LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

N U T A R I M A S

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS 1998 METŲ VALSTYBĖS BIUDŽETO IR SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETŲ FINANSINIŲ RODIKLIŲ PATVIRTINIMO ĮSTATYMO 10 STRAIPSNIO 4 PUNKTO, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1998 M. SAUSIO 27 D. NUTARIMO NR. 105 „DĖL LIETUVOS STANDARTIZACIJOS DEPARTAMENTO PRIE VALDYMO REFORMŲ IR SAVIVALDYBIŲ REIKALŲ MINISTERIJOS REORGANIZAVIMO“ 2 PUNKTO, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1998 M. SAUSIO 30 D. NUTARIMO NR. 117 „DĖL LIETUVOS ZOOLOGIJOS SODO STEIGĖJO TEISIŲ PERDAVIMO“ 2 PUNKTO IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1998 M. KOVO 30 D. NUTARIMO NR. 366 „DĖL KAI KURIŲ ŽEMĖS IR MIŠKŲ ŪKIO MINISTERIJOS FUNKCIJŲ PERDAVIMO APLINKOS APSAUGOS MINISTERIJAI IR MIŠKŲ IR SAUGOMŲ TERITORIJŲ DEPARTAMENTO PRIE APLINKOS APSAUGOS MINISTERIJOS ĮSTEIGIMO“ 3 PUNKTO ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

1999 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovui Seimo nariui Česlovui Juršėnui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 1999 m. birželio 28 d. išnagrinėjo bylą Nr. 18/98 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos 1998 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 10 straipsnio 4 punktas, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 27 d. nutarimo Nr. 105 2 punktas, 1998 m. sausio 30 d. nutarimo Nr. 117 2 punktas ir 1998 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 366 3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 94 ir 132 straipsniams.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

Seimas 1997 m. gruodžio 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą (Žin., 1997, Nr. 114-2869; 1998, Nr. 111-3059; toliau – Įstatymas). Šio įstatymo 10 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad Vyriausybei arba jos įgaliotai institucijai suteikiama teisė, „perskirsčius ministerijų, apskričių, departamentų, valstybės tarnybų kai kurias funkcijas, atitinkamai pakeisti patvirtintus asignavimus“.

Vykdydama Įstatymą, Vyriausybė priėmė keletą nutarimų: 1) 1998 m. sausio 27 d. nutarimą Nr. 105 „Dėl Lietuvos standartizacijos departamento prie Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos reorganizavimo“ (Žin., 1998, Nr. 12-276), kurio 2 punktu pavedė „Finansų ministerijai sumažinti Lietuvos standartizacijos departamentui patvirtintus 1998 metų biudžeto asignavimus paprastosioms išlaidoms bei paskirstyti šias lėšas Valstybinei metrologijos tarnybai prie Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos ir Nacionaliniam akreditacijos biurui prie Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos“; 2) 1998 m. sausio 30 d. nutarimą Nr. 117 „Dėl Lietuvos zoologijos sodo steigėjo teisių perdavimo“ (Žin., 1998, Nr. 13-307), kurio 2 punktu pavedė „Finansų ministerijai, nedidinant bendros Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto apimties, patikslinti Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžete patvirtintus Aplinkos apsaugos ministerijai ir Kauno apskrities viršininko administracijai asignavimus pagal tarpusavyje suderintus planinius rodiklius“; 3) 1998 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. 366 „Dėl kai kurių Žemės ir miškų ūkio ministerijos funkcijų perdavimo Aplinkos apsaugos ministerijai ir Miškų ir saugomų teritorijų departamento prie Aplinkos apsaugos ministerijos įsteigimo“ (Žin., 1998, Nr. 35-939, Nr. 35-942), kurio 3 punktu pavedė „Finansų ministerijai perduoti atitinkamus biudžetinius asignavimus iš Žemės ir miškų ūkio ministerijos Aplinkos apsaugos ministerijai“.

Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 10 straipsnio 4 punktas ir Vyriausybės nutarimų minėtosios nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 5, 94 ir 132 straipsniams.

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

Seimas priimto Įstatymo 10 straipsnio 4 punktu suteikė teisę Vyriausybei arba jos įgaliotai institucijai vykdant nacionalinį biudžetą, „perskirsčius ministerijų, apskričių, departamentų, valstybės tarnybų kai kurias funkcijas, atitinkamai pakeisti patvirtintus asignavimus“. Kadangi konkretūs asignavimai ir konkretūs jų valdytojai tvirtinami biudžeto įstatymu, todėl, pareiškėjo nuomone, Seimas delegavo dalį savo teisių „Vyriausybei arba jos įgaliotai institucijai“, dėl to ši Įstatymo nuostata prieštarauja Konstitucijos 132 straipsnio 2 daliai.

