LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL 1994 M. BIRŽELIO 15 D. ĮSTATYMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS REFERENDUMO ĮSTATYMO PAKEITIMO IR PAPILDYMO“ 1, 9, 12 IR 39 PUNKTŲ NUOSTATŲ, KURIOMIS BUVO PAKEISTI AR PAPILDYTI REFERENDUMO ĮSTATYMO 1, 9, 12 IR 32 STRAIPSNIAI, ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
1994 m. liepos 22 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Zigmo Levickio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Rolandai Stimbirytei,
dalyvaujant pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovams Seimo nariui Alfonsui Vaišnorui ir Zenonui Juknevičiui,
suinteresuoto asmens – Seimo atstovui Seimo Pirmininko pavaduotojui Juozui Bernatoniui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1994 m. liepos 20 d. išnagrinėjo bylą Nr. 18/94 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar 1994 m. birželio 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ 1, 9, 12 ir 39 punktų nuostatos, kuriomis buvo pakeisti ar papildyti Referendumo įstatymo 1, 9, 12 ir 32 straipsniai, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Lietuvos Respublikos Seimas 1994 m. birželio 15 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ (Žin., 1994, Nr. 47-870).
Pareiškėjas prašo ištirti, ar šio įstatymo 1 punkto dalis, kuria buvo pakeistas Referendumo įstatymo 1 straipsnis, 9 punkto dalis, kuria buvo pakeistos Referendumo įstatymo 9 straipsnio pirmoji ir trečioji dalys, 12 punkto dalis, kuria Referendumo įstatymo 12 straipsnis buvo papildytas antrąja ir trečiąja dalimis, ir 39 punkto dalis, kuria iš naujo išdėstant Referendumo įstatymo 32 straipsnį jo antroji dalis buvo padaryta penktąja, neprieštarauja Konstitucijai.
II
Prašymą pareiškėjas grindžia šiais argumentais.
1. Keičiant Referendumo įstatymo 1 straipsnį taip, kad referendumu gali būti priimami ne įstatymai, o tik įstatymų nuostatos, buvo pažeista Konstitucijos 4, 9, 33 straipsnių esmė ir 71 straipsnio trečioji dalis, nes čia kalbama apie referendumu priimtą įstatymą.
Be to, Seimas viršijo savo galias naujoje 1 straipsnio redakcijoje nustatydamas, kad „įstatymų nuostatos ekonominiais klausimais gali būti priimamos referendumu tik atlikus ekonominę ekspertizę dėl būsimų pasekmių“. Tokiu būdu teisė į referendumą susiejama su ekonominės ekspertizės atlikimu, be to, nežinia kieno paskirtiems ekspertams suteikiama teisė spręsti, leisti ar neleisti Tautai vykdyti aukščiausią suverenią galią, leisti ar neleisti piliečiams tiesiogiai dalyvauti valdant savo šalį. Todėl yra ne tik pažeisti Konstitucijos 4 ir 33 straipsniai, bet ir paneigtas Konstitucijos 6 straipsnis, kuriame skelbiama, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, be ekspertų išvadų.
2. Referendumo įstatymo 9 straipsnio pataisose reikalaujama, kad parašų rinkimo lape pasirašantis pilietis visus duomenis surašytų pats ir nurodytų savo paso numerį. Tai prieštarauja Konstitucijos 4 straipsniui, 9 straipsnio trečiajai daliai ir 33 straipsnio pirmajai daliai, nes vykdant šią nuostatą iš piliečių, kurie dėl savo fizinės negalios ar mažaraštiškumo negali patys surašyti visų duomenų, atimama konstitucinė teisė reikalauti paskelbti referendumą, o kartu ir teisė tiesiogiai dalyvauti valdant savo šalį. Be to, pilietis visas teises turi nepriklausomai nuo to, ar visada nešiojasi pasą.
3. Nesuderinti tarpusavyje Referendumo įstatymo 9, 282 ir 29 straipsniai taip pat varžo piliečių konstitucinę teisę reikalauti paskelbti referendumą, nes 282 ir 29 straipsniuose nustatyta, kad balsuojantysis gali pateikti apylinkės komisijai ne vien tik pasą, bet ir kitą dokumentą, patvirtinantį jo asmenybę bei pilietybę, arba pasikviesti kitą asmenį, kuris užpildytų biuletenį, jeigu pats to padaryti negali.
4. Referendumo įstatymo iš naujo išdėstyto 12 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad Seimo pareiga yra spręsti, ar referendumui teikiamas įstatymo nuostatų projektas atitinka Konstituciją. Ši nuostata pažeidžia Konstitucijos 67 ir 102 straipsnius. Minėtuose Konstitucijos straipsniuose nėra numatyta, kad Seimas turi teisę priimti nutarimus dėl teisės aktų ar jų projektų atitikimo Konstitucijai. Tik Konstitucinis Teismas gali spręsti, ar teisės aktai atitinka Konstituciją.
