Konvencija Nr. 138 Dėl minimalaus įdarbinimo amžiaus

Tarptautinės darbo organizacijos Generalinė konferencija,

Tarptautinio darbo biuro Administracinės tarybos sušaukta Ženevoje ir 1973 m. birželio 6 d. susirinkusi į penkiasdešimt aštuntąją sesiją,

nusprendusi priimti tam tikrus pasiūlymus dėl minimalaus įdarbinimo amžiaus, o tai yra ketvirtasis sesijos darbotvarkės klausimas,

atsižvelgdama į 1919 m. konvencijos dėl minimalaus amžiaus (pramonėje), 1920 m. konvencijos dėl minimalaus amžiaus (jūroje), 1921 m. konvencijos dėl minimalaus amžiaus (žemės ūkyje), 1921 m. konvencijos dėl minimalaus amžiaus (kūrikams), 1932 m. konvencijos dėl minimalaus amžiaus (nepramoninėje veikloje), 1936 m. (pakeistos) konvencijos dėl minimalaus amžiaus (jūroje), 1937 m. (pakeistos) konvencijos dėl minimalaus amžiaus (nepramoninėje veikloje), 1959 m. konvencijos dėl minimalaus amžiaus (žvejams) ir 1965 m. konvencijos dėl minimalaus amžiaus (požeminiuose darbuose) terminus,

manydama, jog šiuo klausimu metas sukurti tokias bendrąsias priemones, kuriomis būtų visiškai panaikintas vaikų darbas ir kurios laipsniškai pakeistų egzistuojančias, taikomas ribotiems ekonomikos sektoriams,

nusprendusi įforminti šiuos pasiūlymus kaip tarptautinę konvenciją,

tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt trečiųjų metų birželio dvidešimt šeštą dieną priima šią Konvenciją, kurią galima vadinti 1973 metų Konvencija dėl minimalaus amžiaus:

1 straipsnis

1. Kiekviena Organizacijos narė, kuriai galioja ši Konvencija, laikosi nacionalinės politikos, kuria siekiama panaikinti vaikų darbą ir didinti minimalų įdarbinimo ar darbo amžių iki lygio, suderinamo su visišku jaunų asmenų fiziniu ir protiniu išsivystymu.

2 straipsnis

1. Kiekviena Organizacijos narė, ratifikavusi šią Konvenciją, papildančioje ratifikavimą deklaracijoje nurodo minimalų įdarbinimo ar darbo amžių savo teritorijoje bei darbui su transporto priemonėmis, registruotomis savo teritorijoje. Pagal šios Konvencijos 4 – 8 straipsnius nė vienam jaunesniam nei čia nurodyta asmeniui negali būti leista įsidarbinti ar dirbti pagal bet kurią specialybę (profesiją).

2. Kiekviena Organizacijos narė, ratifikavusi šią Konvenciją, nedelsdama praneša tolesnėmis deklaracijomis Tarptautinio darbo biuro Generaliniam direktoriui, kad ji nustatė didesnį minimalų amžių už anksčiau nustatytąjį.

3. Minimalus amžius, nurodytas atsižvelgiant į šio straipsnio 1 punktą, neturi būti mažesnis negu pradinės mokyklos baigimo amžius ir bet kuriuo atveju neturi būti mažesnis negu 15 metų.

4. Nepaisant šio straipsnio 3 punkto nuostatų, Organizacijos narė, kurios ekonomikos ir švietimo sąlygos yra nepakankamai išvystytos, gali, pasikonsultavusi su darbdavių ir darbuotojų organizacijomis, kur tokios yra, iš pat pradžių nustatyti 14 metų minimalų amžių.

5. Kiekviena Organizacijos narė, kuri nustatė 14 metų minimalų amžių remdamasi šio straipsnio 4 punkto nuostatomis, savo pranešimuose dėl šios Konvencijos taikymo pagal Tarptautinės darbo organizacijos Statuto 22 straipsnį įtraukia teiginį, kad:

(a) egzistuoja priežastis tai daryti; arba

(b) tai atmeta teisę pasinaudoti tomis nuostatomis nuo nustatytos datos.

3 straipsnis

1. Minimalus įdarbinimo ar bet kurios rūšies darbo, kuris pagal savo pobūdį ar aplinkybes, kuriomis jis dirbamas, gali kelti pavojų jaunuolių sveikatai, saugumui ar moralei, amžius turi būti ne mažesnis nei 18 metų.

