LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

N U T A R I M A S

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1993 M. SAUSIO 20 D. NUTARIMO NR. 14 „DĖL VALSTYBEI PRIKLAUSANČIOS VARTOTOJŲ KOOPERACIJOS VALDOMO TURTO DALIES“ IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1993 M. KOVO 10 D. POTVARKIO NR. 186P „DĖL VALSTYBĖS IR VARTOTOJŲ KOOPERACIJOS TURTINIŲ SANTYKIŲ“ ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS BUTŲ PRIVATIZAVIMO ĮSTATYMO 1 IR 2 STRAIPSNIAMS

1996 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės ir Juozo Žilio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Vyriausybės kanceliarijos Juridinio skyriaus vedėjui Vitoldui Kumpai,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1996 m. balandžio 30 d. išnagrinėjo bylą Nr. 12/95 pagal pareiškėjo – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. sausio 20 d. nutarimas Nr. 14 „Dėl valstybei priklausančios vartotojų kooperatyvų valdomo turto dalies“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 10 d. potvarkis Nr. 186p „Dėl valstybės ir vartotojų kooperacijos turtinių santykių“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 1 ir 2 straipsniams.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

Pareiškėjas – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 1995 m. gegužės 10 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. Džiovalaitės ieškinį atsakovui Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos Vilniaus aukštesniajai kooperacijos mokyklai. Papildomame 1995 m. balandžio 21 d. ieškininiame pareiškime trečiuoju asmeniu ieškovė nurodė Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos valdybą. Teismas nutartyje, kuria kreipėsi į Konstitucinį Teismą, suformulavo, kad ieškovės reikalavimas yra dėl įpareigojimo suteikti ir parduoti jai patuštintą kambarį, esantį bendrabutyje Vilniuje, Lvovo g. 38a-12, priklausančiame Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos valdybai.

Apylinkės teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1993 m. sausio 20 d. nutarimas Nr. 14 „Dėl valstybei priklausančios vartotojų kooperatyvų valdomo turto dalies“ (Žin., 1993, Nr. 5-96; toliau nutarime – ginčijamas nutarimas) ir Vyriausybės 1993 m. kovo 10 d. potvarkis Nr. 186p „Dėl valstybės ir vartotojų kooperacijos turtinių santykių“ (gautas iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo kartu su prašymu; toliau nutarime – ginčijamas potvarkis) atitinka Butų privatizavimo įstatymo 1 ir 2 straipsnius ir ar Butų privatizavimo įstatymas taikomas privatizuojant gyvenamuosius namus ir bendrabučius, priklausančius Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungai.

Pareiškėjas nutartyje nurodo, kad atsakovai apylinkės teisme paaiškino, jog minėtas pastatas yra Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos turtas. Ginčijamo nutarimo 5.1 punkte nustatyta, kad, atsiskaitęs su valstybe, vartotojų kooperatyvas savarankiškai disponuoja jam priklausančiu turtu. Ginčijamu potvarkiu konstatuota, kad Lietuvos vartotojų kooperacijos organizacijos ir įmonės iki 1993 m. vasario 1 d. visiškai atsiskaitė su valstybe. Lietuvos Respublikos kooperacijos įstatyme nurodyta, kad kooperatinė bendrovė turi teisę valdyti jai priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti.

Pareiškėjas savo nuomonę grindžia tuo, kad Butų privatizavimo įstatymo, įsigaliojusio 1991 m. birželio 30 d., 1 ir 2 straipsniuose nustatyta, jog visuomeninį butų fondą sudaro gyvenamieji namai ir statiniai, priklausantys kooperatinėms organizacijoms. Pareiškėjas mano, kad šios patalpos yra Butų privatizavimo įstatymo objektas.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui ir teisminio nagrinėjimo metu suinteresuoto asmens atstovas paaiškino, kad ginčijamu nutarimu Vyriausybė pripažino buvusios kooperatyvų (bendrovių) sąjungos „Lietūkis“ ir Lietuvos vartotojų kooperacijos esamų bei buvusių narių ir jiems proporcingą naujai sukurto turto vertės dalį esant Lietuvos vartotojų kooperacijos nuosavybę. Tai buvo padaryta atsižvelgiant į Tarptautinio kooperacijos aljanso ir mokslininkų išvadas ir vykdant Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. spalio 6 d. nutarimą „Dėl pavedimo Lietuvos Respublikos Vyriausybei spręsti kai kuriuos klausimus“.

