisė į gynybą, teisė turėti advokatą, teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir kt. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, garantuojant asmens teises teisminiame procese būtina užtikrinti, kad procesas vyktų sąžiningai, kvalifikuotai, kad būtų gerbiamos proceso šalių teisės, o bylą nagrinėtų neutralus teisėjas (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas).
Reguliuodamas baudžiamojo proceso santykius įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, turi diskreciją nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad nukentėjusysis (jo atstovas) ir asmuo, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turėtų galimybę susitaikyti ir šis susitaikymas būtų pagrindas nutraukti baudžiamąjį procesą. Susitaikymas galimas ir tose baudžiamosiose bylose, kuriose kaltinimą teisme palaiko pats nukentėjusysis (jo atstovas), ir tose, kuriose valstybinį kaltinimą palaiko prokuroras. Tačiau įstatymų leidėjas, reglamentuodamas minėto susitaikymo instituto sąlygas, pagrindus, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad minėtas susitaikymas būtų galimas bylose dėl visų nusikalstamų veikų. Reglamentuodamas nukentėjusiojo (jo atstovo) ir asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, susitaikymo institutą įstatymų leidėjas privalo nustatyti ir aiškias šio instituto taikymo procedūras.
Konstitucinė teisė į teisingą teismą, kartu ir į tinkamą teismo procesą, interpretuojama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, reiškia inter alia tai, kad teismo procese, kai nagrinėjama baudžiamoji byla, turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).
Iš Konstitucijos kylantis būtinumas teismo procese, kai nagrinėjama baudžiamoji byla, laikytis baudžiamojo proceso teisės principų ir normų nereiškia, kad gali būti nepaisoma kitų, ne baudžiamojo proceso, teisės normų ir principų, galinčių turėti reikšmės nagrinėjant atitinkamą baudžiamąją bylą. Ypač pabrėžtina, kad pareiga nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme paisyti baudžiamojo proceso teisės principų ir normų negali būti interpretuojama kaip leidžianti baudžiamojo proceso teisės ar baudžiamosios teisės principus ir normas iškelti aukščiau už Konstitucijos principus ir normas, baudžiamojo proceso teisės ar baudžiamosios teisės principus ir normas aiškinti taip, kad būtų paneigta, iškreipta ar ignoruojama Konstitucijos nuostatų prasmė, baudžiamojo proceso teisės ar baudžiamosios teisės principus ir normas priešpriešinti bendriesiems teisės principams. Nagrinėjant baudžiamąsias bylas turi būti paisoma teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo, teisėtumo principų, kitų bendrųjų teisės principų, kaip antai res iudicata, nemo iudex in propria causa, audiatur et altera pars, ubi ius – ibi remedium, orius probandi, impossibilium nulla obligatio est ir kt. Privalu paisyti ir teisės aiškinimo kanonų.
Teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgiant į iš Konstitucijos kylančią teisės aktų hierarchiją, ši Konstitucijos nuostata taip pat reiškia, kad teisėjas negali taikyti ir Konstitucijai prieštaraujančio poįstatyminio teisės akto, jis taip pat negali taikyti tokio poįstatyminio teisės akto, kuris prieštarauja įstatymui. Kita vertus, minėta Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą, – vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, – kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį, kilus abejonėms dėl byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai, teisėjas turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Jeigu kilus abejonėms dėl byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai teismas nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos, ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas.
16.5. Konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.
Konstitucijos 109 straipsnį aiškinant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais. Tai inter alia reiškia, kad oficialiai skelbiant teismo nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) jame turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, kad nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) argumentai (ar jų dalis) negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) paskelbimo, kad oficialiai paskelbęs nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų.
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad jeigu oficialiai būtų paskelbtas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas), kuris nebūtų grindžiamas teisiniais argumentais arba būtų grindžiamas tik tam tikra argumentų dalimi, o kita argumentų dalis būtų paviešinta po oficialaus teismo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) paskelbimo, teisingumas liktų neįvykdytas – visada išliktų pagrįsta abejonė, kad tokiais argumentais tik siekiama pateisinti teismo a priori priimtą nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą).
Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti protingus terminus, per kuriuos turi būti paskelbtas argumentuotas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) baudžiamojoje byloje, o jeigu reikia – ir bendrų terminų nustatymo taisyklių išimtis.
Pabrėžtina, kad minėti reikalavimai dėl nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto), jo argumentavimo, paskelbimo, terminų mutatis mutandis taikytini ne tik baudžiamajam procesui, bet ir kitoms teisenoms.
16.6. Minėta, kad ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme pagal Konstituciją yra skirtingi baudžiamojo proceso etapai, kad bendrojo baudžiamojo proceso modelio konstitucinis įtvirtinimas savaime nepanaikina galimybės baudžiamojo proceso santykius reguliuoti ir taip, kad tam tikrais atvejais (atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes) ikiteisminis tyrimas nebūtų atliekamas, kad Konstitucija neužkerta kelio įstatymu įtvirtinti ir tokias baudžiamojo proceso rūšis, kurios daugiau ar mažiau skiriasi nuo bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio, tačiau bet kokių šio modelio išimčių nustatymas turi būti konstituciškai pagrįstas.
Tačiau bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio, pagal kurį ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme yra skirtingi baudžiamojo proceso etapai, ir baudžiamojo proceso rūšių, kai ikiteisminis tyrimas neatliekamas, negalima priešpriešinti. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje ikiteisminis tyrimas nebuvo atliktas, iškyla ikiteisminio tyrimo ar tam tikrų proceso veiksmų atlikimo reikalingumo klausimas.
Iš Konstitucijos kylanti teismo priedermė nustatyti objektyvią tiesą ir teisingai išspręsti bylą suponuoja tai, kad jeigu teismas mano, jog neatlikus ikiteisminio tyrimo ar tam tikrų proceso veiksmų, kurių neįmanoma atlikti teisme, jis negalės teisingai išnagrinėti baudžiamosios bylos ir priimti teisingo sprendimo (pavyzdžiui, dėl to, kad teismo turima informacija yra nepakankama, prieštaringa ir pan.), teismas turi turėti įgaliojimus nuspręsti, kad toje byloje turi būti atliktas ikiteisminis tyrimas ar atskiri proceso veiksmai ir turi būti duoti tam tikri pavedimai atitinkamiems subjektams; tokie teismo pavedimai yra privalomi visiems asmenims (pareigūnams, institucijoms), kuriems jie adresuoti.
Teismo sprendimas pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą ir teismo sprendimas pavesti atlikti atskirus proceso veiksmus sukelia skirtingus teisinius padarinius.
Tuo atveju, kai teismas nusprendžia pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą, baudžiamoji byla pagal Konstituciją turi būti perduota atitinkamam prokurorui – Konstitucijos 118 straipsnyje nurodytam pareigūnui, išskyrus kurį pagal Konstituciją niekas kitas negali organizuoti ikiteisminio tyrimo ir jam vadovauti. Prokuroras, teismo pavedimu organizuodamas ir (arba) kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą, privalo užtikrinti, kad teismo pavedimas būtų įvykdytas tinkamai ir laiku, jis veikia kaip amicus curiae. Kai teismas priima sprendimą pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą, baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme nutrūksta, kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas ir, jeigu taip bus nuspręsta, kaltinamasis aktas su bylos medžiaga bus perduoti teismui.
Aiškinant, kaip turi būti duodami pavedimai tuo atveju, kai teismas nusprendžia pavesti atlikti atskirus proceso veiksmus (kurių teisme atlikti neįmanoma), pažymėtina, kad tokiu atveju pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją; jis inter alia gali nustatyti tvarką, pagal kurią pavedimai atlikti atskirus proceso veiksmus yra duodami, taip pat atitinkamas institucijas (pareigūnus), kurioms tokie teismo pavedimai duodami. Pažymėtina, kad teismas gali pavesti atlikti atskirus proceso veiksmus ir ikiteisminio tyrimo įstaigoms (pareigūnams); tai negali būti interpretuojama kaip teismo vadovavimas ikiteisminiam tyrimui. Įstatymu gali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, kad teismas turėtų įgaliojimus įpareigoti prokurorus kontroliuoti, kaip yra vykdomi tokie teismo pavedimai. Tuo atveju, kai teismas nusprendžia pavesti tam tikriems pareigūnams ar institucijoms atlikti atskirus proceso veiksmus, o ne visą ikiteisminį tyrimą, baudžiamoji byla lieka teisme.
Įstatymų leidėjas, reguliuodamas baudžiamojo proceso santykius, susijusius su teismo įgaliojimais duoti minėtus pavedimus, turi paisyti Konstitucijos, inter alia joje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, valdžių padalijimo principų.
Konstitucija, inter alia joje įtvirtinti teisinės valstybės, teisingumo, valdžių padalijimo principai, suponuoja tai, kad duodamas minėtus pavedimus teismas turi veikti taip, kad nebūtų sudaryta prielaidų manyti, jog teismas yra šališkas. Šiame kontekste pabrėžtina, kad teismas, duodamas pavedimą atlikti ikiteisminį tyrimą ar atskirus proceso veiksmus (kurių neįmanoma atlikti teisme), neturi nurodyti, kaip toks pavedimas privalo būti vykdomas, kokį rezultatą norima gauti ir pan.
II
Dėl anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalies (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.
1. Pareiškėjui – Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui kilo abejonių, ar anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalis (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, ribojama asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, teisė skųsti prokuroro nutarimą teismui, neprieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.
2. Anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalyje (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) buvo nustatyta:
„Prokuroro, tardytojo, kvotos organo nutarimą atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą pareiškėjas gali apskųsti atitinkamai reikiamam prokurorui arba teismui, o teisėjo arba teismo nutartį – aukštesniajam teismui. Jei prokuroras, išnagrinėjęs skundą, nepanaikina nutarimo atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą, toks prokuroro nutarimas gali būti apskųstas apylinkės teismui. Apylinkės teismo nutartis dėl prokuroro nutarimo ir aukštesniojo teismo nutartis yra galutinės ir neskundžiamos.“
3. Pareiškėjo abejonės anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalies (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, grindžiamos tuo, kad, jo manymu, BPK 131 straipsnio 4 dalyje (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) nebuvo nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, kuris, pareiškėjo teigimu, joje turėjo būti nustatytas – nebuvo expressis verbis numatyta asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą, teisė apskųsti tokį prokuroro nutarimą teismui. Taigi pareiškėjas iš esmės ginčija ne anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalyje (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) expressis verbis nustatytą teisinį reguliavimą, bet, jo manymu, šioje dalyje buvusią legislatyvinę omisiją – tai, kas nurodytoje dalyje nebuvo nustatyta, nors, pareiškėjo manymu, pagal Konstituciją įstatymų leidėjo turėjo būti nustatyta, t. y. prašyme ginčijama tokia teisinio reguliavimo spraga, kurią, pareiškėjo nuomone, Konstitucija draudžia.
4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad ginčijama anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalies (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) nuostata tiesiogiai siejosi su šio straipsnio 1 dalimi (1961 m. birželio 26 d. redakcija), kurioje buvo nustatyta, kad jeigu nėra pagrindo baudžiamajai bylai iškelti, taip pat jeigu yra aplinkybių, kurios bylą daro negalimą, prokuroras, tardytojas, kvotos organas, teisėjas ar teismas atsisako iškelti baudžiamąją bylą, ir su 3 dalimi (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija), pagal kurią apie atsisakymą iškelti baudžiamąją bylą turėjo būti pranešama piliečiui, įmonei, įstaigai ar visuomeninei organizacijai, iš kurių gautas pareiškimas ar pranešimas, ir išaiškinama jiems teisė apskųsti šį nutarimą ar nutartį.
Ginčijama anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalies (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) nuostata tiesiogiai siejosi ir su kituose šio kodekso straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis, inter alia su 125 straipsnio 1 dalies (1993 m. birželio 10 d. redakcija) nuostatomis, pagal kurias baudžiamoji byla galėjo būti keliama gavus žodinius ir rašytinius piliečių pareiškimus (1 punktas), valstybinių ir visuomeninių įmonių, įstaigų, organizacijų ir pareigūnų pranešimus (2 punktas), kaltininkui atvykus ir prisipažinus padarius nusikaltimą (3 punktas) arba kvotos organui, tardytojui, prokurorui, teisėjui ar teismui betarpiškai iškėlus aikštėn nusikaltimo požymius (4 punktas), su 125 straipsnio 2 dalies (1961 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata, pagal kurią baudžiamoji byla galėjo būti iškeliama tik tais atvejais, kai pakako duomenų, rodančių, kad yra nusikaltimo požymiai, ir su 5 straipsnio 1 dalies (1983 m. lapkričio 30 d. redakcija) nuostatomis, kuriose buvo numatytos aplinkybės, darančios baudžiamąją bylą negalimą, kai baudžiamoji byla negalėjo būti keliama, o iškelta byla turėjo būti nutraukiama: jeigu nėra nusikaltimo įvykio (1 punktas); jeigu veikoje nėra nusikaltimo sudėties (2 punktas); jeigu yra suėję senaties terminai (3 punktas); dėl amnestijos akto, jeigu jis panaikina bausmės skyrimą už padarytąją veiką, taip pat dėl bausmės dovanojimo atskiriems asmenims malonės suteikimo tvarka (4 punktas); asmeniui, iki pavojingos visuomenei veikos padarymo momento dar neturėjusiam tokio amžiaus, kuriam suėjus pagal įstatymą yra galima baudžiamoji atsakomybė (5 punktas); jeigu nukentėjusysis susitaikė su kaltinamuoju šio kodekso 126 straipsnyje („Baudžiamosios bylos iškėlimas tik dėl nukentėjusiojo skundo“) numatytais atvejais (6 punktas); jeigu nėra nukentėjusiojo skundo, kai byla gali būti keliama tik dėl jo skundo (7 punktas); mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (8 punktas); asmeniui, kurio atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba nutartis ar nutarimas nutraukti bylą tuo pačiu pagrindu (9 punktas); asmeniui, kurio atžvilgiu yra nepanaikintas kvotos organo, tardytojo, prokuroro nutarimas nutraukti bylą dėl to paties kaltinimo, išskyrus atvejus, kai būtinumą iškelti bylą pripažino teismas, kurio žinioje yra baudžiamoji byla (10 punktas).
5. Pažymėtina, kad anksčiau galiojusiame BPK numatytas nutarimas (nutartis) atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą – tai tam tikras teisinis faktas, kurio pagrindu galėjo atsirasti, pasikeisti ir (arba) pasibaigti įvairūs teisiniai santykiai. Anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalis (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) buvo skirta reguliuoti santykiams, susijusiems su galimybe asmeniui, pateikusiam informaciją apie nusikaltimą, skųsti atitinkamos valstybės institucijos (pareigūno) nutarimą (nutartį) atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą, ir nebuvo skirta kitiems minėto teisinio fakto pagrindu galėjusiems atsirasti, pasikeisti ir (arba) pasibaigti santykiams reguliuoti. Todėl ginčijamoje anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalyje (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) ir neprivalėjo būti numatyta kitų asmenų teisė skųsti nutarimą (nutartį) atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą.
6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad anksčiau galiojusiame BPK, inter alia jo 131 straipsnyje (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija), numatytas atsisakymo iškelti baudžiamąją bylą institutas savaime nesudarė prielaidų pažeisti kitų asmenų, kurie nebuvo santykių, susijusių su galimybe asmeniui, pateikusiam informaciją apie nusikaltimą, skųsti atitinkamos valstybės institucijos (pareigūno) nutarimą (nutartį) atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą, subjektai, teisių ar teisėtų interesų.
7. Vadinasi, anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalyje (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) nebuvo pareiškėjo nurodytos legislatyvinės omisijos – tokios teisinio reguliavimo spragos, kurią draudžia Konstitucija. Todėl nėra pagrindo teigti, kad anksčiau galiojusio BPK 131 straipsnio 4 dalis (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.
8. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad valstybės institucijos, pareigūnai, viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad jeigu procesiniuose dokumentuose vartojamos formuluotės būtų tokios, kad sudarytų prielaidas pažeisti asmens konstitucines teises ar laisves, inter alia jo nekaltumo prezumpciją, toks asmuo turi turėti teisę ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus teisme.
III
Dėl BPK 407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 ir 3 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, BPK 413 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, BPK 414 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai.
1. Pareiškėjai – Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas ir Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas prašo ištirti, ar inter alia BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, ar BPK 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, ar BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, ar BPK 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai.
Pareiškėjas – Panevėžio miesto apylinkės teismas prašo ištirti, ar inter alia BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcijos) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
Pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas prašo ištirti, ar inter alia BPK 407 straipsnis, 412 straipsnio 2 dalis, 413 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
2. Nors pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas nenurodė, kokios redakcijos BPK 407 straipsnio atitiktį Konstitucijai jis prašo ištirti, iš prašymų argumentų, kitos šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad šiam pareiškėjui, kaip ir kitiems pareiškėjams – Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui, Vilniaus miesto 3-iajam apylinkės teismui, Panevėžio miesto apylinkės teismui, kilo abejonių, ar Konstitucijai neprieštarauja BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija).
3. Nors pareiškėjai – Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas, Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas, Panevėžio miesto apylinkės teismas, Šiaulių rajono apylinkės teismas prašo ištirti viso BPK 407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai, iš prašymų argumentų matyti, kad pareiškėjai suabejojo šio straipsnio atitiktimi Konstitucijai tik ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamųjų bylų procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ir kad šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus.
Pažymėtina, kad pareiškėjai neprašo ištirti, ar BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai ta apimtimi, kuria šiame straipsnyje yra nurodytos nusikalstamos veikos, dėl kurių baudžiamosios bylos nagrinėjamos pagal privataus kaltinimo bylų procesą, – šios nusikalstamos veikos yra numatytos atitinkamuose BK straipsniuose (jų dalyse), į kuriuos nuorodos daromos BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija).
4. Nors pareiškėjai – Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas, Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas, Panevėžio miesto apylinkės teismas, Šiaulių rajono apylinkės teismas ginčija BPK 407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. redakcija) (ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamųjų bylų procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ir kad šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus), 412 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, taip pat nors pareiškėjai – Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas ir Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas ginčija 408 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, iš prašymų argumentų matyti, kad pareiškėjams abejonių dėl minėtų BPK straipsnių (jų dalių) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai kilo dėl to, kad, jų manymu, šie straipsniai (jų dalys) prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.
5. Šioje byloje Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjų – Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo, Panevėžio miesto apylinkės teismo, Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymus tirs:
– ar BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamųjų bylų procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ir kad šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai;
– ar BPK 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai;
– ar BPK 412 straipsnio 2 ir 3 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai;
– ar BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai;
– ar BPK 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai.
6. Pareiškėjų ginčijami BPK straipsniai (jų dalys) yra išdėstyti šio kodekso XXX skyriuje (407-417 straipsniai), kuriame reglamentuojamas privataus kaltinimo bylų procesas ir kuris, Seimui 2003 m. birželio 19 d. priimtu Baudžiamojo proceso kodekso 151, 168, 186, 276, 407, 409 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (įsigaliojusiu 2003 m. liepos 9 d.) pakeitus ir papildžius kai kurias BPK nuostatas, buvo išdėstytas taip:
„XXX SKYRIUS. PRIVATAUS KALTINIMO BYLŲ PROCESAS
407 straipsnis. Privataus kaltinimo bylos
Baudžiamųjų bylų dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 148, 152, 154, 155, 165, 168 straipsniuose, 187 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 188, 313 straipsniuose, procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus šio Kodekso 409 straipsnyje numatytus atvejus.