2. Įdarbinimo ar darbo rūšis, nurodytas šio straipsnio 1 punkte, nustato nacionaliniai įstatymai ar kiti norminiai aktai arba kompetentinga valdžios institucija, pasikonsultavusi su darbdavių ir darbuotojų organizacijomis, kur tokios yra.

3. Nepaisant šio straipsnio 1 punkto nuostatų, nacionaliniai įstatymai ar kiti norminiai aktai arba kompetentinga valdžios institucija, pasikonsultavusi su darbdavių ir darbuotojų organizacijomis, kur tokios yra, gali leisti įdarbinti ar dirbti nuo 16 metų su ta sąlyga, kad jaunuolių sveikata, saugumas ar moralė yra visiškai saugūs ir kad jaunuoliai yra gavę atitinkamas specialias instrukcijas ar profesiškai apmokyti tinkamoje veiklos srityje.

4 straipsnis

1. Kiek tai būtina, kompetentinga valdžios institucija, pasikonsultavusi su darbdavių ir darbuotojų organizacijomis, kur tokios yra, gali netaikyti šios Konvencijos ribotoms įdarbinimo ar darbo kategorijoms, dėl kurių kyla ypatingų ir esminių taikymo problemų.

2. Kiekviena Organizacijos narė, ratifikavusi šią Konvenciją, savo pranešimuose dėl Konvencijos taikymo pagal Tarptautinės darbo organizacijos Statuto 22 straipsnį išvardija bet kurias kategorijas, kurios gali būti atmestos pagal šio straipsnio 1 punktą, ir pateikia tokio atmetimo priežastis, o vėlesniuose pranešimuose išdėsto savo įstatymų ir praktikos poziciją dėl atmetamų kategorijų įgyvendinimo ar siūlomo įgyvendinimo dėl šių kategorijų.

3. Vadovaujantis šiuo straipsniu, nurodytiems šios Konvencijos 3 straipsnyje įdarbinimui ar darbui šios Konvencijos negalima netaikyti.

5 straipsnis

1. Organizacijos narė, kurios ekonominės ir administracinės galimybės yra nepakankamai išvystytos, gali, pasikonsultavusi su atitinkamomis darbdavių ir darbuotojų organizacijomis, kur tokios yra, iš pat pradžių apriboti šios Konvencijos taikymo sritį.

2. Kiekviena Organizacijos narė, kuri pasinaudoja šio straipsnio 1 punkto nuostatomis, deklaracijoje, papildančioje jos ratifikavimą, apibrėžia ekonominės veiklos sritis ar įmonių tipus, kuriems bus taikomi Konvencijos nuostatai.

3. Konvencijos nuostatos taikomos bent jau tokioms sritims: kalnakasybai ir akmens skaldykloms; apdirbamajai pramonei; statybai; elektrai, dujoms ir vandeniui; sanitarinei tarnybai; transportui, sandėliavimui ir ryšiams; augalininkystei ir kitoms žemės ūkio įmonėms, gamybai komerciniams tikslams, atmetant šeiminį ir mažąjį ūkį, gaminančius vietiniam vartojimui ir nereguliariai įdarbinančius samdomus darbininkus.

4. Bet kuri Organizacijos narė, kuri apribojo šios Konvencijos taikymo sritis pagal šį straipsnį:

(a) savo pranešimuose dėl šios Konvencijos taikymo pagal Tarptautinės darbo organizacijos Statuto 22 straipsnį nurodo jaunuolių ir vaikų įdarbinimo ar darbo bendrąją būklę veiklos srityse, kurioms netaikoma ši Konvencija, ir bet kokią pažangą, padarytą link šios Konvencijos nuostatų platesnio taikymo;

(b) savo deklaracija, adresuota Tarptautinio darbo biuro Generaliniam direktoriui, gali bet kuriuo metu formaliai išplėsti taikymo sritį.

