Administracinė byla Nr. A⁶⁰²-1280/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00920-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 17.2

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Telšių rajono savivaldybės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. J. ir I. J. prašymą ir patikslintą prašymą atsakovui Telšių rajono savivaldybei, trečiajam suinteresuotajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Telšių regiono atliekų tvarkymo centrui“ dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

I. J. ir A. J. 2011 m. kovo 3 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. R8-02-J-10 „Dėl vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą permokos grąžinimo“, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti šių asmenų prašymą grąžinti 40,32 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą permoką, ir įpareigoti šią permoką grąžinti. Teismo taip pat buvo prašoma kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą bei administracinį teismą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės aktų nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams ištyrimo.

Pateiktame skunde, be kita ko, buvo prašoma ištirti, ar Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatų, patvirtintų Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7 (toliau – ir Nuostatai): (1) 6 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 2 straipsnio 11 daliai, Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. balandžio 5 d. direktyvos Nr. 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva 2006/12) 1 straipsnio c punktui bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 217 „Dėl atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ 3 punkte nurodytoms sąvokoms „gamintojas“ ir „turėtojas“; (2) 18 ir 19 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 129 straipsniui (biudžetiniai metai prasideda sausio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 d.), Lietuvos Respublikos viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymo 2 straipsnio 10 daliai; (3) 33.3 ir 33.4 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (toliau – ir Rinkliavų įstatymas) 11 straipsnio 2 daliai, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 punktui, 32 straipsnio 1 daliai bei Direktyvos 2006/12 1 straipsnio c punktui, 15 straipsnio nuostatai „teršėjas moka“ ir to paties straipsnio a punktui; (4) 36 ir 37 punktai neprieštarauja Rinkliavų įstatymo 12 straipsniui, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai; (5) 65 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 3 daliai (informacija apie privatų gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą) bei Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktams bei 6 straipsniui; (6) 69 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 daliai (savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas) bei Rinkliavų įstatymo 12 straipsniui. Pareiškėjai taip pat prašė ištirti Nuostatų atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 3 punktui, t. y. proporcingumo principui, ta apimtimi, kuria jie nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų komunalinių atliekų kiekį.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi sustabdė šio teismo nagrinėjamą administracinę bylą Nr. I-399-355/2011 dėl Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 11 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo grąžinti permokėtą rinkliavą pagal pareiškėjų skundą atsakovui, trečiajam suinteresuotam asmeniui, išskyrė administracinę bylą pagal pareiškėjų reikalavimus dėl Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7 patvirtintų Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatų teisėtumo ištyrimo.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 23 d. sprendimu Nuostatus pripažino teisėtais ir neprieštaraujančiais Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui, t. y. proporcingumo principui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 26 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą panaikino bei grąžino bylą nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi administracinę bylą perdavė nagrinėti Panevėžio apygardos administraciniam teismui.

III.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 23 d. sprendimu administracinę bylos dalį dėl Nuostatų 6, 18, 19, 33.3, 33.4, 36, 37, 65, 69 punktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams nutraukė.

Dėl likusios dalies šis teismas pripažino, kad Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės tam tikriems atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr.X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punktui.

IV.

Atsakovas Telšių rajono savivaldybė apeliaciniame skunde (II t., b. l. 166–176) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su tuo, kad nagrinėjamos bylos dalyką ir ribas nustato Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis. Mano, jog teismas nepaisė Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnyje numatyto reikalavimo nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą bei ja apibrėžti norminės administracinės bylos ribas bei dalyką (šiuo klausimu remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁴⁴²‑3065/2011). Tikina, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartyje netinkamai apibrėžta administracinės bylos nagrinėjimo dalykas ir ribos, nes nepateikta konkreti teisinė motyvacija, į kurią teismas atsižvelgė ir kuri sudaro pagrindą abejoti norminio administracinio akto ar jo dalies atitiktimi tam tikroms įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų nuostatoms. Mano, jog visa tai yra šiurkštus pažeidimas, užkirtęs kelią atsakovui žinoti, kokių teisinių motyvų pagrindu abejojama Nuostatų neteisėtumu, bei sutrukdęs tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui. Be to, pažeisti teisėtumo bei staigmenų negalimumo principai.

