KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO SPRENDIMAS
ADMINISTRACINĖJE BYLOJE Nr. I-257/2003M.
2003 m. birželio 20 d.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Remigijaus Armino, kolegijos teisėjų Dalios Gumuliauskienės, Rimanto Žilevičiaus, sekretoriaujant Viktorijai Budvytytei, dalyvaujant pareiškėjo Seimo nario Egidijaus Skarbaliaus atstovui advokato padėjėjui Sauliui Tamošaičiui, atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos atstovei Vidai Nastarevičiūtei, trečiojo suinteresuotojo asmens privačių vežėjų įmonių asociacijos „Autosektorius“ atstovui Edmundui Bartkui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Seimo nario Egidijaus Skarbaliaus pareiškimą ir patikslintą pareiškimą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai, trečiajam suinteresuotajam asmeniui privačių vežėjų įmonių asociacijai „Autosektorius“ dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.
nustatė:
Pareiškėjas Seimo narys E. Skarbalius kreipėsi į teismą su prašymu ištirti 2003 03 27 Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. I-82 1.2 punkto „Dėl keleivių vežimo maršrutiniais taksi Klaipėdos mieste dieninio tarifo vienkartinio bilieto kainos – 1,5 Lt patvirtinimo“ teisėtumą. Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais. Savivaldybės taryba turėjo protingai, remdamasi proporcingumo principu ir suderinusi su privačių maršrutinių taksi vežėjais bei miesto gyventojais, didinti bilietų kainas (Viešojo administravimo įstatymo 4 str. l d. 3 p., 7 str.). Akivaizdu, kad taryba priėmė sprendimą vienašališkai, neatsižvelgdama į maršrutinių taksi vežėjų ir miesto gyventojų teises ir teisėtus interesus, LR Konstitucijos 5 straipsnio nuostatas – valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, valdžios galias riboja Konstitucija. LR konkurencijos įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad šio įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje, įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti valstybės valdymo, savivaldos institucijų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus. To paties įstatymo 4 str. nustatyta, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes. LR kelių transporto kodekso 18 str. 3 d. yra nustatyta, kad reguliariaisiais reisais, nustatytu dažnumu ir maršrutais, keleiviai vežami autobusais, troleibusais ir maršrutiniais taksi. Darytina išvada, kad visų reguliariųjų reisų vežėjų darbo sąlygos turi būti vienodos. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. I-82 yra ribojama ir iškraipoma konkurencija viešųjų paslaugų teikimo rinkoje, UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ ir kitų didžiųjų autobusų vežėjams yra akivaizdžiai teikiama privilegija vežti keleivius dvigubai pigiau nei privatiems maršrutinių taksi vežėjams. Pažeistos ir LR transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 str. nuostatos, nes, patvirtinus važiavimo maršrutiniams taksi dvigubai didesnes bilietų kainas, maršrutinių taksi vežėjai bus nepajėgūs konkuruoti su Klaipėdos miesto autobusų parku ir kitais vežėjais, kurie teikia tas pačias paslaugas tais pačiais maršrutais už dvigubai mažesnę kainą. 2003 03 27 sprendimas Nr. I- 82 akivaizdžiai prieštarauja LR Vyriausybės 1994 02 03 sprendimo Nr. 77 „Kainų ir tarifų reguliavimo tvarka“ punktui Nr. 5.2, nes sprendimu patvirtintos kainos nėra suderintos su Valstybine konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba prie LR Vyriausybės.
Pareiškimu ir patikslintu pareiškimu pareiškėjas, atstovas S. Tamošaitis teismo posėdžio metu teismo prašo:
2003 03 27 Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr. I-82 dalyje „Dėl keleivių vežimo maršrutiniais taksi Klaipėdos mieste dieninio tarifo vienkartinio bilieto kainos – 1,5 Lt patvirtinimo“ pripažinti prieštaraujančiu LR vietos savivaldos įstatymo 4 str. 2 p., 6-9 p., 10 str. 7 d., LR viešojo administravimo įstatymo 4 str. 1 d. 1 p., 2 p., 3 p., 7 str., LR konkurencijos įstatymo 4 str., LR transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 str. 1 p., 2 p., 3 p., 4 p., LR Vyriausybės 1994 02 03 sprendimo Nr. 77 „Kainų ir tarifų reguliavimo tvarka“ 5.2 punktui, Klaipėdos miesto tarybos veiklos reglamento 61 ir 69 punktams ir laikyti jį panaikintu.
