Byla Nr. 45/04
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 148 STRAIPSNIO (2004 M. LIEPOS 5 D. REDAKCIJA) 2 DALIES, 168 STRAIPSNIO (2000 M. RUGSĖJO 26 D. REDAKCIJA) 3 DALIES, 182 STRAIPSNIO (2004 M. LIEPOS 5 D. REDAKCIJA) 4 DALIES, 183 STRAIPSNIO (2000 M. RUGSĖJO 26 D. REDAKCIJA) 5 DALIES, 186 STRAIPSNIO (2003 M. BALANDŽIO 10 D. REDAKCIJA) 4 DALIES, 187 STRAIPSNIO (2003 M. BALANDŽIO 10 D. REDAKCIJA) 4 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2006 m. birželio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo nariui Raimondui Šukiui ir advokatui Gyčiui Kaminskui,
suinteresuoto asmens -Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės departamento patarėjui Giriui Ivoškai,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. birželio 13 d. išnagrinėjo bylą Nr. 45/04 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės, susidedančios iš Eligijaus Masiulio, Gintaro Steponavičiaus, Dalios Teišerskytės, Armino Lydekos, Raimundo Palaičio, Algio Kašėtos, Jono Čekuolio, Sauliaus Lapėno, Raimondo Šukio, Gintaro Šileikio, Stanislovo Buškevičiaus, Sergejaus Dmitrijevo, Klemenso Rimšelio, Nikolajaus Medvedevo, Artūro Meliano, Vasilijaus Popovo, Dobilo Jono Kirvelio, Juliaus Sabatausko, Gražinos Šmigelskienės, Alfonso Puloko, Rimanto Sinkevičiaus, Sigitos Burbienės, Giedrės Purvaneckienės, Janės Narvilienės, Irenos Šiaulienės, Romano Algimanto Sedlicko, Jurgio Razmos, Justino Karoso, Antano Valio, Artūro Vazbio, Jono Korenkos, prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 148 straipsnio 2 dalies, 168 straipsnio 3 dalies, 182 straipsnio 4 dalies, 183 straipsnio 5 dalies, 186 straipsnio 4 dalies, 187 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad už šiose dalyse nurodytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK arba naujasis BK) 148 straipsnio 2 dalies, 168 straipsnio 3 dalies, 182 straipsnio 4 dalies, 183 straipsnio 5 dalies, 186 straipsnio 4 dalies, 187 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad už šiose dalyse nurodytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2004 m. lapkričio 12 d.
II
Pareiškėjo prašymas grindžiamas tuo, kad, pasak pareiškėjo, ginčijamos nuostatos reiškia, jog ikiteisminis tyrimas pagal prokuroro reikalavimą gali būti pradėtas ir tada, kai nėra nukentėjusiojo; taigi atitinkamos veikos gali būti kriminalizuojamos (nepagrįstai ir neproporcingai), baudžiamoji atsakomybė už jas gali būti taikoma būtent dėl to, kad prokuroras turi diskreciją pradėti dėl jų ikiteisminį tyrimą arba jo nepradėti.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo G. Ivoškos rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos nuostatos konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.
1. Nuostatų, analogiškų toms, kurių atitiktį ginčija pareiškėjas, yra ir BK 139 straipsnio 3 dalyje, 140 straipsnio 3 dalyje, 145 straipsnio 3 dalyje, 149 straipsnio 5 dalyje, 150 straipsnio 5 dalyje, 151 straipsnio 3 dalyje, 152 straipsnio 2 dalyje, 154 straipsnio 3 dalyje, 155 straipsnio 3 dalyje, 165 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 5 dalyje, 179 straipsnio 5 dalyje, 184 straipsnio 5 dalyje, 188 straipsnio 3 dalyje, 294 straipsnio 3 dalyje, 313 straipsnio 3 dalyje, tačiau jų atitikties Konstitucijai pareiškėjas nekvestionuoja.
2. Baudžiamosios teisės teorijoje veikų kriminalizavimas yra apibrėžiamas kaip požymių, kurie sudaro nusikalstamos veikos sudėtį, atrinkimas ir jų įtvirtinimas baudžiamajame įstatyme konstruojant straipsnių dispozicijas. Diskrecija įtvirtinti baudžiamajame įstatyme požymius, kurie sudaro nusikalstamos veikos sudėtį, pagal Konstituciją priklauso ne prokurorui, o įstatymų leidėjui.
3. Baudžiamojo proceso teisėje sąvoka „nukentėjusysis“ yra apibūdinamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padaryta fizinės, turtinės ar moralinės žalos, ir tai yra pripažinta ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK arba naujasis BPK) 28 straipsnio 1 dalis). Baudžiamojoje teisėje sąvoka „nukentėjusysis“ yra apibūdinamas bet koks privatus ar viešasis, fizinis ar juridinis asmuo, jų grupė, kurių teisės, laisvės ar interesai yra pažeisti nusikalstama veika.