Mano, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas, nurodydamas, jog Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės tam tikriems atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui, padarė abstrakčią išvadą. Atkreipia dėmesį, jog teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje nenurodė, kad Nuostatuose nenumatyta jokia galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal faktiškai perduodamų atliekų kiekį. Tikina, jog padarius tokią išvadą būtų paneigta atliekų turėtojų teisė pasirinkti ir turėti atliekų konteinerį (kurį pats atliekų turėtojas pasirenka atsižvelgdamas į turimų atliekų kiekį ir konteinerio tuštinimo periodiškumą), atitinkantį faktinį pateikiamų atliekų kiekį. Taip pat nurodo manąs, jog susipažinus su teismo motyvais nėra aišku, kas laikytini tam tikrais atliekų turėtojais, kurie neturi galimybės vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, bei kas laikytini kitais tam tikrais atliekų turėtojais, kuriems numatyta galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį.

Pažymi ir tai, jog nors teismas motyvuojamojoje dalyje konstatavo, kad Nuostatų atitiktį tirs tik dviem aspektais, t. y. negalėjimu pasirinkti mažesnio tūrio konteinerio, nei taikomas savivaldybės atliekų tvarkymo sistemoje, bei su nustatyta minimalia atliekų susikaupimo norma, – teismas rezoliucine dalimi pripažino, kad Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės tam tikriems atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui visai kitais aspektais. Mano, jog teismas visiškai be pagrindo įsikišo į savivaldybės teisę vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatymo srityje, nes iš esmės ėmė nustatinėti, kokia tvarka, pavyzdžiui, fiksuojant konteinerio pateikimo išvežimui dažnumą, turi būti užtikrinama atliekų turėtojų galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, ir pagal tai spręsti Nuostatų atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nustatytam proporcingumo principui. Pažymi, jog teismas savo sprendimu taip pat iškėlė klausimą, ar atliekų turėtojo teisė spręsti dėl atliekų konteinerio pateikimo tuštinti yra absoliuti, t. y. pavyzdžiui, ar galima situacija, kai per metus 52 kartus periodiškai tuštinant konteinerį, atliekų turėtojas turėtų teisę tik 1 kartą pateikti atliekų konteinerį tuštinimui. Mano, jog toks teismo nurodytas atliekų tvarkymo sistemos taikymas sąlygotų nepagrįstus, neproporcingus administravimo kaštus, be to, juo gali būti pažeidžiamas solidarumo principas kitų atliekų turėtojų, gyvenančių daugiabučio namo butuose, atžvilgiu.

Atkreipia dėmesį, jog savivaldybė yra pasirinkusi tokį komunalinių atliekų šalinimo metodą, kai minimali atliekų susikaupimo norma, pagal kurią skaičiuojama rinkliavos minimali įmoka, visais atvejais yra tiesiogiai susijusi su konteinerio tuštinimo nustatytu periodiškumu bei su minimaliu konteinerio tūriu, nuo kurios skaičiuojama minimali rinkliavos įmoka. Konteinerio tuštinimo kartų fiksavimas bei mažesnės konteinerio talpos pasirinkimas nei konteinerio tūris, nuo kurio skaičiuojama minimali Rinkliavos įmoka, yra beprasmiai, nes nuo šių faktorių minimali Rinkliavos įmoka nemažėja.

Pabrėžia, jog Atliekų tvarkymo taisyklių 37 ir 46 punktų analizė leidžia daryti išvadą, kad komunalinių atliekų turėtojai pasirenka konteinerius tik atsižvelgdami į turimų atliekų kiekį ir nustatytą konteinerių tuštinimo periodiškumą, todėl Rinkliavą jie moka pagal konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį. Tai patvirtina aplinkybė, kad dabartiniu metu teismuose nėra nagrinėjama jokių bylų, išskyrus šią, kuriose būtų nagrinėjamas klausimas dėl turimo konteinerio pakeitimo į mažesnio tūrio konteinerį, nei Taisyklės numato minimalų, taikomą Savivaldybės atliekų sistemoje. Atliekų turėtojui pasirinkus individualų konteinerį, savivaldybė neprivalo tokio atliekų turėtojo pasirinkimo patvirtinti teismine ar kitokia tvarka. Savivaldybė neturi jokio pagrindo užginčyti atliekų turėtojų su UAB „Telšių keliai“ sudarytų panaudos sutarčių, taip pat neturi jokio pagrindo kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, kad kiekvienas atliekų turėtojas, besinaudojantis atliekų individualiu konteineriu, nesuklydo pasirenkant atitinkamo tūrio konteinerį, atsižvelgus į atliekų kiekį bei tuštinimo periodiškumą.

