Administracinė byla Nr. I-164-320-2011

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00071-2011-9

PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. birželio 23 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų: Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramūno Gadliausko ir Nijolės Danguolės Smetonienės,

sekretoriaujant Irenai Kalainytei,

dalyvaujant pareiškėjo Seimo nario Juliaus Dautarto atstovui advokatui Kęstučiui Virkečiui,

atsakovės atstovams Egidijui Bukiui ir Egidijui Šinkūnui,

tretiesiems suinteresuotiems asmenims Antanui Mikštui ir Romualdui Mikštui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal Seimo nario Juliaus Dautarto pareiškimą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir

n u s t a t ė:

Seimo narys J. Dautartas teismui pateiktu pareiškimu prašo pripažinti, kad Utenos rajono savivaldybės tarybos 2009-12-22 sprendimo Nr. TS-373 „Dėl Utenos rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemos patvirtinimo“ dalis dėl Minčia–Minčiakampis vietinės reikšmės kelio Nr. Ta-52 įrašymo į Tauragnų seniūnijos vietinės reikšmės viešųjų kelių sąrašą yra neteisėtas ir prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 34 straipsniui, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktams, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui (b. l. 2-7). Seimo nario atstovas, advokatas K. Virketis, prašė tenkinti pareiškimą ir paaiškino, kad Utenos rajono savivaldybės taryba ginčijamu sprendimu patvirtino Utenos rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemą (toliau – Schema). Šioje schemoje kelias Minčia–Minčiakampis įvardintas kaip vietinės reikšmės viešasis kelias, įrašytas į Tauragnų seniūnijos vietinės reikšmės viešųjų kelių sąrašą, kuriam suteiktas Nr. Ta-52. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, numatantį, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, ginčijamo sprendimo dalimi atsakovė fizinių asmenų – Antano Mikšto ir Romualdo Mikšto nuosavybės teisėmis valdomame žemės sklype įtvirtino savo nuosavybės objektą – vietinės reikšmės viešąjį kelią Minčia–Minčiakampis Nr. Ta-52. Atstovas pažymėjo, kad žemės sklypo, į kurį A. ir R. Mikštams buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra, 2000 metais sudarytame Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte bei Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose jokių duomenų apie minėtų asmenų sklype esantį viešąjį kelią į Minčiakampio kaimą nėra. Mikštų valdomam sklypui tik nustatytas servitutas leisti naudotis keliu privažiavimui į sklypus Nr. 8237/0001:58 ir Nr. 8237/0001:49. Atstovo nuomone, atsakovė, patvirtindama minėtos schemos dalį, atliko neteisėtus ir jos kompetencijai nepriskirtus veiksmus, apribojo sklypo savininkų nuosavybės teises, sklype esančius statinius nustatytu keliu padalijo į dvi dalis ir vietoj 6 metrų pločio kelio servituto nustatė 10 metrų pločio viešąjį vietinės reikšmės savivaldybei nuosavybės teise priklausantį kelią, kurio apsaugos zona – 20 metrų, taip iš esmės pakeisdama žemėnaudą. Be to, atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus, paaiškėjo, jog sklypo plotas, įskaitant ir ginčo kelią, yra mažesnis nei 13,74 ha.