408 straipsnis. Asmenys, turintys teisę paduoti skundą ar pareiškimą ir palaikyti kaltinimą teisme
1. Privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis. Teisme jis įgyja privataus kaltintojo statusą.
2. Jeigu nukentėjusysis dėl nepilnametystės, fizinių ar psichinių trūkumų negali pasinaudoti visomis nukentėjusiojo teisėmis, paduoti pareiškimą ir palaikyti kaltinimą teisme gali jo teisėtas atstovas.
409 straipsnis. Perėjimas iš privataus kaltinimo į valstybinį kaltinimą
1. Jeigu šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas.
2. Prokuroras taip pat turi teisę bet kuriuo privataus kaltinimo bylos proceso metu, iki įrodymų tyrimo pradžios, pateikti teismui rašytinį pareiškimą, kad šioje byloje palaikys valstybinį kaltinimą. Šiuo atveju byla perduodama prokurorui. Ikiteisminis bylos tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme vyksta bendra tvarka.
410 straipsnis. Priešpriešinio skundo nagrinėjimas
1. Kaltinamasis privataus kaltinimo byloje iki įrodymų tyrimo teisme pradžios turi teisę paduoti skundą prieš nukentėjusįjį, kaltindamas jį nusikalstamos veikos, nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka, padarymu, jeigu ši veika yra susijusi su jam pareikštu kaltinimu. Jeigu tokie asmenys nesusitaiko, kaltinimai nagrinėjami vienoje byloje.
411 straipsnis. Prisijungimas prie privataus kaltinimo
Privataus kaltinimo tvarka nagrinėjamose bylose asmenys, nukentėję nuo kaltinamojo nusikalstamų veikų, kurios susijusios su jau pareikštu privačiu kaltinimu, turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pradžios prisidėti prie jau nagrinėjamo kaltinimo. Jeigu tokie asmenys nesusitaiko, kaltinimai nagrinėjami vienoje byloje.
412 straipsnis. Nukentėjusiojo skundo ar teisėto atstovo pareiškimo turinys
2. Skunde ar pareiškime turi būti nurodyta: teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta. Skundas turi būti pasirašytas nukentėjusiojo, o 408 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju pareiškimas – nukentėjusiojo teisėto atstovo.
3. Šio straipsnio reikalavimų neatitinkantis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui.
413 straipsnis. Taikinamasis posėdis
1. Kai teisme privataus kaltinimo tvarka gautas nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo šaukiami pas teisėją sutaikinti. Nusikalstamos veikos padarymu kaltinamam asmeniui kartu su šaukimu išsiunčiamas ir skundo nuorašas.
2. Taikinamasis posėdis prasideda teisėjo pranešimu apie nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo turinį ir kvietimu susitaikyti. Po to pasisako nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo. Jeigu šie asmenys susitaiko, procesas dėl skundo nutraukiamas.
3. Nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo susitaikydami gali sudaryti sutartį dėl žalos atlyginimo. Pagal sutartį dėl žalos atlyginimo vėliau gali būti išduotas vykdomasis dokumentas.
4. Tiek pareikštas nuomones dėl susitaikymo, tiek sutartį dėl žalos atlyginimo taikinamojo posėdžio protokole pasirašo nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo.
5. Jeigu nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo nesusitaiko, teisėjas priima nutartį nukentėjusiojo skundą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje.
6. Jeigu nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas į taikinamąjį posėdį neatvyko be svarbios priežasties, laikoma, kad privatus kaltintojas kaltinimo atsisakė. Tokiu atveju procesas dėl skundo nutraukiamas.
414 straipsnis. Teismo veiksmai iki teisiamojo posėdžio
1. Teismo veiksmus po nukentėjusiojo skundo perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje iki teisiamojo posėdžio nustato šio Kodekso XVIII skyriaus taisyklės su šiame straipsnyje numatytomis išimtimis.
2. Teisėjas, priimdamas nutartį nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje, turi teisę prašyti ikiteisminio tyrimo įstaigą per nustatytą laikotarpį ištirti bylos aplinkybes, kurių teismas negali nustatyti, o bylą tam laikui atidėti.
3. Privataus kaltinimo bylose kaltinamajam ne vėliau kaip prieš tris dienas iki teisiamojo posėdžio pradžios turi būti įteiktas nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo nuorašas.
4. Dėl nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje nusprendžiama per dvidešimt dienų nuo skundo ar pareiškimo gavimo dienos, o byla teisiamajame posėdyje pradedama nagrinėti ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo teisėjo nutarties skundą ar pareiškimą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje priėmimo.
415 straipsnis. Privataus kaltinimo bylų nagrinėjimas teisme
1. Privataus kaltinimo bylų nagrinėjimas teisme vyksta pagal šio Kodekso V dalyje nustatytas taisykles su šio Kodekso 415- 417 straipsniuose numatytomis išimtimis.
416 straipsnis. Kaltinimo atsisakymas
1. Privatus kaltintojas turi teisę iki baigiamųjų kalbų pabaigos atsisakyti kaltinimo arba susitaikyti su kaltinamuoju.
2. Jeigu privatus kaltintojas į teisiamąjį posėdį neatvyksta be svarbios priežasties, laikoma, kad jis kaltinimo atsisako.
417 straipsnis. Perėjimas iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą
1. Jeigu ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, kad įtariamojo veika turi šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų požymių, tyrimą atliekantis pareigūnas išaiškina nukentėjusiajam šio teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Dėl šios nusikalstamos veikos bendra tvarka pradėtas ikiteisminis tyrimas nutraukiamas.
2. Bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius.
3. Kai yra galimybė perkvalifikuoti nusikalstamą veiką ir nukentėjusysis reikalauja, kad kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas dėl šios veikos pasitarimų kambaryje priima nuosprendį, jei yra įstatymų numatytos kitos sąlygos.“
7. Naujajame BPK įtvirtintas privataus kaltinimo bylų procesas nėra nei Lietuvos baudžiamojo proceso teisės novela, nei Lietuvos teisės sistemos novela apskritai. Privataus kaltinimo bylų procesas buvo numatytas ir anksčiau galiojusiame BPK (126 ir 261 straipsniai) bei tarpukario Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymuose.
Privataus kaltinimo bylų procesas, kaip specifinis baudžiamasis procesas, yra būdingas ir daugelio Europos valstybių teisei.
Privataus kaltinimo bylų procesas – tai specifinis teisinis konfliktų sprendimo būdas, kai tam tikro konflikto juridizavimą (kriminalizavimą) ir asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn lemia ne valstybės institucijų (pareigūnų), bet nukentėjusiojo valia kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas, kad būtų pradėtas baudžiamasis procesas, ir kai iki pat asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, pripažinimo kaltu arba nekaltu konflikto šalys turi galimybę susitaikyti ir šitaip sudaryti teisines prielaidas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą. Privataus kaltinimo bylų procesas – tai toks procesas, kai dėl tam tikrų nusikalstamų veikų asmenį kaltina ne valstybės institucija (pareigūnas), o pats nukentėjusysis (ar jo atstovas). Tai anaiptol nereiškia, kad jeigu nukentėjusysis (ar jo atstovas) nekaltina asmens dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių baudžiamojon atsakomybėn paprastai traukiama privataus kaltinimo tvarka, šis asmuo apskritai negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau toks procesas nėra privataus kaltinimo bylų procesas.
8. Minėta, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas toks bendrasis baudžiamojo proceso modelis, jog ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme yra skirtingi baudžiamojo proceso etapai.
Pabrėžtina, kad BPK (ir kituose įstatymuose) įtvirtintas baudžiamojo proceso modelis iš esmės atitinka bendrąjį baudžiamojo proceso konstitucinį modelį tuo atžvilgiu, kad ir įstatymuose įtvirtintas bendrasis baudžiamojo proceso modelis apima du skirtingus etapus – ikiteisminį tyrimą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimą teisme.
8.1. Per ikiteisminį tyrimą atliekant įvairius proceso veiksmus yra nustatomas asmuo, įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, ir tiriamos tokios veikos padarymo aplinkybės. Ikiteisminis tyrimas pradedamas prokuroro, ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimu, gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką arba jei prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas pats nustato nusikalstamos veikos požymius ir surašo tarnybinį pranešimą. Ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo įstaigų (policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Karo policijos, Valstybės saugumo departamento ir kt.) pareigūnai, o ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokurorai. Be to, pagal BPK prokuroras gali nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar jo dalį. Kai kada tam tikrus ikiteisminio tyrimo veiksmus atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjas (anksčiau galiojusiame BPK toks pareigūnas nebuvo numatytas). Priėmus sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą ikiteisminio tyrimo teisėjas, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas gali apklausti įtariamąjį, liudytoją, nukentėjusįjį, patikrinti jų parodymus vietoje, daryti kratą, poėmį ar atlikti kitus proceso veiksmus. Asmuo, kuris yra sulaikytas įtarus, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba asmuo, apklausiamas apie veiką, kurią padaręs jis įtariamas, arba į apklausą šaukiamas asmuo, kuriam yra surašytas pranešimas apie įtarimą, yra pripažįstamas įtariamuoju. Ikiteisminis tyrimas yra baigiamas arba ikiteisminio tyrimo nutraukimu, arba kaltinamojo akto surašymu ir kartu su bylos medžiaga perdavimu teismui. Asmuo, dėl kurio prokuroras yra priėmęs kaltinamąjį aktą, laikomas kaltinamuoju.