Nurodo, jog iš byloje esančio UAB „Telšių keliai“ 2011 m. gruodžio 5 d. rašto Nr. S-193 „Dėl informacijos pateikimo apie klientų skaičių 2008–2011 m.“ matosi, kad 2011 m. lapkričio 11 d. Telšių rajono savivaldybėje UAB „Telšių keliai“ buvo sudariusi 8972 panaudos sutartis dėl individualių konteinerių. Iš visų atliekų turėtojų, besinaudojančių individualiais konteineriais, tik pareiškėjai kreipėsi į teismą, teigdami, kad vietinę rinkliavą moka neva ne pagal faktinių atliekų kiekį, o tai sudaro apie 0,01% visų individualius konteinerius turinčių atliekų turėtojų. Pareiškėjai nepateikė duomenų, kad neprikaupia 0,12 m³ tūrio konteinerio šiukšlių, todėl konstatuotina, kad Telšių rajono savivaldybėje nėra nė vieno atliekų turėtojo, dėl kurio būtų galima padaryti išvadą, kad pastarasis vietinę rinkliavą moka ne pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį. Tikina, jog akivaizdu, kad teismo išvada, jog neva Nuostatai nenumato galimybės tam tikriems atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, grindžiama tik spėlionėmis, kurių nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. Taip pat mano, jog teismas yra nenuoseklus: pareiškėjų prašė pateikti įrodymus, kad pastarieji neprikaupia 0,12 m³ tūrio konteinerio šiukšlių, o jų nepateikus konstatavo, kad jų teisės nepažeidžiamos, o dėl tam tikrų atliekų turėtojų, net jiems ir nepateikus jokių įrodymų (kurių pateikti ir neturėjo jokių objektyvių galimybių, nes nedalyvavo procese), kad neprikaupia šiukšlių, konstatavo, kad pastarieji neturi galimybės aptariamą vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį.

Teigia, jog vadovaujantis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, kai administracinė byla buvo išnagrinėta nesant nagrinėjančio administracinio teismo nutarties dėl administracinės bylos dalyko ir ribų, administracinė byla privalo būti nutraukta.

Pareiškėjai individualioje byloje atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 183–185) prašo jį atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą.

Atsiliepime, be kita ko, išdėsto konstitucinio teisinės valstybės principo turinį bei pažymi, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą renkama už teisę naudotis komunalinių surinkimo ir atliekų tvarkymo sistema. Teiginys, kad tai įmoka už teisę naudotis komunalinių atliekų surinkimo sistema, suponuoja ir priešingą teiginį: jeigu tai yra teisė naudotis komunalinių atliekų surinkimo sistema, vadinasi, turi būti ir teisė šia sistema nesinaudoti. Mano, jog pagal visų vietinės rinkliavos rūšių pobūdį, asmuo gali laisvai pasirinkti: jeigu jis nenori mokėti vietinės rinkliavos – gali tam tikrų veiksmų neatlikti. Priduria, jog daug skundų, susijusių su vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimu ir tvarkymu, gauna ir Seimo kontrolierius. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau daug kartų tokiose pat bylose yra priėmęs tokius pat sprendimus, kokį priėmė Panevėžio apygardos administracinis teismas. Nurodo, jog paskutinis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas tokioje pat byloje yra 2013 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-689/2013.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V.

Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliaciniame skunde atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo nuspręsta pripažinti, kad Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, patvirtinti Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7 (toliau – ir Nuostatai), ta apimtimi, kuria jie nenumato galimybės tam tikriems atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 3 punktui (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija).