4. Pareiškėjo ginčijamose nuostatose nurodytas prokuroro reikalavimas – tai baudžiamojo proceso pradėjimo forma, skirta viešajam interesui ginti, o nukentėjusio asmens pareiškimas ir jo teisėto atstovo skundas skirti privačiam interesui ginti. Šios teisėtos baudžiamojo proceso pradėjimo formos neturi būti suprantamos kaip viena kitą paneigiančios, jos yra skirtos žmogaus ir asmens teisėms bei laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams ginti.
5. Dėl tam tikrų nusikalstamų veikų (inter alia numatytų pareiškėjo nurodytuose BK straipsniuose) baudžiamasis procesas yra pradedamas esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui, ar prokuroro reikalavimui. Pagal BPK 167 straipsnį, taip pat XXX skyriaus straipsnius nukentėjusysis turi teisę spręsti, ar pradėti baudžiamąjį procesą, ar imtis kitose teisės šakose nustatytų priemonių savo pažeistoms teisėms ir interesams ginti.
6. Prokuroras gali reikalauti pradėti baudžiamąjį procesą dėl minėtų veikų, kai jos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl bejėgiškos būklės, fizinių ar psichinių trūkumų, tarnybinės ar materialinės priklausomybės nuo kaltininko ar kitokių svarbių priežasčių neįstengia ginti savo teisių bei teisėtų interesų.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro A. Klimavičiaus, Teisės instituto direktoriaus A. Čepo rašytiniai paaiškinimai.
V
1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai R. Šukys ir G. Kaminskas pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir pateikė papildomus paaiškinimus. Jie inter alia paaiškino abejojantys ginčijamų nuostatų konstitucingumu ta apimtimi, kuria prokuroras turi diskreciją spręsti, pradėti baudžiamąjį procesą dėl atitinkamų nusikalstamų veikų ar jo nepradėti, ne tik tais atvejais, kai šios veikos turi visuomeninę reikšmę arba nukentėjusysis (jo atstovas) dėl fizinės ar psichinės negalios arba kitų svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų, bet ir tais, kai tokių svarbių priežasčių nėra. Pareiškėjo atstovai taip pat teigė, kad nors pagal Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 131 straipsnio 4 dalies (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos), 407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 ir 3 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 414 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymų ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 410 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ prokuroras ir privataus kaltinimo bylose turi pareigą reikalauti patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, jeigu reikia ginti viešąjį interesą arba jeigu asmuo dėl savo negalios, psichinės būklės ar kitų priežasčių pats negali apginti savo pažeistų teisių, prokuratūros veikloje ir toliau yra laikomasi nuostatos, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą prokuroras turi labai plačią diskreciją spręsti, ar reikalauti, kad asmuo už atitinkamas nusikalstamas veikas būtų traukiamas baudžiamojon teisinėn atsakomybėn ir tais atvejais, kai nėra nukentėjusio asmens skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo.
konstatuoja:
1. Pareiškėjas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 148 straipsnio 2 dalies, 168 straipsnio 3 dalies, 182 straipsnio 4 dalies, 183 straipsnio 5 dalies, 186 straipsnio 4 dalies, 187 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad už šiose dalyse nurodytas nusikalstamas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Seimas 2000 m. rugsėjo 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymą, kurio 1 straipsniu patvirtino naująjį BK ir pagal kurio 2 straipsnį naujojo BK įsigaliojimo data turėjo būti nustatyta atskiru įstatymu.
Seimas 2002 m. spalio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą, pagal kurio 1 straipsnį naujasis BK turėjo įsigalioti 2003 m. gegužės 1 d., o pagal 47 straipsnio 1 dalį, įsigaliojus naujajam BK, turėjo netekti galios iki tol galiojęs Baudžiamasis kodeksas. Naujasis BK įsigaliojo šiuo nustatytu laiku.