8.2. Kai kaltinamąjį aktą (kartu su bylos medžiaga) gauna teismas, prasideda kitas baudžiamojo proceso etapas – baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme. Šiame baudžiamojo proceso etape teismas, įvertinęs medžiagą, surinktą per ikiteisminį tyrimą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimą teisme, sprendžia asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimą ir priima nuosprendį. Baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme valstybinį kaltinimą palaiko prokuroras. BPK yra numatytas bylų procesas pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose. Pažymėtina, kad pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismų jurisdikcija, kiti įgaliojimai yra skirtingi. Tai lemia baudžiamojo proceso ypatumus nagrinėjant bylas pirmojoje, apeliacinėje ir kasacinėje instancijoje, taip pat atitinkamų teismų sprendimų teisinę reikšmę.
9. Minėta, kad Konstitucija neužkerta kelio įstatymu įtvirtinti ir tokias baudžiamojo proceso rūšis, kurios daugiau ar mažiau skiriasi nuo bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio. Minėta ir tai, kad bet kokių bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio išimčių nustatymas turi būti konstituciškai pagrįstas.
Antai BPK, be bendrojo baudžiamojo proceso modelio, yra nustatyti baudžiamojo proceso ypatumai (kai kurie jų prilygsta specifinėms baudžiamojo proceso rūšims), kai ikiteisminis tyrimas pradedamas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą, kai nagrinėjamos bylos dėl juridinių asmenų padarytų nusikalstamų veikų, kai taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, kai bylų procesas vyksta supaprastinta tvarka (bylų supaprastintas procesas), kai bylų procesas vyksta kaltinamajam nedalyvaujant ir kt. Viena iš specifinių baudžiamojo proceso rūšių, numatytų naujajame BPK, yra privataus kaltinimo bylų procesas, kurį reguliuojančių tam tikrų nuostatų atitiktis Konstitucijai yra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
Pabrėžtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje naujojo BPK straipsnių (jų dalių), reglamentuojančių privataus kaltinimo bylų procesą, atitiktis Konstitucijai tiriama pareiškėjų nurodytais aspektais, ir nėra tiriama, ar Konstitucijai neprieštarauja kiti BPK straipsniai (jų dalys), inter alia reglamentuojantys bendrąjį baudžiamąjį procesą, išskyrus tuos bendrąjį baudžiamąjį procesą reglamentuojančius BPK straipsnius (jų dalis), kurių atitiktį Konstitucijai expressis verbis ginčija pareiškėjai. Šioje konstitucinės justicijos byloje nėra tiriama ir tai, ar Konstituciją atitinka tie BPK nustatyti baudžiamojo proceso ypatumai (specifinės baudžiamojo proceso rūšys), kurių atitikties Konstitucijai neginčija pareiškėjai.
10. Pagrindiniai BPK įtvirtinto privataus kaltinimo bylų proceso instituto ypatumai, palyginti su kitais šiame BPK nustatytais bylų procesais, t. y. su bendruoju baudžiamojo proceso modeliu, kai yra atliekamas ikiteisminis tyrimas ir teismo procese valstybinį kaltinimą palaiko prokuroras, taip pat su įvairiomis specifinėmis baudžiamojo proceso rūšimis, yra šie: 1) baudžiamasis procesas dėl nusikalstamų veikų, numatytų atitinkamuose BK straipsniuose, išvardytuose BPK, pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas; 2) nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, pagal kurį pradedamas privataus kaltinimo bylų procesas, paduodamas teismui; 3) yra nustatyti konkretūs reikalavimai skundo (pareiškimo), pagal kurį pradedamas privataus kaltinimo bylų procesas, turiniui; 4) šiame bylų procese nėra atliekamas ikiteisminis tyrimas; 5) privataus kaltinimo bylų procese nukentėjusysis (jo teisėtas atstovas) teisme pats palaiko kaltinimą kaip privatus kaltintojas; 6) šiame bylų procese yra ypatingas etapas – taikinamasis posėdis: nukentėjusysis (jo teisėtas atstovas) ir asmuo, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, iki teisiamojo posėdžio vykstančiame taikinamajame teismo posėdyje gali susitaikyti, ir jiems susitaikius procesas dėl skundo nutraukiamas.
11. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BPK XXX skyriuje „Privataus kaltinimo bylų procesas“ yra numatyti atvejai, kai iš privataus kaltinimo pereinama į valstybinį kaltinimą, ir atvirkščiai – iš valstybinio kaltinimo pereinama į privatų kaltinimą.
11.1. Jeigu atitinkamos nusikalstamos veikos, dėl kurių baudžiamųjų bylų procesas turi vykti pagal privataus kaltinimo bylų proceso taisykles, turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras (BPK 409 straipsnio 1 dalis (2003 m. birželio 19 d. redakcija)). Prokuroras taip pat turi teisę bet kuriuo privataus kaltinimo bylos proceso metu, iki įrodymų tyrimo pradžios, pateikti teismui rašytinį pareiškimą, kad šioje byloje palaikys valstybinį kaltinimą (BPK 409 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija)).
11.2. Jeigu ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, kad įtariamojo veika turi nusikalstamų veikų, dėl kurių baudžiamasis procesas vyksta pagal privataus kaltinimo bylų proceso taisykles, požymių, tyrimą atliekantis pareigūnas išaiškina nukentėjusiajam šio teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka ir dėl šios nusikalstamos veikos bendra tvarka pradėtas ikiteisminis tyrimas nutraukiamas (BPK 417 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija)). Jeigu tai paaiškėja bylą nagrinėjant teisme, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos nukentėjusįjį paklausia, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal BPK 407 straipsnyje nurodytus BK straipsnius (BPK 417 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija)).
12. Sprendžiant, ar BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamųjų bylų procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ir kad šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, gali, paisydamas Konstitucijos, įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pagrindu pradėti tam tikros nusikalstamos veikos tyrimą gali būti tik paties nukentėjusio asmens (ar jo atstovo) kreipimasis (prašymas, pareiškimas, skundas ar kt.) dėl nusikalstamos veikos, taip pat kad bendrojo baudžiamojo proceso modelio konstitucinis įtvirtinimas savaime nepanaikina galimybės baudžiamojo proceso santykius reguliuoti ir taip, kad tam tikrais atvejais ikiteisminis tyrimas nebūtų atliekamas, tačiau ir tokiais atvejais privalu paisyti Konstitucijos, inter alia turi būti numatytos kitos teisinės priemonės, užtikrinančios galimybę surinkti visą teisingam teismo sprendimui priimti būtiną informaciją.
13. Sprendžiant, ar BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamųjų bylų procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ir kad šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, pažymėtina ir tai, kad BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas yra neatsiejamas nuo teisinio reguliavimo, nustatyto BPK 409 straipsnyje.
Kaip minėta, BPK 409 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) buvo nustatyta, kad jeigu BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas (1 dalis), kad prokuroras taip pat turi teisę bet kuriuo privataus kaltinimo bylos proceso metu, iki įrodymų tyrimo pradžios, pateikti teismui rašytinį pareiškimą, jog šioje byloje palaikys valstybinį kaltinimą, ir byla perduodama prokurorui, o ikiteisminis bylos tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme vyksta bendra tvarka (2 dalis), taip pat kad jeigu nagrinėjant privataus kaltinimo bylą teisme paaiškėja, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas, privataus kaltinimo procesas nutraukiamas ir bylos medžiaga perduodama prokurorui (3 dalis).
14. Konstatuotina, kad pagal BPK 407 straipsnį (2003 m. birželio 19 d. redakcija) ir BPK 409 straipsnį (2003 m. birželio 19 d. redakcija):
– baudžiamasis procesas dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų pradedamas: 1) kai yra nukentėjusiojo skundas (jo teisėto atstovo pareiškimas); 2) kai prokuroras pagal BPK 409 straipsnį pradeda baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų, kurios turi visuomeninę reikšmę ar kuriomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų;
– kai baudžiamasis procesas dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų pradedamas pagal nukentėjusiojo skundą (jo teisėto atstovo pareiškimą) ir per privataus kaltinimo bylos procesą (iki įrodymų tyrimo pradžios) prokuroras nepateikia teismui pareiškimo, kad šioje byloje palaikys valstybinį kaltinimą, ikiteisminis tyrimas neatliekamas;
– kai baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų pradeda prokuroras, ikiteisminis tyrimas yra atliekamas;
– ikiteisminis tyrimas atliekamas ir tais atvejais, kai prokuroras per privataus kaltinimo bylos procesą (iki įrodymų tyrimo pradžios) pagal BPK 409 straipsnį pateikia teismui rašytinį pareiškimą, kad palaikys valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų, kurios turi visuomeninę reikšmę ar kuriomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų;
– ikiteisminis tyrimas taip pat atliekamas tais atvejais, kai nagrinėjant privataus kaltinimo bylą teisme paaiškėja, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios turi būti palaikomas valstybinis kaltinimas, ir teismas, nutraukęs privataus kaltinimo procesą, bylos medžiagą perduoda prokurorui.
15. Pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį (2003 m. birželio 19 d. redakcija) prokuroras, net jei nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, turi įgaliojimus pradėti baudžiamąjį procesą dėl tokių BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, kurios turi visuomeninę reikšmę ar kuriomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų.
Šios nuostatos, jų formuluotės aiškintinos ne pažodžiui, bet atsižvelgiant į privataus kaltinimo instituto, kaip specifinio baudžiamojo proceso instituto, paskirtį ir prasmę, privataus kaltinimo bylų proceso santykių visuminį teisinį reglamentavimą naujajame BPK, į baudžiamojo proceso principus ir tikslus, taip pat į prokuroro konstitucinį statusą.
