LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO
P O T V A R K I S
DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO
2010 m. lapkričio 17 d. Nr. 2B-398
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme 2010 m. spalio 25 d. gautas pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (Nr. 1B-126/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. liepos 9 d. dekretas Nr. 1832 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama Olegui Rudnevui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 12 straipsnio 1 dalies 6 punktui.
Atlikus pareiškėjo prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimo, jog teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.
Aiškindamas minėtas Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatas Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais; priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2008 m. spalio 14 d. sprendimai).
Iš pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo matyti, jog pareiškėjo abejonė dėl Respublikos Prezidento dekreto atitikties Konstitucijai ir Pilietybės įstatymui grindžiama išvada, kad O. Rudnevas pilietybę įgijo apgaule ir gali būti suklaidinęs Respublikos Prezidentą. Tokią pareiškėjo nuomonę pagrindžiančios teisinės argumentacijos dalis turi būti atitinkamos faktinės aplinkybės, nustatytos remiantis administracinėje byloje surinktais įrodymais. Be to, pareiškėjo prašyme nurodytos faktinės aplinkybės turi būti siejamos su pareiškėjo abejone dėl ginčijamo Respublikos Prezidento akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams. Nenustačius minėtų faktinių aplinkybių neįmanoma ištirti Respublikos Prezidento akto atitikties Konstitucijai ir (ar) įstatymams.
Pažymėtina, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarime, administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Šie teismai turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas byloje, prieštarauja įstatymams ar Konstitucijai. Tačiau formuluotė „nesprendžia bylų“ negali būti aiškinama kaip inter alia reiškianti, kad administraciniai teismai negali tirti Respublikos Prezidento veiklos tiek, kiek toks tyrimas būtinas šių teismų abejonei dėl Respublikos Prezidento akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams pagrįsti.
Atliekant Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, kad iš pareiškėjo prašymo ir kartu su juo Konstituciniam Teismui pateiktos administracinės bylos medžiagos nėra aišku, kokiomis administracinėje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis pareiškėjas grindžia savo abejonę dėl Respublikos Prezidento dekreto atitikties Konstitucijai, Pilietybės įstatymui ir kokiais oficialiais dokumentais ir kitais įrodymais jis grindžia savo išvadą, kad O. Rudnevas pilietybę įgijo apgaule, t. y. žinojo, kad jam yra suteikta Baltarusijos Respublikos pilietybė, ir Respublikos Prezidentui prašymą suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę pateikė nuslėpęs, kad yra Baltarusijos Respublikos pilietis. Taigi nėra aišku ir tai, kodėl teismas minėtas aplinkybes laiko nustatytomis.
Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje surinkti įrodymai prieštarauja vieni kitiems, šie prieštaravimai niekaip nėra pašalinti, todėl faktinės aplinkybės nėra aiškios. Vilniaus apygardos administracinis teismas rėmėsi Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pateiktais dokumentais bei pozicija, tačiau kritiškai jų neįvertino, nesurinko kitų įrodymų, būtinų tikrosioms faktinėms aplinkybėms nustatyti. Administracinėje byloje nėra O. Rudnevo pasirašytų dokumentų, iš kurių būtų matyti, kad jis inicijavo Baltarusijos Respublikos pilietybės įgijimo procesą, kad jis gavo Baltarusijos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą ar kad jis buvo kitaip informuotas apie Baltarusijos Respublikos pilietybės suteikimą. Priešingai, administracinėje byloje surinkti įrodymai nepatvirtina teiginio, kad O. Rudnevas žinojo, jog yra Baltarusijos Respublikos pilietis. Antai, Baltarusijos Respublikos piliečiams nereikia vizų vykstant į Baltarusijos Respubliką, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad jis ten vykdavo su viza.
Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad O. Rudnevas Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo apgaule, t. y. nuslėpė, jog turi Baltarusijos Respublikos pilietybę, kartu ir abejonė, ar Respublikos Prezidento dekretas dėl pilietybės suteikimo minėtam asmeniui neprieštarauja Konstitucijai ir Pilietybės įstatymui, negali būti laikoma pagrįsta teisiniais argumentais.
Konstatuotina, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas savo prašyme Konstituciniam Teismui nenurodė faktinių aplinkybių, kurios būtų nustatytos remiantis byloje surinktais įrodymais ir kuriomis galėtų būti grindžiama abejonė dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. liepos 9 d. dekreto Nr. 1832 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo“ atitikties (pareiškėjo nurodyta apimtimi) Konstitucijai ir Pilietybės įstatymui. Taigi pareiškėjo prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo pateikti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisinius argumentus.
Kartu pažymėtina, kad prašyme yra ir kitų trūkumų. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja Respublikos Prezidento 2002 m. liepos 9 d. dekretas Nr. 1832 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo“, kuris buvo išleistas vadovaujantis jo išleidimo metu galiojusio Pilietybės įstatymo (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatomis, tačiau savo nutarties rezoliucinėje dalyje suformuluotame teismo prašyme Konstituciniam Teismui inter alia prašo ištirti minėto Respublikos Prezidento dekreto (nurodyta apimtimi) atitiktį Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 12 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatai, kuri ginčijamo dekreto išleidimo metu negaliojo.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka inter alia Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąžinamas pareiškėjui. Prašymo (ar jo dalies) grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, 70 straipsniu,
g r ą ž i n u pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-126/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. liepos 9 d. dekretas Nr. 1832 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama Olegui Rudnevui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 12 straipsnio 1 dalies 6 punktui.
Šis potvarkis įsigalioja jo pasirašymo dieną.