LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 195 STRAIPSNIO PENKTOSIOS DALIES IR 242 STRAIPSNIO ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
1997 m. spalio 1 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos atstovui Seimo Juridinio skyriaus konsultantui Petrui Anceliui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1997 m. rugsėjo 9 d. išnagrinėjo bylą Nr. 7/97 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegijos prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 195 straipsnio penktojoje dalyje ir 242 straipsnyje nustatyta tvarka skųsti tardytojo nutarimą areštuoti turtą neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija 1997 m. vasario 18 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Vasausko atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 1996 m. gruodžio 23 d. nutarties nutraukti bylą. Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija nutartimi sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo proceso kodekso 195 straipsnio penktojoje dalyje ir 242 straipsnyje nustatyta tvarka skųsti tardytojo nutarimą areštuoti turtą neprieštarauja Konstitucijai.
Prašyme pareiškėjas nurodo, kad pagal Konstitucijos 30 straipsnio pirmąją dalį asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka areštavus turtą jo savininkas gali nedelsiant įgyvendinti šią teisę ir to paties kodekso 472 straipsnyje nustatyta tvarka kreiptis į teismą reikšdamas ieškinį bendra tvarka atskiruoju skundu ar skųsdamas pirmosios instancijos teisėjo nutartį atskiruoju skundu (Civilinio proceso kodekso 162 straipsnis). Taigi visus turto arešto pagrįstumo klausimus nagrinėja teismas, ir taip garantuojama žmogaus teisė į nuosavybės neliečiamumą (Konstitucijos 23 straipsnis).
Ieškovo turtas areštuotas baudžiamojo persekiojimo tvarka. Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 195 straipsnio penktąją dalį arešto turtui uždėjimas panaikinamas tardytojo nutarimu, jeigu ši priemonė pasidaro nebereikalinga, o pagal šio kodekso 242 straipsnį tardytojo veiksmai skundžiami prokurorui. Baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme išspręsti turto arešto pagrįstumo klausimo nėra numatyta (Baudžiamojo proceso kodekso 333 straipsnis). Tuomet kyla klausimas, ar pagal Konstituciją žmogus, kai baudžiamoji byla iškelta ne jam ir jo atžvilgiu nėra vykdomas baudžiamasis persekiojimas, neturi teisės, nelaukdamas baudžiamosios bylos baigties, kreiptis į teismą su prašymu išspręsti, ar jo turtas pagrįstai areštuotas. Tai yra kyla klausimas, ar Baudžiamojo proceso kodekso 195 straipsnis, nenumatantis galimybės skųsti teismui tardytojo veiksmus dėl turto areštavimo, neprieštarauja Konstitucijai.
Pareiškėjas nurodo, kad jo abejonę, ar Baudžiamojo proceso kodekso 195 straipsnio penktojoje dalyje ir 242 straipsnyje nustatyta turto arešto panaikinimo tvarka atitinka Konstituciją, patvirtina Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo pareikštas ieškinys kitoje byloje. Iš to pareiškėjas daro išvadą, kad toks ieškinys dėl ginčo pastatų pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis civiline tvarka gali būti reiškiamas ir nagrinėtinas teisme, tačiau priešpriešinis reikalavimas panaikinti turto areštą nebebūtų galimas ir net atmetus ieškinį turtas liktų areštuotas, o turto arešto panaikinimo klausimą spręstų tardytojas, bet ne teismas. Pareiškėjas mano, kad taip yra siaurinama žmogaus teisė į teisminę gynybą.
II
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui suinteresuoto asmens atstovas raštu paaiškino, kad Lietuvos teisinėje sistemoje baudžiamojo persekiojimo atžvilgiu galioja oficialumo principas. Iš Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio formuluotės aišku, kad baudžiamosios bylos gali būti keliamos arba konkrečiam asmeniui, arba kai iškyla aikštėn nusikaltimo požymiai.