15.1. BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) vartojama formuluotė „dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų“ yra labai talpi. Ji apibūdina labai įvairias situacijas, būtent tokias, kai asmuo apskritai negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valios ginti savo teisėtus interesus ir (arba) negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti tam tikrų veiksmų (imtis kitų priemonių), kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti (pavyzdžiui, dėl fizinės ar psichinės negalios, teisinio subjektiškumo nebuvimo ir t. t.), ir tokias, kai nors asmuo ir gali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus ir gali (pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti tam tikrus veiksmus, kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti, tačiau šių veiksmų (kitų priemonių) objektyviai negali pakakti, kad tie interesai būtų apginti (pavyzdžiui, dėl negalėjimo gauti reikalingą informaciją, neturėjimo teisės atlikti reikalingus proceso veiksmus ir t. t.).
15.2. BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) vartojama formuluotė „nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę“ taip pat yra talpi. Ji yra sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų (pavyzdžiui, su nukentėjusiojo pareigomis ar socialiniu statusu, su nusikalstamos veikos sukeltu atgarsiu visuomenėje ir t. t.), bet su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais ir įvairiomis jos padarymo aplinkybėmis. Sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jeigu dėl šios veikos ir dėl kitų analogiškų veikų baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas.
15.3. BPK 409 straipsnio 1 dalies (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nuostata „baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras“ negali būti aiškinama kaip leidžianti prokurorui savo nuožiūra spręsti, pradėti baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kai yra kuri nors iš BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų sąlygų (t. y. kai ta veika turi visuomeninę reikšmę ar kai ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų), ar baudžiamojo proceso nepradėti. Šią nuostatą aiškinant privataus kaltinimo bylų proceso santykių visuminio teisinio reglamentavimo naujajame BPK, baudžiamojo proceso principų ir tikslų, taip pat nuostatų, įtvirtinančių prokuroro konstitucinį statusą, kontekste konstatuotina, kad ji įtvirtina prokuroro, turinčio konstitucinę priedermę ginti inter alia asmens teises bei teisėtus interesus (Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalis), nekvestionuojamą pareigą pradėti baudžiamąjį procesą visais atvejais, kai: 1) BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodyta nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, – nesvarbu, yra ar nėra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas; 2) BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodyta nusikalstama veika padaryta žala asmeniui, kuris apskritai negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valios ginti savo teisėtus interesus ir (arba) negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti tam tikrų veiksmų (imtis kitų priemonių), kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti, – nesvarbu, yra ar nėra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas; 3) BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodyta nusikalstama veika padaryta žala asmeniui, kuris gali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus ir yra (pats arba per teisėtą savo atstovą) ją išreiškęs (yra pats arba per teisėtą savo atstovą įstatymų nustatyta tvarka kreipęsis į kompetentingą instituciją ar pareigūną), tačiau veiksmų, kuriuos jis gali (pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti (kitų priemonių, kurių jis gali imtis) šiems savo teisėtiems interesams ginti, objektyviai negali pakakti, kad tie interesai būtų apginti.
Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 168 straipsnio 4 dalį (2002 m. kovo 14 d., 2004 m. liepos 8 d. redakcijos) ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti skundžiamas prokurorui, o prokuroro nutarimas – ikiteisminio tyrimo teisėjui; jeigu prokuroras nepanaikina nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, jo sprendimas gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui.
15.4. Pabrėžtina, kad pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį (2003 m. birželio 19 d. redakcija) prokuroras neturi įgaliojimų pradėti baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kai nėra nė vienos iš BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų sąlygų (ta veika neturi visuomeninės reikšmės ir ja nėra padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų).
15.5. Pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį (2003 m. birželio 19 d. redakcija) prokuroras taip pat neturi įgaliojimų pradėti baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kai nusikalstama veika, kuri neturi visuomeninės reikšmės, buvo padaryta žala asmeniui, kuris gali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus, tačiau tokios valios nei pats, nei per teisėtą savo atstovą neišreiškia, t. y. nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo.
16. Analogiškai – ne pažodžiui, bet atsižvelgiant į privataus kaltinimo instituto, kaip specifinio baudžiamojo proceso instituto, paskirtį ir prasmę, privataus kaltinimo bylų proceso santykių visuminį teisinį reglamentavimą naujajame BPK, į baudžiamojo proceso principus ir tikslus, taip pat į prokuroro konstitucinį statusą – aiškintina ir BPK 409 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija, nepakitusi ir šio straipsnio 1 dalį išdėsčius nauja – 2003 m. birželio 19 d. – redakcija), pagal kurią prokuroras turi teisę bet kuriuo privataus kaltinimo bylos proceso metu, iki įrodymų tyrimo pradžios, pateikti teismui rašytinį pareiškimą, kad šioje byloje palaikys valstybinį kaltinimą, ir byla perduodama prokurorui, o ikiteisminis bylos tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme vyksta bendra tvarka.
16.1. BPK 409 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostatos negali būti aiškinamos kaip leidžiančios prokurorui savo nuožiūra spręsti, pateikti ar nepateikti teismui rašytinį pareiškimą, kad atitinkamoje byloje palaikys valstybinį kaltinimą, jeigu yra bent viena iš BPK numatytų sąlygų, su kuriomis yra siejama tokio rašytinio pareiškimo pateikimo teismui galimybė. Šios nuostatos aiškintinos kaip įtvirtinančios prokuroro nekvestionuojamą pareigą pateikti teismui minėtą rašytinį pareiškimą.
16.2. Ypač pabrėžtina, kad aiškinant BPK 409 straipsnio 2 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) privalu atsižvelgti į šio straipsnio 1 dalies (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nuostatas.
BPK 409 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad prokuroras, sužinojęs (pavyzdžiui, iš bylą nagrinėjančio teismo), jog teisme vyksta privataus kaltinimo bylos procesas dėl tokios BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kuri turi visuomeninę reikšmę ar kuria padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) ginti teisėtų savo interesų, t. y. dėl tokios veikos, kuri atitinka bent vieną iš BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų sąlygų, privalo pateikti teismui rašytinį pareiškimą, kad šioje byloje palaikys valstybinį kaltinimą, išskyrus iš įstatymų kylančias išimtis.
Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 409 straipsnio 2 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) prokuroras taip pat neturi įgaliojimų pateikti teismui rašytinio pareiškimo, kad palaikys valstybinį kaltinimą byloje dėl tokios BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kuri neturi visuomeninės reikšmės, tačiau asmuo (jo teisėtas atstovas), kuriam ta nusikalstama veika buvo padaryta žala, gali išreikšti ir yra išreiškęs valią savo teisėtus interesus ginti teisme privataus kaltinimo bylų proceso tvarka (pats arba per savo teisėtą atstovą), nors kad ir kokius veiksmus tas asmuo (jo teisėtas atstovas) atliktų (kitų priemonių imtųsi), tų veiksmų (kitų priemonių) objektyviai negalės pakakti tiems interesams apginti.
16.3. Konstatuotina, kad tik šitaip aiškinant BPK 409 straipsnio 2 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) joje nustatytas teisinis reguliavimas gali būti vertinamas kaip toks, kuriuo siekiama užtikrinti, kad prokurorai vykdytų savo konstitucinę priedermę ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus (Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalis).
16.4. Pabrėžtina, kad pagal BPK 409 straipsnio 2 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) prokuroras neturi įgaliojimų pateikti teismui rašytinio pareiškimo, kad palaikys valstybinį kaltinimą byloje dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kai nėra nė vienos iš BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų sąlygų (ta veika neturi visuomeninės reikšmės ir ja nėra padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų).
17. Pažymėtina, kad visais atvejais, kai prokuroras įgyvendina savo įgaliojimus, nustatytus BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) ar 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), taip pat visais atvejais, kai prokuroras atsisako šiuos įgaliojimus įgyvendinti (t. y. kai jis atsisako pradėti baudžiamąjį procesą dėl tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios baudžiamasis procesas paprastai vyksta privataus kaltinimo bylų proceso tvarka, arba kai jis atsisako privataus kaltinimo bylos proceso metu pateikti teismui rašytinį pareiškimą, kad šioje byloje palaikys valstybinį kaltinimą, nors yra sužinojęs (pavyzdžiui, iš bylą nagrinėjančio teismo), kad ta byla vyksta dėl tokios BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kuri turi visuomeninę reikšmę ar kuria padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų), jo sprendimas turi būti pagrįstas teisiniais argumentais.
18. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 409 straipsnio 1 dalies (2003 m. birželio 19 d. redakcija) formuluotė „baudžiamąjį procesą <...> turi teisę pradėti ir prokuroras“ ir šio straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) formuluotė „prokuroras taip pat turi teisę“ teisės požiūriu nėra nepriekaištingos ir yra taisytinos, nes prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, t. y. tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti. Tokie įgaliojimai – tai ir pareigos, kurias prokurorai (kiti valstybės pareigūnai) ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos.
Tačiau vien nurodytas BPK 409 straipsnio 1 dalies (2003 m. birželio 19 d. redakcija) formuluotės „baudžiamąjį procesą <... > turi teisę pradėti ir prokuroras“ ir 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) formuluotės „prokuroras taip pat turi teisę“ teisinis nekorektiškumas nėra pakankamas pagrindas pripažinti šias dalis (kokia nors apimtimi) prieštaraujančiomis Konstitucijai.
Pažymėtina ir tai, kad taisyklė, jog valstybės pareigūnų įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, mutatis mutandis taikytina ne tik prokurorams, bet ir kitiems valstybės pareigūnams, inter alia teisėjams, taip pat savivaldybių pareigūnams, viešosios valdžios institucijoms.