Prašyme daroma išvada, kad ir biudžeto srityje Konstitucija aiškiai įtvirtina valdžių padalijimo principą, atskiria įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių funkcijas. Konstitucija nenumato ir Seimo prerogatyvų nuolat ar laikinai perduoti tam tikrų teisių Vyriausybei.

Pareiškėjas nurodo, kad Vyriausybė, vadovaudamasi ydinga ginčijamo Įstatymo nuostata, 1998 m. sausio 27 d., 1998 m. sausio 30 d. ir 1998 m. kovo 30 d. nutarimais pavedė Finansų ministerijai perskirstyti biudžetinius asignavimus.

Tuo remdamasis pareiškėjas mano, kad išvardytų teisės aktų nurodyti punktai prieštarauja Konstitucijos 5, 94 ir 132 straipsniams.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gautas suinteresuoto asmens atstovų Seimo kanceliarijos Teisės departamento konsultanto doc. dr. A. Marcijono ir finansų viceministro E. Žilevičiaus paaiškinimas raštu. Jų teigimu, pagal Konstituciją ir Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatymą valstybės biudžetas yra tvirtinamas įstatymu pagal Biudžetinės sandaros įstatyme nurodytus rodiklius. Biudžetą vykdo Vyriausybė. Bendra išlaidų suma ir paskirtis yra patvirtinta įstatymu ir ji liko nepakitusi.

Seimas, suteikdamas Vyriausybei teisę pakeisti patvirtintus asignavimus, neperleido savo išimtinės teisės keisti valstybės biudžetą, bet tik nustatė jos papildomus įgaliojimus vykdant valstybės biudžetą, t. y. atitinkamai perskirstyti lėšas neviršijant asignavimų, skirtų vienoms ar kitoms valdymo funkcijoms finansuoti, tarp tų biudžeto asignavimų valdytojų, tarp kurių, vadovaujantis valdymo reformos interesais, buvo perskirstytos atitinkamos valdymo funkcijos, kurioms finansuoti Seimas yra patvirtinęs biudžetinius asignavimus.

Vyriausybės teisė perskirstyti asignavimus labiau vertintina kaip techninė taisyklė, sudaranti sąlygas efektyviau ir operatyviau naudoti valstybės biudžeto lėšas administracinei reformai vykdyti, neviršijant bendros Seimo patvirtintos asignavimų sumos ir asignavimų, skirtų atskiroms valdymo funkcijoms finansuoti.

Vyriausybė, vadovaudamasi Konstitucijos 94 straipsnio nuostatomis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymu, priėmė ginčijamus nutarimus, kuriais perskirstė biudžeto asignavimus atskiroms institucijoms atsižvelgiant į jų funkcijų pakeitimus. Todėl, suinteresuoto asmens atstovų nuomone, nei Įstatymo 10 straipsnio 4 punktas, nei ginčijamų Vyriausybės nutarimų atitinkami punktai neprieštarauja Konstitucijos 5, 94 ir 132 straipsniams.

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti specialistų – Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Finansų ir kredito katedros doc. dr. P. Puzinausko, Lietuvos banko Finansų ir pinigų rinkų skyriaus viršininkės A. Stankaitienės ir Audito TŪB „J. Kabašinskas ir partneriai“ auditoriaus J. Kabašinsko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijami teisės aktų punktai prieštarauja Konstitucijai.

P. Puzinauskas, remdamasis Konstitucijos 131 ir 132 straipsniais bei Biudžetinės sandaros įstatymo turinio analize, savo paaiškinimuose nurodė, kad Seimo ir Vyriausybės funkcijas aiškiai atskiriantys įstatymai nenumato galimybės biudžeto srityje Seimo prerogatyvas perduoti Vyriausybei.

A. Stankaitienė savo paaiškinime nurodė, kad vykdydama konkrečių metų valstybės biudžetą Vyriausybė turi tam tikras teises, kurias jai suteikia atitinkamų metų valstybės biudžetą patvirtinantis įstatymas. Vienos institucijos finansus perdavus kitai institucijai, nors bendra valstybės biudžeto išlaidų suma nesikeičia, atskiriems asignavimų valdytojams išlaidų apimtis gali padidėti arba sumažėti. Tai savo ruožtu prieštarauja Konstitucijos 131 straipsniui, kuriame įtvirtinta, kad „negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti“.