6 straipsnis

Ši Konvencija netaikoma darbui, kurį atlieka jaunuoliai ir vaikai mokyklose bendrajam, profesiniam ar techniniam išsilavinimui ugdyti arba kitose mokymo institucijose, arba darbui, kurį atlieka mažiausiai 14 metų amžiaus asmenys įmonėse, kuriose toks darbas atliekamas pagal sąlygas, kurias aprašo kompetentinga valdžios institucija, pasikonsultavusi su atitinkamomis darbdavių ir darbuotojų organizacijomis, kur tokios yra, ir tas darbas yra:

(a) švietimo ar mokymo kurso, už kurį mokykla ar mokymo institucija yra atsakinga, sudėtinė dalis;

(b) mokymo, iš esmės ar visiškai atliekamo įmonėje, kurį patvirtino kompetentinga valdžios institucija, programos sudėtinė dalis;

7 straipsnis

1. Nacionaliniai įstatymai ar kiti norminiai aktai gali leisti įdarbinti ar dirbti lengvą darbą 13-15 metų amžiaus asmenims, jeigu tas darbas:

(a) neatrodo pavojingas jų sveikatai ar vystymuisi;

(b) ne toks, kuris formuoja nepalankų jų požiūrį į mokyklą, jų dalyvavimą profesiniame orientavime ar mokymo programose, patvirtintose kompetentingos valdžios institucijos, ar jų sugebėjimą gauti naudos iš gautos instrukcijos.

2. Nacionaliniai įstatymai ar kiti norminiai aktai taip pat gali leisti įdarbinti ar dirbti asmenims, kurie yra bent jau 15 metų amžiaus, tačiau dar nebaigė privalomojo darbinio mokymo, atitinkančio šio straipsnio 1 punkto (a) ir (b) papunkčiuose nurodytus reikalavimus.

3. Kompetentinga valdžios institucija nustato veiklos sritis, kuriose įdarbinimas ar darbas būtų leidžiamas pagal šio straipsnio 1 ir 2 punktus, ir numato valandas ir sąlygas, kuriomis toks įdarbinimas ar darbas gali būti atliekamas.

4. Nepaisant šio straipsnio 1 ir 2 punktų nuostatų, Organizacijos narė, kuri pasinaudojo 2 straipsnio 4 punkto nuostatomis, gali tam tikram laikui pakeisti 12 ir 14 metų amžių į 13 ir 15 metų amžių 1 punkte ir 14 metų amžių į 15 metų amžių šio straipsnio 2 punkte.

8 straipsnis

1. Kompetentinga valdžios institucija, pasikonsultavusi su atitinkamomis darbdavių ir darbuotojų organizacijomis, kur tokios yra, gali pagal kiekvienu atveju duotą leidimą kaip išimtį uždrausti įdarbinimą ar darbą, numatytus šios Konvencijos 2 straipsnyje, tokiais tikslais kaip dalyvavimas vaidinime.

2. Tokiu būdu suteiktuose leidimuose apribojamos valandos ir aprašomos sąlygos, kuriomis toks įdarbinimas ar darbas yra leidžiamas.

9 straipsnis

1. Kompetentinga valdžios institucija imasi visų reikalingų priemonių, kad būtų numatytos tam tikrų baudų nuostatos, įgalinančios garantuoti efektyvų šios Konvencijos nuostatų vykdymą.

2. Nacionaliniai įstatymai ar kiti norminiai aktai arba kompetentinga valdžios institucija nustato asmenis, atsakingus už nuostatų, įgyvendinančių Konvenciją, laikymąsi.

3. Nacionaliniai įstatymai ar kiti norminiai aktai arba kompetentinga valdžios institucija nustato sąrašus ar kitus dokumentus, kuriuos turi turėti darbdavys. Tokiuose sąrašuose ar dokumentuose nurodoma asmenų, kurie įdarbinami ar kurie dirba ir yra jaunesni nei 18 metų amžiaus, pavardės, vardai ir amžius ar gimimo data, kur tai įmanoma, patvirtinta pažymomis.

10 straipsnis

1. Šiame straipsnyje numatytais terminais ši Konvencija keičia 1919 m. konvenciją dėl minimalaus amžiaus (pramonėje), 1920 m. konvenciją dėl minimalaus amžiaus (jūroje), 1921 m. konvenciją dėl minimalaus amžiaus (žemės ūkyje), 1921 m. konvenciją dėl minimalaus amžiaus (kūrikams), 1932 m. konvenciją dėl minimalaus amžiaus (nepramoninėje veikloje), 1936 m. (pakeistą) konvenciją dėl minimalaus amžiaus (jūroje), 1937 m. (pakeistą) konvenciją dėl minimalaus amžiaus (nepramoninėje veikloje), 1959 m. konvenciją dėl minimalaus amžiaus (žvejams) ir 1965 m. konvenciją dėl minimalaus amžiaus (požeminiuose darbuose).

