1992 M. HELSINKIO KONVENCIJOS DĖL BALTIJOS JŪROS BASEINO JŪRINĖS APLINKOS APSAUGOS III PRIEDO „TARŠOS IŠ SAUSUMOS TARŠOS ŠALTINIŲ PREVENCIJAI TAIKOMI KRITERIJAI IR PRIEMONĖS“ PAKEITIMAI
HELCOM rekomendacija 21/1
Priimta 2000 m. kovo 20 d., vadovaujantis 1992 m. Helsinkio konvencijos 20 straipsnio 1 dalies c punktu.
1992 M. HELSINKIO KONVENCIJOS III PRIEDO „TARŠOS IŠ SAUSUMOS TARŠOS ŠALTINIŲ PREVENCIJAI TAIKOMI KRITERIJAI IR PRIEMONĖS“ PAKEITIMAI
KOMISIJA,
SU PASIDIDŽIAVIMU PAŽYMĖDAMA, kad 2000 m. sausio 17 d. įsigaliojo 1992 m. Helsinkio konvencija dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos;
PRISIMINDAMA 1992 m. Helsinkio konvencijos 36 straipsnio 5 dalį, kuria vadovaujantis Konvencijos Šalių priimti 1974 m. Helsinkio konvencijos priedų pakeitimai laikotarpiu tarp 1992 m. Helsinkio konvencijos pasirašymo ir įsigaliojimo taikomi tol, kol bus atitinkamai pataisyti 1992 m. Helsinkio konvencijos reikiami priedai;
TAIP PAT PRISIMINDAMA, kad 1974 m. Helsinkio konvencijos III priedas buvo pakeistas HELCOM rekomendacija 19/6 ir kad Konvencijos Šalys, priimdamos šiuos pakeitimus, nusprendė atitinkamai pataisyti 1992 m. Helsinkio konvencijos III priedą, jei ta Konvencija įsigaliotų pirmiau negu priimti pakeitimai;
BE TO PRISIMINDAMA, kad pagal 1974 m. Helsinkio konvencijos 24 straipsnio 2 dalį HELCOM rekomendacija 19/6 priimto III priedo pakeitimų įsigaliojimas buvo pratęstas papildomam šešių mėnesių laikotarpiui ir todėl pakeitimų įsigaliojimo data iš 2000 m. sausio 1 d. buvo perkelta į 2000 m. liepos 1 d.;
ATSIŽVELGDAMA į 1992 m. Helsinkio konvencijos 32 straipsnyje numatytą Helsinkio konvencijos priedų pakeitimų priėmimo tvarką,
NUTARIA:
a) pakeisti 1992 m. Konvencijos dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos III priedą pagal šios rekomendacijos priedėlį (atitinkantį HELCOM rekomendacijos 19/6 priedėlį);
b) prašyti vyriausybės depozitarės apie šiuos pakeitimus pranešti Konvencijos Šalims, kad jos kartu su Komisijos rekomendacija šiuos pakeitimus priimtų, ir
RAGINA:
a) Danijos, Suomijos, Vokietijos ir Švedijos Vyriausybes iki 2000 m. sausio 1 d. parengti III priedo II dalyje nurodytų priemonių įgyvendinimo programas ir jas įgyvendinti iki 2002 m. sausio 1 d.;
b) Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos Vyriausybes kuo greičiau, bet ne vėliau kaip iki 2002 m. sausio 1 d., parengti ir iki 2011 m. sausio 1 d. įgyvendinti III priedo II dalyje nurodytų priemonių įgyvendinimo programas;
PRAŠO Konvencijos Šalių Vyriausybių pranešti apie pažangą, pasiektą įgyvendinant III priedo pakeitimus pagal susitartus terminus ir 1992 m. Helsinkio konvencijos 16 straipsnio 1 dalį.
PRIEDĖLIS
Po III priedo bendrojo pavadinimo įrašomi žodžiai „I dalis. Taršos iš pramonės ir savivaldybių šaltinių prevencija“.
Po I dalies pridedamos šios naujos taisyklės:
1 taisyklė. Bendrosios nuostatos
Pagal atitinkamas šios Konvencijos dalis Konvencijos Šalys taiko toliau apibūdintas priemones ir atsižvelgia į Geriausią aplinkos apsaugos požiūriu praktiką (GAP) ir Geriausią turimą technologiją (GTT), siekdamos sumažinti taršą iš žemės ūkio veiklos. Konvencijos Šalys parengia gaires, į kurias įtraukia toliau nurodytus elementus, ir praneša apie tai Komisijai.
2 taisyklė. Augalų maistinės medžiagos
Konvencijos Šalys įtraukia šiuos pagrindinius principus į nacionalinės teisės aktus arba gaires ir juos pritaiko prie šalyje vyraujančių sąlygų, siekdamos sumažinti neigiamą žemės ūkio poveikį aplinkai. Patikslintas reikalaujamas lygis laikomas minimalia norma, įtvirtinama nacionalinės teisės aktuose.
1. Gyvūnų tankis
Kad nesusidarytų mėšlo pertekliaus, palyginti su ariamosios žemės plotais, būtina išlaikyti gyvūnų skaičiaus ūkyje ir žemės, kurioje galima paskleisti mėšlą, ploto pusiausvyrą, išreiškiamą gyvūnų tankiu. Didžiausias gyvūnų skaičius turėtų būti tikslinamas atsižvelgiant į mėšle randamą fosforo ir azoto kiekį ir į pasėlių poreikį maistinėms medžiagoms.
