Byla Nr. 34/01

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

DĖL PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI LIETUVOS RESPUBLIKOS RINKLIAVŲ ĮSTATYMO NUOSTATŲ ATITIKTĮ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2000 M. GRUODŽIO 15 D. NUTARIMO NR. 1458 „DĖL VALSTYBĖS RINKLIAVOS OBJEKTŲ SĄRAŠO, ŠIOS RINKLIAVOS DYDŽIŲ IR MOKĖJIMO IR GRĄŽINIMO TVARKOS PATVIRTINIMO“ NUOSTATŲ ATITIKTĮ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR ĮSTATYMAMS

 

2003 m. gegužės 6 d.

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovei Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiajai specialistei Vilijai Račkauskienei, suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui finansų viceministrui Vitui Vasiliauskui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 2003 m. balandžio 10 d. išnagrinėjo bylą Nr. 34/01 pagal pareiškėjo – Panevėžio apygardos administracinio teismo prašymą ištirti:

1) ar Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 10 straipsnis ta apimtimi, kuria numatoma, kokiais atvejais grąžinama valstybės rinkliava, tačiau nenumatoma, kaip grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau sumokėtas didesnis žyminis mokestis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 46 straipsnio 1 bei 4 dalims;

2) ar Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 18 straipsnis ta apimtimi, kuria laikomas netekusiu galios Lietuvos Respublikos žyminio mokesčio įstatymas, tačiau nenumatoma, kaip grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau sumokėtas didesnis žyminis mokestis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 46 straipsnio 1 bei 4 dalims;

3) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. 1458 „Dėl Valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo tvarkos patvirtinimo“ ta apimtimi, kuria laikomas netekusiu galios 1994 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1123 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), tačiau nenumatoma, kaip grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau sumokėtas didesnis žyminis mokestis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 ir 4 dalims, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalims;

4) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1458 patvirtintos Valstybės rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo tvarkos 6 punktas ta apimtimi, kuria numatoma, kokiais atvejais grąžinama valstybės rinkliava, tačiau nenumatoma, kaip grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau sumokėtas didesnis žyminis mokestis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 ir 4 dalims, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalims.

Konstitucinis Teismas

 

nustatė:

 

I

 

Pareiškėjas – Panevėžio apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:

1) ar Rinkliavų įstatymo 10 straipsnis ta apimtimi, kuria numatoma, kokiais atvejais grąžinama valstybės rinkliava, tačiau nenumatoma, kaip grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau sumokėtas didesnis žyminis mokestis, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 46 straipsnio 1 bei 4 dalims;

2) ar Rinkliavų įstatymo 18 straipsnis ta apimtimi, kuria laikomas netekusiu galios Žyminio mokesčio įstatymas, tačiau nenumatoma, kaip grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau sumokėtas didesnis žyminis mokestis, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 46 straipsnio 1 bei 4 dalims;

3) ar Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. 1458 „Dėl Valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo tvarkos patvirtinimo“ ta apimtimi, kuria laikomas netekusiu galios 1994 m. lapkričio 11 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1123 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), tačiau nenumatoma, kaip grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau sumokėtas didesnis žyminis mokestis, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 ir 4 dalims, Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir Įmonių įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalims;

4) ar Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1458 patvirtintos Valstybės rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo tvarkos 6 punktas ta apimtimi, kuria numatoma, kokiais atvejais grąžinama valstybės rinkliava, tačiau nenumatoma, kaip grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau sumokėtas didesnis žyminis mokestis, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 ir 4 dalims, Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir Įmonių įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalims.

 

II

 

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

1. Iki 2000 m. gruodžio 31 d. žyminio mokesčio už licencijų išdavimą alkoholinių gėrimų prekybai dydį, mokėjimą ir grąžinimą reglamentavo Žyminio mokesčio įstatymas ir Vyriausybės 1994 m. lapkričio 11 d. nutarimas Nr. 1123 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Pagal šiuo nutarimu patvirtintų Žyminio mokesčio tarifų (2000 m. liepos 3 d. redakcija) 17.1 punktą už licencijos verstis mažmenine prekyba visų rūšių alkoholiniais gėrimais išdavimą ir perregistravimą Panevėžio mieste buvo imamas 30 000 litų mokestis. 2001 m. sausio 1 d. įsigaliojo Rinkliavų įstatymas, kuris pripažino netekusiu galios Žyminio mokesčio įstatymą. Rinkliavų įstatymo nuostatas įgyvendinančiu Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1458 patvirtinto Valstybės rinkliavos objektų sąrašo ir šios rinkliavos dydžio 8.5 punkte už licenciją verstis prekyba visų rūšių alkoholiniais gėrimais numatyta 800 litų rinkliava. Nei Rinkliavų įstatyme, nei Vyriausybės nutarime nėra nenumatyta galimybė grąžinti ar kitaip kompensuoti anksčiau sumokėtą itin didelį žyminį mokestį. Šiuose aktuose nurodytas baigtinis rinkliavos grąžinimo atvejų sąrašas.

2. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ir pareigūnams visi asmenys yra lygūs. Pareiškėjo manymu, įsigaliojus Rinkliavų įstatymui bei jį lydinčiam Vyriausybės nutarimui ūkio subjektai, prekiaujantys alkoholiniais gėrimais, pateko į nevienodą padėtį – tapo diskriminuojami tie subjektai, kurie licencijas alkoholio prekybai įsigijo arba perregistravo iki Rinkliavų įstatymo įsigaliojimo.

3. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Pareiškėjas teigia, kad toje pačioje rinkoje ir toje pačioje srityje vienu metu veikiantiems subjektams mokant ženkliai skirtingas įmokas už tą pačią savivaldybės paslaugą gali kilti pavojus ir sąžiningai konkurencijai.

4. Įmonių įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalys neleidžia valstybės organams administraciniais metodais reguliuoti įmonių ūkinės veiklos ir deklaruoja visoms įmonėms vienodas teisines-ekonomines ūkininkavimo sąlygas. Pareiškėjo nuomone, licencijos išdavimas yra viena iš ekonominio reguliavimo sąlygų, todėl vienoms įmonėms už licencijos išdavimą ar perregistravimą mokant 30 000 litų, kitoms – 800 litų susidaro nevienodos ūkinės veiklos sąlygos.

5. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijos privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus ar kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Pareiškėjas teigia, kad Vyriausybės nustatyti rinkliavos tarifai yra gerokai mažesni už galiojusius žyminio mokesčio tarifus, galimybė grąžinti sumokėto žyminio mokesčio dalį nėra numatyta, todėl toks teisinis reguliavimas gali riboti sąžiningą konkurenciją.

 

III

 

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiosios konsultantės O. Buišienės rašytiniai paaiškinimai ir suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo finansų viceministro V. Vasiliausko rašytiniai paaiškinimai. Rengiant bylą taip pat buvo gautas Seimo atstovės Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiosios specialistės V. Račkauskienės raštas, kuriame pritariama suinteresuoto asmens atstovės O. Buišienės išdėstytai nuomonei.

1. O. Buišienė nurodo, kad pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 19 straipsnio 3 dalį mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais yra licencijuojama veiklos rūšis. Šios licencijos (leidimo) išdavimas ir perregistravimas iki Rinkliavų įstatymo įsigaliojimo buvo apmokestinamas žyminiu mokesčiu (Žyminio mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 15 punktas). Rinkliavų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas šios licencijos (leidimo) išdavimą arba perregistravimą įvardija kaip vieną iš valstybės rinkliavos objektų. Įstatyme taip pat nustatyta šios rinkliavos mokėjimo tvarka (9 straipsnis) ir jos grąžinimo atvejai (10 straipsnis). Pagal Rinkliavų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus tokių atvejų yra du: 1) kai sumokėta daugiau negu Vyriausybės nustatytas rinkliavos dydis; 2) kai paslaugos nesuteikiamos. Šis sąrašas yra baigtinis. O. Buišienė pažymi, kad tiek žyminio mokesčio, tiek rinkliavos paskirtis ir prigimtis yra ta pati – tai yra mokestis (privaloma įmoka) už valstybės institucijų atliekamus tam tikrus veiksmus ir suteiktas paslaugas. Tačiau šių mokesčių grąžinimo atvejai ir tvarka yra skirtingų įstatymų reguliavimo dalykas.