Atsakovo atstovė nurodė, kad su pareiškėjo Seimo nario Egidijaus Skarbaliaus pareiškimu nesutinka ir laiko jį nepagrįstu. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2003 03 27 sprendimą Nr. I-82 priėmė vadovaudamasi LR kelių transporto kodekso 16 str. 2 d., kuris nurodo, kad keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais tarifus nustato savivaldybių tarybos, jis neprieštarauja ir LR konkurencijos įstatymo 4 str., nes tarybos sprendimu vienkartinio bilieto kaina 1,50 Lt buvo nustatyta visiems keleivių vežimo maršrutiniais taksi vežėjams Klaipėdos mieste. Be to, čia konkurencija yra ribota, nes vežėjai važiuoja pagal savivaldybės nustatytus maršrutus ir tvarkaraščius. Priimant minėtą tarybos sprendimą nebuvo pažeistos ir Vietos savivaldos įstatymo 5, 4 ir 10 str. nuostatos, nes minėtas sprendimas buvo paskelbtas viešai, buvo užtikrintas viešumas, atsižvelgta į tai, kad transporto paslaugos būtų teikiamos nuolat. Ginčijama sprendimo dalis negali prieštarauti LR viešojo administravimo įstatymo 4 str. 1 d. ir 7 str., nes minėtą sprendimą leido priimti įstatymo numatytos normos, o LR Vyriausybės 1994 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 77 patvirtintų kainų ir tarifų reguliavimo tvarkos 5.2 p. negali būti taikomas, nes šią sritį reguliuoja šios tvarkos 2 priedas, kuris nurodo, kad miestų ir priemiesčio bendro naudojimo keleivinio transporto paslaugų kainų ir tarifų reguliavimas priklauso miestų (rajonų) valdyboms. Atstovė prašo teismą pripažinti skundžiamo norminio akto dalį teisėta ir prašymą dėl jo panaikinimo atmesti.
Trečiojo suinteresuotojo asmens privačių vežėjų įmonių asociacijos „Autosektorius“ atstovas Edmundas Bartkus palaiko pareiškėjo pareiškimą, prašo jį patenkinti.
Dėl akto norminio pobūdžio.
Pagal LR ABTĮ 2 straipsnį administraciniai aktai yra dviejų rūšių: individualūs ir norminiai. Individualus teisės aktas – vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. 2003 03 27 Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. I-82 1.2 punktu patvirtinta keleivių vežimo maršrutiniais taksi Klaipėdos mieste dieninio tarifo vienkartinio bilieto kaina 1,5 Lt nėra skirta konkrečiam asmeniui. Ji neatitinka ir antrosios šios aktų požymių grupės reikalavimų – taikymo ribojimo individualiais požymiais apibrėžtiems subjektams. Aktas, kuriame įtvirtintos elgesio taisyklės, skirtos individualiai neapibrėžtai subjektų grupei, pagal LR ABTĮ 2 str. 13 d. yra norminis teisės aktas. Aukščiau paminėtas Klaipėdos savivaldybės tarybos 2003 03 27 sprendimas Nr. I-82 priimtas vadovaujantis LR vietos savivaldos įstatymo 17 str. savivaldybės administravimo subjektui vykdant administravimo funkcijas, paskelbtas vadovaujantis LR įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsniu, yra galiojantis (b. l. 183-184), jame įtvirtinti bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų, adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui, todėl jis yra savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminio pobūdžio teisės aktas (administracinė byla Nr. I-5/2001, ir administracinė byla Nr. I 11-3-01/2001).
Ištyrus bylos aplinkybes, kolegija konstatuoja:
1. Dėl 2003 03 27 Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. I-82 „Dėl keleivių vežimo vienkartinių bilietų kainos patvirtinimo“ 1.2 punkto atitikties LR vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 2 punktui, 6-9 punktams, 10 straipsnio 7 daliai.
Nagrinėjamojoje byloje iškeltas savivaldybės tarybos sprendimo, liečiančio vietos savivaldos principus, atitikties savivaldos įstatymui klausimas. Laikantis norminių teisės aktų hierarchijos, visų pirma turi būti tiriama ginčijamų savivaldos institucijos sprendimų (poįstatyminių teisės aktų) nuostatų atitiktis įstatymui, t. y. Lietuvos Respublikos Seimo priimtam teisės aktui. Iš pareiškėjo formuluojamų reikalavimų turinio matyti, kad vieno iš ginčijamų teisės aktų (Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. I-82 1.2 punkto) prieštaravimas vietos savivaldos principams kildinamas iš LR vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 2, 6, 7, 8 ir 9 punktų nuostatų, kurie apibrėžia, kad pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra:
2) gyventojų dalyvavimas tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus. Savivaldybės institucijos sudaro sąlygas gyventojams tiesiogiai dalyvauti rengiant sprendimų projektus, organizuojant apklausas, susirinkimus, sueigas, viešą peticijų nagrinėjimą, skatina kitas pilietinės iniciatyvos formas. Savivaldybės institucijos diegia savivaldos principus švietimo, kultūros ir kitose įstaigose, remia visuomeninių organizacijų iniciatyvas, susijusias su viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymu;
6) bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimas. Savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių;
7) viešumas ir reagavimas į gyventojų nuomonę. Gyventojai ar jų atstovai turi teisę susipažinti su savivaldybės institucijų priimtais sprendimais, gauti viešus ir motyvuotus atsakymus į pareikštą nuomonę apie savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų bei atskirų tarnautojų darbą. Savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla gali būti slapta ar konfidenciali tik įstatymų nustatytais atvejais;
8) savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus;
9) žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimas ir gerbimas. Savivaldybės institucijų ar tarnautojų priimami sprendimai neturi pažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių.
