LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO

D E K R E T A S

 

Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PRIIMTO LIETUVOS RESPUBLIKOS PROKURATŪROS ĮSTATYMO 22 STRAIPSNIO PAPILDYMO IR PAKEITIMO ĮSTATYMO GRĄŽINIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMUI PAKARTOTINAI SVARSTYTI

 

2013 m. lapkričio 22 d. Nr. 1K-1645

Vilnius

 

1 straipsnis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 71 straipsnio 1 dalimi,

g r ą ž i n u Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. lapkričio 7 d. priimtą ir Respublikos Prezidentei pateiktą pasirašyti bei oficialiai paskelbti Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 22 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymą Nr. XII-584 (toliau – Įstatymas) dėl šių motyvų:

1. Įstatyme įtvirtinta nauja bendro pobūdžio nuostata, kad „generalinis prokuroras gali būti atleistas Seimo siūlymu“. Taigi Įstatyme siūloma įtvirtinti teisinį reguliavimą, pagal kurį generalinį prokurorą būtų galima atleisti bet kuriuo momentu ir dėl bet kokių aplinkybių, motyvų, netgi jų nesant, jeigu yra viena sąlyga – Seimo siūlymas atleisti generalinį prokurorą. Tačiau iš Įstatymu siūlomo teisinio reguliavimo neaišku, koks būtų generalinio prokuroro atleidimo pagrindas. Konstitucijos 118 straipsnyje įtvirtintos nuostatos ir Konstitucinio Teismo aiškinant Konstituciją suformuota oficialioji konstitucinė doktrina suponuoja išvadą, kad generalinio prokuroro atleidimo pagrindas negali būti „Seimo siūlymas“.

2. Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo“.

3. Konstitucinis Teismas 2003 m. sausio 24 d. nutarime konstatavo, kad tam, jog „galėtų tinkamai vykdyti savo funkcijas, prokurorai privalo turėti pakankamas, įstatymo nustatytas savarankiškumo garantijas. Įstatymų leidžiamoji ar vykdomoji valdžia, jų pareigūnai, kiti asmenys neturi teisės kištis į prokurorų, vykdančių Konstitucijoje nustatytas funkcijas, veiklą.“ Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pažymėjęs, kad prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Tačiau Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų (2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

4. Taigi iš Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų nuostatų ir Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose suformuotos oficialiosios konstitucinės doktrinos matyti, kad prokurorai gali tinkamai vykdyti Konstitucijos 118 straipsnyje nustatytas funkcijas tik būdami nepriklausomi nuo valstybinės valdžios institucijų, valstybinės valdžios institucijos negali kištis į prokurorų veiklą. Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas (kiti teisėkūros subjektai) negali įstatymuose, kituose teisės aktuose nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas suvaržyti prokurorų nepriklausomumą, kištis į prokurorų veiklą, daryti įtaką prokurorams jiems vykdant Konstitucijoje nustatytas funkcijas. Todėl įstatymu negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį generalinis prokuroras galėtų būti atleistas bet kuriuo momentu remiantis tik tuo, kad yra Seimo siūlymas generalinį prokurorą atleisti. Tokiu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos atsirasti teisiniam netikrumui prokuratūros sistemoje, pažeisti prokurorų savarankiškumą vykdant Konstitucijoje nustatytas funkcijas. Jeigu įstatyme būtų nustatyta bendro pobūdžio nuostata, kad „generalinis prokuroras gali būti atleistas Seimo siūlymu“, toks įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas prieštarautų Konstitucijos 118 straipsnio 3 daliai.

5. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, jog demokratinėje teisinėje valstybėje valstybės institucijos, jų pareigūnai savo veikloje turi vadovautis įstatymais ir teise; realizuodami visuomenei ir valstybei reikšmingas funkcijas, valstybės institucijos, pareigūnai neturi patirti grėsmės, jeigu savo pareigas vykdo nepažeisdami įstatymų; konstitucinis teisinės valstybės principas reikalauja, kad jurisdikcinės ir kitos teisės taikymo institucijos būtų nešališkos, nepriklausomos, siektų nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimus priimtų tik teisės pagrindu (Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimai).

6. Konstitucijos 118 straipsnio (1992 m. spalio 25 d. redakcija) 3 dalyje buvo nustatyta, kad „Prokurorų ir tardytojų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas“. Konstitucinis Teismas 2003 m. sausio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6 punkte konstatavo, kad „Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalies nuostata, kad prokurorų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas, inter alia reiškia, jog įstatymų leidėjas turi įgaliojimus įstatymu nustatyti subjektus, kurie skiria ir atleidžia prokurorus, taip pat nustatyti prokurorų įgaliojimų trukmę, jų atleidimo iš pareigų pagrindus bei tvarką. Tai nustatydamas Seimas yra saistomas Konstitucijos, taigi ir joje įtvirtinto teisinės valstybės principo, suponuojančio teisinį tikrumą, stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Įstatymų leidėjas, įstatymu nustatęs generalinio prokuroro įgaliojimų trukmę, neturi teisės nustatyti bet kokių generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų nepasibaigus įgaliojimų terminui pagrindų. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali nustatyti tik tokius generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų nepasibaigus jo įgaliojimų laikui pagrindus, dėl kurių pobūdžio generalinis prokuroras apskritai negali eiti savo pareigų (pvz., dėl tokių teisinių faktų, kaip įstatyme nustatytas amžius, perėjimas į kitą darbą, Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas).“