2. Šios Konvencijos įsigaliojimas neužkerta kelio toliau ratifikuoti 1936 m. (pakeistos) konvencijos dėl minimalaus amžiaus (jūroje), 1937 m. (pakeistos) konvencijos dėl minimalaus amžiaus (pramonėje), 1937 m. (pakeistos) konvencijos dėl minimalaus amžiaus (nepramoninėje veikloje), 1959 m. konvencijos dėl minimalaus amžiaus (žvejams) arba 1965 m. konvencijos dėl minimalaus amžiaus (požeminiuose darbuose).

3. 1919 m. konvencijos dėl minimalaus amžiaus (pramonėje), 1920 m. konvencijos dėl minimalaus amžiaus (jūroje), 1921 m. konvencijos dėl minimalaus amžiaus (žemės ūkyje) ir 1921 m. konvencijos dėl minimalaus amžiaus (kūrikams) tolesnis ratifikavimas turi būti atmestas, kada visos šalys taip pat pritaria tokiam atmetimui šios Konvencijos ratifikavimu ar deklaracija, adresuota Tarptautinio darbo biuro Generaliniam direktoriui.

4. Kada šios Konvencijos įsipareigojimus prisiima:

(a) Organizacijos narė, kuri yra pasirašiusi 1937 m. (pakeistą) konvenciją dėl minimalaus amžiaus (pramonėje), ir minimalus amžius, ne mažesnis nei 15 metų, yra numatytas atsižvelgiant į šios Konvencijos 2 straipsnį, ji ipso jure įtraukia neatidėliotiną šios Konvencijos paskelbimą negaliojančia,

(b) dėl nepramoninės veiklos, kaip tai apibrėžta 1932 m. konvencijoje dėl minimalaus amžiaus (nepramoninėje veikloje), Organizacijos narė, kuri yra pasirašiusi šią Konvenciją, ji ipso jure įtraukia neatidėliotiną šios Konvencijos paskelbimą negaliojančia,

(c) dėl nepramoninės veiklos, kaip tai apibrėžta 1937 m. (pakeistoje) konvencijoje dėl minimalaus amžiaus (nepramoninėje veikloje), Organizacijos narė, kuri yra pasirašiusi šią Konvenciją, ir minimalus amžius, ne mažesnis nei 15 metų, yra numatytas atsižvelgiant į šios Konvencijos 2 straipsnį, ji ipso jure įtraukia neatidėliotiną šios Konvencijos paskelbimą negaliojančia,

(d) dėl pajūrio veiklos Organizacijos narė, kuri yra pasirašiusi 1936 m. (pakeistą) konvenciją dėl minimalaus amžiaus (jūroje), ir minimalus amžius, ne mažesnis nei 15 metų, yra numatytas atsižvelgiant į šios Konvencijos 2 straipsnį, arba Organizacijos narė numato, kad šios Konvencijos 3 straipsnis taikomas pajūrio veiklai, ji ipso jure įtraukia neatidėliotiną šios Konvencijos paskelbimą negaliojančia,

(e) dėl pajūrio žvejybinės veiklos Organizacijos narė, kuri yra pasirašiusi 1959 m. konvenciją dėl minimalaus amžiaus (žvejams), ir minimalus amžius, ne mažesnis nei 15 metų, yra numatytas atsižvelgiant į šios Konvencijos 2 straipsnį, arba Organizacijos narė numato, kad šios Konvencijos 3 straipsnis taikomas pajūrio žvejybinei veiklai, ji ipso jure įtraukia neatidėliotiną šios Konvencijos paskelbimą negaliojančia,

(f) Organizacijos narė, kuri yra pasirašiusi 1965 m. konvenciją dėl minimalaus amžiaus (požeminiuose darbuose), ir minimalus amžius, ne mažesnis nei 15 metų, yra numatytas atsižvelgiant į šios Konvencijos 2 straipsnį, arba Organizacijos narė numato, kad toks amžius taikomas požeminiams darbams kasyklose remiantis šios Konvencijos 3 straipsniu, ji ipso jure įtraukia neatidėliotiną šios Konvencijos paskelbimą negaliojančia, jeigu ir kada ši Konvencija turi įsigalioti.