Ginčijamu nutarimu Vyriausybė nustatė, kad valstybei priklausančią vartotojų kooperacijos valdomo turto dalį sudaro nemokamai gautas iš valstybės turtas (be perduotojo valstybei) ir jam proporcinga naujai sukurto turto vertės dalis.

Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, jog Lietuvos vartotojų kooperacijos organizacijos ir įmonės iki 1993 m. vasario 1 d. perdavė valstybei priklausančią turto dalį, todėl ginčijamu potvarkiu Vyriausybė pripažino, kad jos įvykdė minėtą ginčijamą Vyriausybės nutarimą ir visiškai atsiskaitė su valstybe. Butų kodekso 5 straipsnyje nustatyta, kokie gyvenamieji namai ar patalpos sudaro valstybinį ar visuomeninį butų fondą. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, šis fondas laikytinas priklausančiu profesinėms sąjungoms. Kitos organizacijos visuomeninio butų fondo gyvenamųjų patalpų neturėjo. Iš Butų kodekso 5 straipsnio negalima padaryti išvados, kad visuomeninės organizacijos priklauso kooperacijai arba atvirkščiai. Minėtas įstatymas priimtas kitame laikotarpyje, todėl abejotina, ar jis dabar taikytinas.

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Vyriausybės kanceliarijos Juridinio skyriaus vedėjui Vitoldui Kumpai,

Konstitucinis Teismas

nustatė:

III

Bendrabutis, esantis Vilniuje, Lvovo g. 38a, priklauso Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungai, kuri, remiantis Kooperacijos įstatymo 21 straipsniu, veikia kaip kooperatinė bendrovė. Šių bendrovių negalima sutapatinti su visuomeninėmis organizacijomis. Abejonių, ar kooperatyvas yra ūkinis subjektas, nekilo ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Pagal Kooperacijos įstatymo 7 straipsnį kooperatinė bendrovė turi teisę valdyti jai priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti. Todėl Aukščiausiojo Teismo prezidiumas klausimą išsprendė teisingai ir nesuabejojo, ar Vyriausybės ginčijami aktai prieštarauja Butų privatizavimo įstatymui ar kitiems įstatymams.

Suinteresuoto asmens atstovas teigė, kad tuo metu, kai turtas buvo atskiriamas, kilo klausimas, ar iš viso išliks kooperacija, jeigu visas turtas pripažintas valstybės turtu. Atskiriant turtą, kai buvo aišku, kad gyvenamieji namai pastatyti iš valstybės lėšų dalies, jie buvo perduodami savivaldybėms ir privatizuojami.

Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Vyriausybė, spręsdama turto atskyrimo klausimą, žmonių teisių nepažeidė, nes gyvenantiesiems bendrabučiuose sudarytos visos sąlygos nusipirkti gyvenamąjį plotą lengvatinėmis sąlygomis. Didelių ginčų dėl to nėra, ir Vyriausybė skundų nėra gavusi. Vyriausybė savo kompetencijos nepažeidė. Pats gyvenimas patvirtino, kad buvo priimti teisingi sprendimai.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

Vyriausybė, vykdydama Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gruodžio 14 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos vartotojų kooperatyvų turto“, 1993 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl valstybei priklausančio vartotojų kooperacijos valdomo turto dalies“ 5.1 punkte nustatė, kad „atsiskaičiusi su valstybe vartotojų kooperacija savarankiškai disponuoja jai priklausančiu turtu“. Vyriausybė 1993 m. kovo 10 d. potvarkio Nr. 186p „Dėl valstybės ir vartotojų kooperacijos turtinių santykių“ 1 punkte nustatė, kad Lietuvos vartotojų kooperacijos organizacijos ir įmonės iki 1993 m. vasario 1 d. perdavė valstybei jai priklausančio turto dalį ir visiškai atsiskaitė su ja. Remiantis minėtais Vyriausybės teisės aktais atskiriant valstybei priklausančią turto dalį, vartotojų kooperacijai kartu su kitu turtu kaip nuosavas turtas atiteko ir bendrabučiai.

Pareiškėjui kyla abejonė dėl šių Vyriausybės aktų atitikimo įstatymui. Jo nuomone, Butų privatizavimo įstatymo 1 ir 2 straipsniuose nustatyta, kad visuomeninį butų fondą sudaro gyvenamieji namai ir statiniai, priklausantys kooperatinėms organizacijoms, todėl šios patalpos yra Butų privatizavimo įstatymo objektai.