7. Šiame kontekste pažymėtina, kad Seimas 2003 m. kovo 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo buvo pakeistas Konstitucijos 118 straipsnis. Konstitucijos 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 6 dalyje nustatyta, kad „Prokurorų skyrimo ir atleidimo tvarką, jų statusą nustato įstatymas“. Palyginus Konstitucijos 118 straipsnio (1992 m. spalio 25 d. redakcija) 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Konstitucijos 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 6 dalyje matyti, kad konstitucinis teisinis reguliavimas, jog prokurorų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas, buvo įtvirtintas ir Konstitucijos 118 straipsnio 1992 m. spalio 25 d. redakcijoje, ir Konstitucijos 118 straipsnio 2003 m. kovo 20 d. redakcijoje; jis iš esmės yra tapatus. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad kiekvienu atveju, kai yra įsigaliojusi Konstitucijos pataisa, pagal Konstituciją įgaliojimus konstatuoti, kad ankstesnių Konstitucijos nuostatų pagrindu Konstitucinio Teismo suformuluota doktrina aiškinant Konstituciją jau negalima remtis (ir kokiu mastu), turi tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo baigiamuosiuose aktuose nėra konstatavęs, kad aiškinant Konstitucijos 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 6 dalyje įtvirtintas nuostatas jau negalima remtis ankstesne, t. y. Konstitucijos 118 straipsnio 1992 m. spalio 25 d. redakcijos 3 dalimi pagrįsta oficialiąja konstitucine doktrina, suformuota Konstitucinio Teismo 2003 m. sausio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6 punkte, kuri yra pacituota šiame dekrete.

8. Kaip minėta, Seimo priimtame Įstatyme siūloma įtvirtinti teisinį reguliavimą, kad „generalinis prokuroras gali būti atleistas Seimo siūlymu“. Toks teisinis reguliavimas neatitinka Konstitucijos 118 straipsnio 6 dalies, nes sudaro prielaidas atleisti generalinį prokurorą iš pareigų nepasibaigus jo įgaliojimų terminui bet kuriuo momentu be jokios aiškios priežasties ir nesant jokio teisinio pagrindo.

9. Įstatymo aiškinamajame rašte nurodyta, kad Įstatymu siekiama inter alia geriau įgyvendinti „Seimo statuto nuostatą, kurioje numatyta galimybė Seimui svarstyti dėl prokuroro atleidimo“. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 76 straipsnyje nustatyta, jog „Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas. Seimo statutas turi įstatymo galią“. Konstitucinis Teismas 2000 m. kovo 30 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. spalio 6 d. sprendimo atmesti Seimo nutarimo „Dėl specialiosios tyrimo komisijos sudarymo“ projektą ir Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. spalio 6 d. nutarimo „Dėl Seimo narių grupės 1998 m. rugsėjo 28 d. teikimo „Dėl apkaltos proceso Seimo nariui Audriui Butkevičiui inicijavimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto 24 straipsnio 1 daliai, 238 straipsniui, 239 straipsnio 1 bei 3 dalims, 241 ir 243 straipsniams“ motyvuojamosios dalies 7 punkte konstatavo, kad „šiame Konstitucijos straipsnyje suformuluota blanketinė norma, leidžianti Seimui pačiam nustatyti savo struktūrą, darbo tvarką, įstatymų ir kitų teisės aktų pateikimo, svarstymo ir priėmimo procedūras, Seimo struktūrinių padalinių kompetenciją, jų tarpusavio santykius, taip pat reglamentuoti kitus Seimo funkcionavimo klausimus. Pagal Konstitucijos 76 straipsnį tai turi būti nustatyta Seimo statute, kuris turi įstatymo galią.“ Taigi pagal Konstituciją Seimo statutas turi įstatymo galią, bet jis nėra įstatymas; Seimo statute negali būti reglamentuoti generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų pagrindai ar tvarka (ar jos atskiri elementai), nes pagal Konstitucijos 118 straipsnio 6 dalį tai gali būti nustatyta tik įstatyme.

 

2 straipsnis.

S i ū l a u Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 22 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymą Nr. XII-584 laikyti nepriimtu.

 

3 straipsnis.

P a v e d u Respublikos Prezidentės vyriausiajai patarėjai Rasai Svetikaitei pateikti šį dekretą Lietuvos Respublikos Seimui.

 

4 straipsnis.

Šis dekretas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos.

 

RESPUBLIKOS PREZIDENTĖ                                                    DALIA GRYBAUSKAITĖ

 

_________________