Atsakovės atstovai su pareiškimu nesutinka. Paaiškino, kad sklypo plotų matavimų netikslumai negali būti susiję su kelio Minčia–Minčiakampis egzistavimo klausimu. Tai yra kelias, jungiantis du kaimus, todėl Schemoje įvardintas kaip vietinės reikšmės viešasis kelias. Šis kelias visuomet egzistavo, atskiras žemės sklypas, užimtas keliu, nebuvo suformuotas ir kelias registre nebuvo įregistruotas tik dėl lėšų trūkumo. Taryba, priimdama ginčijamą sprendimą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, neįtraukė savo nuosavybėn daugiau objektų, nei jai priklausė iki šio sprendimo priėmimo, nes žemė, užimta keliu, nepriklauso A. ir R. Mikštų žemės sklypui, ginčo keliu šis sklypas tik dalinamas į dvi dalis. Utenos rajone tai ne vienintelė situacija, kai kelias eina per fiziniams asmenims priklausančias sodybas. Nors yra kitas kelias, kuriuo galima patekti į Minčiakampio kaimą, ginčo kelias yra trumpiausias ir istoriškai susiformavęs, be to, jis yra geresnės būklės nei trečiųjų suinteresuotųjų asmenų nurodytasis kelias. Pagal Kelių įstatymą, vietinės reikšmės viešiesiems keliams nustatytas reikalavimas – 10 metrų minimalus juostos plotis. Atsakovė nesprendė problemos, ar ginčo vietoje užteks vietos įrengti viešąjį kelią pagal visus reikalavimus, jokie statybos darbai toje vietoje nėra numatyti, jis bus naudojamas toks, koks šiai dienai egzistuoja, prižiūrint jį minimaliai ( kad būtų galima pravažiuoti). Jei bus numatyta kelią rekonstruoti, tam yra įvairių variantų, vienas iš jų – privačios žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrų vykdymas. Sodyboje gyvenančių asmenų saugumui užtikrinti yra pastatytas kelio ženklas, ribojantis greitį.

Tretieji suinteresuoti asmenys A. ir R. Mikštai prašė tenkinti pareiškimą. A. Mikštas nurodė, kad jam ir broliui priklausantys statiniai yra išsidėstę abipus ginčijamo kelio. Atkūrus nuosavybės teises į aptariamą žemės sklypą, 2000-04-14 buvo pasirašytas Žemės sklypų ribų paženklinimo aktas, kuriame buvo numatytas kelio servitutas, nurodant leisti naudotis keliu privažiuoti į sklypus Nr. 8237/0001:58, 8237/0001:49 jų savininkams ir kitiems asmenims. Tačiau atsakovė, nesilaikydama teisės aktais nustatytų procedūrų, 2009-12-22 sprendimu Nr. TS-373, jų nuosavybėje įtvirtino savo objektą – vietinės reikšmės viešąjį kelią Minčia–Minčiakampis Nr. Ta-52. A. Mikšto nuomone, tokiais veiksmais atsakovė be jokio atlygio nusavino jų nuosavybę, neinformavo apie tokius savo planus, neatkreipė dėmesio, kad kelio įrengimas sodybos teritorijoje kelia realų pavojų jos gyventojų ir jų svečių saugumui ir gyvybei. Aplinkybės, kad Utenos rajono savivaldybė finansiškai neturi galimybių pagerinti kito kelio į Minčiakampio kaimą būklės, negali būti pagrindu pažeisti jo kaip žemės savininko teises ir ignoruoti jo konstitucinę teisę į sveiką ir saugią aplinką. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad minėtam pravažiavimui nustačius vietinės reikšmės viešojo kelio statusą, per jų sodybos kiemą nuolat važinėja tiek lengvieji automobiliai, tiek miškovežiai ir traktoriai. Tai kelia realią grėsmę sodyboje gyvenančių asmenų saugumui. Be to, nėra galimybių, kaip numato Kelių įstatymas, užtikrinti ir kelio apsaugos zonos, nes šis privažiavimas nėra tam pritaikytas – jis yra tik 4 metrų pločio ir ribojasi su sodybos statiniais, kurie patenka į kelio apsaugos zoną.

Trečiojo suinteresuotojo asmens – Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos atstovas teismo posėdyje nedalyvauja, apie teismo posėdžio vietą ir laiką nustatyta tvarka jam pranešta. Atsiliepimo teismui nepateikė.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Bylos medžiaga nustatyta, kad Utenos rajono savivaldybės taryba 2009-12-22 sprendimu Nr.TS-373 patvirtino Utenos rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemą (b. l. 8-9). Nagrinėjamojoje byloje tiriamas šio sprendimo dalies, kuria kelias Minčia–Minčiakampis patvirtintas kaip vietinės reikšmės viešasis kelias Nr. Ta-52 (toliau – Ginčo kelias), teisėtumas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Ginčo kelias eina per tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims – Romualdui Mikštui ir Antanui Mikštui nuosavybės teise priklausantį 13,74 ha žemės sklypą, esantį Utenos r. sav., Minčios k. Šiems asmenims priklausančios sodybos statiniai išsidėstę abipus Ginčo kelio (b. l. 10-12, 28-30).