Savo nesutikimą su tokiu sprendimu atsakovas pirmiausiai grindžia galimais proceso įstatymo nuostatų pažeidimais inicijuojant nagrinėjamą bylą dėl norminio akto teisėtumo, neužtikrinimu jo teisės žinoti, kokių teisinių motyvų pagrindu abejojama Nuostatų teisėtumu bei teisės tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui pažeidimu.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, jog jai nekyla abejonių, kad atsakovo nurodoma Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi (I t., b. l. 2–4) buvo pradėtas Nuostatų teisėtumo tyrimas, šia nutartimi buvo apibrėžtos pirminės šio norminio administracinio akto tikrinimo ir, atitinkamai, administracinės bylos ribos, jos buvo pakartotinai apibrėžtos (papildomai atskleistos) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartimi. Todėl, nors ir sutiktina su atsakovo argumentais, jog minėta Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartis neatitiko jai keliamų turinio reikalavimų, tačiau padaryta pažaida negali būti pripažinta savaime sudaranti prielaidą skundžiamą Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Pasisakant dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bylos ribomis, atkreiptinas dėmesys į tai, kad norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimas, kai dėl to į administracinį teismą kreipiasi bendrosios kompetencijos ar administracinis teismas, nėra savitikslis dalykas. Norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas tokiu atveju turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje, būti naudingas (bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimo byloje aspektu) besikreipiančiam teismui. Tais atvejais, kai iš pateikiamos konkrečios individualios bylos medžiagos ir paklausimo administraciniam teismui (nutarties pradėti norminę bylą) turinio, jo teisinių ir faktinių argumentų matyti, kad teismo prašymas nors ir yra tam tikra apimtimi susijęs su nagrinėjama individualia byla, tačiau peržengia konkrečios individualios bylos ribas ir apima tuos klausimus, tokį teisinį reguliavimą, kurie nėra susiję su teismo nagrinėjama individualia byla, prašymą gavęs administracinis teismas, atsižvelgdamas į teismų bendradarbiavimo ir kooperavimosi poreikį, į tai, kad teismo sprendimas norminėje administracinėje byloje turi būti naudingas besikreipiančiam teismui ir susijęs su jo nagrinėjama individualia byla, turi teisę, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, patikslinti pareikšto prašymo turinį taip, kad jis atitiktų individualios bylos aplinkybes, padėtų tinkamai išspręsti tą individualią bylą, kurioje teismas nusprendė kreiptis su prašymu ištirti norminio teisės akto teisėtumą (šiuo klausimu, pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I⁵⁷⁵-3/2009, Administracinė jurisprudencija Nr. 7(17); 2009, p. 18–33; 2012 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I²⁶¹-48/2012; 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A¹⁴³-689/2013; 2013 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵²⁰-181/2013).

Nagrinėjamu atveju norminio akto atitikties aukštesnės teisinės galios teisės aktams tyrimas pradėtas individualioje administracinėje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl vietinės rinkliavos permokos grąžinimo fiziniams asmenims, besinaudojančiais individualiais komunalinių atliekų konteineriais. Kaip matyti iš skundžiamo Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų, Nuostatų atitiktis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui iš esmės buvo tikrinama pareiškėjų individualioje byloje negalėjimu pasirinkti mažesnio nei teisės normomis nustatytas atliekų konteinerio tūrio, konteinerių ištuštinimo dažnumo, ir nustatytos minimalios atliekų susikaupimo normos taikymu aspektais. Analogiškai šioje byloje atliekamo tyrimo ribos buvo apibrėžtos minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartyje, kuria panaikinus Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimą, nagrinėjama (norminė) byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Būtina pažymėti, jog Nuostatai nereglamentuoja teisinių santykių, susijusių su (minimalia) konkrečių individualių komunalinių atliekų konteinerių talpa ir (ar) šių konteinerių ištuštinimo tvarka (periodiškumu). Nagrinėjamu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo pripažinti, jog šie santykiai turėjo būti sureguliuoti būtent tikrinamu norminiu aktu. Šiuos klausimus reglamentuojančios Telšių rajono komunalinių atliekų tvarkymo taisyklės, patvirtintos Telšių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. T1-283 (toliau – ir Taisyklės) nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas (nėra atliekamas šio norminio akto teisėtumo tyrimas). Tokios aplinkybės eliminuoja teismo pareigą analizuoti ir papildomai pasisakyti dėl proceso šalių argumentų, susijusių su šių Taisyklių nuostatomis, šioje byloje nėra (ir negali būti) vertinamas pastarojo norminio akto (Taisyklių) nuostatų teisėtumas, inter alia dėl Telšių rajono savivaldybės atliekų tvarkymo sistemoje naudojamų individualių komunalinių atliekų konteinerių dydžio (talpos) ir šių konteinerių ištuštinimo tvarkos.