5. Priimti šios Konvencijos įsipareigojimai:

(a) apima 1919 m. konvencijos dėl minimalaus amžiaus (pramonėje) paskelbimą negaliojančia atsižvelgiant į 12 straipsnį,

(b) dėl žemės ūkio veiklos apima 1919 m. konvencijos dėl minimalaus amžiaus (žemės ūkyje) paskelbimą negaliojančia atsižvelgiant į 9 straipsnį,

(c) dėl pajūrio veiklos apima 1920 m. konvencijos dėl minimalaus amžiaus (jūroje), atsižvelgiant į 10 straipsnį, ir 1921 m. konvencijos dėl minimalaus amžiaus (kūrikams), atsižvelgiant į 9 straipsnį, paskelbimą negaliojančiomis, jeigu ir kada ši Konvencija įsigalioja.

11 straipsnis

Oficialūs šios Konvencijos ratifikavimo raštai siunčiami Tarptautinio darbo biuro Generaliniam direktoriui užregistruoti.

12 straipsnis

1. Ši Konvencija privaloma tik toms Tarptautinės darbo organizacijos narėms, kurių ratifikavimo raštus yra užregistravęs Generalinis direktorius.

2. Ji įsigalioja po dvylikos mėnesių nuo tos dienos, kai Generalinis direktorius užregistruoja dviejų Organizacijos narių ratifikavimo raštus.

3. Kiekvienoje valstybėje Organizacijos narėje ši Konvencija pradeda galioti po dvylikos mėnesių nuo jos ratifikavimo rašto užregistravimo dienos.

13 straipsnis

1. Kiekviena Organizacijos narė, ratifikavusi šią Konvenciją, praėjus dešimčiai metų nuo jos įsigaliojimo dienos, gali ją denonsuoti pasiųsdama Tarptautinio darbo biuro Generaliniam direktoriui užregistruoti pareiškimą dėl denonsavimo. Denonsavimas įsigalioja po metų nuo jo užregistravimo dienos.

2. Kiekvienai Organizacijos narei, kuri ratifikavo šią Konvenciją ir pasibaigus 1 punkte nurodytam dešimties metų terminui per metus nepasinaudojo šiame straipsnyje numatyta denonsavimo teise, Konvencija galios dar dešimtį metų, o vėliau galės ją denonsuoti pasibaigus kiekvienam dešimties metų terminui šiame straipsnyje nustatyta tvarka.

14 straipsnis

1. Tarptautinio darbo biuro Generalinis direktorius informuoja visas Tarptautinės darbo organizacijos nares apie visų ratifikavimo raštų ir pareiškimų dėl denonsavimo, kuriuos jam atsiuntė Organizacijos narės, užregistravimą.

2. Informuodamas Organizacijos nares apie gauto antrojo ratifikavimo rašto užregistravimą, Generalinis direktorius atkreipia jų dėmesį į šios Konvencijos įsigaliojimo datą.

15 straipsnis

Tarptautinio darbo biuro Generalinis direktorius nusiunčia Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui užregistruoti pagal Jungtinių Tautų Įstatų 102 straipsnį išsamius duomenis apie visus ratifikavimo raštus ir pareiškimus dėl denonsavimo, kuriuos jis yra užregistravęs pagal ankstesnių straipsnių nuostatas.

16 straipsnis

Jei Tarptautinio darbo biuro Administracinė taryba laiko, jog yra būtina, ji informuoja Generalinę konferenciją apie šios Konvencijos taikymą ir svarsto, ar į Konferencijos darbotvarkę įtraukti klausimą dėl Konvencijos visiško ar dalinio pakeitimo.

17 straipsnis

1. Jei Konferencija priims naują konvenciją, ištisai ar iš dalies pakeičiančią šią Konvenciją, ir jeigu naujojoje konvencijoje nebus numatyta kitaip, tai:

(a) kuriai nors Organizacijos narei ratifikavus naująją – pakeičiančią konvenciją, nepaisant 13 straipsnio nuostatų, automatiškai tuoj pat denonsuojama ši Konvencija, su sąlyga, kad naujoji – pakeičianti konvencija yra įsigaliojusi;

(b) nuo naujosios – pakeičiančios konvencijos įsigaliojimo dienos Organizacijos narės šios Konvencijos ratifikuoti negali.

2. Ši Konvencija kiekvienu atveju galioja savo forma ir turiniu toms Organizacijos narėms, kurios ją ratifikavo, bet neratifikavo pakeičiančios konvencijos.

18 straipsnis

Šios Konvencijos angliškas ir prancūziškas tekstai turi vienodą galią.

______________