Paminėtos LR savivaldos įstatymo nuostatos yra bendros nuostatos, kuriomis turi vadovautis vietos savivalda, todėl analizuotina, ar buvo laikomasi paminėtų įstatymo nuostatų. 2002 06 08 Klaipėdos miesto meras priėmė potvarkį Nr. 535 (b. l. 208- 209), kuriuo sudarė darbo grupę keleivinio transporto klausimams mieste nagrinėti. Iš trečiojo suinteresuotojo asmens atstovo pateikto susirašinėjimo su atsakovu (b. l. 195-196) matyti, kad šiuo klausimu išvadas ir pasiūlymus pateikė ir privačių vežėjų įmonių asociacija „Autosektorius“, kuri atstovauja maršrutinių taksi vežėjams. Šios aplinkybės patvirtina, kad vežėjams, drauge ir miesto gyventojams, buvo sudarytos sąlygos dalyvauti tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus, klausimai buvo svarstomi viešai, tiek vežėjai, tiek gyventojai buvo atstovaujami per vežėjų asociacijas, kitus visuomeninius organus ir atstovus. Šios bylos vertinimo dalyku negali būti tai, ar gyventojai šių organizacijų buvo tinkamai atstovaujami. Pažymėtina, kad išimtinai visų gyventojų dalyvavimas vietos savivaldoje nėra įmanomas ir šios aplinkybės negali būti siejamos su žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių pažeidimu. Atsakovui suteikta teisė reguliuoti kainodarą ir tarifus keleivių vežimo srityje, todėl nebuvo pažeistos garantuotos gyventojų teisės, nes tarifai buvo nustatyti maršrutinių taksi paslaugoms ir šiuo sprendimu nebuvo išskirta atskira gyventojų socialinė grupė ir pan., todėl nėra pagrindo teigti apie atskirų gyventojų grupės teisių pažeidimus ir suvaržymus.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nesilaikyta LR savivaldos įstatymo 10 straipsnio 7 dalies reikalavimo, jog savivaldybė turi siekti, kad viešosiomis paslaugomis galėtų naudotis visi savivaldybės gyventojai ir kad šios paslaugos būtų teikiamos nuolat. Vietos savivaldos principus, savivaldybių institucijų veiklos pagrindus, įgalinimus ir funkcijas apibrėžia LR vietos savivaldos ir iš dalies LR viešojo administravimo įstatymas. Viena iš savivaldybės funkcijų – viešųjų paslaugų teikimas, vykdomas per paslaugų teikėjus. LR vietos savivaldos įstatymo 10 str. 1 d. numatyta, kad savivaldybė yra atsakinga už viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, o 3 dalis numato, kad savivaldybė organizuoja viešųjų paslaugų teikimą per esančius viešųjų paslaugų teikėjus (biudžetines ir viešąsias įstaigas, savivaldybės įmones, akcines bendroves ir kitus subjektus), steigdama naujus viešųjų paslaugų teikėjus arba sudarydama viešųjų paslaugų teikimo sutartis su fiziniais ir juridiniais asmenimis. Minėto straipsnio 4 dalis numato, kad, teikdami savivaldybės gyventojams viešąsias paslaugas, teikėjai privalo vadovautis įstatymais, savivaldybių institucijų sprendimais ir kitais teisės aktais, bei 5, 6, 7 dalys numato, kad savivaldybė steigia naujus viešųjų paslaugų teikėjus tik tais atvejais, kai kiti teikėjai viešųjų paslaugų neteikia arba negali jų teikti gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės, turi siekti, kad už užmokestį teikiamos viešosios paslaugos būtų ekonomiškai racionalios ir kad nustatytas užmokestis už jas padengtų tų paslaugų teikimo bei kitas su jų teikimu susijusias teikėjo išlaidas, kad šių paslaugų teikimas nevirstų pelno siekiančia veikla, bei siekti, kad viešosiomis paslaugomis galėtų naudotis visi savivaldybės gyventojai ir kad šios paslaugos būtų teikiamos nuolat. 2003 03 27 Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. I-82 1.2 punktas neprieštarauja minimai įstatymo nuostatai, nes atsakovas minimu sprendimu nenutraukė paslaugos teikimo, o pareiškėjo teiginys, kad užkirsta galimybė naudotis tam tikrai gyventojų grupei maršrutinių taksi vežėjų paslaugomis dėl vienkartinio bilieto kainos pabrangimo yra siejama su visuomenės pragyvenimo lygiu ir šiuo motyvu teismas neturi pagrindo sprendimo dalį pripažinti prieštaraujančia įstatymui. Pareiškėjo pareiškimas dėl ginčijamo sprendimo dalies atitikties vietos savivaldos įstatymo normų atžvilgiu atmestinas kaip nepakankamai pagrįstas.