3. Naujasis BK buvo keičiamas ir (arba) papildomas šiais įstatymais: Seimo 2003 m. balandžio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, 4, 7, 9, 23, 25, 37, 39, 44, 46, 47, 48, 51, 61, 62, 65, 67, 74, 75, 90, 92, 95, 97, 102, 105, 118, 119, 143, 175, 178, 186, 187, 188, 189, 199, 202, 212, 213, 215, 227, 249, 250, 251, 257, 260, 263, 272, 281, 291 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 391 ir 3061 straipsniais įstatymu; Seimo 2003 m. liepos 4 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139, 140, 176, 180, 181, 190, 201, 212, 249, 281 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 2004 m. sausio 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 13, 162, 191, 196, 197, 203, 206, 216, 219, 221, 309 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 1981 ir 1982 straipsniais įstatymu; Seimo 2004 m. kovo 30 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233, 235 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymu; Seimo 2004 m. balandžio 27 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1 straipsnio papildymo bei kodekso papildymo 91, 1231 straipsniais ir priedu įstatymu; Seimo 2004 m. liepos 5 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20, 42, 63, 67, 68, 72, 75, 77, 82, 90, 91, 92, 95, 97, 128, 144, 148, 150, 178, 182, 194, 195, 201, 204, 205, 210, 211, 212, 220, 221, 222, 223, 230, 236, 246, 248, 260, 263, 287, 306 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 2281 straipsniu įstatymu; Seimo 2004 m. spalio 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXXVI skyriaus pavadinimo pakeitimo ir kodekso papildymo 2531 straipsniu įstatymu; Seimo 2004 m. lapkričio 11 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 2501 straipsniu įstatymu; Seimo 2004 m. gruodžio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292 straipsnio pakeitimo ir priedo papildymo įstatymu; Seimo 2005 m. birželio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48, 60, 145, 147, 157, 212, 213, 214, 215, 226, 249, 251, 252, 256, 267, 270, 272, 274, 280 straipsnių ir priedo pakeitimo bei papildymo ir kodekso papildymo 1471, 1991, 1992, 2671, 2701, 3081 straipsniais įstatymu; Seimo 2006 m. sausio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300, 302 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 3021 straipsniu įstatymu.
4. Pareiškėjo prašymo padavimo Konstituciniam Teismui metu pareiškėjo nurodyti BK straipsniai buvo išdėstyti:
– BK 148 straipsnis „Žmogaus veiksmų laisvės varžymas“ – 2004 m. liepos 5 d. redakcija; jame nustatyta:
„1. Tas, kas reikalavo iš žmogaus atlikti neteisėtus veiksmus ar susilaikyti nuo teisėtų veiksmų atlikimo, ar kitaip elgtis pagal kaltininko nurodymą panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiam asmeniui ar jo artimiesiems,
baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
2. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.
3. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.“
– BK 168 straipsnis „Neteisėtas informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimas ar panaudojimas“ – 2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija; jame nustatyta:
„1. Tas, kas be asmens sutikimo viešai paskelbė, pasinaudojo ar kitų asmenų labui panaudojo informaciją apie kito žmogaus privatų gyvenimą, jeigu tą informaciją jis sužinojo dėl savo tarnybos ar profesijos arba atlikdamas laikiną užduotį, arba ją surinko darydamas šio kodekso 165–167 straipsniuose numatytą veiką,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.
3. Už šiame straipsnyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.“
– BK 182 straipsnis „Sukčiavimas“ – 2004 m. liepos 5 d. redakcija; jame nustatyta:
„1. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
2. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino,
baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.
3. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė nedidelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.
4. Už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.
5. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas atsako ir juridiniai asmenys.“
– BK 183 straipsnis „Turto pasisavinimas“ – 2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija; jame nustatyta:
„1. Tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
2. Tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę,
baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų.
3. Tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu.
4. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas atsako ir juridiniai asmenys.
5. Už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.“
– BK 186 straipsnis „Turtinės žalos padarymas apgaule“ – 2003 m. balandžio 10 d. redakcija; jame nustatyta:
„1. Tas, kas apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar vengė privalomų įmokų ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
2. Tas, kas apgaule kitam asmeniui padarė nedidelės turtinės žalos, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.
3. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.
4. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.“
– BK 187 straipsnis „Turto sunaikinimas ar sugadinimas“ – 2003 m. balandžio 10 d. redakcija; jame nustatyta:
„1. Tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą,
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
2. Tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu arba išardydamas ar sugadindamas įrenginį ar agregatą, jeigu dėl to galėjo nukentėti žmonės, arba sunaikino ar sugadino didelės vertės svetimą turtą ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes,
baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.
3. Tas, kas sunaikino ar sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.
4. Už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.“
5. Iš pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymo argumentų, taip pat iš pareiškėjo atstovų paaiškinimų Konstitucinio Teismo posėdyje matyti, kad pareiškėjui kilo abejonių ir Konstitucinio Teismo yra prašoma ištirti, ar konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja BK 148 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 2 dalis, 168 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 3 dalis, 182 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 4 dalis, 183 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 5 dalis, 186 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 dalis, 187 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 dalis tuo aspektu, kad nustatyta, jog už šiose dalyse nurodytas nusikalstamas veikas asmuo atsako ne tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ir ne tik tuo atveju, kai to reikalauja prokuroras, nes atitinkama veika turi visuomeninę reikšmę ir (arba) yra svarbių priežasčių, dėl kurių nukentėjusysis arba jo atstovas negali ginti savo teisių bei teisėtų interesų, bet, kaip mano pareiškėjas, ir tuo atveju, kai yra prokuroro reikalavimas, nors atitinkama veika neturi visuomeninės reikšmės ir nėra svarbių priežasčių, dėl kurių nukentėjusysis arba jo atstovas negali ginti savo teisių bei teisėtų interesų.