19. Seimo 2004 m. liepos 8 d. priimto Baudžiamojo proceso kodekso 65, 94, 103, 109, 139, 151, 154, 158, 168, 181, 218, 220, 225, 232, 237, 239, 240, 306, 313, 346, 360, 364, 370, 377, 403, 409, 418, 421, 422, 425, 426, 429, 446, 456, 457, 458 straipsnių ir XXXV skyriaus pavadinimo pakeitimo ir papildymo įstatymo (įsigaliojusio 2004 m. liepos 24 d.) 26 straipsniu BPK 409 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija) buvo papildytas nauja 3 dalimi; buvusi 3 dalis tapo 4 dalimi.
19.1. BPK 409 straipsnio 3 dalyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų šio kodekso 407 straipsnyje, atliekamas bendra tvarka, jeigu nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo nėra žinomas.
19.2. Pagal BPK 409 straipsnį (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nukentėjusysis (jo atstovas), negalintis skunde (pareiškime) nurodyti asmens, įtariamo padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija), turėjo būti traktuojamas kaip asmuo, dėl svarbių priežasčių negalintis ginti teisėtų savo interesų, ir tokiam asmeniui (jo atstovui) padavus skundą (pareiškimą) prokurorui, šis turėjo pareigą pradėti baudžiamąjį procesą.
Palyginus teisinį reguliavimą, įtvirtintą BPK 409 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija), su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu BPK 409 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija), matyti, kad BPK 409 straipsnį (2003 m. birželio 19 d. redakcija) papildžius nauja 3 dalimi BPK 409 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) buvo ne įtvirtinta tokia iš esmės nauja nuostata, kurios nebūtų buvę galima kildinti iš ankstesnių šio straipsnio formuluočių, bet teisinis reguliavimas buvo sukonkretintas tuo aspektu, kad buvo expressis verbis nurodyta viena iš svarbių priežasčių, dėl kurių asmuo negali ginti teisėtų savo interesų ir dėl to prokuroras, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, privalo pradėti baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos.
20. Taigi konstatuotina, kad BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) ir BPK 409 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d., 2004 m. liepos 8 d. redakcijos) nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris leidžia (leido) nuo nusikalstamos veikos, nurodytos BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija), nukentėjusiam asmeniui (jo atstovui) pažeistas teises ar teisėtus interesus ginti arba privataus kaltinimo bylų proceso tvarka (t. y. nukentėjusiam asmeniui arba jo teisėtam atstovui kreipiantis į teismą), arba bendra tvarka (t. y. nukentėjusiam asmeniui arba jo teisėtam atstovui kreipiantis į prokurorą).
Vadinasi, BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiama nuo minėtų nusikalstamų veikų nukentėjusių asmenų konstitucinė teisė kreiptis į teismą – ši konstitucinė teisė nėra dirbtinai suvaržoma, jos įgyvendinimas nėra nepagrįstai pasunkinamas.
Kartu konstatuotina, kad nors nuo BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų nukentėjusių asmenų teisių ir teisėtų interesų teisminės gynybos teisiniam reguliavimui yra būdingi tam tikri ypatumai, įtvirtinti inter alia BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija), tai nereiškia, kad yra nukrypstama nuo konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo.
21. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamųjų bylų procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ir kad šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai.
22. Sprendžiant, ar BPK 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis ir kad teisme jis įgyja privataus kaltintojo statusą, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, konstatuotina, kad:
– kaip minėta, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrose baudžiamosiose bylose kaltinimą palaiko ne prokurorai, o privatūs asmenys (jų atstovai), ir toks teisinis reguliavimas savaime nesudaro prielaidų pažeisti asmens teisės į teisminę gynybą;
– tai, kad tam tikrose baudžiamosiose bylose kaltinimą palaiko nukentėjusieji (jų atstovai), yra specifinė asmens konstitucinės teisės ginti savo teises ir laisves, teisėtus interesus teisme įgyvendinimo forma ir savaime nereiškia, kad yra dirbtinai suvaržoma asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą ar yra nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas;
– BPK 408 straipsnio 1 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas taikytinas visiems asmenims, nukentėjusiems nuo BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų veikų, tad nors nuo BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų nukentėjusių asmenų teisių ir teisėtų interesų teisminės gynybos teisiniam reguliavimui yra būdingi tam tikri ypatumai, įtvirtinti inter alia BPK 408 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), tai nereiškia, kad yra nukrypstama nuo konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo.
23. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai.
24. Sprendžiant, ar BPK 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), pagal kurią privataus kaltinimo tvarka raštu paduodamame skunde ar pareiškime turi būti nurodyta teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas, nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės, duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes, nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta, ir skundas turi būti pasirašytas nukentėjusiojo, o 408 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju pareiškimas – nukentėjusiojo teisėto atstovo, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, konstatuotina, kad:
– kaip minėta, konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą neužkerta kelio įstatymų leidėjui nustatyti formalius reikalavimus, taikomus teismui paduodamam asmens kreipimuisi, pagal kurį gali būti pradedamas nusikalstamos veikos tyrimas ir (arba) baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme, ir pats savaime tokių formalių reikalavimų nustatymas dar nereiškia, kad yra dirbtinai suvaržyta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą ar yra nepagrįstai pasunkintas šios teisės įgyvendinimas, tačiau nustatydamas tokius reikalavimus įstatymų leidėjas negali nepagrįstai pasunkinti asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo ar padaryti jo apskritai neįmanomo;
– BPK 412 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatytas reikalavimas teismui privataus kaltinimo tvarka raštu paduodamame skunde ar pareiškime nurodyti teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimą, nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vietą, laiką, padarinius ir kitas esmines aplinkybes, duomenis, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes, nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardus, pavardes ir gyvenamąją vietą yra būtinas tam, kad būtų galima pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, ir dėl to tas reikalavimas vertintinas kaip pagrįstas, racionalus;
– minėti reikalavimai teismui privataus kaltinimo tvarka raštu paduodamam skundui (pareiškimui) yra didesni negu reikalavimai kreipimuisi, pagal kurį pradedamas ikiteisminis tyrimas (BPK 166, 167, 168 straipsniai);
– reikalavimų, nustatytų skundui (pareiškimui), pagal kurį pradedamas privataus kaltinimo bylų procesas, skirtumai nuo reikalavimų kreipimuisi, pagal kurį pradedamas ikiteisminis tyrimas, yra pagrįsti, nes, kitaip nei kreipimasis, pagal kurį pradedamas ikiteisminis tyrimas, privataus kaltinimo tvarka teismui raštu paduodamo skundo (pareiškimo) paskirtis ir funkcija – ne tik pranešimas (kompetentingos institucijos, pareigūno informavimas) apie nusikalstamą veiką, bet ir asmens apkaltinimas: tokiu skundu (pareiškimu) asmeniui yra pareiškiamas kaltinimas, kad būtų nagrinėjamas teisme (panašiai, kaip kaltinamuoju aktu bylose, kuriose yra atliekamas ikiteisminis tyrimas), todėl tokiems skundams (pareiškimams) keltini didesni formalūs reikalavimai negu kreipimamsi, pagal kuriuos ikiteisminis tyrimas dar bus atliekamas;
– BPK 412 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nėra nustatyta, kas turi būti daroma su skundu (pareiškimu), kuris neatitinka šioje dalyje nustatytų reikalavimų.
25. Taigi tai, kad skundui (pareiškimui), pagal kurį pradedamas privataus kaltinimo bylų procesas, BPK 412 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) yra nustatyti didesni reikalavimai, negu kreipimuisi, pagal kurį pradedamas ikiteisminis tyrimas, savaime nereiškia, kad yra dirbtinai suvaržoma asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą ar yra nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas, taip pat kad yra nukrypstama nuo konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo.
26. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 412 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai.
27. Sprendžiant, ar BPK 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), pagal kurią BPK 412 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) reikalavimų neatitinkantis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, konstatuotina, kad:
– BPK 412 straipsnio 3 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata, kad BPK 412 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) reikalavimų neatitinkantis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, suponuoja tai, kad asmeniui, kurio skundas nepriimamas, turi būti nurodyti skundo trūkumai, kuriuos reikia pašalinti;
– BPK 412 straipsnio 3 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas apima įvairias teisines situacijas, kurioms esant BPK 412 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) reikalavimų neatitinkantis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui: 1) skundas gali būti nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui dėl tokių šio skundo trūkumų, kuriuos gali pašalinti pats jį padavęs asmuo; 2) skundas gali būti nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui dėl tokių šio skundo trūkumų, kurių jį padavęs asmuo negali pašalinti – jie gali būti pašalinti tik atlikus ikiteisminį tyrimą ar atskirus proceso veiksmus;
– tai, kad nepriimamas ir skundą padavusiam asmeniui grąžinamas toks skundas, kurio trūkumus gali pašalinti pats jį padavęs asmuo, yra visiškai pagrįsta ir pateisinama, nes, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, privataus kaltinimo tvarka raštu paduodamas skundas atlieka ir kaltinamojo akto funkciją, todėl jam keltini didesni formalūs reikalavimai negu kreipimuisi, pagal kurį dar bus atliekamas ikiteisminis tyrimas;
– tai, kad nepriimamas ir skundą padavusiam asmeniui grąžinamas toks skundas, kurio trukumų jį padavęs asmuo negali pašalinti, nes jie gali būti pašalinti tik atlikus ikiteisminį tyrimą ar atskirus proceso veiksmus, suponuoja tai, kad yra viena iš BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų sąlygų, kurioms esant baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų turi pradėti prokuroras, jeigu yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, – padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų;
– taigi nei tada, kai pagal BPK 412 straipsnio 3 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui dėl tokių šio skundo trūkumų, kuriuos gali pašalinti pats jį padavęs asmuo, nei tada, kai pagal šią dalį skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui dėl tokių šio skundo trūkumų, kurių jį padavęs asmuo negali pašalinti, nes jie gali būti pašalinti tik atlikus ikiteisminį tyrimą ar atskirus proceso veiksmus, nuo nusikalstamos veikos, nurodytos BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija), nukentėjusiam asmeniui (jo atstovui) neužkertamas kelias ginti pažeistas teises ar teisėtus interesus teisme – pirmuoju atveju nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo (jo atstovas), pašalinęs nurodytus trūkumus, vėl gali kreiptis į teismą privataus kaltinimo bylų proceso tvarka, antruoju atveju nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo (jo atstovas) savo pažeistas teises ar teisėtus interesus gali ginti kreipdamasis į prokurorą;
– BPK 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), aiškinama ne vien pažodžiui, bet ir atsižvelgiant į privataus kaltinimo instituto, kaip specifinio baudžiamojo proceso instituto, paskirtį ir prasmę, taip pat į baudžiamojo proceso principus ir tikslus, nereiškia, kad jeigu privataus kaltinimo tvarka paduotas skundas turi tik nedidelių, neesminių, formalių nukrypimų nuo nustatytų reikalavimų, teismas apskritai neturi įgaliojimų tokio skundo priimti.