1. Kooperacijos judėjimas ir veikla grindžiama privačia nuosavybe. Kooperatinė bendrovė (kooperatyvas) yra privačios nuosavybės teisės subjektas.

Vertinant pareiškėjo iškeltą vartotojų kooperacijai atitekusių bendrabučių privatizavimo galimybę negalima neatsižvelgti į specifines istorines Lietuvos sąlygas, turėjusias įtakos kooperacijos turto teisiniam statusui ir turto kaupimui. Iki sovietinės 1940 metų okupacijos kooperatyvų nuosavybė buvo privati. Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos 1940 m. spalio 25 d. nutarimu Nr. 262 „Dėl valstybinės ir kooperatinės prekybos organizavimo Lietuvos TS Respublikoje“ vartotojų kooperacijos respublikinė sąjunga buvo organizuota perdavus jai „Lietūkio“ turtą. Sovietinės okupacijos laikotarpiu valstybės ekonominės sistemos pagrindu buvo paskelbta valstybinė ir kolūkinė-kooperatinė nuosavybė. Kooperatinę nuosavybę buvo siekiama suartinti su valstybine nuosavybe. Tai buvo įtvirtinta to laikotarpio norminiuose aktuose ir praktiškai įgyvendinama įvairiais būdais, taip pat ir vartotojų kooperacijai neatlygintinai perduodant valstybinio turto. Taip sovietinės okupacijos laikotarpiu kooperatinis turtas įgijo specifinį dvilypį pobūdį – kartu su perduotu ir suvisuomenintu „Lietūkio“ turtu funkcionavo ir jai perduodamas valstybinis turtas.

Dvilypis vartotojų kooperacijos turto pobūdis konstatuotas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gruodžio 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos turto“. Šiuo nutarimu, kol bus nustatyta Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos ir jos organizacijų turimo valstybės turto naudojimo tvarka, uždrausta jų turimą turtą, išskyrus skirtąjį prekybai, parduoti, pasidalyti ar kitaip perduoti. Taigi Aukščiausiosios Tarybos nutarimu buvo sudarytos teisinės prielaidos atskirti valstybei ir vartotojų kooperacijai priklausančias turto dalis.

Lietuvos Respublikoje į teisinę sistemą grąžinus privačios nuosavybės teisės konstitucinį institutą, buvo pradėtos kurti teisinės prielaidos privačios nuosavybės teise grindžiamai ūkio sistemai grąžinti ir jai toliau plėtoti. Kad šis tikslas būtų pasiektas, vykdant ekonominę reformą buvo priimti Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas, įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, Žemės reformos įstatymas, Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymas ir kiti įstatymai bei teisės aktai. Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimui skirtas atskiras Butų privatizavimo įstatymas. Butų privatizavimas tapo viena iš valstybės socialinės politikos krypčių. Buvo siekiama, kad gyvenamosios patalpos taptų privačia nuosavybe, t. y. kad savininkas būtų joje gyvenantis asmuo.

2. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 1 straipsnio antrojoje dalyje buvo nustatyta, kad „valstybinio ir visuomeninio butų fondo butų privatizavimo tvarką ir sąlygas nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai“. Ši tvarka ir sąlygos nustatytos 1991 m. birželio 30 d. įsigaliojusiame Butų privatizavimo įstatyme, kurio 1 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta: „... įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarką nuomininkams...“. Įstatymo 2 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad pirkimo-pardavimo objektas yra atitinkami valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai.

Sprendžiant, kokios konkrečios gyvenamosios patalpos pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuotinos, būtina išsiaiškinti šiame įstatyme vartojamos valstybinio ir visuomeninio butų fondo sąvokos turinį nuo pat įstatymo įsigaliojimo ir vėliau jį pakeitus bei papildžius.

Butų privatizavimo įstatymo priėmimo metu pagal Butų kodekso 4 straipsnio pirmąją dalį butų fondą sudarė visi Lietuvos teritorijoje esantys gyvenamieji namai, taip pat gyvenamosios patalpos kituose statiniuose. Butų fondui nepriklausė tik gyvenamųjų namų negyvenamosios patalpos, skirtos prekybos, buitiniams ir kitokiems nepramoninio pobūdžio reikalams. Bendrabučiai pagal paskirtį buvo gyvenamosios patalpos (Butų kodekso 7 straipsnio pirmoji dalis).