Seimo narys J. Dautartas savo pareiškimu teismui prašo ištirti, ar Utenos rajono savivaldybės tarybos 2009-12-22 sprendimo Nr. TS-373 „Dėl Utenos rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemos patvirtinimo“ dalis, kuria trečiųjų suinteresuotų asmenų A. ir R. Mikštų nuosavybės teisėmis valdomame žemės sklype suformuotas vietinės reikšmės viešasis kelias, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 34 straipsniui, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktams, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui.

Dėl akto norminio pobūdžio

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalis nurodo, kad norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakyta, kad daugelis šioje Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje nurodytų požymių yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, būtinai turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-01/2007). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas A. Mikšto atskirąjį skundą 2010-10-01 nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-581/2010, pripažino, kad Utenos rajono savivaldybės tarybos 2009-12-22 sprendimas Nr. TS-373 vertintinas kaip norminis administracinis aktas, nes jame nustatomas vietinės reikšmės kelių tinklo išdėstymas visoje Utenos rajono teritorijoje (inter alia Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje), yra bendro, programinio, nevienkartinio pobūdžio, orientuojamas į ateitį ir yra skirtas individualiais požymiais neapibūdintų asmenų grupei.

Nustačius, kad ginčijamas sprendimas yra norminis administracinis aktas, svarstytina, ar jo ginčijama dalis neprieštarauja pareiškėjo nurodytiems teisės aktams ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Dėl ginčijamos sprendimo dalies atitikimo Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsniui

LR kelių įstatymas (toliau – Kelių įstatymas) nustato Lietuvos Respublikos automobilių kelių plėtojimo, priežiūros ir naudojimosi jais teisinius pagrindus. Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 punktas kelią apibrėžia kaip inžinerinį statinį, skirtą transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Pagal šio įstatymo 3 straipsnyje pateikiamus kelių suskirstymo kriterijus, keliai skirstomi į valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės kelius. Kelių įstatymo 3 str. 3 dalis nurodo, kad vietinės reikšmės keliai naudojami vietiniam susisiekimui ir skirstomi į viešuosius kelius ir vidaus kelius. Nagrinėjamojoje byloje ginčijamas vietinės reikšmės viešojo kelio nustatymas.

Pareiškėjas prašo pripažinti, kad ginčijama sprendimo dalis prieštarauja Kelių įstatymo 4 straipsniui, kuri apibrėžia kelių suskirstymą pagal nuosavybės formas. Kelių įstatymo 4 str. 1 d. nustato, kad keliai nuosavybės teise priklauso valstybei, savivaldybėms, juridiniams ar fiziniams asmenims, 4 str.3 d. nurodo, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims. Pareiškėjas šį savo prašymą grindžia argumentu, kad ginčijama sprendimo dalimi įtvirtinus viešąjį kelią, nuosavybės teise priklausantį savivaldybei, privačioje žemėnaudoje, pažeidžiamos trečiųjų suinteresuotųjų asmenų nuosavybės teisės į žemės sklypą, t. y. dalis A. ir R.Mikštams priklausančio žemė sklypo, užimto Ginčo keliu, besąlygiškai pereina savivaldybės nuosavybėn. Pareiškėjo bei trečiųjų suinteresuotųjų asmenų nuomone, Mikštams priklausančiame žemės sklype esantis kelias yra įskaitytas į jiems priklausančio 13,74 ha žemės sklypo plotą, kuriam nustatytas servitutas leisti naudotis keliu privažiuoti į sklypus 8237/0001:58 ir 8237/0001:49 sklypų savininkams ir kitiems asmenims.