28. Taigi BPK 412 straipsnio 3 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata, kad BPK 412 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) reikalavimų neatitinkantis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, nereiškia, kad yra dirbtinai suvaržoma asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą ar yra nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas, taip pat kad yra nukrypstama nuo konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo.
29. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 412 straipsnio 3 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai.
30. Sprendžiant, ar BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad jeigu nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo nesusitaiko, teisėjas priima nutartį nukentėjusiojo skundą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, konstatuotina, kad:
– kaip minėta, privataus kaltinimo bylų procesas – tai procesas, kuriame iki pat asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, pripažinimo kaltu arba nekaltu konflikto šalys turi galimybę susitaikyti ir šitaip sudaryti teisines prielaidas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą;
– BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) yra skirta reglamentuoti ypatingam privataus kaltinimo bylų proceso, kaip specifinės baudžiamojo proceso rūšies, etapui – taikinamajam posėdžiui, kurio paskirtis – suteikti galimybę nukentėjusiajam (jo teisėtam atstovui) ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamam asmeniui susitaikyti, kad būtų galima nutraukti baudžiamąjį procesą;
– jeigu nukentėjusysis (jo teisėtas atstovas) ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo nesusitaiko, skundas perduodamas nagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriame dėl jo sprendžiama iš esmės;
– tai, kad teismas vadovaujasi BPK straipsniais (jų dalimis), apskritai negali reikšti, kad paneigiamas teisėjo ar teismo nepriklausomumas.
31. Taigi BPK 413 straipsnio 5 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiama nei asmens teisė į nepriklausomą teismą, nei konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas.
32. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai.
33. Sprendžiant, ar BPK 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad teisėjas, priimdamas nutartį nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje, turi teisę prašyti ikiteisminio tyrimo įstaigą per nustatytą laikotarpį ištirti bylos aplinkybes, kurių teismas negali nustatyti, o bylą tam laikui atidėti, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime: yra galimos tokios teisinės situacijos, kai teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje ikiteisminis tyrimas nebuvo atliktas, iškyla ikiteisminio tyrimo ar tam tikrų proceso veiksmų atlikimo reikalingumo klausimas; iš Konstitucijos kylanti teismo priedermė nustatyti objektyvią tiesą ir teisingai išspręsti bylą suponuoja tai, kad jeigu teismas mano, jog neatlikus ikiteisminio tyrimo ar tam tikrų proceso veiksmų, kurių neįmanoma atlikti teisme, jis negalės teisingai išnagrinėti baudžiamosios bylos ir priimti teisingo sprendimo, teismas turi turėti įgaliojimus nuspręsti ir tai, kad toje byloje turi būti atliktas ikiteisminis tyrimas ar atskiri proceso veiksmai ir turi būti duoti tam tikri pavedimai atitinkamiems subjektams; tokie teismo pavedimai yra privalomi visiems asmenims (pareigūnams, institucijoms), kuriems jie adresuoti; tai, kad teismas gali pavesti atlikti atskirus proceso veiksmus ir ikiteisminio tyrimo įstaigoms (pareigūnams), negali būti interpretuojama kaip teismo vadovavimas ikiteisminiam tyrimui; įstatymu gali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, kad teismas turėtų įgaliojimus įpareigoti prokurorus kontroliuoti, kaip yra vykdomi tokie teismo pavedimai; tuo atveju, kai teismas nusprendžia pavesti tam tikriems pareigūnams ar institucijoms atlikti atskirus proceso veiksmus, o ne visą ikiteisminį tyrimą, baudžiamoji byla lieka teisme. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad duodamas minėtus pavedimus teismas turi veikti taip, kad nebūtų sudaryta prielaidų manyti, jog teismas yra šališkas (antai teismas, duodamas pavedimą atlikti atskirus proceso veiksmus, neturi nurodyti, kaip toks pavedimas privalo būti vykdomas, kokį rezultatą norima gauti ir pan.).
Konstatuota ir tai, kad teismo sprendimas pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą ir teismo sprendimas pavesti atlikti atskirus proceso veiksmus sukelia skirtingus teisinius padarinius; tuo atveju, kai teismas nusprendžia pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą, baudžiamoji byla pagal Konstituciją turi būti perduota atitinkamam prokurorui, išskyrus kurį pagal Konstituciją niekas kitas negali organizuoti ikiteisminio tyrimo ir jam vadovauti; kai teismas priima sprendimą pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą, baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme nutrūksta, kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas ir, jeigu taip bus nuspręsta, kaltinamasis aktas su bylos medžiaga bus perduoti teismui.
34. Sprendžiant, ar BPK 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 daliai, konstatuotina:
– BPK 414 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas į ikiteisminio tyrimo įstaigą su prašymu per nustatytą laikotarpį ištirti bylos aplinkybes kreiptųsi tik tais atvejais, kai teismas tų aplinkybių negali nustatyti pats;
– BPK 414 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) numatytas teisėjo prašymas ikiteisminio tyrimo įstaigai per nustatytą laikotarpį ištirti bylos aplinkybes, kurių teismas negali nustatyti, nėra ikiteisminio tyrimo organizavimas, kuris pagal Konstituciją yra priskirtas prokurorų kompetencijai;
– pagal BPK 414 straipsnio 2 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ikiteisminio tyrimo įstaiga (pareigūnas), gavusi teismo prašymą per nustatytą laikotarpį ištirti bylos aplinkybes, kurių teismas negali nustatyti, privalo šį prašymą įvykdyti tinkamai ir per teismo nustatytą terminą.
35. Pagal Konstituciją teismas, nagrinėjantis bylą, yra teisminė valdžia – viena iš valstybės valdžių.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 414 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) formuluotė „teisėjas <... > turi teisę prašyti ikiteisminio tyrimo įstaigą“ teisės požiūriu nėra nepriekaištinga ir yra taisytina, nes, kaip minėta, pagal Konstituciją teismo, vadinasi, ir bylą nagrinėjančio teisėjo, pavedimai yra privalomi visiems asmenims (pareigūnams, institucijoms), kuriems jie adresuoti, taigi ir ikiteisminio tyrimo įstaigoms; tokie pavedimai negali būti traktuojami kaip prašymai, kuriuos asmenys, kuriems atitinkami pavedimai adresuoti, savo nuožiūra gali vykdyti arba jų nevykdyti, arba vykdyti ne per nustatytą terminą, arba kaip nors kitaip nukrypti nuo pavedime suformuluotų užduočių.
Tačiau vien nurodytas BPK 414 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) formuluotės „teisėjas <...> turi teisę prašyti ikiteisminio tyrimo įstaigą“ teisinis nekorektiškumas nėra pakankamas pagrindas pripažinti šią dalį (kokia nors apimtimi) prieštaraujančia Konstitucijai.
Pažymėtina ir tai, kad taisyklė, jog teismo, vadinasi, ir bylą nagrinėjančio teisėjo, įgaliojimai duoti pavedimus ikiteisminio tyrimo įstaigoms teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip prašymai, kuriuos asmenys, kuriems atitinkami pavedimai adresuoti, savo nuožiūra gali vykdyti arba jų nevykdyti, arba vykdyti ne per nustatytą terminą, arba kaip nors kitaip nukrypti nuo pavedime suformuluotų užduočių, mutatis mutandis taikytina reglamentuojant ir santykius, susijusius su teismo (teisėjo) pavedimų (paisant Konstitucijos, inter alia konstitucinio valdžių padalijimo principo) davimu kitoms institucijoms ar pareigūnams.
Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų galima užtikrinti, kad minėti teismo (teisėjo) pavedimai visada būtų vykdomi laiku ir tinkamai.
36. Taigi BPK 414 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyti teismo įgaliojimai prašyti ikiteisminio tyrimo įstaigos per nustatytą laikotarpį ištirti bylos aplinkybes, kurių teismas negali nustatyti, nereiškia, kad teismui yra priskirta tokia funkcija, kuri pagal Konstituciją yra priskirta prokurorui ir yra nebūdinga teismui, būtent ikiteisminio tyrimo organizavimo funkcija.
Kartu konstatuotina, kad BPK 414 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas nereiškia, kad yra sudaromos kokios nors prielaidos teismui nebūti nepriklausomam ar nešališkam arba kad teismas, įgyvendindamas šioje dalyje nustatytus įgaliojimus, nevykdys teisingumo.
IV
Dėl BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punkto (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos), 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos) atitikties Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai.
1. Pareiškėjai – Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas, Panevėžio miesto apylinkės teismas prašo ištirti, ar inter alia BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 244 straipsnio 2 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai.
Pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas prašo ištirti, ar inter alia BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 244 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai.