Konstatuotina, kad pareiškėjui nekilo abejonių dėl baudžiamosios atsakomybės nustatymo už jo nurodytuose BK straipsniuose numatytas nusikalstamas veikas ar dėl sankcijų už šias veikas dydžio, dėl šių nusikalstamų veikų priskyrimo nusikaltimams ar baudžiamiesiems nusižengimams, taip pat dėl to, ar Konstitucijai neprieštarauja kiti, pareiškėjo nenurodyti, BK straipsniai (jų dalys), kuriuose yra nuostatų, analogiškų toms, kurias ginčija pareiškėjas. Pareiškėjui nekilo abejonių ir dėl teisinio reguliavimo, įtvirtinančio baudžiamosios atsakomybės už atitinkamas nusikalstamas veikas subjektus; šiame kontekste paminėtina, kad juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė Lietuvos baudžiamojoje teisėje yra naujas institutas, kol kas nenagrinėtas ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje; šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tiriant pareiškėjo nurodytu aspektu, su juo susijusios nuostatos dėl baudžiamosios atsakomybės už atitinkamas nusikalstamas veikas subjektų nėra tyrimo dalykas.
6. Sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijamos nuostatos neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, atsižvelgtina į prokuroro konstitucinį statusą, jo pagal Konstituciją turimus įgaliojimus baudžiamajame procese, kaip jie yra išaiškinti oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje.
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijoje (inter alia jos 118 straipsnyje) įtvirtintas prokuroro institutas yra siejamas su asmens konstitucine teise į tinkamą teisinį procesą, kitomis konstitucinėmis vertybėmis. Pagal Konstitucijos 118 straipsnį prokurorai vykdo šias funkcijas: organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose (1 dalis); įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus (2 dalis). Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.
Pabrėžtina, kad iš Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalies nuostatos, jog prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad prokuroras iš tikrųjų galėtų ir privalėtų ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus: visais atvejais, kai asmens, visuomenės ar valstybės teisės bei teisėti interesai buvo pažeisti, yra pažeidžiami arba kėsinamasi juos pažeisti, turi būti užtikrinta veiksminga tokių teisių bei teisėtų interesų apsauga ir gynimas, inter alia nuo nusikalstamų kėsinimųsi (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
7. BK straipsniuose, kurių nuostatų atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas, yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už tam tikras nusikalstamas veikas: žmogaus veiksmų laisvės varžymą, neteisėtą informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimą ar panaudojimą, sukčiavimą, turto pasisavinimą, turtinės žalos padarymą apgaule, turto sunaikinimą ar sugadinimą. Ginčijamos BK nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į tam tikras BPK nuostatas dėl tokių baudžiamojo proceso rūšių, kurios skiriasi nuo bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip savo 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija neužkerta kelio įstatymu įtvirtinti įvairių baudžiamojo proceso rūšių, kurios skiriasi nuo bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio, tačiau skirtingų baudžiamojo proceso rūšių nustatymas turi būti konstituciškai pagrįstas, turi būti paisoma Konstitucijos normų ir principų, inter alia įtvirtinančių prokurorų konstitucinį statusą. Pabrėžtina ir tai, kad nustatant bet kokias bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio išimtis privalu paisyti iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti, kad už tam tikras nusikalstamas veikas asmuo baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas tik tada, kai yra nukentėjusio asmens (ar jo atstovo) kreipimasis (prašymas, pareiškimas, skundas ar kt.) dėl nusikalstamos veikos, ir kad ikiteisminis tyrimas tokiose bylose nėra atliekamas, o prokuroras valstybinio kaltinimo teisme nepalaiko (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas); tačiau ir tokiais atvejais prokuroras (pagal Konstituciją privalantis įstatymų nustatytais atvejais ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus) privalo, jeigu tai numatyta įstatyme, pradėti baudžiamąjį procesą, net jeigu nukentėjusio asmens (ar jo atstovo) kreipimosi (prašymo, pareiškimo, skundo ar kt.) dėl atitinkamos nusikalstamos veikos nėra; minėta prokuroro pareiga pradėti baudžiamąjį procesą yra sietina su atitinkamos veikos visuomenine reikšme ir (arba) su tuo, kad šia veika buvo pažeistos asmens, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisių bei teisėtų interesų, teisės. Įstatymų leidėjas gali įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad už tam tikras nusikalstamas veikas asmuo baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas tik tada, kai yra nukentėjusio asmens (ar jo atstovo) kreipimasis (prašymas, pareiškimas, skundas ar kt.) dėl nusikalstamos veikos, bet ikiteisminis tyrimas tokioje byloje yra atliekamas, o prokuroras valstybinį kaltinimą teisme palaiko; ir šiuokart įstatymų leidėjas gali nustatyti atvejus, kai prokuroras privalo pradėti baudžiamąjį procesą, nors nukentėjusio asmens (ar jo atstovo) kreipimosi (prašymo, pareiškimo, skundo ar kt.) nėra; tokia prokuroro pareiga taip pat yra sietina su atitinkamos nusikalstamos veikos visuomenine reikšme ir (arba) su tuo, kad šia veika buvo pažeista asmens, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisių bei teisėtų interesų, teisės.