Iš byloje pateiktos Antano Mikšto, Romualdo Mikšto ir Irinos Mikštienės žemės tvarkymo bylos (toliau – Žemės tvarkymo byla) matyti, kad Utenos apskrities viršininko 2000-09-19 sprendimais Nr.49761-40-10082, Nr.49761-40-10083 ir Nr.49761-40-10084 Antanui Mikštui, Romualdui Mikštui ir Irinai Mikštienei bendrosios nuosavybės teise buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į du žemės sklypus, žemės reformos žemėtvarkos projekte pažymėtus Nr.41-1 (13,74 ha) ir 41-2 (0,60 ha). Ginčo kelias patenka į žemės sklypą Nr.41-1. Sprendimų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, 3 punktais nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos ir žemės servitutai, nurodant taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-12-29 nutarimo Nr. 1640 skirsnius: sklypui Nr. 41/1 – II, VI, XXVI, XXIX, XXXIV, XXXIX, LII, užtikrinti gyventojų teisę prieiti prie paviršinio vandens telkinio Minčios upės, apsaugos juosta plane pažymėta indeksu S, kurios plotis – 10 m ir plotas – 0,75 ha, leisti sklypų Nr. 84/2 ir Nr. 49 naudotojams privažiuoti į sklypus 6 m pločio keliu, plotas – 0,02 ha (Žemės tvarkymo byla, l.38-40). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (b. l. 10-12) patvirtina faktinę aplinkybę, jog 2002-10-04 tretieji suinteresuoti asmenys A. ir R. Mikštai įregistravo nuosavybės teises į 13,74 ha (unikalus Nr. 8237-0001-0053) miškų ūkio paskirties žemės sklypą.

Tiek Utenos apskrities viršininko administracijos 1999-03-16 įsakymu Nr.10-08-52 patvirtintame 1999 m. parengtame Utenos rajono Tauragnų seniūnijos Minčios kadastrinės vietovės (dalies) žemės reformos žemėtvarkos projekte, tiek Utenos apskrities viršininko 2000-05-31 įsakymu Nr.10-08-77 patvirtintame J.Rubino įmonės 2000 m. parengtame Utenos rajono Tauragnų seniūnijos Minčios kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte yra pažymėtas 4 metrų pločio kelias, einantis per žemės sklypą Nr.41-1 (b.l.40-49). Šis kelias pažymėtas ir žemės sklypo Nr. 41-1 abrise bei žemės sklypo plane (Žemės tvarkymo byla, l.17, 29). Tai, kad kelias, einantis per A.ir R.Mikštams priklausančią sodybą, realiai egzistuoja, patvirtina ir pateiktos fotonuotraukos, (b. l.2 8-30), Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (b. l. 83-87). Iš Žemės tvarkymo byloje esančių duomenų matyti, kad Ginčo kelias į tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims priklausančio žemės sklypo plotą nėra įskaitytas ir servitutas jam nėra nustatytas. Apie tai tretieji suinteresuotieji asmenys ne kartą buvo informuoti. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nėra jokių duomenų apie žemės sklype (unikalus Nr. 8237-0001-0053) esantį kelią Minčia–Minčiakampis, tik patvirtina tai, kad žemė, užimta Ginčo keliu, į šio žemės sklypo plotą nėra įskaityta. Todėl servitutas Ginčo keliui nėra ir negalėjo būti nustatytas. Vien ta aplinkybė, kad žemės sklypas, užimtas keliu, nėra suformuotas atskiru žemės sklypu ir neįregistruotas nekilnojamojo turto registre, nepaneigia šios žemės kaip valstybinės žemės statuso. Iš žemės sklypo plano aiškiai matyti, kad servitutas nustatytas keliui, einančiam nuo Ginčo kelio iki žemės sklypų Nr. 84/2 ir Nr. 49 (kadastriniai numeriai 8237/0001:58 ir 8237/0001:49), kas atitinka tiek sprendimuose, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, nustatytus servitutus, tiek Nekilnojamojo turto registre įrašytus duomenis (žemės tvarkymo byla, l. 29), bet ne Ginčo keliui.

Dėl išvardintų motyvų laikytina, kad Schemoje nurodytas vietinės reikšmės viešasis kelias Ta-52 nėra A. ir R.Mikštams priklausančio žemės sklypo dalis, todėl kolegija konstatuoja, kad ginčijamas sprendimas pareiškėjo nurodytu aspektu neprieštarauja Kelių įstatymo 4 straipsniui.