2. Dėl 2003 03 27 Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. I-82 „Dėl keleivių vežimo vienkartinių bilietų kainos patvirtinimo“ 1.2 punkto atitikties LR viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 d. 1-3 punktams, 7 straipsniui.
Iš pareiškėjo reikalavimo turinio matyti, kad formuluojamas ginčijamo teisės akto (Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. I-82 1.2 punkto) prieštaravimas viešojo administravimo principams kildinamas iš LR viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų nuostatų, kurie apibrėžia, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi šiais demokratinio valstybės administravimo principais:
1) įstatymo viršenybės, reiškiančio, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta šio įstatymo, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais;
2) objektyvumo, reiškiančio, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs;
3) proporcionalumo, reiškiančio, kad administracinio sprendimo mastas bei griežtumas turi būti proporcingi administravimo tikslui.
Prieštaravimas viešojo administravimo principams kildinamas ir iš LR viešojo administravimo įstatymo 7 straipsnio nuostatų, kurie apibrėžia pareigą tartis dėl administracinio reglamentavimo, o būtent:
1) viešojo administravimo institucijos dėl administracinio reglamentavimo sprendimų, susijusių su bendrais teisėtais visuomenės interesais ir turinčių svarbią reikšmę didelei gyventojų bendruomenės daliai, turi konsultuotis su visuomenės interesams atitinkamoje srityje atstovaujančiomis organizacijomis (asociacijų, profsąjungų, visuomeninių organizacijų, kitų ne vyriausybinių organizacijų atstovais), o įstatymų numatytais atvejais – ir su gyventojais;
2) konsultavimosi būdus (suinteresuotų asmenų sueiga, apklausos, viešai skelbti susirinkimai, atstovų kvietimai, kiti nuomonių išaiškinimo būdai) pasirenka pati viešojo administravimo institucija, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip.
Kaip matyti iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų, trečiojo suinteresuotojo asmens paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatyta, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimas yra priimtas laikantis viešojo administravimo principų bei tariantis dėl administracinio reglamentavimo sprendimų su suinteresuotais subjektais. 2002 06 08 Klaipėdos miesto meras priėmė potvarkį Nr. 535 (b. l. 208-209), kuriuo sudarė darbo grupę keleivinio transporto klausimams mieste nagrinėti. Šios aplinkybės patvirtina, kad gyventojams buvo sudarytos sąlygos dalyvauti tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus, klausimai buvo svarstomi viešai, jie buvo atstovaujami per vežėjų asociacijas, kitus visuomeninius organus ir atstovus, į šią grupę įtraukti suinteresuotų ūkio subjektų (vežėjų) atstovai, tarp jų ir vežėjų asociacijos „Autosektorius“ atstovas E. Bartkus. Šios darbo grupės tikslas buvo teikti pasiūlymus, sprendimo būdus dėl keleivinio transporto vežimo kainodaros reguliavimo, tiesiogiai per keleivių vežimo paslaugas teikiančius ūkio subjektus, per jų atstovus buvo siekiama viešojo administravimo įstatyme įtvirtintų principų įgyvendinimo, vykdoma pareiga tartis dėl administracinio reglamentavimo. Trečiojo asmens atstovas nurodė, kad darbo grupėje nebuvo užtikrintas šių principų įgyvendinimas, nes darbo grupėje buvo suinteresuotų asmenų ratas, siekęs eliminuoti maršrutinių taksi vežėjus iš veikiančios keleivių vežimo rinkos. Atsakovas yra viešosios paslaugos pirkėjas ir jis negali eliminuoti tam tikrų aplinkybių buvimo, tačiau savo veiksmais jis maksimaliai siekė užtikrinti viešojo administravimo principų įgyvendinimo, tarėsi dėl administracinio reglamentavimo. Taip pat pažymėtina, kad darbo grupė sudaryta 2002 06 08 potvarkiu, sprendimas dėl tarifų priimtas tik 2003 03 27, kas taip pat patvirtina, kad ši procedūra nebuvo atlikta stichiškai, vengiant viešumo. Paminėtų argumentų pagrindu pareiškėjo motyvai dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo viešojo administravimo įstatymo normų atžvilgiu atmestini kaip nepakankamai pagrįsti.
3. Dėl 2003 03 27 Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. I-82 „Dėl keleivių vežimo vienkartinių bilietų kainos patvirtinimo“ 1.2 punkto atitikties LR konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir LR transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 4 punktui.