Apibendrinant pažymėtina, kad visais atvejais, kai baudžiamoji atsakomybė pagal įstatymus kyla nukentėjusio asmens (ar jo atstovo) kreipimosi (prašymo, pareiškimo, skundo ar kt.) dėl nusikalstamos veikos pagrindu, ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir (arba) baudžiamosios atsakomybės atsiradimas yra sietini su tuo, kaip atitinkamą nusikalstamą veiką ar ja padarytą žalą vertina asmuo, kurio teisės bei teisėti interesai buvo pažeisti; akivaizdu, kad esama ir tokio vertinimo subjektyvumo momento. Tuo tarpu prokuroro pareiga pradėti baudžiamąjį procesą dėl minėtų nusikalstamų veikų (t. y. dėl tokių veikų, už kurias asmuo baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas tik tada, kai yra atitinkamas nukentėjusio asmens (ar jo atstovo) kreipimasis (prašymas, pareiškimas, skundas ar kt.)), ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir (arba) baudžiamosios atsakomybės atsiradimas yra sietini su tuo, kad atitinkama nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę arba ja buvo pažeista asmens, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisių bei teisėtų interesų, teisės bei teisėti interesai; nors kai kuriais iš tokių atvejų prokuroro sprendimai, grindžiami visų reikšmės turinčių aplinkybių vertinimu, gali priklausyti nuo įvairių veiksnių, pagal Konstituciją prokuroras šioje srityje neturi diskrecijos. Šiame kontekste pabrėžtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, t. y. kaip tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; tokie įgaliojimai – tai ir pareigos, kurias prokurorai ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
8. Ginčijamos BK nuostatos, kaip ir visas pareiškėjo nurodytuose BK straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, yra aiškintini atsižvelgiant į:
– BPK XXX skyriaus „Privataus kaltinimo bylų procesas“ (407-417 straipsniai; 2002 m. kovo 14 d. redakcija su pakeitimais ir papildymais, padarytais Seimo 2003 m. birželio 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 151, 168, 276, 407, 409 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu ir Seimo 2004 m. liepos 8 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 65, 94, 103, 109, 139, 151, 154, 158, 168, 181, 218, 220, 225, 232, 237, 239, 240, 306, 313, 346, 360, 364, 370, 377, 403, 409, 418, 421, 422, 425, 426, 429, 446, 457, 458 straipsnių ir XXXV skyriaus pavadinimo pakeitimo ir papildymo įstatymu) nuostatas dėl privataus kaltinimo bylų proceso – į šias nuostatas turi būti atsižvelgiama aiškinant BK 148 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 2 dalį, 168 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 3 dalį, 187 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 dalį, inter alia ginčijamas šių dalių nuostatas;
– BPK 166 straipsnio „Ikiteisminio tyrimo pradžia“ 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ir 167 straipsnio „Ikiteisminio tyrimo pradžia tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostatas dėl tam tikrų ikiteisminio tyrimo pradžios ypatumų – į šias nuostatas turi būti atsižvelgiama aiškinant BK 182 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 4 dalį, 183 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 5 dalį, 186 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 dalį, inter alia ginčijamas šių dalių nuostatas.
9. BPK XXX skyriuje „Privataus kaltinimo bylų procesas“ (407–417 straipsniai; 2002 m. kovo 14 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) reglamentuojamas privataus kaltinimo bylų procesas yra viena iš specifinių baudžiamojo proceso rūšių – toks teisinis konfliktų sprendimo būdas, kai tam tikro konflikto juridizavimą (kriminalizavimą) ir asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn lemia ne valstybės institucijų (pareigūnų), bet nukentėjusiojo valia kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas, kad būtų pradėtas baudžiamasis procesas, kai asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, kaltina ne prokuroras, palaikydamas valstybinį kaltinimą, o pats nukentėjusysis (ar jo atstovas), ir kai iki pat asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, pripažinimo kaltu arba nekaltu konflikto šalys turi galimybę susitaikyti ir šitaip sudaryti teisines prielaidas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą. Šiame kontekste pažymėtina, kad baudžiamųjų bylų dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 139 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 148, 152, 154, 155, 165, 168 straipsniuose, 187 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 188,313 straipsniuose, procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas; šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus (BPK 407 straipsnis (2003 m. birželio 19 d. redakcija)). Jeigu atitinkamos nusikalstamos veikos, dėl kurių baudžiamųjų bylų procesas turi vykti pagal privataus kaltinimo bylų proceso taisykles, turi visuomeninę reikšmę arba jomis buvo padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų, baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę (t. y. įgaliojimus) pradėti ir prokuroras (BPK 409 straipsnio 1 dalis (2003 m. birželio 19 d. redakcija)).