Atstovas pažymėjo, jog Baudžiamojo proceso kodekso 195 straipsnyje numatyta ne tik įtariamojo, kaltinamojo ar kitų pagal įstatymą materialiai atsakingų už savo veiksmus fizinių asmenų turto, bet ir kitų fizinių asmenų, kurie turi nusikalstamu būdu gauto ar įgyto turto, turto areštas. Tokių asmenų ratas dar labiau išplėstas 1995 m. Baudžiamojo proceso kodeksą papildžius 1941 ir 1942 straipsniais dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo.
Atstovo nuomone, Baudžiamojo proceso kodekse, skirtingai nuo Civilinio proceso kodekso, numatytas kitoks proceso dalyvių teisių ir laisvių garantavimo mechanizmas, nes bylų parengtinio tyrimo stadijoje daugumą skundų, tarp jų ir dėl turto areštavimo, greičiau ir netgi kompetentingiau išsprendžia prokuroras. Teismas neapkraunamas teisingumo vykdymo darbu dar iki bylos ištyrimo ir visiško jos parengimo teisminiam nagrinėjimui. Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 1941 ir 1942 straipsnius, laikinai apribojus nuosavybės teises, atsirado papildoma teisių užtikrinimo garantija, nes asmuo gali prokuroro sprendimą apskųsti aukštesniajam prokurorui, o šio sprendimą – teismui. Atstovas mano, kad tai neprieštarauja Baudžiamojo proceso kodekso 195 ir 242 straipsniuose numatytam apskundimo būdui, nes po laikino nuosavybės teisių apribojimo visuomet arba iškeliama baudžiamoji byla, arba tokia priemonė panaikinama.
Atstovas pažymėjo ir tai, kad Konstitucijos 118 straipsnyje minimi prokurorai ir tardytojai. Žinant, jog šis straipsnis yra įtrauktas į Konstitucijos IX skyrių, reglamentuojantį teisminės valdžios įgaliojimus, galima teigti, kad ir šiuo požiūriu Baudžiamojo proceso kodekso numatyta ginčijama turto arešto apskundimo procedūra neprieštarauja Konstitucijai.
Atstovas teigė, kad baudžiamoji byla gali būti nutraukta jos neperduodant teismui, ir šiuo atveju sprendimą dėl turto arešto priimtų tardytojas bei prokuroras.
Remdamasis šiais argumentais ir motyvais, suinteresuoto asmens atstovas daro išvadą, kad Baudžiamojo proceso kodekso 195 ir 242 straipsniuose nustatyta turto arešto panaikinimo ir skundų nagrinėjimo tvarka Konstitucijai neprieštarauja.
Teisminio nagrinėjimo metu suinteresuoto asmens atstovas rašte išdėstytus teiginius patvirtino ir dar paaiškino, kad remiantis galiojančiomis Baudžiamojo proceso kodekso normomis baudžiamąją bylą galima nagrinėti racionaliai ir greitai. Tretiesiems asmenims suteikus teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu dėl turto arešto panaikinimo baudžiamojoje byloje, ją būtų sunkiau nagrinėti. Taip būtų pažeisti visuomenės interesai, be to, negalima remtis tik deklaratyviu nuosavybės teisių gynimu. Visuomenės interesai reikalauja, kad kartais nuosavybės teisės būtų apribojamos, tuo labiau kad po parengtinio tardymo bylą nagrinėja teismas, kuris peržiūri visus tardytojo veiksmus. Atstovo nuomone, ginčijamas klausimas turėtų būti labiau detalizuotas atsižvelgiant į nuosavybės teisės, kaip vienos iš pagrindinių žmogaus teisių, specifiką bei svarbą.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo A. Galinio, Tardymo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus S. Karvelio, Lietuvos teisės akademijos Baudžiamojo proceso katedros vedėjo E. Palskio ir Lietuvos teismo ekspertizės instituto l. e. direktoriaus pavaduotojo pareigas J. Rinkevičiaus paaiškinimai.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Baudžiamojo proceso kodekso 195 straipsnyje „Turtui arešto uždėjimas“ nustatyta:
„Siekdamas užtikrinti civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, tardytojas privalo uždėti areštą įtariamojo, kaltinamojo ar pagal įstatymą materialiai atsakingo už jų veiksmus fizinio asmens turtui ar transporto priemonei arba turtui kitų fizinių asmenų, pas kuriuos yra nusikalstamu būdu gautas ar įgytas turtas arba transporto priemonė. Turtui areštas gali būti uždedamas kartu su poėmiu ar krata arba skyrium nuo jų.
1) siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą Baudžiamojo kodekso 35 straipsnyje numatytais atvejais;
2) siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, kai yra pakankamas pagrindas juridinį asmenį baudžiamojoje byloje patraukti civiliniu atsakovu.
Arešto turtui uždėjimo reikalu tardytojas surašo motyvuotą nutarimą. Turtas, kuriam uždedamas areštas, aprašomas, laikantis šio kodekso 189 ir 191 straipsniuose numatytų taisyklių. Visas aprašomasis turtas turi būti parodomas kviestiniams ir kitiems esantiems akivaizdoje asmenims. Turto apyraše nurodomas aprašytųjų daiktų kiekis ir individualūs jų požymiai. Arešto negalima uždėti daiktams, kurie yra būtini įtariamajam ar kaltinamajam, jų šeimų nariams ir jų išlaikomiems asmenims sutinkamai su Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytu sąrašu.
Turtas, kuriam uždėtas areštas, tardytojo nuožiūra perduodamas saugoti butų eksploatavimo organizacijos ar vietos savivaldybės valdymo organo atstovui, arba šio turto savininkui ar jo giminaičiui, arba kitam asmeniui, kuriems turi būti išaiškinama jų atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 304 straipsnį už šio turto išeikvojimą, perleidimą ar paslėpimą. Tuo reikalu iš jų paimamas rašytinis pasižadėjimas. Esant reikalui, turtas, kuriam uždėtas areštas, gali būti paimamas. Uždėjus areštą piniginiams indėliams, visos operacijos su jais nutraukiamos.
Arešto turtui uždėjimas panaikinamas tardytojo nutarimu, jeigu ši priemonė pasidaro nebereikalinga.“
To paties kodekso 242 straipsnyje „Tardytojo veiksmų apskundimo tvarka“ nustatyta:
„Įtariamasis, kaltinamasis, įstatyminiai jų atstovai, gynėjas, taip pat nukentėjusysis ir jo atstovas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas arba jų atstovai, laiduotojas, liudytojas, kviestinis, ekspertas, specialistas, vertėjas ir kiti asmenys gali paduoti prokurorui skundus dėl tardytojo veiksmų. Skundai paduodami prokurorui betarpiškai arba per tardytoją, dėl kurio veiksmų skundžiamasi. Skundai gali būti tiek rašytiniai, tiek ir žodiniai. Žodinius skundus prokuroras ar tardytojas įrašo į protokolą, kurį pasirašo pareiškėjas ir skundą priėmusis asmuo.
Tardytojas gautą skundą kartu su savo paaiškinimais privalo per dvidešimt keturias valandas perduoti prokurorui.
Skundo padavimas iki jo išsprendimo nesustabdo skundžiamojo veiksmo vykdymo, jeigu tai padaryti nepripažįsta esant reikalinga pats tardytojas ar prokuroras.“
2. Susidūrus asmenų skirtingoms teisėms ar skirtingiems interesams galimi įvairūs jų derinimo ar gynimo būdai. Vienas svarbiausių pažeistų teisių ar laisvių gynimo būdų yra jų gynimas teisme. Toks teisių gynimas įtvirtintas Konstitucijos 30 straipsnyje, kurio pirmojoje dalyje nustatyta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“ Tokia asmens galimybė apginti pažeistas teises ir laisves yra nurodyta ir 1948 m. gruodžio 10 d. JT Generalinės Asamblėjos priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 straipsnyje („Kiekvienas žmogus turi teisę pasinaudoti kompetentingais nacionaliniais teismais savo teisėms apginti, kai jo pagrindinės teisės, pripažįstamos jam konstitucijos ar įstatymais, buvo pažeistos“), taip pat 1966 m. gruodžio 16 d. priimto Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 1 punkte („Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto kompetentingo, nepriklausomo ir bešališko teismo, kuris nustatytų, ar jam pareikštas baudžiamasis kaltinimas yra pagrįstas, arba nustatytų jo ginčijamas civilines teises ir pareigas [...]“). 1950 m. lapkričio 4 d. priimtos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pirmojoje dalyje pažymėta, jog nustatant kiekvieno asmens civilines teises ir pareigas ar jam pareikšto baudžiamojo kaltinimo pagrįstumą asmuo turi teisę į tai, kad pagal įstatymą sudarytas nepriklausomas ir nešališkas teismas per kiek įmanoma trumpesnį laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų jo bylą.