J. Kabašinsko paaiškinime atkreipiamas dėmesys į tai, kad Įstatymu Vyriausybei (arba jos įgaliotai institucijai) yra suteikta teisė, „perskirsčius ministerijų, apskričių, departamentų, valstybės tarnybų kai kurias funkcijas, atitinkamai pakeisti patvirtintus asignavimus“ (Įstatymo 10 straipsnio 4 punktas). Remdamasi suteikta teise, Vyriausybė 1998 m. pavedė Finansų ministerijai perskirstyti biudžetinius asignavimus. Dėl šių perskirstymų buvo patikslinti, nekeičiant paties Įstatymo, jau patvirtinti biudžeto duomenys. Dėl Vyriausybės padarytų pakeitimų turėjo pasikeisti ne tik išlaidų, numatytų Įstatymo priedėliuose, dydžiai (sumos), bet ir sumos tarp pačių priedėlių. Konstitucijos 132 straipsnio 2 dalis nustato: „Biudžetiniais metais Seimas gali pakeisti biudžetą. Jis keičiamas pagal tą pačią tvarką, pagal kurią sudaromas, priimamas ir patvirtinamas.“ Vadinasi, pakeitimus gali daryti tik Seimas pagal projektus, kuriuos Vyriausybė teikia vadovaudamasi Konstitucijos 94 straipsniu, todėl Įstatymo 10 straipsnio 4 punktas ir Vyriausybės 1998 m. sausio 27 d. nutarimo Nr. 105 2 punktas, 1998 m. sausio 30 d. nutarimo Nr. 117 2 punktas, 1998 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 366 3 punktas prieštarauja Konstitucijos 5, 94 ir 132 straipsniams.

Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovas Seimo narys Č. Juršėnas iš esmės pakartojo prašyme išdėstytus argumentus.

Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistai – Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Finansų ir kredito katedros doc. dr. P. Puzinauskas ir Audito TŪB „J. Kabašinskas ir partneriai“ auditorius J. Kabašinskas. Jie pakartojo Teismui raštu išdėstytus argumentus dėl Seimo ir Vyriausybės teisių biudžeto srityje.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

Dėl Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 10 straipsnio 4 punkto atitikimo Konstitucijos 5, 94 ir 132 straipsniams.

1. Seimas 1997 m. gruodžio 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos 1998 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą, kurio 10 straipsnyje apibrėžė Vyriausybės teises vykdant nacionalinį biudžetą. Šiame straipsnyje nustatyta: „Suteikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei arba jos įgaliotai institucijai teisę:

<..> 4) perskirsčius ministerijų, apskričių, departamentų, valstybės tarnybų kai kurias funkcijas, atitinkamai pakeisti patvirtintus asignavimus.“

Pareiškėjas teigia, kad Įstatymo 10 straipsnio 4 punktas prieštarauja Konstitucijos 5, 94 ir 132 straipsniams.

Nagrinėdamas šį prašymą, Konstitucinis Teismas sprendžia klausimą, ar Seimas, Įstatyme nustatęs atitinkamus asignavimus jų valdytojams, kartu tuo pačiu Įstatymu galėjo suteikti teisę „Vyriausybei arba jos įgaliotai institucijai“, esant įstatyme numatytoms sąlygoms, juos pakeisti.

2. Konstitucinis Teismas, remdamasis Konstitucijos 5 ir kitų straipsnių normomis, savo nutarimuose yra konstatavęs, jog valdžių padalijimo principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra. Kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kurios konkretus turinys priklauso ir nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų, jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais.

Konstitucinis Teismas 1999 m. birželio 3 d. nutarime pažymėjo: jei Konstitucijoje yra konkrečiai valdžios institucijai tiesiogiai nustatyti įgaliojimai, nė viena kita institucija negali iš jos tų įgaliojimų perimti, o institucija, kurios įgaliojimai Konstitucijoje nustatyti, negali jų perduoti ar atsisakyti. Tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu.

Biudžeto sudarymo ir vykdymo srityje Konstitucijoje taip pat yra atskirtos Vyriausybės ir Seimo galios.

Vyriausybės kompetencijai yra priskirta: rengti valstybės biudžeto projektą ir teikti jį Seimui, vykdyti valstybės biudžetą, teikti Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą (Konstitucijos 94 straipsnio 4 punktas).

Seimas tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas (Konstitucijos 67 straipsnio 14 punktas). Valstybės biudžetas yra tvirtinamas įstatymu iki naujųjų biudžetinių metų pradžios (Konstitucijos 131 straipsnio 1 dalis).

Biudžetiniais metais Seimas gali pakeisti biudžetą. Jis keičiamas pagal tą pačią tvarką, pagal kurią sudaromas, priimamas ir patvirtinamas. Prireikus Seimas gali patvirtinti papildomą biudžetą (Konstitucijos 132 straipsnio 2 dalis).