5. Referendumo įstatymo iš naujo išdėstyto 12 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad referendumo paskelbimas gali būti atidėtas, jeigu Seimas nutaria apsvarstyti ir priimti teikiamas įstatymo nuostatas, tačiau referendumas turi būti paskelbtas tame pačiame posėdyje, kuriame Seimas nepriima teikiamų įstatymo nuostatų. Šis svarstymo laikotarpis iki įstatymo nuostatų priėmimo ar nepriėmimo nėra ribojamas. Svarstymą galima dirbtinai vilkinti, pvz., neįrašant svarstomo klausimo į darbotvarkę. Tai prieštarauja Konstitucijos 4, 9 ir 33 straipsniams.
6. Referendumo įstatymo iš naujo išdėstyto 32 straipsnio penktojoje dalyje yra nustatyta, kad įstatymo nuostatos ar kitas sprendimas laikomi referendumo priimtais, jeigu per referendumą jiems pritarė daugiau kaip pusė įtrauktų į sąrašus piliečių. Ši nuostata riboja piliečių konstitucinės teisės tiesiogiai dalyvauti valdant savo šalį įgyvendinimą, palyginti su piliečių dalyvavimu per demokratiškai išrinktus atstovus, nes pagal Seimo rinkimų įstatymo (75 ir 76 straipsniai) ir Konstitucijos 69 straipsnio nuostatas, kad Seimas priimtų įstatymą, užtenka 10% visų rinkėjų valios, išreikštos per demokratiškai išrinktus Tautos atstovus. Toks teisės tiesiogiai dalyvauti valdant šalį apribojimas nenumatytas Konstitucijos 33 straipsnyje.
III
Pareiškėjo atstovai paaiškino, kad priimant įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ Konstitucija buvo pažeista todėl, kad Seimas sutelkė dėmesį į artėjantį referendumą dėl įstatymo „Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėsaugos“ priėmimo. Pareiškėjo atstovai dėl konkrečių ginčijamo įstatymo straipsnių atitikimo Konstitucijai pateikė šiuos samprotavimus.
1. Referendumo įstatymo 1 straipsnyje numatyta, kad referendumui gali būti teikiamos įstatymų nuostatos. Įstatymo nuostata – tai įstatymo dalis, straipsnis, norma, o ne visas įstatymas, todėl toks piliečių teisės skelbti referendumą susiaurinimas prieštarauja Konstitucijos 4, 9, 33 straipsniams ir 71 straipsnio trečiajai daliai. Seimas, priimdamas šią normą, vadovavosi tik Konstitucijos 69 straipsniu ir neatsižvelgė į 71 straipsnio trečiąją dalį, kurioje kalbama apie referendumu priimto įstatymo, o ne nuostatų pasirašymą ir paskelbimą. Referendumu priėmus įstatymo nuostatas išeitų, kad Seimas jas įgyvendindamas dar turi priimti įstatymą, kuriame gali būti iškreipta Tautos valia.
2. Referendumo įstatymo norma, susiejanti referendumą ekonominiais klausimais su ekonominės ekspertizės būsimoms pasekmėms įvertinti atlikimu, reiškia, kad piliečių teisė valdyti savo šalį susiejama su papildomomis procedūromis nenustatant, kokia institucija tas procedūras atliks. Iniciatyvinė grupė, skelbdama referendumą, atlieka oficialią ar neoficialią ekspertizę, ir tai yra jos atsakomybė.
3. Referendumo įstatymo pakeisto 9 straipsnio reikalavimas pačiam piliečiui užpildyti parašų rinkimo lapą ir nurodyti paso numerį pažeidžia piliečio konstitucinę teisę, jei jis yra mažaraštis, turi fizinių trūkumų ir pan. Balsuodamas per referendumą jis galės pasikviesti į balsavimo kabiną kitą asmenį, pateikti kitą asmens dokumentą, o įgyvendinant teisę skelbti referendumą ši teisė varžoma. Reikalavimas nurodyti paso numerį yra tam tikra prievarta, nes žmogus verčiamas nešiotis pasą. Tai kartu ir nepasitikėjimas žmogumi. Parašų tikrumą turi tikrinti institucija, numatyta įstatyme.
4. Seimo pareiga yra priimant įstatymus nepažeidinėti Konstitucijos. Tačiau tokiu atveju, kai iniciatyvą skelbti referendumą pareiškia piliečiai, Seimas negali kliudyti įgyvendinti jos. Prisiimdamas pareigą tikrinti referendumui teikiamo klausimo konstitucingumą, Seimas pažeidžia Konstituciją. Tiesioginiu būdu piliečiai gali keisti ir Konstituciją.