Butų kodekso 5 straipsnio pirmojoje dalyje buvo nustatyta, kad butų fondą sudaro: 1) gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos statiniuose, priklausančiuose valstybei (valstybinis butų fondas), 2) gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose kolūkiams ir kitoms kooperatinėms organizacijoms, jų susivienijimams, profsąjungų ir kitokioms visuomeninėms organizacijoms (visuomeninis butų fondas), 3) gyvenamieji namai, priklausantys gyvenamųjų namų statybos kooperatyvams (gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų fondas), 4) gyvenamieji namai ir butai, kurie yra asmeninė piliečių nuosavybė (individualinis butų fondas). Šio straipsnio antrojoje dalyje buvo nustatyta, kad valstybinių-kolūkinių ir kitokių valstybinių-kooperatinių susivienijimų, įmonių ir organizacijų gyvenamiesiems namams taikomos visuomeniniam butų fondui nustatytos taisyklės.

Taigi įstatymų leidėjas, priimdamas Butų privatizavimo įstatymą, jo 1 straipsnio pirmojoje ir 2 straipsnio pirmojoje dalyse įtvirtino, kad privatizuotinas visas valstybinis ir visuomeninis butų fondas. Išimtys iš šios bendros taisyklės buvo suformuluotos tik Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnyje. Keičiant ir papildant šį įstatymą, jų mažėjo. Pagal įstatymo turinio sisteminę analizę tai reiškia, kad jei nėra įstatymo nustatytos išimties, visos kitos minėtų butų fondų gyvenamosios patalpos yra privatizavimo objektas.

3. Priėmus Butų privatizavimo įstatymą buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privatinėn nuosavybėn nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gegužės 30 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo“ 2 punkte nustatyta, „kad šio įstatymo 2 straipsnio pirmojoje dalyje paminėti butai bendrabučiuose privatizuojami, kai:

1) atskiri butai paversti bendrabučiais;

2) bendrabučiais naudojamos gyvenamosios patalpos atitinka atskiro buto reikalavimus: yra atskiras įėjimas, gyvenamieji kambariai, virtuvė ir kita tos vietovės sąlygas atitinkanti atskiro buto įranga“.

Taigi tuo metu dalis Lietuvos gyventojų, gyvenusių bendrabučiuose, negalėjo privatizuoti gyvenamųjų patalpų, kurios neatitiko buto reikalavimų.

Butų privatizavimo įstatymo 1993 m. liepos 15 d. pakeitimais ir papildymais visų pirma buvo siekiama išlaikyti vieningą nuostatą gyvenamųjų patalpų privatizavimo srityje, t. y. kuo daugiau jų perleisti fizinių asmenų nuosavybėn. Įstatymo 2 straipsnio pirmosios dalies norma, kurioje nustatyta, kad pirkimo-pardavimo objektas taip pat yra kambariai bendrabučiuose, išplėsta valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizuojamų objektų apimtis.

Butų privatizavimo įstatymu išplėstas asmenų, turinčių teisę privatizuoti valstybinio ir visuomeninio butų fondo patalpas, ratas. Šio straipsnio pirmosios dalies 2 punkte nustatyta, kad negalima privatizuoti tik tokių kambarių bendrabučiuose, „kurie Vyriausybės nustatyta tvarka skiriami vidurinių, profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų moksleiviams, studentams bei doktorantams apgyvendinti, taip pat kambariai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos bei Lietuvos kurčiųjų draugijos ir Lietuvos invalidų draugijos bendrabučiuose“. Šia norma nustatyta, kad neparduodami kambariai tik tokiuose bendrabučiuose, kurie yra skirti apgyvendinti besimokantiems, t. y. ne darbo sutarties pagrindu, o laikinai juose gyvenantiems, asmenims bei minėtos sąjungos ir draugijų bendrabučiai. Asmenys, kuriems darbo santykių pagrindu suteikti kambariai bendrabučiuose, išskyrus paminėtas sąjungas ir draugijas, įgijo teisę pagal Butų privatizavimo įstatymą pirkti gyvenamąsias patalpas. Šiuo atžvilgiu vartotojų kooperacijos darbuotojų, gyvenančių bendrabučiuose, teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas sulygintos su kitų įmonių, įstaigų, organizacijų darbuotojų teisėmis. Vieningą Butų privatizavimo įstatymo tikslą kuo daugiau gyvenamųjų patalpų perleisti fizinių asmenų nuosavybėn patvirtina ir 1995 m. birželio 8 d. priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių – kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“.