3. Pagal Konstituciją valstybės biudžetą Seimas tvirtina įstatymu. Šiam įstatymui yra būdinga tai, kad jame patvirtinama bendra pajamų ir išlaidų suma, kasos apyvartos lėšos ir kt. Kartu jo priedėliuose biudžeto išlaidos paskirstomos ir detalizuojamos: ministerijų, departamentų, valstybinių tarnybų, įmonių, įstaigų ir organizacijų – pagal asignavimų valdytojų pavadinimus (1 priedėlis); pagal socialines ekonomines programas, finansuojamas iš 1 priedėlyje patvirtintų asignavimų, nurodant ministerijų, departamentų, valstybinių tarnybų ir organizacijų – asignavimų valdytojų pavadinimus (2 priedėlis); valstybės biudžeto išlaidos – pagal pavadinimus, t. y. išskiriant išlaidas bendram valstybės valdymui, krašto apsaugai, švietimui, sveikatos apsaugai ir t. t. (3 priedėlis). Kituose priedėliuose (4 ir 5 priedėliai) yra numatytos savivaldybių biudžetams skiriamos fizinių asmenų mokesčio dalys, valstybės biudžeto bendroji dotacija mokestinėms pajamoms ir išlaidų struktūros skirtumams išlyginti ir kt.

Konstitucinis Teismas pažymi, kad visos norminio teisės akto dalys (taip pat priedėliai) sudaro vieną visumą, tarpusavyje yra neatskiriamai susijusios ir turi vienodą teisinę galią. Priedėlių atskirti nuo teisės akto negalima, nes keičiant juose konkrečiai išdėstytą turinį keičiasi ir viso norminio teisės akto turinys. Taigi Seimo priimtą Įstatymą sudaro ne tik straipsniai, kuriuose yra patvirtintos valstybės biudžeto pajamos ir išlaidos, savivaldybių biudžetų finansiniai rodikliai ir kt., bet ir Įstatymo priedėliai, sukonkretinantys pajamas, taip pat išdėstytas išlaidas pagal asignavimų valdytojus ir kitus rodiklius.

4. Suinteresuoto asmens atstovų manymu, Seimas, suteikdamas Vyriausybei teisę pakeisti patvirtintus asignavimus, neperleido savo išimtinės teisės keisti valstybės biudžetą, bet tik nustatė jos papildomus įgaliojimus jį vykdyti, t. y. atitinkamai perskirstyti lėšas neviršijant asignavimų, skirtų vienoms ar kitoms valdymo funkcijoms finansuoti, tarp tų biudžeto asignavimų valdytojų, tarp kurių, vykdant valdymo reformą, buvo perskirstytos atitinkamos valdymo funkcijos, kurioms Seimas yra patvirtinęs biudžetinius asignavimus.

Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad biudžeto vykdymu negalima laikyti asignavimų dydžių keitimo atskiriems jų valdytojams. Ginčijama Įstatymo norma suteikus Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai teisę pakeisti Įstatymo priedėliuose atskiriems asignavimų valdytojams numatytas išlaidų sumas, kartu buvo nustatyta, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turi teisę poįstatyminiu aktu keisti Įstatymą. Tačiau įstatymas gali būti keičiamas tik įstatymu.

Taigi yra pagrindo teigti, kad Seimas Įstatymo 10 straipsnio 4 punktu dalį savo teisių perleido „Vyriausybei arba jos įgaliotai institucijai“, t. y. dalį savo teisių biudžeto srityje delegavo Vyriausybei. Konstitucijoje įstatymų leidybos delegavimas nenumatytas (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d. nutarimas).

Konstitucijos 132 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Biudžetiniais metais Seimas gali pakeisti biudžetą. Jis keičiamas pagal tą pačią tvarką, pagal kurią sudaromas, priimamas ir patvirtinamas.“ Vyriausybė patvirtintą valstybės biudžetą turi vykdyti pagal tą paskirtį ir tomis apimtimis, kurios nustatomos biudžeto įstatyme (Konstitucinio Teismo 1999 m. birželio 3 d. nutarimas). Vadinasi, pagal Konstituciją Vyriausybei, o tuo labiau jos įgaliotai institucijai, nesuteikiama galių pačiai pakeisti biudžetą.

Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 10 straipsnio 4 punktas prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 94 straipsnio 4 punktui ir 132 straipsnio 2 daliai.