5. Referendumo įstatymo pakeisto 12 straipsnio trečiosios dalies, kurioje numatyta galimybė Seimui pačiam svarstyti referendumui teikiamą įstatymo projektą, nuostata nėra galutinai sureguliuota. Neaišku, kaip bus įgyvendinama piliečių iniciatyva, ar nebus vilkinama paskelbti referendumą ilgą laiką ignoruojant piliečių valią.
6. Referendumo įstatymo 32 straipsnio penktosios dalies norma, kad įstatymo nuostatos ar kitas sprendimas laikomi referendumo priimtais, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė įtrauktų į sąrašus piliečių, labai skiriasi nuo reikalavimų, keliamų formuojant Seimą. Konstituciją atitiktų tokia sprendimų priėmimo dauguma, kokia Tauta deleguoja savo teises Tautos atstovams.
Pareiškėjo atstovai prašė pripažinti Referendumo įstatymo 1 straipsnį, 9 straipsnio pirmosios ir trečiosios dalių, 12 straipsnio antrosios ir trečiosios dalių ir 32 straipsnio penktosios dalies pakeitimus ir papildymus prieštaraujančiais Konstitucijai.
IV
Suinteresuoto asmens atstovas išsakė nuomonę, jog pareiškėjas nepateikė jokių pagristų argumentų, kad Referendumo įstatymas prieštarauja Konstitucijai, ir taip paaiškino.
1. Referendumo įstatymo 1 straipsnyje yra pakartotos Konstitucijos 9 straipsnio pirmosios dalies ir 69 straipsnio ketvirtosios dalies normos. Konstitucijos 71 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta ne įstatymų priėmimo, o promulgavimo tvarka. Nei Konstitucija, nei Referendumo įstatymas neriboja, kiek nuostatų gali būti teikiama referendumui, taip pat gali būti pateiktos ir išbaigto įstatymo nuostatos. Priėmus šias nuostatas ir nustatyta tvarka jas pasirašius bei paskelbus, jos įgyja įstatymo galią. Todėl, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Referendumo įstatymo 1 straipsnio norma, kad referendumui gali būti teikiamos įstatymų nuostatos, neprieštarauja Konstitucijai.
2. Konstitucijos 9 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta, kad referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas, o Konstitucijos 69 straipsnyje yra nustatytos pagrindinės įstatymų priėmimo taisyklės. Todėl pats Seimas gali nustatyti referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką, kuri neturi prieštarauti Konstitucijai. Seimo statute numatyta, ką turi padaryti įstatymo projekto iniciatorius pateikdamas projektą, o Referendumo įstatyme nebuvo numatyta, kad kartu su referendumui teikiamu projektu turi būti teikiamos ir įvairiapusės išvados. Todėl ir buvo priimta Referendumo įstatymo 1 straipsnio norma, kad įstatymų nuostatos ekonominiais klausimais gali būti priimamos referendumu tik atlikus ekonominę ekspertizę dėl būsimų pasekmių. Tai tik pagalbinė priemonė, padedanti piliečiui apsispręsti. Teisės teorijos požiūriu ši norma gal ir nėra tiksliai suformuluota, bet praktikoje tai nėra kliūtis paskelbti referendumą.
3. Iki šiol galiojusiame Referendumo įstatyme buvo numatytas piliečių parašų tvirtinimas notarine tvarka. Tokiu atveju turėdavo būti pateikiamas pasas ar piliečio pažymėjimas. Atsisakius notarinės piliečių parašų tvirtinimo tvarkos ir siekiant, kad nebūtų iškraipoma ar klastojama piliečių valia inicijuoti referendumą, buvo pakeista Referendumo įstatymo 9 straipsnio pirmoji dalis nustatant, kad parašų rinkimo lape, be kitų duomenų, pilietis turi nurodyti ir paso numerį. Tai jis gali padaryti ir nesinešiodamas paso. Tai visiškai atitinka Konstitucijos 9 straipsnio trečiąją dalį, kad referendumo paskelbimą gali inicijuoti tik Lietuvos Respublikos piliečiai. Balsavimo metu nebereikia nustatinėti asmens pilietybės, nes tokie duomenys yra rinkėjų sąraše. Užtenka tik nustatyti balsuojančio asmens tapatybę.
4. Referendumo įstatymo papildyto 12 straipsnio antroji dalis nėra norma. Čia tik pakartotas atitinkamas Seimo statuto straipsnis, kuriame numatyta, kokia tvarka Seimo struktūriniai padaliniai svarstomus teisės aktų projektus derina su Konstitucija. Referendumo įstatymo papildyme tai pavedama svarstyti visam Seimui. Konstitucijos 59 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta, kad pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Konstitucija. Jeigu Seimo nariai būtų įpareigoti referendumui pateikti Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo projektą, jie būtų priversti sulaužyti priesaiką. Nei pagal Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius, nei pagal Konstitucinio Teismo įstatymą Konstituciniam Teismui nėra suteikta teisė spręsti, ar teisės aktų projektai neprieštarauja Konstitucijai.