O. Buišienės manymu, Rinkliavų įstatymo nuostatos negali pakeisti anksčiau galiojusio Žyminio mokesčio įstatymo sureguliuotų ir nustatytų visuomeninių santykių dalyvių teisių ir pareigų. Žyminio mokesčio įstatymo galiojimas baigėsi įsigaliojus Rinkliavų įstatymui, kurio normos tuos pačius visuomeninius santykius sureguliavo kitaip. Rinkliavų įstatyme nėra normos, kad, gerokai pasikeitus valstybės rinkliavos dydžiui už licencijų prekybai alkoholiniais gėrimais išdavimą, būtų grąžinama ir anksčiau sumokėto žyminio mokesčio suma. Teisiniai santykiai atsiranda tik galiojančio įstatymo nustatytais pagrindais. Todėl visiems ūkio subjektams, kurie sumokėjo nustatyto dydžio žyminį mokestį už valstybės institucijų atliekamus veiksmus ir išduotus teisinę galią turinčius dokumentus (licencijas), buvo suteikta teisė verstis prekyba alkoholiniais gėrimais.

Pasak O. Buišienės, jeigu Rinkliavų įstatyme būtų numatyta žyminio mokesčio grąžinimo tvarka, tai neigiamai paveiktų visų tų santykių dalyvių teises. Be to, atsirastų teisinių padarinių, kurie galėtų būti palankūs vienai santykio šaliai, bet nepalankūs kitai. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta visų asmenų, tarp jų ir ūkio subjektų, lygybė įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ir pareigūnams, todėl, grąžinus dalį sumokėto žyminio mokesčio vienam ūkio subjektui ar jų grupei, būtų pažeistos kitų ta pačia ūkine veikla besiverčiančių asmenų teisės. Tai prieštarautų konstituciniam visų asmenų lygybės principui.

O. Buišienė pažymi, kad Vyriausybė, vykdydama Seimo įpareigojimą nustatyti valstybės rinkliavos grąžinimo tvarką, 2000 m. gruodžio 15 d. priėmė nutarimą Nr. 1458 „Dėl Valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo tvarkos patvirtinimo“. Šis nutarimas, kaip poįstatyminis teisės aktas, buvo priimtas remiantis Rinkliavų įstatymu ir jame yra sukonkretintos atitinkamos įstatymo normos. Vyriausybė negali pakeisti įstatymo ir sukurti naujo pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Nutarimu patvirtintoje Valstybės rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo tvarkoje patikslinta ir sukonkretinta valstybės rinkliavos grąžinimo tvarka, terminai ir sąlygos, ji nereglamentuoja tų normų, kurių nėra Rinkliavų įstatyme, t. y. sumokėto žyminio mokesčio grąžinamo ar kompensavimo.

Ūkio subjektai, kurie pageidavo verstis prekyba alkoholiniais gėrimais ir kurie atitiko Rinkliavų įstatymo keliamus reikalavimus, sumokėję mokestį už licencijos išdavimą galėjo ta veikla verstis. Valstybė jiems tokią teisę suteikė. Valstybės pareiga – išduoti teisinę galią turinčius dokumentus, o ūkio subjekto pareiga – sumokėti nustatyto dydžio mokestį už tokių dokumentų išdavimą ir laikytis licencijoje nustatytų reikalavimų. Todėl, O. Buišienės manymu, nėra pagrindo teigti, kad Rinkliavų įstatymo 10 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai.

Teisė verstis licencijuojama veikla reiškia, kad galima vykdyti tik tokią veiklą ir tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos išduotoje licencijoje, tačiau šiame dokumente nėra nustatomi ekonominiai privalomieji apribojimai, todėl šio dokumento išdavimas tiesioginės įtakos ūkinės veiklos rezultatui, nepaisant to, veikla licencijuojama ar ne, nedaro. Todėl, suinteresuoto asmens atstovės nuomone, nėra pagrindo teigti, kad Rinkliavų įstatymo 10 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai.

2. V. Vasiliauskas pažymi, kad valstybės rinkliavos dydis pagal Rinkliavų įstatymo 5 straipsnio nuostatas tiesiogiai priklauso nuo dokumento išdavimo ar paslaugos suteikimo išlaidų, todėl už licencijų išdavimą arba perregistravimą verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1458 „Dėl Valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintame valstybės rinkliavos objektų sąraše nustatyta mažesnė valstybės rinkliava, palyginti su galiojusio žyminio mokesčio dydžiais, kurie buvo nustatyti vadovaujantis fiskaliniu kriterijumi.