Dėl Vyriausybės 1998 m. sausio 27 d. nutarimo Nr. 105 „Dėl Lietuvos standartizacijos departamento prie Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos reorganizavimo“ 2 punkto, 1998 m. sausio 30 d. nutarimo Nr. 117 „Dėl Lietuvos zoologijos sodo steigėjų teisių perdavimo“ 2 punkto ir 1998 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 366 „Dėl kai kurių Žemės ir miškų ūkio ministerijos funkcijų perdavimo Aplinkos apsaugos ministerijai ir Miškų ir saugomų teritorijų departamento prie Aplinkos apsaugos ministerijos įsteigimo“ 3 punkto atitikimo Konstitucijos 5, 94 ir 132 straipsniams.

1. Vyriausybė, vadovaudamasi Įstatymo 10 straipsnio 4 punktu, priėmė ginčijamus nutarimus, kuriais pavedė Finansų ministerijai perskirstyti biudžetinius asignavimus.

Vyriausybė 1998 m. sausio 27 d. nutarimo Nr. 105 2 punkte nustatė: „Pavesti Finansų ministerijai sumažinti Lietuvos standartizacijos departamentui patvirtintus 1998 metų biudžeto asignavimus paprastosioms išlaidoms <...> ir paskirstyti šias lėšas Valstybinei metrologijos tarnybai prie Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos <...> ir Nacionaliniam akreditacijos biurui prie Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos <...>.“

Vyriausybė 1998 m. sausio 30 d. nutarimo Nr. 117 2 punkte nustatė: „Pavesti Finansų ministerijai, nedidinant bendros Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto apimties, patikslinti Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžete patvirtintus Aplinkos apsaugos ministerijai ir Kauno apskrities viršininko administracijai asignavimus pagal tarpusavyje suderintus planinius rodiklius.“

2. Pagrindą priimti ginčijamus nutarimus sudarė Įstatymo 10 straipsnio 4 punkte suteikta teisė Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai pakeisti patvirtintus asignavimus.

Konstitucinis Teismas 1999 m. birželio 3 d. nutarime yra pažymėjęs, kad „biudžetiniais metais biudžetą pakeisti gali tik Seimas ir tik pagal tą pačią tvarką, pagal kurią jis sudaromas, priimamas ir patvirtinamas“ ir kad pakeisti „ministerijoms skirtų asignavimų dydžius ir asignavimo valdytojus galėjo tik Seimas ir tik įstatymu pakeisdamas įstatymą, kuriuo biudžetas patvirtintas“.

Suteikimas Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai teisės perskirstyti Įstatymu patvirtintus asignavimus šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat buvo įvertintas kaip prieštaraujantis Konstitucijai.

Priimdama ginčijamus nutarimus, Vyriausybė veikė pagal Įstatymo nustatytus įgaliojimus, kurie Konstitucijoje priskirti kitai institucijai – Seimui.

Taigi darytina išvada, kad Vyriausybės 1998 m. sausio 27 d. nutarimo Nr. 105 2 punktas ir 1998 m. sausio 30 d. nutarimo Nr. 117 2 punktas prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 94 straipsnio 4 punktui ir 132 straipsnio 2 daliai.

3. Vyriausybė 1998 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 366 3 punkte nustatė: „Pavesti Finansų ministerijai perduoti atitinkamus biudžetinius asignavimus iš Žemės ir miškų ūkio ministerijos Aplinkos apsaugos ministerijai.“ Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad šis Vyriausybės nutarimas tų pačių metų balandžio 9 d. nutarimu Nr. 424 buvo iš dalies pakeistas, pavedant Finansų ministerijai pakeisti biudžetinius asignavimus ir kitiems jų valdytojams.

Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalimi pradėta teisena šioje bylos dalyje nutrauktina.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55, 56 straipsniais ir 69 straipsnio 4 dalimi,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 10 straipsnio 4 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 94 straipsnio 4 punktui ir 132 straipsnio 2 daliai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 27 d. nutarimo Nr. 105 „Dėl Lietuvos standartizacijos departamento prie Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos reorganizavimo“ 2 punktas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarimo Nr. 117 „Dėl Lietuvos zoologijos sodo steigėjo teisių perdavimo“ 2 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 94 straipsnio 4 punktui ir 132 straipsnio 2 daliai.

3. Nutraukti pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 366 „Dėl kai kurių Žemės ir miškų ūkio ministerijos funkcijų perdavimo Aplinkos apsaugos ministerijai ir Miškų ir saugomų teritorijų departamento prie Aplinkos apsaugos ministerijos įsteigimo“ 3 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Jarašiūnas

Egidijus Kūris

Zigmas Levickis

Augustinas Normantas

Vladas Pavilonis

Jonas Prapiestis

Vytautas Sinkevičius

Stasys Stačiokas

Teodora Staugaitienė