9.1. BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos apima ir nusikalstamas veikas, nurodytas BK 148,168 straipsniuose, 187 straipsnio 1 ir 3 dalyse (į jas daroma nuoroda šio straipsnio 4 dalyje, kurios nuostatą ginčija pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje), kurių nuostatas ginčija pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje.
9.2. Aiškindamas BPK XXX skyriuje „Privataus kaltinimo bylų procesas“ (407–417 straipsniai; 2002 m. kovo 14 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytą teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas savo 2006 m. sausio 16 d. nutarime inter alia yra konstatavęs:
– pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį (2003 m. birželio 19 d. redakcija) prokuroras, net jei nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, turi įgaliojimus pradėti baudžiamąjį procesą dėl tokių BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų (kaip minėta, jos apima ir nusikalstamas veikas, nurodytas BK 148 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 2 dalyje, 168 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 3 dalyje, 187 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 dalyje (kurioje daroma nuoroda į šio straipsnio 1 ir 3 dalis), kurių nuostatas ginčija pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje), kurios turi visuomeninę reikšmę arba kuriomis buvo padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų;
– BPK 409 straipsnio 1 dalies (2003 m. birželio 19 d. redakcija) formuluotė „dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų“ apibūdina tokias situacijas, kai asmuo arba apskritai negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valios ginti savo teisėtus interesus ir (arba) negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti tam tikrų veiksmų (imtis kitų priemonių), kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti (pavyzdžiui, dėl fizinės ar psichinės negalios, teisinio subjektiškumo nebuvimo ir t. t.), arba, nors ir gali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valią ginti teisėtus savo interesus ir atlikti tam tikrus veiksmus, kuriais šiuos teisėtus savo interesus imtųsi ginti, tačiau šių veiksmų (kitų priemonių) objektyviai negali pakakti, kad tie interesai būtų apginti (pavyzdžiui, dėl negalėjimo gauti reikalingą informaciją, neturėjimo teisės atlikti reikalingus proceso veiksmus ir t. t.);
– BPK 409 straipsnio 1 dalies (2003 m. birželio 19 d. redakcija) formuluotė „nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę“ yra sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų (pavyzdžiui, su nukentėjusiojo pareigomis ar socialiniu statusu, su nusikalstamos veikos sukeltu atgarsiu visuomenėje ir t. t.), bet su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais ir įvairiomis jos padarymo aplinkybėmis: sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jeigu dėl šios veikos ir kitų analogiškų veikų baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas;
– BPK 409 straipsnio 1 dalies (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nuostata „baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras“ negali būti aiškinama kaip leidžianti prokurorui savo nuožiūra spręsti, pradėti baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kai yra kuri nors iš BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų sąlygų (t. y. kai ta veika turi visuomeninę reikšmę ar kai ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų), ar baudžiamojo proceso nepradėti. Šią nuostatą aiškinant privataus kaltinimo bylų proceso santykių visuminio teisinio reglamentavimo BPK, baudžiamojo proceso principų ir tikslų, taip pat nuostatų, įtvirtinančių prokuroro konstitucinį statusą, kontekste konstatuotina, kad ji įtvirtina prokuroro, turinčio konstitucinę priedermę ginti inter alia asmens teises bei teisėtus interesus (Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalis), nekvestionuojamą pareigą pradėti baudžiamąjį procesą visais atvejais, kai: 1) BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodyta nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, – nesvarbu, yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas ar jo nėra; 2) BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodyta nusikalstama veika padaryta žala asmeniui, kuris apskritai negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valios ginti savo teisėtus interesus ir (arba) negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti tam tikrų veiksmų (imtis kitų priemonių), kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti, – nesvarbu, yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas ar jo nėra; 3) BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodyta nusikalstama veika padaryta žala asmeniui, kuris gali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus ir yra (pats arba per teisėtą savo atstovą) ją išreiškęs (yra pats arba per teisėtą savo atstovą įstatymų nustatyta tvarka kreipęsis į kompetentingą instituciją ar pareigūną), tačiau veiksmų, kuriuos jis gali (pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti (kitų priemonių, kurių jis gali imtis) šiems savo teisėtiems interesams ginti, objektyviai negali pakakti, kad tie interesai būtų apginti;
– pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį (2003 m. birželio 19 d. redakcija) prokuroras neturi įgaliojimų pradėti baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kai nėra nė vienos iš BPK 409 straipsnio 1 dalyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytų sąlygų (ta veika neturi visuomeninės reikšmės ir ja nėra padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų). Pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį (2003 m. birželio 19 d. redakcija) prokuroras taip pat neturi įgaliojimų pradėti baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kai nusikalstama veika, kuri neturi visuomeninės reikšmės, buvo padaryta žala asmeniui, kuris gali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus, tačiau tokios valios nei pats, nei per teisėtą savo atstovą neišreiškia, t. y. nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo.