Dėl ginčijamos sprendimo dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktams

LR teritorijų planavimo įstatymo 15 str.1 dalis, įvardindama specialiojo teritorijų planavimo dokumentus, tarp jų išskiria žemėtvarkos schemas. LR žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004-09-15 įsakymu Nr. 3D-518/D1-490 patvirtintų Žemėtvarkos schemų rengimo taisyklių 3 p. nurodo, kad žemėtvarkos schema – specialiojo teritorijų planavimo dokumentas. Todėl ginčijamu sprendimu patvirtinta Schema turi atitikti norminių aktų, reglamentuojančių teritorijų planavimo dokumentų rengimą, reikalavimus.

Teisės aktas, nustatantis pagrindines nuostatas, reglamentuojančias Lietuvos Respublikos teritorijų planavimą, planavimo organizatorių, planų rengėjų, fizinių, juridinių asmenų, valstybės ir savivaldybių institucijų teises ir pareigas šiame procese, yra Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (toliau – Teritorijų planavimo įstatymas).

Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įvardyti teritorijų planavimo tikslai, tarp jų – išlaikyti valstybės teritorijos socialinio, ekonominio ir ekologinio vystymo pusiausvyrą (3 str.1 d.1 p.), formuoti sveiką ir harmoningą gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką stengiantis sukurti geresnes ir visoje valstybės teritorijoje visavertes gyvenimo sąlygas ( 3 str.1 d. 2 p.).

Šio įstatymo 3 str. 2 dalyje nurodoma, kad nustatant konkrečių teritorijų planavimo tikslus būtina atsižvelgti į visuomenės poreikius, planuojamos teritorijos kraštovaizdžio ypatumus, geografinę padėtį, geologines sąlygas, urbanistikos, architektūros, techninius, aplinkosaugos, paveldosaugos, žemės ūkio paskirties žemės naudojimo ir tvarkymo reikalavimus, žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkų ir trečiųjų asmenų teises, valstybės saugumo ir gynybos poreikius.

Pareiškėjas nurodo, kad įtvirtindama viešąjį kelią per sodybos vidurį, visiškai šalia gyvenamojo pastato bei šulinio, atsakovė ne tik kad nesiekė formuoti sveikos ir harmoningos gyvenamosios, darbo ir poilsio aplinkos, bet atvirkščiai – ženkliai pablogino esamą aplinką, suteikdama teisę per sodybos kiemą važiuoti bet kokiam transportui, sudarydama grėsmę ten gyvenančių ar besiilsinčių asmenų, tarp jų – ir mažamečių saugumui, sveikatai ar net gyvybei.

Pagal Kelių įstatymo 17 straipsnį, naudotis keliais bei jų infrastruktūra turi teisę visi juridiniai ir fiziniai asmenys, vadovaudamiesi Civiliniu kodeksu, šiuo įstatymu bei kitais teisės aktais. Iš byloje esančių fotografijų, Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad Ginčo kelias neturi asfalto dangos, eina pro pat Mikštų sodyboje esantį gyvenamąjį namą, prie jo esantį šulinį, sodybos pastatai išsidėstę abipus kelio. Suteikus šiam keliui viešojo kelio statusą, tuo pačiu – galimybę juo naudotis visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, tikėtinas transporto srauto padidėjimas padidins grėsmę sodyboje gyvenančių ir poilsiaujančių asmenų saugumui, o transporto priemonių keliamos dulkės, išmetamosios dujos bei triukšmas – jų sveikatai. Pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotųjų asmenų paaiškinimus, kad į Minčiakampio kaimą galima patekti ne tik Ginčo, bet ir kitais keliais, patvirtina teismui pateiktas Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (prie jo pridėta kompiuterinė laikmena su vaizdo bei garso įrašu). Šią aplinkybę patvirtino ir atsakovės atstovų paaiškinimai teisme. Iš Žemės tvarkymo byloje esančio Tauragnų seniūnijos Minčios ir Minčiakampio kaimų gyventojų 2006-10-11 susirinkimo protokolo matyti, kad Minčiakampio kaimo gyventojai iš esmės neprieštaravo dėl galimybės patekti į Minčiakampio kaimą kitais keliais (ne per Mikštų sodybą), susirinkime buvo konstatuota, kad visi keliai, vedantys į Minčiakampio kaimą, yra pravažiuojami (Žemės tvarkymo byla, l. 109-112). Todėl laikytina, kad buvo galimybė nustatyti viešąjį kelią, jungiantį Minčios ir Minčiakampio kaimus, ne per A. ir R. Mikštams priklausančios sodybos kiemą. Savo nesutikimą Schemoje numatyti kitą vietinės reikšmės viešąjį kelią (ne per Mikštų sodybą), jungiantį Minčios ir Minčiakampio kaimus, atsakovė iš esmės grindė ta aplinkybe, kad Ginčo kelias yra trumpesnis, bei ekonominiais motyvais (ginčo kelias yra geresnės būklės, nėra lėšų naujojo kelio paruošiamiesiems ir statybos darbams atlikti). Iš Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad Ginčo kelias yra tik apie 200 metrų trumpesnis už šalia einantį kelią, kurį tretieji suinteresuotieji asmenys siūlo įtvirtinti kaip viešąjį kelią. Ekonominiai motyvai negali paneigti Teritorijų planavimo įstatyme numatytų teritorijų planavimo tikslų formuoti sveiką ir harmoningą gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką, užtikrinti asmenų saugumą. Todėl kolegija konstatuoja, kad ginčijama sprendimo dalis Teritorijų planavimo įstatymo 3 str. 2 d. kontekste prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktams.