Pagal LR konkurencijos įstatymo 4 straipsnį valstybės valdymo ir savivaldos institucijos yra įpareigotos užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę (4 str. 1 d.); valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus (4 str. 2 d.). LR transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 straipsnis numato, kad valstybė teisinėmis, o prireikus ir finansinėmis priemonėmis užtikrina: vežėjų (operatorių) veiklos savarankiškumą, taip pat laisvą ir sąžiningą konkurenciją transporto paslaugų rinkoje. Pareiškėjas nurodo, kad 2003 03 27 Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. I-82 1.2 punktu diskriminuojami maršrutinių taksi vežėjai, veikiantys keleivių pervežimo rinkoje, nes 1.2 punktu nustatytas maršrutinių taksi keleivių vežimo tarifas 1,50 Lt, o 1.1 punktu nustatytas keleivių vežimo vietiniais maršrutais Klaipėdos mieste vienkartinio bilieto tarifas 0,80 Lt. Pareiškėjo nuomone, dėl tokių kainų proporcijos tarp rinkoje konkuruojančių vežėjų nustatymo yra varžoma ūkinės veiklos laisvė, žlugdomas verslas, didžiųjų autobusų keleivių vežėjams sudaromos išskirtinės sąlygos veikti rinkoje, yra pažeidžiama sąžiningos konkurencijos laisvė, monopolizuojama rinka. LR Konstitucinis Teismas 2002 04 09 nutarimu yra nurodęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudarinėti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Aiškinant Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies turinį atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmens ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą derindama asmens ir visuomenės interesus. Šioje konstitucinėje nuostatoje yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus ir ribas (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas). Reguliuodama ūkinę veiklą valstybė negali pažeisti sąžiningos konkurencijos, ūkio subjektų lygiateisiškumo, kitų Konstitucijoje įtvirtintų principų. Pažymėtina, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis yra susijusi su šio straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, jog valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą. Reguliuodama ūkinę veiklą, valstybė negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis. Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostata, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, inter alia reiškia įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų monopolizuojama gamyba ir rinka, kad būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė bei numatyti priemonės ir būdai jai apsaugoti. Be to, ši nuostata reiškia, kad ir kitų valstybės ir savivaldos institucijų teisės aktais negalima pažeisti minėtų konstitucinių principų. Sistemiškai aiškinant Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių nuostatas pažymėtina, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi užtikrinti ir privataus asmens (šios veiklos subjekto), ir visuomenės interesus. Kaip pažymima Konstitucinio Teismo nutarime, Konstitucijoje įtvirtinto asmens ir visuomenės interesų derinimo principo būtina laikytis reguliuojant ir ūkinę veiklą. Remiantis tautos ūkio organizavimo konstitucinių principų analize, darytina išvada, kad, reguliuojant ūkinę veiklą, pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų derinimą yra sąžiningos konkurencijos apsauga (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas principas, kurį aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra padaręs išvadą, kad „... konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija reiškia draudimą valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms, reguliuojančioms ūkinę veiklą, priimti sprendimus, iškreipiančius ar galinčius iškreipti sąžiningą konkurenciją“.
Taigi, vadovaujantis LR konkurencijos įstatymo 4 straipsniu, valstybės valdymo ir savivaldos institucijos veiksmai gali būti traktuojami kaip Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas tuomet, kai yra nustatoma šių dviejų aplinkybių visuma:
1) institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; ir
2) sprendimo pasekmėje atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.
Valdymo ar savivaldos institucijos sprendimas, kuriuo tam tikram ūkio subjektui suteikiama privilegija ir kartu aukščiausia kitų ūkio subjektų diskriminavimo forma, kitiems ūkio subjektams užkerta galimybę vykdyti tam tikrą ūkinę veiklą. Išimčių suteikimo pasekmėje atsiranda konkurencijos sąlygų skirtumai atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, nes ūkio subjektas, kuriam sudaromos palankesnės sąlygos konkuruoti šioje rinkoje, nesusiduria su konkurencija atitinkamoje rinkoje arba ji dirbtinai eliminuojama, o iš kitų ūkio subjektų atimama galimybė lygiomis teisėmis konkuruoti ir jie yra priversti pasitraukti iš atitinkamos rinkos. Nustatydama tarifus viešųjų paslaugų srityje, savivaldybė turi siekti, kad už užmokestį teikiamos viešosios paslaugos būtų ekonomiškai racionalios ir kad nustatytas užmokestis už jas padengtų tų paslaugų teikimo bei kitas su jų teikimu susijusias teikėjo išlaidas. LR kelių transporto kodekso 18 straipsnio 3 dalis apibrėžia reguliaraus reiso sąvoką – reisai, kuriais keleiviai vežami nustatytu dažnumu ir maršrutais, kelionės metu paimant ir išleidžiant keleivius tam tikslui nustatytose stotelėse, laikantis