9.3. Minėta, kad BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos apima ir nusikalstamas veikas, nurodytas BK 148 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 2 dalyje, 168 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 3 dalyje, 187 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 dalyje (kurioje daroma nuoroda į šio straipsnio 1 ir 3 dalis), kurių nuostatas ginčija pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje.
Todėl pareiškėjo ginčijamos išvardytų dalių nuostatos pareiškėjo nurodytu aspektu taip pat yra aiškintinos kaip įtvirtinančios prokuroro, turinčio konstitucinę priedermę ginti inter alia asmens teises bei teisėtus interesus, nekvestionuojamą pareigą pradėti baudžiamąjį procesą visais atvejais, kai: 1) atitinkama nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, – nesvarbu, yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas ar jo nėra; 2) atitinkama nusikalstama veika padaryta žala asmeniui, kuris apskritai negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valios ginti savo teisėtus interesus ir (arba) negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti tam tikrų veiksmų (imtis kitų priemonių), kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti, – nesvarbu, yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas ar jo nėra; 3) atitinkama nusikalstama veika padaryta žala asmeniui, kuris gali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus ir yra (pats arba per teisėtą savo atstovą) ją išreiškęs (yra pats arba per teisėtą savo atstovą įstatymų nustatyta tvarka kreipęsis į kompetentingą instituciją ar pareigūną), tačiau veiksmų, kuriuos jis gali (pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti (kitų priemonių, kurių jis gali imtis) šiems savo teisėtiems interesams ginti, objektyviai negali pakakti, kad tie interesai būtų apginti. Ginčijamos nuostatos negali būti aiškinamos kaip įtvirtinančios prokuroro įgaliojimus pradėti baudžiamąjį procesą dėl atitinkamų nusikalstamų veikų, kai nėra nė vienos iš nurodytų aplinkybių – konstituciškai pagrįstų sąlygų. Būtent šitaip aiškinant ginčijamas BK 148 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 2 dalies, 168 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 3 dalies, 187 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 dalies nuostatas jos negali būti vertinamos kaip pareiškėjo nurodytu aspektu prieštaraujančios Konstitucijai, inter alia konstituciniam teisinės valstybės principui.
10. BPK 166 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ir 167 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) yra nustatyti tam tikrų nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo, priskirtino baudžiamojo proceso modeliui, turinčiam ir privataus kaltinimo bylų proceso modelio, ir bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio požymių, pradžios ypatumai: šiame baudžiamojo proceso modelyje tam tikro konflikto juridizavimą (kriminalizavimą) ir asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn paprastai lemia nukentėjusiojo ar jo atstovo valia kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas, kad būtų pradėtas baudžiamasis procesas, tačiau nuo privataus kaltinimo bylų proceso modelio jis skiriasi inter alia tuo, kad ikiteisminis tyrimas visada yra atliekamas, baudžiamasis procesas vyksta bendra tvarka (valstybinį kaltinimą teisme palaiko prokuroras). Šiame kontekste pažymėtina, jog BPK 166 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) yra įtvirtinta, kad BPK nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas; BPK 167 straipsnio 1 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 straipsnyje, 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, 151 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 ir 4 dalyse, 179 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 182 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 183 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 184 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 186 straipsnyje, 294 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ir kad šiais atvejais procesas vyksta bendra tvarka; BPK 167 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais ikiteisminis tyrimas gali būti pradedamas prokuroro reikalavimu.
10.1. BPK 167 straipsnio 1 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos apima ir nusikalstamas veikas, nurodytas BK 182 straipsnio 1 ir 3 dalyse (į jas daroma nuoroda šio straipsnio 4 dalyje, kurios nuostatą ginčija pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje), 183 straipsnio 1 ir 3 dalyse (į kurias daroma nuoroda šio straipsnio 5 dalyje, kurios nuostatą ginčija pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje), 186 straipsnyje, kurių nuostatas ginčija pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje.
10.2. BK 182 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 4 dalyje, 183 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 5 dalyje, 186 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 dalyje, kurių nuostatas ginčija pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje, taip pat BPK 167 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) įtvirtinti prokuroro įgaliojimai pradėti baudžiamąjį procesą savaime negali kelti abejonių dėl jų atitikties Konstitucijai, nes, kaip minėta, prokuroras pagal Konstituciją turi priedermę ginti inter alia asmens teises bei teisėtus interesus, nekvestionuojamą pareigą pradėti baudžiamąjį procesą inter alia tais atvejais, kai atitinkama nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kai šia veika padaryta žala asmeniui, kuris apskritai negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valios ginti savo teises bei teisėtus interesus ir (arba) negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti tam tikrų veiksmų (imtis kitų priemonių), kuriais šias savo teises bei teisėtus interesus imtųsi ginti. Tačiau pabrėžtina, kad pagal Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalį asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus prokuroras gina būtent įstatymo nustatytais atvejais; minėta, kad iš šios nuostatos įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad prokuroras iš tikrųjų galėtų ir privalėtų ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad minėta nuostata suponuoja tokį teisinį reguliavimą, kai atvejai, kuriais prokuroras turi įgaliojimus pradėti baudžiamąjį procesą, turi būti aiškiai apibrėžti įstatyme.