Šiomis aplinkybėmis bei atsižvelgiant į individualioje byloje, kurioje nutarta inicijuoti šioje byloje tikrinamo norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, kilusio ginčo turinį ir minėtą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį, nagrinėjamu atveju Nuostatų atitiktis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) vertintina tiek, kiek juose nenumatyta individualius komunalinių atliekų konteinerius naudojančių fizinių asmenų – vietinės rinkliavos mokėtojų – galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį. Kaip matyti iš atsakovo skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, būtent tokia apimtimi šis teismas iš esmės ir atliko aptariamo norminio akto teisėtumo tyrimą.

VI.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimu, pirmiausia sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais argumentais ir pateiktu vertinimu dėl pareigos paisyti proporcingumo principo (inter alia įtvirtinto Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte), kiek tai susiję su principo „teršėjas moka“ įgyvendinimu priimant sprendimą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. 8 p. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX 857 redakcija) nustatymo bei šios pareigos apimties. Atsakovo skundžiamame sprendime išdėstytos bendrosios taisyklės dėl aptariamos pareigos buvo nurodytos ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartyje, plačiai atskleista ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (šiuo klausimu, pvz., žr. 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵‑471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 55–91; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁹²-2796/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 135–146; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A¹⁴³‑1592/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012, p. 274–283 ir kt.), kuri saisto apeliacinės instancijos teismą (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.) ir nuo kurios nukrypti nagrinėjamu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo. Tų pačių pirmosios instancijos teismo ir minėtuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose pateiktų bei iš esmės proceso šalims žinomų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių kartojimas šiame baigiamajame teismo akte būtų akivaizdžiai perteklinis, todėl nagrinėjamu atveju atskirai (papildomai) pasisakyti šiais klausimais nėra tikslinga.

Toliau sprendžiant klausimą dėl tikrinamo norminio akto atitikties minėtam Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui, primintina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog nors tiek nacionalinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, šis principas minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Todėl tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį. Priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti (pvz., žr. 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁹²‑2796/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 135–146; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A¹⁴³-1592/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012, p. 274–283; 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A¹⁴³-689/2013; 2013 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵²⁰-181/2013 ir kt.).

Vadovaujantis tikrinamų Nuostatų 32 punktu, vietinės rinkliavos dydis nustatomas visiems komunalinių atliekų turėtojams – visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus. Kiek tai susiję su vietinės rinkliavos dydžiais, už naudojimąsi individualiu konteineriu vietinės rinkliavos suma (S_metinė) apskaičiuojama dauginant metinę minimalią patvirtintą atliekų susikaupimo normą (V_norma), išreikštą kubiniais metrais, iš nustatytos vietinės rinkliavos bazinio dydžio (R_bazinė) (S_metinė = V_norma x R_bazinė) (Nuostatų 33.1 p.). Atitinkamai už naudojimąsi individualiu konteineriu fiziniams asmenims, kai viršijama metinė minimali atliekų susikaupimo norma, vietinės rinkliavos suma (S_metinė) apskaičiuojama dauginant naują apskaičiuotą atliekų kiekį (V), išreikštą kubiniais metrais, iš ištuštinimo kartų (K_konteinerio) ir nustatytos vietinės rinkliavos bazinio dydžio (R_bazinė) (S_metinė = V x K_konteinerio x R_bazinė) (Nuostatų 33.2 p.). Pagal Nuostatų 34 punktą vietinės rinkliavos bazinis dydis (R_bazinė) yra 28 litai už kubinį metrą atliekų. Fiziniams asmenims minimali atliekų susikaupimo norma nustatoma pagal turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir gyvenamąją vietovę (Nuostatų 34 p.) ir yra nurodyti Nuostatų 1 priede „Vietinės rinkliavos dydžiai fiziniams asmenims“. Šiame priede nustatyta minimali atliekų susikaupimo norma individualiems namams Telšių miesto teritorijoje buvo 6,24 m³, o individualiems namams kitose gyvenamosiose vietovėse Telšių rajono savivaldybės teritorijoje bei sodo namams – 3,12 m³.