iš anksto nustatytų tvarkaraščių ir tarifų. Reguliarūs reisai organizuojami, jeigu gatvių ir kelių būklė atitinka Susisiekimo ministerijos nustatytus reikalavimus. Keleiviai reguliariais reisais nuo 2002 m. liepos 1 d. vežami tik autobusais, troleibusais ir maršrutiniais taksi. Pagal šį apibrėžimą visi vežėjai, kuriems 2003 03 27 sprendimu Nr. I-82 nustatyti keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais tarifai yra tos pačios keleivių vežimo rinkos Klaipėdos mieste dalyviai, konkuruoja tarpusavyje dėl keleivių vežimo rinkos, todėl jų verslo aplinka turi būti konkurencinga. Atsakovui be jokio ekonominio pagrįstumo, nesilaikant proporcionalumo principo nustačius keleivių vežimo tarifus – keleivių vežimo vietiniais maršrutais Klaipėdos mieste vienkartinio bilieto kainą – 0,80 Lt, o keleivių vežimo maršrutiniais taksi Klaipėdos mieste dieninio tarifo vienkartinio bilieto kainą 1,50 Lt, šis sprendimas suteikia privilegijas Klaipėdos miesto reguliaraus susisiekimo autobusais vežėjams ir diskriminuoja maršrutinių taksi vežėjus dėl šio sprendimo atsiranda konkurencijos sąlygų skirtumas atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems vežėjams. Visų pirma maršrutinių taksi vežėjams nustatytas tarifas yra apie 87 % didesnis nei reguliaraus susisiekimo autobusais, nors teikiamos pervežimo paslaugos yra praktiškai tos pačios, nustatyta tarifų politika nėra konkurencinga ir yra intervencinio pobūdžio. Be to, kaip matyti iš atsakovo teikiamo sprendimo projekto aiškinamojo rašto (b. l. 38-39), jame aiškiai yra nurodytas šios kainodaros tikslas „IE prognozuoto pajamų autobusų sektoriuje augimoIE.“, kuris prieštarauja jau paminėtiems sąžiningos konkurencijos principams. Atsakovas aiškinamajame rašte nurodo ir ekonominio efekto aspektą – padidėsiančias maršrutinių taksi pajamas, tačiau patys rinkos dalyviai-maršrutinių taksi vežėjai teigia apie priešingą efektą ir nepageidauja kainų kėlimo už pervežimo paslaugų teikimą.
Šios aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti ir pripažinti, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba, priimdama 2003 03 27 sprendimą Nr. I-82 ir 1.1 punktu nuo 2003 05 01 patvirtindama keleivių vežimo vietiniais maršrutais Klaipėdos mieste vienkartinio bilieto kainą – 0,80 Lt, o 1.2 punktu keleivių vežimo maršrutiniais taksi Klaipėdos mieste dieninio tarifo vienkartinio bilieto kainą – 1,5 Lt, pažeidė LR konkurencijos įstatymo 4 straipsnį ir LR transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 4 punktą, garantuojantį, kad valstybė teisinėmis, o prireikus ir finansinėmis priemonėmis užtikrina vežėjų (operatorių) veiklos savarankiškumą, taip pat laisvą ir sąžiningą konkurenciją transporto paslaugų rinkoje.
Kadangi šis pareiškimas yra nagrinėjamas LR ABTĮ 16 skirsnio tvarka, LR ABTĮ 116 str. numatytos norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu teisinės pasekmės, kurios užtikrina, kad teismo sprendimo įvykdymas šios kategorijos bylose negali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, bei atsižvelgiant į tai, kad teismui neįvardyta neigiamų pasekmių tikimybė dėl šio norminio akto taikymo, nagrinėjama byla pagal abstraktų prašymą ištirti norminio akto teisėtumą, 2003 03 27 Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. I-82 „Dėl keleivių vežimo vienkartinių bilietų kainos patvirtinimo“ 1.2 punktas laikytinas panaikintu nuo tos dienos, kai oficialiai bus paskelbtas įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl norminio akto (jo dalies) pripažinimo neteisėtu.
4. Dėl 2003 03 27 Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. I-82 „Dėl keleivių vežimo vienkartinių bilietų kainos patvirtinimo“ 1.2 punkto atitikties LR transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 1-3 punktams.
LR transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 straipsnis numato, kad valstybė teisinėmis, o prireikus ir finansinėmis priemonėmis užtikrina:
1) viešosios transporto infrastruktūros objektų prieinamumą lygiomis teisėmis ir nediskriminacinėmis sąlygomis visiems vidaus (šalies) transporto infrastruktūros objektų naudotojams, taip pat šios infrastruktūros naudotojams iš užsienio, remiantis tarptautinėmis sutartimis ir susitarimais;
3) vežėjų (operatorių) patekimo į transporto paslaugų rinką nediskriminacinių sąlygų nustatymą.
LR transporto pagrindų įstatymo 2 straipsnis apibrėžia viešojo transporto infrastruktūros, transporto objekto, naudotojo ir vežėjo (operatoriaus) sąvokas:
– transporto infrastruktūra – sausumos ir vandens kelių, eismo valdymo sistemų, su jais susijusių statinių (tarp jų ir pastatų), specialiai įrengtų teritorijų ir įrenginių bei konstrukcijų visuma, skirta transporto veiklai užtikrinti;
– transporto infrastruktūros objektas – transporto infrastruktūros elementas, kuris gali būti atribotas nuo kitų infrastruktūros objektų ir savarankiškai funkcionuoti;
– transporto infrastruktūros objekto naudotojas – transporto priemonių savininkas arba valdytojas, taip pat ūkio subjektas, kurio veikla galima tik naudojantis transporto infrastruktūros objektu;
– vežėjas (operatorius) – įmonė, kuri verčiasi transporto veikla (keleivių, bagažo ir (arba) krovinių vežimu) ir atitinka Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytas sąlygas bei reikalavimus.