2. Iš pareiškėjų prašymų matyti, kad abejojama, ar Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai neprieštarauja (neprieštaravo) BPK 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos) nuostata „Bylos nagrinėjimas atidedamas, kai: <...> 3) įstatymų numatytais atvejais kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, – kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas“, BPK 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nuostata „Bylos nagrinėjimas <...> atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte <...> numatytais atvejais“ bei analogiška BPK 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. rugsėjo 16 d. redakcija) nuostata „Bylos nagrinėjimas <... > atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 <...> punktuose <...> numatytais atvejais“.
3. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.“
Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis aiškintina atsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Sistemiškai aiškinant šių dalių nuostatas pažymėtina, kad tais atvejais, kai bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių, ar įstatymas (kitas teisinis aktas), kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, jis privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas (kitas teisinis aktas) atitinka Konstituciją, ir kol Konstitucinis Teismas neišspręs šio klausimo, bylos nagrinėjimas teisme negali būti tęsiamas – jis yra sustabdomas. Pažymėtina, kad nei Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, nei kitur Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta, kokiu procesiniu sprendimu turėtų būti sustabdomas bylos nagrinėjimas. Tai nustatyti turi įstatymų leidėjas.
Pažymėtina, jog įstatymų leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sustabdytoji byla, iš kurios matyti aplinkybės, dėl kurių ginčijamas teisės aktas turi būti taikomas toje byloje, turi būti prieinama Konstituciniam Teismui. Tik šitaip gali būti sudarytos sąlygos, būtinos tam, kad Konstitucinis Teismas galėtų vykdyti konstitucinį teisingumą ir spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas teismo nagrinėjamoje byloje, neprieštarauja Konstitucijai (o Seimo poįstatyminis aktas, Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas – Konstitucijai ir (arba) įstatymams).
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad jeigu kilus abejonėms dėl byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai teismas nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos, ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas.
4. Pareiškėjų abejonės dėl BPK 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos) nuostatos „Bylos nagrinėjimas atidedamas, kai: <...> 3) įstatymų numatytais atvejais kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, – kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas“, BPK 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nuostatos „Bylos nagrinėjimas <...> atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte <...> numatytais atvejais“ bei analogiškos BPK 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. rugsėjo 16 d. redakcija) nuostatos „Bylos nagrinėjimas <...> atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 <...> punktuose <...> numatytais atvejais“ atitikties Konstitucijai yra grindžiamos tuo, kad, pasak pareiškėjų, šiose nuostatose, kitaip nei Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, numatytas ne bylos nagrinėjimo sustabdymas, o atidėjimas. Pareiškėjų nuomone, sąvokos „bylos nagrinėjimo atidėjimas“ ir „bylos nagrinėjimo sustabdymas“ nėra tapačios. Jų skirtumus pareiškėjai aiškina remdamiesi proceso įstatymuose vartojamomis sąvokomis „bylos nagrinėjimo atidėjimas“ ir „bylos nagrinėjimo sustabdymas“.
5. Sprendžiant, ar BPK 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos) nuostata „Bylos nagrinėjimas atidedamas, kai: <...> 3) įstatymų numatytais atvejais kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, – kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas“, BPK 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nuostata „Bylos nagrinėjimas <...> atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte <...> numatytais atvejais“ bei analogiška BPK 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. rugsėjo 16 d. redakcija) nuostata „Bylos nagrinėjimas <...> atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 <...> punktuose <...> numatytais atvejais“ neprieštarauja (neprieštaravo) Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai, pažymėtina, kad Konstitucija neužkerta kelio įstatymuose, kituose teisės aktuose tiems patiems reiškiniams apibūdinti vartoti kitus žodžius ar formuluotes negu vartojami Konstitucijos tekste.
6. Konstitucija, kaip teisės aktas, yra išreikšta tam tikra tekstine forma, turi tam tikrą kalbinę išraišką, tačiau kaip teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, taip ir Konstitucijos negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Šiame kontekste paminėtina, kad kalba, inter alia teisinė terminija, nuolat vystosi. Tad reikalavimas, kad įstatymuose, kituose teisės aktuose tie patys reiškiniai visada būtų apibūdinami tik tais pačiais žodžiais ir formuluotėmis kaip Konstitucijoje, jeigu jis būtų suabsoliutintas, reikštų, jog, viena vertus, siekiama dirbtinai varžyti, netgi stabdyti tokį kalbos, inter alia teisinės terminijos, vystymąsi, kai įstatymuose, kituose teisės aktuose yra vartojami ne tik kiti nei Konstitucijos tekste žodžiai (formuluotės), apibūdinantys tuos pačius reiškinius, bet ir apskritai nauji terminai (formuluotės), kurių nebuvo tuo metu, kai buvo kuriamas Konstitucijos tekstas. Kita vertus, toks reikalavimas, jeigu jis būtų suabsoliutintas, galėtų provokuoti Konstitucijos teksto koregavimą pagal įstatymuose, kituose teisės aktuose įtvirtintą terminiją (žodžius, formuluotes) net tokiais atvejais, kai intervencija į Konstitucijos, kuri, kaip aukščiausioji teisė, turi būti stabilus aktas, tekstą nėra teisiškai būtina.
Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą. Tas pats pasakytina ir apie visų žemesnės galios teisės aktų aiškinimą.
7. Pagal BPK 234 straipsnio 5 dalį (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos), 244 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos) bylos nagrinėjimas turi (turėjo) būti atidėtas, kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl toje byloje taikytino teisės akto konstitucingumo. BPK 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos) formuluotė „bylos nagrinėjimas atidedamas“ ir BPK 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos) formuluotė „bylos nagrinėjimas <...> atidedamas“ aiškintinos atsižvelgiant į tai, kad pagal šias dalis bylos nagrinėjimas atidedamas dėl to, kad būtų sulaukta Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo nusprendžiama, ar įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas teismo nagrinėjamoje byloje, atitinka Konstituciją.
Taigi šios formuluotės reiškia iš esmės tą patį, ką ir Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalies formuluotė „sustabdo <...> bylos nagrinėjimą“, nes ir pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį bylos nagrinėjimas sustabdomas dėl to, kad būtina gauti Konstitucinio Teismo sprendimą, ar įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas teismo nagrinėjamoje byloje ir kurio atitiktimi Konstitucijai suabejojo teismas, neprieštarauja Konstitucijai.
8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytinos išvados, kad:
– BPK 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nuostata „Bylos nagrinėjimas atidedamas, kai: <...> 3) įstatymų numatytais atvejais kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, – kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas“, BPK 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nuostata „Bylos nagrinėjimas <... > atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte <...> numatytais atvejais“ neprieštaravo Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai;
– BPK 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. rugsėjo 16 d. redakcija) nuostata „Bylos nagrinėjimas atidedamas, kai: <...> 3) įstatymų numatytais atvejais kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, – kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas“, BPK 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. rugsėjo 16 d. redakcija) nuostata „Bylos nagrinėjimas <...> atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 <...> punktuose <...> numatytais atvejais“ neprieštarauja Konstitucijos 110 straipsnio 2 daliai.
V
Dėl pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymų ištirti, ar BPK 410 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
1. Pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas 2005 m. vasario 14 d. prašymu (Konstituciniame Teisme gautu 2005 m. kovo 14 d.), 2005 m. vasario 25 d. prašymu (Konstituciniame Teisme gautu 2005 m. kovo 23 d.) ir 2005 m. rugpjūčio 29 d. prašymu (Konstituciniame Teisme gautu 2005 m. rugsėjo 21 d.) prašo ištirti, ar inter alia naujojo BPK 410 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
2. Konstatuotina, kad nė viename iš šių prašymų nėra pateikta aiškiai suformuluotų teisinių argumentų, kuriais grindžiama pareiškėjo abejonė dėl šio BPK straipsnio konstitucingumo.
3. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas ištirti, ar teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.
Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikalavimas nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai teisinius argumentus reiškia, kad teismai, kurie kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, o privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais; priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas).
4. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį, jeigu prašymas arba jo priedai neatitinka inter alia šio įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, prašymas yra grąžintinas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.
5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus bylos dalis dėl BPK 410 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Konstitucijai nutrauktina ir pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 14 d., 2005 m. vasario 25 d., 2005 m. rugpjūčio 29 d. prašymai (Konstituciniame Teisme gauti atitinkamai 2005 m. kovo 14 d., 2005 m. kovo 23 d., 2005 m. rugsėjo 21 d.) šia apimtimi grąžintini pareiškėjui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, 67, 70 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 131 straipsnio 4 dalis (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 82-2830) neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 38-1734) nuostata „Bylos nagrinėjimas atidedamas, kai: <...> 3) įstatymų numatytais atvejais kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, – kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas“, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 38-1734) nuostata „Bylos nagrinėjimas <...> atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punkte <...> numatytais atvejais“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. rugsėjo 16 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 38-1734, Nr. 92-4138) nuostata „Bylos nagrinėjimas atidedamas, kai: <...> 3) įstatymų numatytais atvejais kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, – kol bus gautas Konstitucinio Teismo nutarimas“, 244 straipsnio 2 dalies (2003 m. rugsėjo 16 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 92-4138) nuostata „Bylos nagrinėjimas <...> atidedamas šio Kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 <...> punktuose <... > numatytais atvejais“, 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 68-3070) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamųjų bylų procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ir kad šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus šio kodekso 409 straipsnyje numatytus atvejus, 408 straipsnio 1 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 37-1341), 412 straipsnio 2 ir 3 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 37-1341), 413 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 37-1341), 414 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 37-1341) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
4. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 410 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 37-1341) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 14 d., 2005 m. vasario 25 d., 2005 m. rugpjūčio 29 d. prašymus šia apimtimi grąžinti pareiškėjui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Stasys Stačiokas
Romualdas Kęstutis Urbaitis