10.3. Tarp BPK nuostatų, reglamentuojančių inter alia šio kodekso 166 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ir 167 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) įtvirtintą baudžiamojo proceso modelį, turintį ir privataus kaltinimo bylų proceso modelio, ir bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio požymių, nėra tokių, kurios apibrėžtų atvejus, kuriais prokuroras turi įgaliojimus savo iniciatyva pradėti baudžiamąjį procesą dėl atitinkamų nusikalstamų veikų. Dėl to, taip pat dėl BK 182 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 4 dalies, 183 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 5 dalies, 186 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 dalies, kurių nuostatas ginčija pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje, lakoniškumo ir tam tikro neapibrėžtumo atsiranda tam tikros teisinės prielaidos ir tokiam šio teisinio reguliavimo interpretavimui bei tokiam atitinkamų nuostatų taikymui, kai prokuroro įgaliojimai savo iniciatyva pradėti baudžiamąjį procesą arba jo nepradėti yra traktuojami ir kaip jo diskrecijos dalykas – subjektinė teisė, kurią prokuroras gali įgyvendinti savo nuožiūra. Tokia teisės taikymo praktika būtų ydinga, konstituciškai nepagrįsta. Todėl teisinis reguliavimas, dėl kurio atsiranda minėtos prielaidos ydingai teisės taikymo praktikai, yra taisytinas.
Tačiau tai, kad ir pasirinkus aptariamąjį baudžiamojo proceso modelį atvejai, kuriais prokuroras turi įgaliojimus savo iniciatyva pradėti baudžiamąjį procesą, pagal Konstituciją turi būti aiškiai apibrėžti įstatyme, nereiškia, jog atitinkamas teisinis reguliavimas turi būti įtvirtintas būtent BK 182 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 4 dalyje, 183 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 5 dalyje, 186 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 dalyje, kurių nuostatas ginčija pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje. Veikiau atitinkamas teisinis reguliavimas, paisant teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų, nustatytinas baudžiamojo proceso įstatyme (BPK).
10.4. Todėl tai, kad tarp BPK nuostatų, reglamentuojančių inter alia šio kodekso 166 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ir 167 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) įtvirtintą baudžiamojo proceso modelį, turintį ir privataus kaltinimo bylų proceso modelio, ir bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio požymių, nėra tokių, kurios apibrėžtų atvejus, kuriais prokuroras turi įgaliojimus savo iniciatyva pradėti baudžiamąjį procesą dėl atitinkamų nusikalstamų veikų, taip pat minėtas BK 182 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 4 dalies, 183 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 5 dalies, 186 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 dalies, kurių nuostatas ginčija pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje, lakoniškumas ir tam tikras neapibrėžtumas savaime negali būti pagrindu pripažinti BK 182 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 4 dalį, 183 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 5 dalį, 186 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 dalį pareiškėjo nurodytu aspektu prieštaraujančiomis Konstitucijai, inter alia konstituciniam teisinės valstybės principui.
11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 148 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 2 dalis, 168 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 3 dalis, 182 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija) 4 dalis, 183 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 5 dalis, 186 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 dalis, 187 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 dalis neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
12. Paminėtina, kad kai kurios pareiškėjo ginčijamos nuostatos BK buvo įtvirtintos dar iki Konstitucijos 118 straipsnį išdėstant jo dabartine (2003 m. kovo 20 d.) redakcija ir iki įsigaliojant (2003 m. balandžio 21 d.) atitinkamai Konstitucijos pataisai. Iki įsigaliojant šiai Konstitucijos pataisai BPK buvo įtvirtintos ir kai kurios nuostatos, kurios yra aiškinamos ir kuriomis yra remiamasi šiame Konstitucinio Teismo nutarime. Kita vertus, naujasis BK, kaip ir kartu su juo įsigaliojęs naujasis BPK, įsigaliojo jau galiojant Konstitucijos 118 straipsniui (2003 m. kovo 20 d. redakcija). BK nuostatų santykis su Konstitucija tuo laikotarpiu, kai Konstitucijos 118 straipsnis buvo išdėstytas ankstesne (1992 m. lapkričio 2 d.) redakcija, šioje konstitucinės justicijos byloje nėra tyrimo dalykas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102,105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1,53,54,55,56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 148 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 89-2741; 2004, Nr. 108-4030) 2 dalis, 168 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 89-2741) 3 dalis, 182 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 89-2741; 2004, Nr. 108-4030) 4 dalis, 183 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 89-2741) 5 dalis, 186 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 89-2741; 2003, Nr. 38-1733) 4 dalis, 187 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 89-2741; 2003, Nr. 38-1733) 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas
Romualdas Kęstutis Urbaitis