Iš šio reglamentavimo matyti, kad individualius ir sodo namus valdančių, naudojančių ar jais disponuojančių fizinių asmenų mokėtinos vietinės rinkliavos dydis yra apskaičiuojamas: (1) pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, kai nėra viršijama metinė minimali atliekų susikaupimo norma (Nuostatų 33.1 p.); (2) pagal turimo individualaus konteinerio tūrį ir jo ištuštinimo dažnumą, kai minėta susikaupimo norma yra viršijama (Nuostatų 33.2 p.).

Šiuo aspektu pirmiausia pastebėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad aptariamos vietinės rinkliavos bazinis dydis yra nustatytas tūrio vienetu išreikštam atliekų kiekiui (vienam kubiniam metrui; Nuostatų 34 p.), nekyla abejonių, jog antruoju (Nuostatų 33.2 punkte numatytu) atveju konkretaus atliekų turėtojo mokėtinos vietinės rinkliavos dydis yra apskaičiuojamas iš esmės pagal perduodamą tvarkyti, o ne galintį susidaryti nerūšiuotų komunalinių atliekų kiekį. Iš tiesų vietinę rinkliavą administruojančiam ar kitam kompetentingam subjektui disponuojant duomenimis apie individualaus komunalinių atliekų konteinerio talpą (tūrį) ir šio konteinerio ištuštinimo periodiškumą, paprastai galima objektyviai nustatyti perduodamų tvarkyti (iš atliekų turėtojo surenkamų) komunalinių atliekų kiekį. Primintina ir tai, kad, nesant atitinkamų įstatymų nuostatų, vietos savivaldos institucijos turi diskreciją, kiek ji nepažeidžia inter alia proporcingumo principo reikalavimų, pasirinkti būdą, kuriuo būtų užtikrinama aptariama atliekų turėtojų galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A¹⁴³-1592/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012, p. 274–283).

Šiomis aplinkybėmis bei inter alia atsižvelgdama į komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimo specifiką Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, atsakovo paaiškinimus dėl galimybių tiksliau nustatyti perduodamų tvarkyti atliekų kiekį bei kitas byloje nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d.), teisėjų kolegija vertina, kad, net ir egzistuojant (objektyviai pagrįstos) paklaidos galimybei nustatant konkretų atliekų kiekį, toks savivaldybės įtvirtintas vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdas, t. y. rinkliavą skaičiuoti pagal naudojamo individualaus konteinerio tūrį ir jo ištuštinimo periodiškumą, yra laikytinas sudarančiu tinkamas prielaidas principui „teršėjas moka“ įgyvendinti, atitinkančiu aptariamo proporcingumo principo reikalavimus ir, nagrinėjamu atveju, pripažintinas kaip sudarantis pakankamą ir tinkamą galimybę atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal (faktiškai) perduodamų atliekų kiekį.

Taigi, skirtingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, tikrinami Nuostatai, tiek, kiek tai susiję su prieš tai apibrėžtomis šios administracinės bylos ribomis, numatė galimybę aptariamą rinkliavą mokėti pagal iš esmės faktinį komunalinių atliekų turėtojo (vietinės rinkliavos mokėtojo) perduodamų tvarkyti šių atliekų kiekį. Teisėjų kolegija dar kartą pastebi, kad tikrinamas norminis aktas nereguliuoja teisinių santykių, susijusių su aptariamų vietinės rinkliavos mokėtojų galimybe pasirinkti (naudoti) jų sukaupiamą atliekų kiekį atitinkančius atliekų konteinerius ir (ar) jų (konteinerių) ištuštinimo periodiškumą. Šie klausimai yra, be kita ko, reglamentuoti minėtose Taisyklėse, kurių teisėtumo tyrimas nėra šios administracinės bylos dalykas. Todėl, kiek tai susiję su aptariamo proporcingumo principo užtikrinimu, pareiškėjų individualioje byloje ir pirmosios instancijos teismo nurodytos praktinės Nuostatų 33.2 punkte numatyto vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdo įgyvendinimo problemos, nulemtos, tikėtina, netinkamo to paties lygmens norminiuose aktuose numatyto teisinio reguliavimo, savaime negali paneigti minėto vertinimo.