Dėl ginčijamos sprendimo dalies atitikimo Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 34 straipsniui

Pareiškėjas prašo pripažinti, kad ginčijama sprendimo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 34 straipsniui, nurodydamas, kad žemės informacinėje sistemoje negali būti kaupiami dvejopi duomenys. Lietuvos Respublikos žemės įstatymas reglamentuoja žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje. Jo 34 straipsnis numato, kad žemės informacinės sistemos paskirtis – naudojantis atskiruose teminiuose erdvinių duomenų rinkiniuose sukauptais ir į vieną sistemą susietais erdviniais duomenimis apie žemę, tvarkyti ir teikti naudotojams informaciją apie Lietuvos Respublikos žemės fondą, žemės naudmenų sudėtį, žemės kiekybines ir kokybines savybes, žemės naudojimo sąlygas, kitas žemės naudojimui turinčias įtakos charakteristikas (1 dalis) žemės informacinę sistemą valdo Nacionalinė žemės tarnyba, tvarko – Valstybės žemės fondas (2 dalis); žemės informacinės sistemos tvarkomų duomenų turinys, apimtis, duomenų įrašymo, tvarkymo ir teikimo tvarka nustatomi Nacionalinės žemės tarnybos patvirtintuose žemės informacinės sistemos nuostatuose ( 3 dalis).

Analizuojant šio straipsnio turinį, galima daryti išvadą, kad pagal savo prasmę jis skirtas duomenų apie žemę rinkimui ir jų teikimui naudotojams. Schemos rengimas ir duomenų apie žemę kaupimas bei jų teikimas naudotojams priskirtas skirtingų institucijų kompetencijai, byloje nėra keliamas klausimas, kad rengiant Schemą, buvo netinkamai renkami ar teikiami duomenys apie žemę, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijama sprendimo dalis prieštarauja LR žemės įstatymo 34 straipsniui.

Dėl ginčijamos sprendimo dalies atitikimo konstituciniam teisinės valstybės principui

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarimai ir kt.). Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas). Poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

Vienas iš svarbiausių viešojo administravimo principų, kuriuo savo veikloje besąlygiškai privalo vadovautis visi viešojo administravimo subjektai, yra įstatymo viršenybės principas, reiškiantis, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas įtvirtina nuostatą, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Norminius administracinius aktus turi teisę leisti tik viešojo administravimo institucijos, turinčios įstatymų nustatytus įgaliojimus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą akcentavo būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymų viršenybės principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-2/2006, 2006 m. liepos 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-4/2006, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008).