Suinteresuoto asmens atstovas nurodo, kad žyminis mokestis ir valstybės rinkliava savo esme skiriasi nuo mokesčių tikrąja to žodžio prasme (reguliarių mokesčių), kadangi yra tiesiogiai atlygintino pobūdžio. Valstybės rinkliava (žyminis mokestis) savo esme yra vienkartinio pobūdžio atlyginimas už konkretų valstybės institucijos atliekamą veiksmą ar išduodamą teisinę galią turintį dokumentą. Už šį veiksmą ar dokumento išdavimą (pagal šio mokesčio mokėjimą reglamentuojančius teisės aktus) turėjo būti sumokėtas tokio dydžio mokestis, kuris galiojo veiksmo atlikimo (dokumento išdavimo) metu ir turėjo būti sumokėtas iki institucijų atliekamų veiksmų, t. y. iki licencijų išdavimo arba perregistravimo. Todėl, V. Vasiliausko nuomone, žyminis mokestis, sumokėtas už licencijų išdavimą arba perregistravimą, t. y. už 2000 m. atliktą veiksmą, palyginti su valstybės rinkliavos dydžiais 2001 m., nėra mokesčio permoka ir negali būti grąžinamas.

Suinteresuoto asmens atstovas pabrėžia, kad valstybės rinkliava (žyminis mokestis) mokamas iš esmės savanoriškai, t. y. mokėtojas, norėdamas, kad valstybės institucija suteiktų jam paslaugą, prieš paslaugos suteikimą sumoka valstybės rinkliavą (žyminį mokestį). Tačiau sumokėjus mokestį ir atlikus paslaugą teisinis santykis tarp mokėtojo ir valstybės institucijos iš esmės pasibaigia.

Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, tai, kad už analogišką valstybės (savivaldybės) įstaigos paslaugą 2001 m. reikėjo mokėti mažesnę valstybės rinkliavą, negali būti pagrindu reikalauti grąžinti sumokėtą žyminį mokestį.

 

IV

 

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko A. Butkevičiaus, teisingumo viceministro G. Švedo, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos tuometinio viršininko M. Strumskio, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininko R. Stanikūno, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Valstybinės teisės katedros doc. dr. E. Šileikio, Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentės R. Vainienės rašytiniai paaiškinimai.

 

V

 

Konstitucinio Teismo posėdyje Seimo atstovė Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausioji specialistė V. Račkauskienė ir Vyriausybės atstovas finansų viceministras V. Vasiliauskas iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

Konstitucinis Teismas

 

konstatuoja:

 

1. Rinkliavų įstatymo 10 straipsnyje nustatyta:

1. Sumokėta valstybės rinkliava arba jos dalis grąžinama šiais atvejais:

1) kai sumokėta daugiau negu Vyriausybės nustatytas rinkliavos dydis;

2) jeigu paslaugos nesuteikiamos.

2. Valstybės rinkliava grąžinama, jeigu prašymas dėl jos grąžinimo vietos mokesčio administratoriui pateiktas per Mokesčių administravimo įstatyme nustatytą terminą.

3. Valstybės rinkliavos grąžinimo tvarką nustato Vyriausybė.“

Pareiškėjas prašo iširti, ar Rinkliavų įstatymo 10 straipsnis „ta apimtimi, kuria numatoma, kokiais atvejais grąžinama valstybės rinkliava, tačiau nenumatoma, kaip grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau sumokėtas didesnis žyminis mokestis“, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 46 straipsnio 1 ir 4 dalims.

Pareiškėjo prašymo formuluotė „ta apimtimi, kuria numatoma, kokiais atvejais grąžinama valstybės rinkliava, tačiau nenumatoma, kaip grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau sumokėtas didesnis žyminis mokestis“ reiškia, kad pareiškėjui kilo abejonė ne dėl viso Rinkliavų įstatymo 10 straipsnio atitikimo Konstitucijai, o tik dėl 10 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 46 straipsnio 1 bei 4 dalims ta apimtimi, kuria Rinkliavų įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti atvejai, kada grąžinama sumokėta valstybės rinkliava arba jos dalis, tačiau nėra nustatyta, kad yra grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau (pagal iki Rinkliavų įstatymo įsigaliojimo galiojusį Žyminio mokesčio įstatymą) sumokėtas žyminis mokestis, didesnis už vėliau nustatytą atitinkamą rinkliavą.