Kita vertus, tokia vietinės rinkliavos apskaičiavimo tvarka individualius atliekų konteinerius naudojantiems fiziniams asmenims (vietinės rinkliavos mokėtojams) buvo taikoma tik atvejais, kai viršijama metinė minimali atliekų susikaupimo norma. Tačiau neabejotina, jog aptariamu atveju vien mažesnis nei minimali atliekų susikaupimo norma sukaupiamų ir perduodamų tvarkyti atliekų kiekis nėra tas faktorius, kuris savaime sudarytų pagrindą pripažinti, jog nėra galimybės nustatyti perduodamų atliekų kiekio ir (ar) tai pareikalautų nepagrįstų (neproporcingų) rinkliavos administravimo kaštų, nustatant aptariamą kiekį.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, vertina, jog atsakovas neįvykdė jam tenkančios pareigos įrodyti (pagrįsti), kad individualiu konteineriu besinaudojančio atliekų turėtojo, nurodyto Nuostatų 33.1 punkte, galimybės mokėti pagal iš jo surenkamą ir tvarkomą komunalinių atliekų kiekį, pavyzdžiui, kiekį, kuris būtų apskaičiuojamas atsižvelgiant į konteinerio talpą (tūrį) ir jo ištuštinimo periodiškumą, įgyvendinimas Telšių rajono savivaldybėje yra neįmanomas ir (ar) reikštų nepagrįstus, neproporcingus administravimo kaštus. Iš tiesų turinio prasme, kiek tai susiję su aptariamais vietinės rinkliavos mokėtojais ir galimybe nustatyti šių asmenų perduodamų komunalinių atliekų kiekį, Nuostatų 33.1 ir 33.2 punktų hipotezėse numatytos situacijos iš esmės yra identiškos. Tačiau pirmuoju atveju vietinės rinkliavos mokėtojo mokėtinos rinkliavos dydis apskaičiuojamas pagal galintį susidaryti, o antruoju – iš esmės pagal (faktiškai) perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį.

Minėta, kad, pagal nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atvejai, kai mokėtinos vietinės rinkliavos dydis apskaičiuojamas pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, esant objektyviai galimybei nustatyti atliekų kiekį, viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti. Todėl, nevertinant minėtos minimalios atliekų susikaupimo normos bei nekvestionuojant galimybės remtis šia norma nustatant komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje galimus naudoti atliekų konteinerių dydžius ir (ar) jų ištuštinimo periodiškumą, teisėjų kolegija vis dėlto turi pripažinti, jog Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės už naudojimąsi individualiu konteineriu fiziniams asmenims, kai nėra viršijama metinė minimali atliekų susikaupimo norma, vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokėti pagal iš jo surenkamą komunalinių atliekų kiekį, pavyzdžiui, kiekį, kuris būtų apskaičiuojamas atsižvelgiant į naudojamo individualaus konteinerio talpą (tūrį) ir (ar) jo ištuštinimo periodiškumą, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija).

Pirmosios instancijos teismas, nors ir ne visai teisingai ir tinkamai aiškino bei taikė byloje aktualias teisės normas, iš esmės teisingai išsprendė klausimą dėl tikrinamo norminio akto teisėtumo. Tačiau, kaip teisingai pastebi atsakovai, neturėdamas tam jokio objektyvaus pagrindo, baigiamojo teismo akto rezoliucijoje išdėstytu sprendimu nepagrįstai išplėsdamas (norminės) administracinės bylos ribas, Panevėžio apygardos administracinis teismas iš esmės pasisakė dėl visų Nuostatų atitikties minėtai Viešojo administravimo įstatymo nuostatai. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra keistina.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 117 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Telšių rajono savivaldybės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimo rezoliucinę dalį ir ją išdėstyti taip:

„Administracinės bylos dalį dėl Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7, 6, 18, 19, 33.3, 33.4, 36, 37, 65, 69 punktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams nutraukti.

Pripažinti, kad Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, patvirtinti Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7, ta apimtimi, kuria nenumato galimybės už naudojimąsi individualiu konteineriu fiziniams asmenims, kai nėra viršijama metinė minimali atliekų susikaupimo norma, vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokėti pagal iš jo surenkamą komunalinių atliekų kiekį, pavyzdžiui, kiekį, kuris būtų apskaičiuojamas atsižvelgiant į naudojamo individualaus konteinerio talpą (tūrį) ir (ar) jo ištuštinimo periodiškumą, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija).

Šią nutartį paskelbti „Valstybės žiniose“ ir leidinyje „Kalvotoji Žemaitija“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai:

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius

_________________