2. Mėšlo laikymas
Mėšlas turi būti laikomas tinkamai, siekiant išvengti nuostolių. Mėšlidės turėtų būti tokio dydžio, kad mėšlas būtų išvežamas tik tada, kai augalai gali naudoti maistines medžiagas. Minimalus reikalavimas – kad tilptų 6 mėnesius kauptas mėšlas. Srutų kauptuvai turi būti uždengti arba tvarkomi taip, kad būtų žymiai sumažintas amoniako išsiskyrimas.
3. Žemės ūkio nuotekos ir siloso nuotekos
Nuotekos iš tvartų turėtų būti arba laikomos srutų kauptuvuose, arba kitaip tinkamu būdu apdorojamos, kad būtų išvengta taršos. Nuotekos, susidarančios ruošiant ir laikant silosą, turėtų būti surenkamos ir nukreipiamos į skystojo mėšlo, srutų kauptuvus.
4. Tręšimas organinėmis trąšomis
Organinės trąšos (srutos, kietasis ir skystasis mėšlas, nuotekų dumblas, kompostas ir t. t.) turi būti skleidžiamos taip, kad būtų sumažinti augalų maistinių medžiagų nuostoliai ir neturi būti skleidžiamos ant įšalusios1, įmirkusios ar apsnigtos žemės. Organinės trąšos, paskleistos ant plikos dirvos paviršiaus, turi būti kuo skubiau įterpiamos. Turi būti nustatyti laikotarpiai, kada tręšti draudžiama.
5. Įterpiamų maistinių medžiagų kiekiai
Įterpiamų maistinių medžiagų kiekiai neturi viršyti pasėlių poreikių maistinėms medžiagoms. Reikėtų parengti nacionalines gaires su tręšimo rekomendacijomis ir juose turėtų būti atsižvelgiama į:
6. Žiemkenčių užsėjimas
Tam tikruose rajonuose didžioji dalis dirbamos žemės plotų žiemą ir rudenį turi būti užsėta pasėliais, siekiant žymiai sumažinti augalų maistinių medžiagų nuostolius.
7. Vandens apsaugos priemonės ir maistinių medžiagų mažinimo plotai
a) Paviršinis vanduo:
jeigu reikia, turi būti nustatomos apsaugos zonos, pakrantės zonos arba įrengiami surinkimo tvenkinėliai.
b) Požeminis vanduo:
jeigu reikia, turi būti nustatytos požeminio vandens apsaugos zonos. Turi būti taikomos mažesnės tręšimo normos, nustatomos zonos, kuriose draudžiama tręšti mėšlu, bei įrengiamos daugiametės ganyklos.
3 taisyklė. Augalų apsaugos produktai
Augalų apsaugos produktai tvarkomi ir naudojami tik pagal nacionalinę rizikos mažinimo strategiją, kuri turi būti pagrįsta Geriausia aplinkos apsaugos požiūriu praktika (GAP). Ši strategija turi būti paremta esamų problemų aprašu ir turi apibrėžti tinkamus tikslus. Į ją turi būti įtrauktos tokios priemonės:
1. Registravimas ir patvirtinimas
Augalų apsaugos produktai negali būti parduodami, įvežami arba naudojami tol, kol nacionalinės valstybinės institucijos jų neužregistruoja ir neišduoda atitinkamo leidimo.
2. Laikymas ir tvarkymas
Augalų apsaugos produktai laikomi ir tvarkomi taip, kad nekiltų išsiliejimo ar nutekėjimo pavojus. Viena iš rizikingiausių sričių yra šių produktų gabenimas ir įrangos pildymas bei valymas. Turi būti užkirstas kelias bet kokiam purškiamų augalų apsaugos produktų patekimui ant gretimo lauko. Augalų apsaugos produktų likučiai turi būti šalinami laikantis nacionalinės teisės aktų reikalavimų.
3. Leidimas
Reikalaujama turėti leidimą prekiauti augalų apsaugos produktais. Išduodant leidimą, būtina reikalauti, kad asmuo turėtų atitinkamų žinių ir būtų apmokytas, kaip elgtis su augalų apsaugos produktais, kad šie kuo mažiau veiktų sveikatą ir aplinką. Augalų apsaugos produktų naudotojų žinios apie šių produktų tvarkymą ir naudojimą turi būti reguliariai atnaujinamos.
4. Tręšimo technologija
Reikia sukurti tręšimo technologiją ir praktiką, kad būtų užkirstas kelias netyčinėms augalų apsaugos produktų sąnašoms ar nutekėjimui. Reikėtų skatinti nustatyti paviršinių vandens telkinių apsaugos zonas. Tręšimas iš lėktuvų draudžiamas; išskirtiniais atvejais reikia gauti leidimą.
5. Purškimo įrangos tikrinimas
Kad būtų užtikrinti patikimi rezultatai purškiant augalų apsaugos produktais, turi būti skatinama reguliariai tikrinti purškimo įrangą.
4 taisyklė. Aplinkosaugos leidimai
Turi būti reikalaujama, kad ūkiai, kuriuose gyvulininkystės produkcija viršija tam tikrą mastą, turėtų leidimą, susijusį su aplinkosaugos aspektais ir ūkio poveikiu.
5 taisyklė. Aplinkos monitoringas
Konvencijos Šalys rengia projektus, leidžiančius vertinti priemonių veiksmingumą ir žemės ūkio sektoriaus poveikį aplinkai.