2. Rinkliavų įstatymo 18 straipsnyje nustatyta:

1. Šis įstatymas įsigalioja nuo 2001 m. sausio 1 d., išskyrus 17 straipsnį.

2. Įsigaliojus šiam įstatymui, netenka galios:

1) Lietuvos Respublikos žyminio mokesčio įstatymas (Žin., 1994, Nr. 51-950, Nr. 89-1712; 1995, Nr. 47-1135; 1996, Nr. 18-462, Nr. 46-1112, Nr. 116-2691; 1997, Nr. 33-810, Nr. 97-2443; 1998, Nr. 98-2714);

2) Lietuvos Respublikos vietinių rinkliavų įstatymas (Žin., 1996, Nr. 57-1339; 1997, Nr. 58-1329; 1998, Nr. 38-998).“

Pareiškėjas prašo iširti, ar Rinkliavų įstatymo 18 straipsnis „ta apimtimi, kuria laikomas netekusiu galios Žyminio mokesčio įstatymas, tačiau nenumatoma, kaip grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau sumokėtas didesnis žyminis mokestis“, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 46 straipsnio 1 bei 4 dalims.

Taigi pareiškėjui kilo abejonė, ar Rinkliavų įstatymo 18 straipsnis ta apimtimi, kuria pripažintas netekusiu galios Žyminio mokesčio įstatymas ir nėra nustatyta, kad grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau (pagal iki Rinkliavų įstatymo įsigaliojimo galiojusį Žyminio mokesčio įstatymą) sumokėtas žyminis mokestis, didesnis už vėliau nustatytą atitinkamą rinkliavą, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 ir 4 dalims.

3. Pareiškėjas prašo iširti, ar Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. 1458 „Dėl Valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo tvarkos patvirtinimo“ „ta apimtimi, kuria laikomas netekusiu galios Vyriausybės 1994 m. lapkričio 11 d. nutarimas Nr. 1123 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, tačiau nenumatoma, kaip grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau sumokėtas didesnis žyminis mokestis“, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 ir 4 dalims, Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir Įmonių įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalims.

Iš Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 1458 matyti, kad Vyriausybės 1994 m. lapkričio 11 d. nutarimas Nr. 1123 ir kiti 86 Vyriausybės nutarimai, kuriais buvo keičiamas ir (arba) papildomas Vyriausybės 1994 m. lapkričio 11 d. nutarimas Nr. 1123, buvo pripažintas netekusiu galios Vyriausybės nutarimo Nr. 1458 3 punktu.

Taigi pareiškėjui kilo abejonė, ar Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 1458 „Dėl Valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo tvarkos patvirtinimo“ 3 punktas, kuriuo laikomas netekusiu galios Vyriausybės 1994 m. lapkričio 11 d. nutarimas Nr. 1123 bei kiti 86 Vyriausybės nutarimai, kuriais buvo keičiamas ir (arba) papildomas Vyriausybės 1994 m. lapkričio 11 d. nutarimas Nr. 1123 ir nėra nustatyta, kad grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau (pagal iki Rinkliavų įstatymo įsigaliojimo galiojusį Žyminio mokesčio įstatymą) sumokėtas žyminis mokestis, didesnis už vėliau nustatytą atitinkamą rinkliavą, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 ir 4 dalims, Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir Įmonių įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalims.

4. Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1458 patvirtintos Valstybės rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo tvarkos 6 punkte nustatyta: „Valstybės rinkliava grąžinama Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 10 straipsnyje nustatytais atvejais, remiantis mokėtojų pateiktais prašymais ir institucijų, suteikiančių paslaugas, pažymomis, kuriose turi būti nurodytos valstybės rinkliavos grąžinimo priežastys.“

Pareiškėjas prašo iširti, ar Tvarkos 6 punktas „ta apimtimi, kuria numatoma, kokiais atvejais grąžinama valstybės rinkliava, tačiau nenumatoma, kaip grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau sumokėtas didesnis žyminis mokestis“, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 ir 4 dalims, Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir Įmonių įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalims.

Taigi pareiškėjui kilo abejonė, ar Tvarkos 6 punktas ta apimtimi, kuria numatoma, kokiais atvejais grąžinama valstybės rinkliava, ir nėra nustatyta, kad grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau (pagal iki Rinkliavų įstatymo įsigaliojimo galiojusį Žyminio mokesčio įstatymą) sumokėtas žyminis mokestis, didesnis už vėliau nustatytą atitinkamą rinkliavą, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 ir 4 dalims, Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir Įmonių įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalims.