Šiuo įstatymu nustatyta, kad valstybės nuosavybe pripažinti visuomeniniam butų fondui priklausę atskiri bendrabučiai privatizuojami įstatymų nustatyta tvarka.

4. Aukščiausioji Taryba 1990 m. gruodžio 14 d. nutarimu „Dėl Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos turto“ pavedė Vyriausybei nustatyti vartotojų kooperacijos naudojamo valstybinio, taip pat kooperatinio (privataus) turto dydį. Tai turėjo būti padaryta iki 1991 m. sausio 30 d. Įstatymų leidėjo pavedimo Vyriausybė nustatytu laiku neįvykdė. Dar neatskyrus valstybinio ir kooperatinio turto, 1991 m. gegužės 28 d. buvo priimtas Butų privatizavimo įstatymas, kuriame reguliuojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimas. Juo remiantis buvo privatizuojami ir butai, buvę vartotojų kooperacijos žinioje. Atskiriant valstybinį ir kooperatinį turtą ir sprendžiant, kam turi atitekti bendrabučiai, Vyriausybė į tai turėjo atsižvelgti, t. y. ji turėjo paisyti Butų privatizavimo įstatymo tikslo, tuo labiau kad šio įstatymo 3 straipsnyje, pavadintame „Neprivatizuojami gyvenamieji namai, butai“, nebuvo numatyta išimtis, jog neprivatizuojami vartotojų kooperacijai perduoti kambariai bendrabučiuose.

Atskiriant turtą, vykdomosios valdžios teisės aktais vartotojų kooperacijai perduoti darbuotojais apgyvendinti kambariai bendrabučiuose, kurie pagal galiojančius įstatymus priklausė visuomeniniam butų fondui, privatizuotinam pagal Butų privatizavimo įstatymą. Taigi ginčijami Vyriausybės nutarimas ir potvarkis neatitinka šio įstatymo turinio ir tikslo, todėl argumentai, kad Vyriausybės perduotiems vartotojų kooperacijai kambariams bendrabučiuose netaikomos Butų privatizavimo įstatymo taisyklės, nėra pagrįsti.

Kartu pažymėtina, kad ginčijamais teisės aktais faktiškai apribotos vienos socialinės grupės dalies asmenų teisės privatizuoti darbo ir nuomos sutarčių pagrindu turimą gyvenamąją patalpą. Tai gali būti vertinama ir kaip asmenų lygybės įstatymui principo nepaisymas.

Atsižvelgiant į šiuos ir anksčiau išdėstytus motyvus darytina išvada, kad ginčijamas nutarimas ir ginčijamas potvarkis ta apimtimi, kuria išspręstas kambarių bendrabučiuose perdavimas vartotojų kooperacijai, prieštarauja Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio pirmajai daliai ir 2 straipsnio pirmajai daliai.

5. Pareiškėjas taip pat prašo spręsti, ar Butų privatizavimo įstatymas taikytinas privatizuojant gyvenamuosius namus ir bendrabučius, priklausančius Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungai.

Konstitucijos 102 straipsnio pirmojoje dalyje ir Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai arba įstatymams. Taigi Konstitucinis Teismas sprendžia atitinkamų teisės aktų konstitucingumo klausimus, tuo tarpu įstatymo ar teisės normos taikymas yra teismo, nagrinėjančio konkrečią bylą, prerogatyva, todėl minėtas pareiškėjo prašymas Konstituciniame Teisme yra nenagrinėtinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. sausio 20 d. nutarimas Nr. 14 „Dėl valstybei priklausančios vartotojų kooperacijos valdomo turto dalies“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 10 d. potvarkis Nr. 186p „Dėl valstybės ir vartotojų kooperacijos turtinių santykių“ ta apimtimi, kuria išspręstas kambarių bendrabučiuose perdavimas vartotojų kooperacijai, prieštarauja Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio pirmajai daliai ir 2 straipsnio pirmajai daliai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Jarašiūnas

Kęstutis Lapinskas

Zigmas Levickis

Augustinas Normantas

Vladas Pavilonis

Jonas Prapiestis

Pranas Vytautas Rasimavičius

Teodora Staugaitienė

Juozas Žilys

______________