Ginčijamo akto atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui įvertinimui būtina nustatyti, ar Utenos rajono savivaldybės tarybai buvo suteikti įgaliojimai nustatyti ginčijamą teisinį reguliavimą, t. y. savo sprendimu patvirtinti ginčijamą Schemą, įtraukiant į ją kelią Minčia–Minčiakampis. Pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatą, vietinės reikšmės viešieji keliai nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, to paties įstatymo 6 straipsnio 4 dalis nustato, kad vietinės reikšmės kelių sąrašus tvirtina savivaldybių tarybos. Konstatuotina, kad Utenos rajono savivaldybės taryba, ginčijamu sprendimu patvirtinusi Schemą, veikė savo kompetencijos ribose, tačiau savo įgaliojimus privalėjo įgyvendinti tik griežtai laikydamasi tam tikrų reikalavimų, kylančių iš konstitucinio teisinės valstybės principo. Todėl būtina įvertinti, ar Utenos rajono savivaldybės taryba jai suteiktus įgaliojimus įgyvendino, laikydamasi teisės aktų reikalavimų.

Kaip jau buvo konstatuota, ginčijama sprendimo dalis prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 3 str.1 d. 1 ir 2 p.

Kelių įstatymo 11 straipsnis nustato kelių juostos minimalius pločius pagal kelių reikšmes ir kategorijas, konkrečiai – vietinės reikšmės III kategorijos keliams, kuriems priklauso Ginčo kelias, nustatytas minimalus 10 metrų kelio juostos pločio reikalavimas (11 str. 2 d. 3 p.). Utenos rajono Tauragnų seniūnijos Minčios kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte Ginčo kelias pažymėtas kaip 4 metrų pločio kelias, iš Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad tokio pločio kelias egzistuoja ir realiai. Todėl Ginčo kelias neatitinka Kelių įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punkte vietinės reikšmės keliui nustatytų reikalavimų. Be to, pagal Kelių įstatymo 12 straipsnio reikalavimus, siekiant sudaryti saugias eismo sąlygas, nuo kelio briaunų į abi puses nustatoma kelio apsaugos zona, kurios plotis vietinės reikšmės keliui yra po 10 metrų. Pagal Kelių įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kelio apsaugos zonose draudžiama statyti gyvenamuosius namus. Akivaizdu, kad per Mikštų sodybą einančiam keliui kelio apsaugos zona iki gyvenamojo namo dėl ploto trūkumo negali būti nustatyta, todėl laikytina, kad ginčo vietoje negalima sudaryti saugių eismo sąlygų. Atsakovės atstovai nurodė, kad tvirtindama Schemą atsakovė nesvarstė variantų, kaip bus rekonstruojamas Ginčo kelias. Savo atsiliepime teismui atsakovė nurodė, kad vienas iš galimų variantų – žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros vykdymas. Kaip jau buvo konstatuota, į Minčiakampio kaimą galima patekti ir gretimu pravažiuojamu keliu, todėl žemės gyvenamojoje teritorijoje paėmimas visuomenės poreikiams, egzistuojant galimybei nustatyti viešąjį kelią kitoje vietoje, kolegijos nuomone, yra neproporcinga priemonė susisiekimui tarp Minčios ir Minčiakampio kaimų užtikrinti. Laikytina, kad ginčijama sprendimo dalis priimta, pažeidžiant Kelių įstatymo 11 str. 2 d. 3 p. bei 12 str. 1 d. 4 p. reikalavimus.