5. Iš prašymo turinio matyti, kad pareiškėjas abejoja ne teisinio reguliavimo, kuris yra nustatytas nurodytose Rinkliavų įstatymo 10 ir 18 straipsnių nuostatose, atitiktimi Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 46 straipsnio 1 ir 4 dalims, taip pat ne teisinio reguliavimo, kuris yra nustatytas Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 1458 „Dėl Valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo tvarkos patvirtinimo“ 3 punkte bei šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo tvarkos 6 punkte, atitiktimi Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 ir 4 dalims, Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir Įmonių įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalims, o tuo, ar tai, kad minėtose Rinkliavų įstatymo 10 ir 18 straipsnių nuostatose nėra nustatyta, jog anksčiau (pagal iki Rinkliavų įstatymo įsigaliojimą galiojusį Žyminio mokesčio įstatymą) sumokėtas žyminis mokestis, didesnis už vėliau nustatytą atitinkamą rinkliavą, turi būti grąžinamas ar kitaip kompensuojamas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 46 straipsnio 1 ir 4 dalims, taip pat, ar tai, kad Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 1458 „Dėl Valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo tvarkos patvirtinimo“ 3 punkte ir šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo tvarkos 6 punkte nėra nustatyta, jog anksčiau (pagal iki Rinkliavų įstatymo įsigaliojimo galiojusį Žyminio mokesčio įstatymą) sumokėtas žyminis mokestis, didesnis už vėliau nustatytą atitinkamą rinkliavą, turi būti grąžinamas ar kitaip kompensuojamas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 ir 4 dalims, Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir Įmonių įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalims. Iš prašymo turinio matyti ir tai, kad, pareiškėjo manymu, Rinkliavų įstatymo 10 ir 18 straipsnių nurodytose nuostatose, Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 1458 „Dėl Valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo tvarkos patvirtinimo“ 3 punkte ir šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo tvarkos 6 punkte turėtų būti nustatyta, jog anksčiau (pagal iki Rinkliavų įstatymo įsigaliojimo galiojusį Žyminio mokesčio įstatymą) sumokėtas žyminis mokestis, didesnis už vėliau nustatytą atitinkamą rinkliavą, turi būti grąžinamas ar kitaip kompensuojamas.

Vadinasi, pareiškėjas prašo ištirti tai, kas nėra nustatyta, bet, jo manymu, turėtų būti nustatyta nurodytose Rinkliavų įstatymo 10 ir 18 straipsnių nuostatose, Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 1458 „Dėl Valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo tvarkos patvirtinimo“ 3 punkte ir šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo tvarkos 6 punkte.

6. Jeigu įstatymuose (jų dalyse) nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus tirti tų įstatymų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai tais atvejais, kai tuo, kad tas teisinis reguliavimas nėra nustatytas būtent tuose įstatymuose (jų dalyse), gali būti pažeidžiami Konstitucijos principai ir (arba) normos.

Konstitucinis Teismas taip pat turi konstitucinius įgaliojimus tirti tų Seimo, Vyriausybės, Respublikos Prezidento poįstatyminių aktų (jų dalių), kuriuose nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, atitiktį Konstitucijai ir (arba) įstatymams tais atvejais, kai tuo, kad tas teisinis reguliavimas nėra nustatytas būtent tuose poįstatyminiuose teisės aktuose (jų dalyse), gali būti pažeidžiami Konstitucija ir (arba) įstatymai.

Tais atvejais, kai pareiškėjas ginčija tai, kad pareiškėjo nurodytame įstatyme ar kitame ginčijamame teisės akte (jo dalyje) nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, bet tas teisinis reguliavimas pagal Konstituciją (o jeigu yra ginčijamas Seimo, Vyriausybės, Respublikos Prezidento poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) – ir pagal įstatymus) neprivalo būti nustatytas būtent tame ginčijamame teisės akte (jo dalyje), Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo dalyko; tai yra pagrindas bylą nutraukti (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 25 d. nutarimas).