2003 03 27 Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. I-82 1.2 punktu buvo patvirtinta keleivių vežimo maršrutiniais taksi Klaipėdos mieste dieninio tarifo vienkartinio bilieto kaina – 1,5 Lt. Šiuo sprendimu atsakovas nesprendė klausimų dėl viešosios transporto infrastruktūros objektų naudojimo, kurie yra apibrėžti LR transporto veiklos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 3-5 punktuose, bei vežėjų (operatorių) patekimo į transporto paslaugų rinką (LR transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 3 punktas). Vežėjų (operatorių) patekimo į transporto paslaugų rinką nediskriminacinių sąlygų nustatymas reiškia sąlygų, kuriomis į transporto paslaugų rinką patenka naujas vežėjas, nustatymą. Tai gali būti licencijavimo ir kiti reikalavimai, tačiau šiuo atveju tokių reikalavimų atsakovas ginčijamo sprendimo dalimi išvis nesprendė ir nenustatė, todėl pareiškėjo teiginys dėl šio sprendimo dalies prieštaravimo LR transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktams nepagrįstas.
Pareiškėjo Seimo nario E. Skarbaliaus atstovas atsisako nuo prašymo reikalavimo dalyje ištirti 2003 03 27 Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. I-82 1.2 punkto atitiktį LR transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 punktui ir laikyti jį panaikintu. Pareiškėjo atstovo atsisakymas nuo šios pareiškimo dalies priimamas ir byla šioje dalyje nutraukiama (LR ABTĮ 101 str. 1 d. 3 p.). Nepriimti atsisakymo nuo prašymo dėl to, kad toks atsisakymas galėtų prieštarauti įstatymui ar viešajam interesui arba pažeistų kieno nors teises (ABTĮ 56 str. 2 d.) nėra pagrindo, kadangi pareiškėjo prašymas ištirti norminio akto teisėtumą buvo abstraktus.
5. Dėl 2003 03 27 Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. I-82 „Dėl keleivių vežimo vienkartinių bilietų kainos patvirtinimo“ 1.2 punkto atitikties LR Vyriausybės 1994 02 03 sprendimo Nr. 77 „Kainų ir tarifų reguliavimo tvarka“ 5.2 punktui.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintos asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos, valstybės paramos visuomenei naudingoms ūkinėms pastangoms ir iniciatyvai, valstybinio reguliavimo ūkinei veiklai taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, draudimo monopolizuoti gamybą ir rinką, sąžiningos konkurencijos laisvės saugojimo ir valstybinio vartotojų interesų gynimo nuostatos. Šios pagrindinės ir principinės nuostatos leidžia ūkinę laisvę ir iniciatyvą riboti įstatymais ir kitais teisės aktais tik tiek, kiek tai atitinka visos visuomenės interesus. Tai reiškia, kad turi būti išlaikytas balansas tarp paslaugas teikiančių ir jas naudojančių asmenų grupių interesų, įstatymais ir kitais teisės aktais negali būti sudaromos nelygios konkurencijos ūkinėje veikloje sąlygos. Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 4 straipsnio 3 dalis reglamentavo, kad savivaldybių institucijos arba jų įgaliotos įstaigos valdo ir organizuoja keleivių vežimą vietinio susisiekimo maršrutais ir lengvaisiais automobiliais taksi. Savivaldybių institucijos pagal savo kompetenciją leidžia vežėjams privalomus teisės aktus. LR kelių transporto kodekso 16 straipsnio 2 dalis numatė, kad keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais tarifus nustato savivaldybių tarybos. LR kelių transporto kodekso 18 straipsnio 3 dalis apibrėžia reguliaraus reiso sąvoką – reisai, kuriais keleiviai vežami nustatytu dažnumu ir maršrutais, kelionės metu paimant ir išleidžiant keleivius tam tikslui nustatytose stotelėse, laikantis iš anksto nustatytų tvarkaraščių ir tarifų. Reguliarūs reisai organizuojami, jeigu gatvių ir kelių būklė atitinka Susisiekimo ministerijos nustatytus reikalavimus. Keleiviai reguliariais reisais nuo 2002 m. liepos 1 d. vežami tik autobusais, troleibusais ir maršrutiniais taksi. Iš šių aktų analizės matyti, kad keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais tarifų nustatymas yra išimtinė savivaldybių tarybų teisė. Be to, aukštesnę teisinę galią turintys teisės aktai savivaldybės neįpareigoja šių tarifų derinti su Valstybine konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba prie LR Vyriausybės, LR Vyriausybės 1994 02 03 nutarimo Nr. 77 „Dėl kainodaros reguliavimo“ 13.2 punktas taip pat savivaldybei suteikia teisę reguliuoti miestų ir priemiesčio bendro naudojimo keleivinio transporto paslaugų kainas ir tarifus.