Pagal Konstitucijos 5 straipsnio pirmąją dalį valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Teisminės valdžios paskirtis – įgyvendinti teisingumą. Konstitucijoje yra įtvirtintas teismo, kaip valstybės valdžios, savarankiškumas. Teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (Konstitucijos 109 straipsnio antroji dalis). Teisėjo ir teismo nepriklausomumą sąlygoja ir asmens teisė turėti bešališką ginčo arbitrą. Tokia teisė reiškia, kad teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų. Ypač svarbu tai garantuoti, kai iškyla konfliktas dėl prigimtinių teisių ar laisvių.
Teisminis teisių ir laisvių gynimas, skirtingai nuo kitų jų gynimo būdų, turi tik jam būdingus visuotinai pripažintus demokratinius principus (lygybės teismui, viešumo, rungimosi, teisės būti išklausytam teisme ir kt.). Teismas klauso tik įstatymo ir konkrečiu atveju sprendimą priima Lietuvos valstybės vardu (Konstitucijos 109 straipsnio ketvirtoji dalis). Konkretaus asmens atžvilgiu priimto teismo sprendimo vykdymą garantuoja valstybė.
Spręsdamas konfliktą, teismas, kaip valstybės valdžios institucija, priima teisingumo aktą. Priimdamas jį, teismas remiasi specialiomis procedūrinėmis taisyklėmis. Viena jų reikalauja, kad teismas, nustatydamas asmens teises ir pareigas, nurodytų aiškius ir įtikinamus priimamo sprendimo motyvus. Nesutinkančiam su jo atžvilgiu priimtu teismo sprendimu asmeniui įstatymai garantuoja galimybę skųsti jį hierarchine linija, t. y. garantuojamas priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas aukštesnės instancijos teisme.
3. Pareiškėjas abejoja, ar Baudžiamojo proceso kodekse ginčijamose normose nustatyta tardytojo priimto nutarimo areštuoti turtą apskundimo tvarka nesiaurina žmogaus teisės kreiptis į teismą.
Konstitucijos IX skirsnio „Teismas“ 118 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko, baudžiamąjį persekiojimą vykdo ir kvotos organų veiklą kontroliuoja prokurorai.“ Prokurorų funkcijos detalizuojamos Prokuratūros įstatymo 25 straipsnyje: „Prokuroras baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka pradeda baudžiamąjį persekiojimą, tirdamas nusikaltimą vykdo persekiojimo veiksmus ir, jei yra pagrindas, perduoda bylą teismui.“ Prokurorų kompetenciją, jų teises ir pareigas apibrėžia ir kiti šio įstatymo straipsniai. Nors pagal Konstituciją prokurorai yra teisminės valdžios sudedamoji dalis, tačiau jų negalima tapatinti su teismu. Esminis prokuroro ir teismo konstitucinio statuso skirtumas yra tai, kad prokuroras negali vykdyti teismams priskirtų teisingumo vykdymo funkcijų. Toks skirtumas yra konstatuotas ir Konstitucinio Teismo 1994 m. vasario 14 d. nutarime.