Teritorijų planavimo įstatymo 3 str.1 d. 7 punkte numatytas planavimo tikslas – suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos plėtojimo šioje teritorijoje sąlygų. Atsakovė būtinumą Ginčo kelią įtvirtinti vietinės reikšmės viešuoju keliu grindžia ta aplinkybe, kad šis kelias būtinas susisiekimui tarp Minčios ir Minčiakampio kaimų. Todėl būtina įvertinti, kaip buvo derinami trečiųjų suinteresuotųjų asmenų A. ir R.Mikštų bei Minčiakampio kaimo gyventojų interesai Teritorijų planavimo įstatymo 3 str. įtvirtintų planavimo tikslų aspektu. Byloje esantys rašytiniai įrodymai ir proceso šalių paaiškinimai patvirtina, jog A. ir R. Mikštai ne kartą kreipėsi į atsakovę, prašydami spręsti klausimą dėl vietinės reikšmės viešojo kelio koregavimo, pakeisti projektą, kuriuo vietinės reikšmės viešasis kelias iš Minčios į Minčiakampio kaimą būtų numatytas ne per jų sodybą. Tretieji suinteresuotieji asmenys taip pat kreipėsi ir į Seimo kontrolierių, prašydami išspręsti šią problemą. Kaip jau buvo minėta, šis klausimas buvo svarstomas 2006-10-11 Utenos rajono Tauragnų seniūnijos Minčios ir Minčiakampio kaimo gyventojų susirinkimo metu, kur A. Mikštas taip pat prieštaravo dėl vietinės reikšmės viešojo kelio įrengimo jo sodybos teritorijoje, teigdamas, kad yra kitas kelias, kuriuo ir šiuo metu važinėja Minčiakampio gyventojai, tik kiek ilgesnis. Seimo kontrolierius taip pat ne kartą atsakovei rekomendavo nagrinėti susidariusią situaciją ir spręsti kelio formavimo klausimą taip, kad nebūtų pažeistos aptariamo sklypo savininkų teisės ir teisėti interesai, 2007-05-22 Pažyma pripažino, kad A. Mikšto skundo dalis dėl ginčijamo kelio pagrįsta, bei pasiūlė Utenos apskrities viršininkui ir Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriui teisės aktų nustatyta tvarka imtis atitinkamų veiksmų ir priimti atitinkamus sprendimus kelio Minčia–Minčiakampis vietai pakeisti taip, jog kelias neitų pro Antanui Mikštui nuosavybės teise priklausančią sodybą (b. l. 136-139). 2009-11-10 Seimo kontrolierius A.Mikšto reikalavimus taip pat pripažino pagrįstais bei Utenos apskrities viršininkui pasiūlė nuodugniai apsvarstyti įvairius galimus kelio vietos pakeitimo variantus. (b. l. 13-25).

Kolegija konstatuoja, kad patvirtinus Schemą Mikštų ir Minčiakampio gyventojų interesai nebuvo suderinti, nors tokia galimybė buvo, nes, kaip jau buvo minėta, Minčiakampio kaimo gyventojai iš esmės neprieštarauja dėl galimybės į Minčiakampio kaimą patekti kitu keliu. Toks kelias realiai egzistuoja ir yra galimybė juo naudotis. Tuo labiau, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog tiek Ginčo kelio, tiek šalia esančio kelio į Minčiakampio kaimą būklė bloga, todėl abu juos reikėtų rekonstruoti. Todėl laikytina, kad ginčijama sprendimo dalis priimta, pažeidžiant ir Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto reikalavimus.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apibendrindamas praktiką, taikant teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas, yra pažymėjęs, kad turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis, Nr.7(17), 2009). Kolegijos nuomone, papildomų 200 metrų važiavimas į Minčiakampio kaimą, papildomų lėšų kelio rekonstravimui skyrimas ir gyventojų įpročių keitimas yra mažesnis praradimas nei Mikštų teisės į sveiką, saugią ir harmoningą gyvenamąją aplinką praradimas.

Dėl išvardintų motyvų laikytina, kad ginčijama sprendimo dalis prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Dėl ginčijamos sprendimo dalies atitikimo Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui

LR vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnis nustato pagrindinius principus, kuriais grindžiama vietos savivalda, o jo 6 dalis įtvirtina savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą, nustatantį, jog savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimami sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Nustačius, kad ginčijama sprendimo dalis prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina, kad ji prieštarauja ir LR vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 daliai.

Pripažinus, kad ginčijama sprendimo dalis prieštarauja nurodytiems teisės aktams, ji laikytina panaikinta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 127 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

pripažinti, kad Utenos rajono savivaldybės tarybos 2009-12-22 sprendimo Nr. TS-373 „Dėl Utenos rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemos patvirtinimo“ dalis dėl Minčia–Minčiakampis vietinės reikšmės kelio Nr. Ta-52 įrašymo į Tauragnų seniūnijos vietinės reikšmės viešųjų kelių sąrašą prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui ir laikyti ją panaikinta.

Įsiteisėjus teismo sprendimui, jį paskelbti leidinyje „Valstybės žinios“.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Kolegijos pirmininkė	Irena Varžinskienė
Teisėjai:	Ramūnas Gadliauskas Nijolė Danguolė Smetonienė

_________________