Šios įstatymo nuostatos patvirtina, kad 2003 03 27 Klaipėdos miesto savivaldybės taryba sprendimo Nr. I-82 1.2 punktu nustačiusi keleivių vežimo maršrutiniais taksi Klaipėdos mieste dieninio tarifo vienkartinio bilieto kainą 1,5 Lt neviršijo įgalinimų ir nepažeidė LR Vyriausybės 1994 02 03 nutarimo Nr. 77 „Dėl kainodaros reguliavimo“ nuostatų, todėl kolegija konstatuoja, kad 2003 03 27 Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. I-82 1.2 punktas iš esmės neprieštarauja LR Vyriausybės 1994 02 03 nutarimo Nr. 77 5.2 punktui, todėl tuo pagrindu negali būti pripažintas negaliojančiu.
6. Dėl 2003 03 27 Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. I-82 „Dėl keleivių vežimo vienkartinių bilietų kainos patvirtinimo“1.2 punkto atitikties Klaipėdos miesto tarybos veiklos reglamento 61 ir 69 punktams.
Pareiškėjo Seimo nario E. Skarbaliaus atstovas atsisako nuo prašymo dalyje ištirti, ar 2003 03 27 Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. I-82 1.2 punktas „Dėl keleivių vežimo maršrutiniais taksi Klaipėdos mieste dieninio tarifo vienkartinio bilieto kainos – 1,5 Lt patvirtinimo“ neprieštarauja Klaipėdos miesto tarybos veiklos reglamento 61 ir 69 punktams, ir laikyti jį panaikintu, kadangi LR ABTĮ 110 str. 1 d. numato, kad gali būti tiriama, ar norminis aktas atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Klaipėdos miesto tarybos veiklos reglamentas nėra teisės aktas, kuris būtų prilygintas įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, todėl negali būti tiriamas šioje byloje norminio administracinio akto atitikimas Klaipėdos miesto tarybos veiklos reglamento nuostatoms. Pareiškėjo atstovo atsisakymas nuo šios pareiškimo dalies priimamas ir byla šioje dalyje nutraukiama (LR ABTĮ 101 str. 1 d. 3 p.). Nepriimti atsisakymo nuo prašymo dėl to, kad toks atsisakymas galėtų prieštarauti įstatymui ar viešajam interesui arba pažeistų kieno nors teises (ABTĮ 56 str. 2 d.), nėra pagrindo, kadangi pareiškėjo prašymas ištirti norminio akto teisėtumą buvo abstraktus.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi LR ABTĮ 85-87 str., 115 str., 116 str., teisėjų kolegija
nusprendė:
Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. I-82 „Dėl keleivių vežimo vienkartinių bilietų kainos patvirtinimo“ 1.2 punktą, kuriuo nuo 2003 05 01 patvirtinta keleivių vežimo maršrutiniais taksi Klaipėdos mieste dieninio tarifo vienkartinio bilieto kaina – 1,5 Lt, pripažinti prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui bei Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 4 punktui ir laikyti jį panaikintu.
Kitoje dalyje pareiškėjo Seimo nario E. Skarbaliaus pareiškimą dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. I-82 „Dėl keleivių vežimo vienkartinių bilietų kainos patvirtinimo“ 1.2 punkto pripažinimo prieštaraujančiu LR vietos savivaldos įstatymo 4 str. 2 p., 6-9 p., 10 str. 7 d., LR viešojo administravimo įstatymo 4 str. 1 d. 1 p., 2 p., 3 p., 7 str., LR transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 str. 1 p. ir 3 p., LR Vyriausybės 1994 02 03 sprendimo Nr. 77 „Kainų ir tarifų reguliavimo tvarka“ 5.2 punktui ir jo panaikinimo atmesti.
Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. I-82 „Dėl keleivių vežimo vienkartinių bilietų kainos patvirtinimo“ 1.2 punktas laikomas panaikintu nuo tos dienos, kai įstatymo nustatyta tvarka oficialiai paskelbiamas įsiteisėjęs Administracinio teismo sprendimas.
Administracinę bylą dalyje pagal pareiškėjo Seimo nario E. Skarbaliaus pareiškimą dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. I-82 „Dėl keleivių vežimo vienkartinių bilietų kainos patvirtinimo“ 1.2 punkto pripažinimo prieštaraujančiu LR transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 punktui ir panaikinimo nutraukti.
Administracinę bylą dalyje pagal pareiškėjo Seimo nario E. Skarbaliaus pareiškimą dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. I-82 „Dėl keleivių vežimo vienkartinių bilietų kainos patvirtinimo“ 1.2 punkto pripažinimo prieštaraujančiu Klaipėdos miesto tarybos veiklos reglamento 61 ir 69 punktams ir panaikinimo nutraukti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Kolegijos pirmininkas Remigijus Arminas
Kolegijos teisėjai: Dalia Gumuliauskienė
Rimantas Žilevičius