7. Rinkliavų įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kokiais atvejais yra grąžinama sumokėta valstybės rinkliava; Rinkliavų įstatymo 18 straipsnyje inter alia nustatyta, kada netenka galios Žyminio mokesčio įstatymas; Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 1458 „Dėl Valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo tvarkos patvirtinimo“ 3 punktu pripažįstamas netekusiu galios Vyriausybės 1994 m. lapkričio 11 d. nutarimas Nr. 1123 ir kiti 86 Vyriausybės nutarimai, kuriais buvo keičiamas ir (arba) papildomas Vyriausybės 1994 m. lapkričio 11 d. nutarimas Nr. 1123; Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1458 patvirtintos Valstybės rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo tvarkos 6 punkte nustatyta, kokia tvarka grąžinama sumokėta valstybės rinkliava.

Pareiškėjo nurodytos Rinkliavų įstatymo straipsnių nuostatos ir nurodyti Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 1458 punktai nėra skirti reguliuoti santykiams, susijusiems su anksčiau (pagal iki Rinkliavų įstatymo įsigaliojimo galiojusį Žyminio mokesčio įstatymą) sumokėto žyminio mokesčio, didesnio už vėliau nustatytą atitinkamą rinkliavą, grąžinimu ar kitokiu kompensavimu. Pagal Konstituciją pareiškėjo nurodytose Rinkliavų įstatymo straipsnių nuostatose neprivalo (priešingai negu mano pareiškėjas) būti nustatyta, kad turi būti grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau (pagal iki Rinkliavų įstatymo įsigaliojimo galiojusį Žyminio mokesčio įstatymą) sumokėtas žyminis mokestis, didesnis už vėliau nustatytą atitinkamą rinkliavą.

Taigi byloje dėl pareiškėjo prašymo ištirti, ar Rinkliavų įstatymo 10 straipsnis ta apimtimi, kuria numatoma, kokiais atvejais grąžinama valstybės rinkliava, tačiau nenumatoma, kaip grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau sumokėtas didesnis žyminis mokestis, taip pat 18 straipsnis ta apimtimi, kuria laikomas netekusiu galios Žyminio mokesčio įstatymas, tačiau nenumatoma, kaip grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau sumokėtas didesnis žyminis mokestis, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 46 straipsnio 1 bei 4 dalims ir ar Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. 1458 „Dėl Valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo tvarkos patvirtinimo“ ta apimtimi, kuria laikomas netekusiu galios 1994 m. lapkričio 11 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1123 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), tačiau nenumatoma, kaip grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau sumokėtas didesnis žyminis mokestis, bei šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo tvarkos 6 punktas ta apimtimi, kuria numatoma, kokiais atvejais grąžinama valstybės rinkliava, tačiau nenumatoma, kaip grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau sumokėtas didesnis žyminis mokestis, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 ir 4 dalims, Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir Įmonių įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalims, nėra tyrimo dalyko.

8. Pažymėtina, jog tai, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo dalyko, reiškia, kad prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus byla dėl pareiškėjo prašymo nutrauktina.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir šio straipsnio 3 dalimi,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

 

nusprendžia:

 

Bylą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 10 straipsnis ta apimtimi, kuria numatoma, kokiais atvejais grąžinama valstybės rinkliava, tačiau nenumatoma, kaip grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau sumokėtas didesnis žyminis mokestis, taip pat 18 straipsnis ta apimtimi, kuria laikomas netekusiu galios Lietuvos Respublikos žyminio mokesčio įstatymas, tačiau nenumatoma, kaip grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau sumokėtas didesnis žyminis mokestis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 46 straipsnio 1 bei 4 dalims ir ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. 1458 „Dėl Valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo tvarkos patvirtinimo“ ta apimtimi, kuria laikomas netekusiu galios 1994 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1123 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), tačiau nenumatoma, kaip grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau sumokėtas didesnis žyminis mokestis, ir šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo tvarkos 6 punktas ta apimtimi, kuria numatoma, kokiais atvejais grąžinama valstybės rinkliava, tačiau nenumatoma, kaip grąžinamas ar kitaip kompensuojamas anksčiau sumokėtas didesnis žyminis mokestis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 ir 4 dalims, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalims, nutraukti.

 

Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

 

Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

 

 

Konstitucinio Teismo teisėjai:                           Armanas Abramavičius

Egidijus Jarašiūnas

Egidijus Kūris

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Augustinas Normantas

Jonas Prapiestis

Vytautas Sinkevičius

Stasys Stačiokas

______________