Tardytojo ir prokuroro funkcijoms įgyvendinti Baudžiamojo proceso kodekse yra nustatytos atitinkamos taisyklės. Pagal jas prokuroras ir tardytojas turi įstatymų nustatytą nepriklausomumą ir savarankiškumą. Tačiau jų negalima suabsoliutinti, ypač tada, kai šių pareigūnų veiksmai ar neveikimas susiję su žmogaus pagrindinėmis teisėmis ar laisvėmis. Tam tikrų procesinių veiksmų atlikimą Konstitucija tiesiogiai sieja su teismo sprendimu. Antai Konstitucijos 20 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas. Teismo sprendimas būtinas ir dėl informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo (Konstitucijos 22 straipsnio trečioji dalis), dėl žmogaus būsto neliečiamumo (Konstitucijos 24 straipsnis). Suprantama, kad Konstitucijoje negalima išvardyti visų atvejų, kai reikalingas teismo sprendimas. Tačiau kai kalbama apie pagrindines žmogaus teises ar laisves, negalima pamiršti Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą. Iš šios normos darytina išvada, kad prokuroras, tikrindamas tardytojo atliktų veiksmų teisėtumą, neturėtų visais atvejais tapti galutiniu arbitru dėl žmogaus teisių ar laisvių.
Baudžiamojo proceso kodekso 195 straipsnio pirmojoje dalyje yra numatyta tardytojo pareiga tam tikrais atvejais uždėti turtui areštą. To paties straipsnio penktojoje dalyje nustatyta, kad tardytojas gali panaikinti areštą, kai jis mano, jog turto areštas kaip priemonė pasidaro nereikalingas. Nutarimą šiuo klausimu tardytojas turi teisę priimti nepriklausomai nuo kokio nors asmens prašymo. Tardytojas tai daro remdamasis baudžiamosios bylos aplinkybių vertinimu ir jis gali tai padaryti bet kada, kol byla yra jo žinioje. Taigi ginčijamoje 195 straipsnio penktosios dalies normoje nustatyta bendro pobūdžio taisyklė taikoma tardytojo veiksmams vykdant baudžiamąjį persekiojimą. Šiuos veiksmus jis gali atlikti, kol baudžiamoji byla nėra perduota teismui arba ji nenutraukta. Šia norma nereglamentuojama ir nevaržoma žmogaus teisė į teisminį gynimą, todėl darytina išvada, kad Konstitucijai ji neprieštarauja.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnyje reikalaujama suderinti įstatymus ir kitus teisės aktus, galiojusius Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Konstitucijos priėmimo, su Konstitucijos nuostatomis. Šioje byloje keliama abejonė, ar ginčijamos normos derinasi su Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Beje, 1995 m. gruodžio 20 d. Baudžiamojo proceso kodeksą papildžius 1941 ir 1942 straipsniais, numatančiais tik laikinus nuosavybės teisės apribojimus siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą ar baudos išieškojimą, šių straipsnių šeštosiose dalyse yra numatyta asmenų, kurių teisės laikinai apribojamos, teisė prokuroro sprendimą apskųsti teismui. Tuo tarpu keičiant ir papildant Baudžiamojo proceso kodeksą, jo 242 straipsnyje nustatyta tardytojo veiksmų apskundimo tvarka, patvirtinta dar iki Konstitucijos priėmimo, liko nepakeista, t. y. ši norma palikta nesuderinta su Konstitucija.
4. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta: „Nuosavybė neliečiama.“ Jo antrojoje dalyje nustatyta: „Nuosavybės teises saugo įstatymai.“ Taigi šiuo Konstitucijos straipsniu valstybė yra įpareigota nuosavybės teises saugoti įstatymais.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nuosavybės neliečiamumas neturi būti traktuojamas kaip absoliutus: „[...] nei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą ar apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“ (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d. ir 1997 m. liepos 10 d. nutarimai).
Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 195 straipsnio pirmąją dalį užtikrinant civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taikoma prevencinė priemonė – turto areštas. Turtas areštuojamas, kad jis nebūtų nuslėptas, sunaudotas ar sunaikintas. Dėl to turto areštas turi būti taikomas operatyviai. Tokį procesinį veiksmą visų pirma turi atlikti tardytojas. Tardytojo nutarimui areštuoti turtą būdinga tai, kad jis priimamas vykdant baudžiamąjį persekiojimą. Vykdant jį, turto areštu ginami tiek atskiro individo, kuriam nusikaltimu padaryta žala, tiek visuomenės interesai.
Kai turtas areštuojamas, savininkas nuosavybės teisių į jį nepraranda. Turto areštas, kaip prevencinė priemonė, tik riboja savininko subjektines teises. Paprastai tai būna disponavimo turtu ribojimas, o jei gresia turto vertės sumažinimas ar sunaikinimas, tai taikoma ir jo naudojimo bei valdymo apribojimai.
Teisingumas reikalauja, kad nusikaltimą padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, įstatymo nustatytais atvejais jo turtas konfiskuotas ir kad nukentėjusiajam būtų atlyginta žala. Materialinės žalos atlyginimą garantuoja Konstitucijos 30 straipsnio antroji dalis: „Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.“
Tačiau įstatymais nustatant nuosavybės teisės apribojimus kartu negali būti paneigta privataus savininko teisė nuosavybės teises ginti kompetentingoje nepriklausomoje teisminėje institucijoje. Baudžiamajame procese turto arešto atveju iškeliant į pirmą vietą viešąjį interesą ir kartu ribojant teisminį nuosavybės teisės gynimą, būtų suvaržyta savininko teisė ginti savo interesus.
5. Neginamos žmogaus teisės ir laisvės taptų beprasmės, jeigu nebūtų atsižvelgiama į visuotinę taisyklę ubi jus ibi remedium: jei įstatymas suteikia teisę, jis duoda ir priemonę jai apginti. Tokios priemonės valstybės teisinėje sistemoje nustatomos šios valstybės įstatymais. Kaip minėta, viena pagrindinių žmogaus teisių gynybos garantijų yra jo teisė kreiptis į teismą. Šios teisės įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos. Niekas negali kliudyti jam kreiptis į teismą. Kreipimasis į teismą yra subjektyvi procesinė Konstitucijos garantuota asmens teisė, nes Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“
Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 242 straipsnį tardytojo veiksmus gali skųsti įtariamasis, kaltinamasis, įstatyminiai jų atstovai, gynėjas, taip pat nukentėjusysis ir jo atstovas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas arba jų atstovai, laiduotojas, liudytojas, kviestinis, ekspertas, specialistas, vertėjas ir kiti asmenys. Visų šių asmenų skundus nagrinėja prokuroras. Taigi ginčytinos normos turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju ribojama minėtų asmenų teisė skųsti tardytojo veiksmus teismui.
Tuo atveju, kai prokuroras atmeta skundą panaikinti tardytojo nutarimą, kuriuo turtui uždėtas areštas, asmeniui neturėtų būti užkirstas kelias kreiptis į teismą. Kadangi nuosavybės teisės priskirtos pagrindinėms konstitucinėms žmogaus teisėms, tai tik teismas turėtų būti galutinis arbitras, sprendžiantis nutarimo uždėti turtui areštą teisėtumą.
Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, jog Baudžiamojo proceso kodekso 242 straipsnio norma ta apimtimi, kuria ribojama asmens teisė skųsti teismui nutarimą areštuoti turtą, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio pirmajai bei antrajai dalims ir 30 straipsnio pirmajai daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 195 straipsnio penktoji dalis neprieštarauja Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 242 straipsnio norma ta apimtimi, kuria ribojama asmens teisė skųsti teismui nutarimą areštuoti turtą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio pirmajai ir antrajai dalims ir 30 straipsnio pirmajai daliai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Kęstutis Lapinskas
Zigmas Levickis
Augustinas Normantas
Vladas Pavilonis
Jonas Prapiestis
Pranas Vytautas Rasimavičius
Teodora Staugaitienė
Juozas Žilys