5. Pagal Referendumo įstatymo papildyto 12 straipsnio trečiosios dalies nuostatas negalima vilkinti priimti sprendimą referendumo skelbimo klausimu, nes Seimo statute yra įtvirtinta galimybė svarstyti įstatymų projektus skubos tvarka. Seimo statute taip pat yra nustatyta, kokie klausimai privalomai įrašomi į plenarinio posėdžio darbotvarkę.
6. Referendumo įstatymo 32 straipsnio penktosios dalies norma, kad sprendimas referendume laikomas priimtu, jeigu jam pritarė daugiau kaip pusė įtrauktų į rinkėjų sąrašus piliečių, taip pat neprieštarauja Konstitucijai. Pagal tokį balsavimo principą priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija, taip pat ir kiti referendumai vyko pagal tą pačią taisyklę. Kitokio, ne balsų daugumos principo įtvirtinimas negali būti motyvuojamas Seimo narių rinkimų taisyklėmis, nes išrinktas Tautos atstovas atstovauja visai Tautai, o ne už jį balsavusiems rinkėjams.
Suinteresuoto asmens atstovas prašė pripažinti, kad minėti Referendumo įstatymo pakeitimai ir papildymai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 4 straipsnyje nustatyta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Taigi Konstitucijoje yra įtvirtinta galimybė šalies piliečiams įgyvendinti Tautos suverenitetą tiesioginės demokratijos forma – referendumu. Pagal teisės teoriją ir konstitucines tradicijas referendumas suprantamas kaip piliečių visuotinis balsavimas konstitucijos, įstatymo ar atskirų jo nuostatų priėmimo, vidaus ir užsienio politikos klausimais. Šio demokratijos instituto esmę nusako du pagrindiniai kriterijai: 1) tautos suverenių galių (suprema potestas) tiesioginis apibūdinimas ir 2) tiesioginės demokratijos įgyvendinimo procese priimtų aktų teisinė reikšmė.
Referendumai skirstomi į sprendžiamuosius, patariamuosius ir ratifikacinius. Sprendžiamieji referendumai, per kuriuos tauta visuotinio balsavimo būdu priima įstatymus, demokratinių tradicijų šalyse kaip politinis teisinis institutas sutinkami retai. Labiau paplitę patariamieji referendumai, kuriems teikiami svarstyti svarbiausi šalies gyvenimo klausimai, ir ratifikaciniai, kurių metu tauta išreiškia pritarimą ar nepritarimą parlamento priimtam įstatymui.
Konstitucijos 9 straipsnyje nustatyta, kad svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu, kurio skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas. Konstitucijoje numatytų referendumo principų įgyvendinimas detalizuojamas Referendumo įstatyme, kuris buvo priimtas 1989 m. lapkričio 3 d., o 1994 m. birželio 15 d. Seimas priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“.
2. Ginčijamo įstatymo 1 punktu yra pakeistas Referendumo įstatymo 1 straipsnis. Jame nustatyta, kad „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos referendumu“. Pagal ankstesnę šio straipsnio redakciją buvo nustatyta, kad referendumu gali būti priimami įstatymai.
Konstitucijos 69 straipsnyje yra nustatytos principinės įstatymų leidybos taisyklės. Jo ketvirtojoje dalyje nustatyta, kad referendumu gali būti priimamos įstatymų nuostatos. Konstitucijoje ir Referendumo įstatyme, reglamentuojant referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę, nėra numatyta, kiek nuostatų gali būti teikiama referendumui. Taigi Konstitucijoje vartojama sąvoka „įstatymo nuostatos“ gali būti suprantama ir kaip vientisas įstatymas, ir kaip atskiros jo normos. Tiek visas įstatymas, tiek jo dalys visada susideda iš tam tikrų nuostatų, kurios teisės normomis tampa įstatymų leidybos procese. Tai nereiškia, kad įstatymas ir įstatymo nuostatos turi skirtingą teisinę galią tiek jų pateikimo referendumui stadijoje, tiek priėmus jas referendumu.
Įstatymas yra Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatyta tvarka išleistas pirminis teisės aktas, išreiškiantis įstatymų leidėjo valią ir turintis aukščiausią teisinę galią. Referendumu priimamo įstatymo leidėjas yra piliečiai, įgyvendinantys Konstitucijoje įtvirtintą teisę tiesiogiai dalyvauti valdant savo šalį (33 straipsnis). Konstitucijos 71 straipsnio trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse numatyta, kad referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas, o jam to nepadarius, tai atlieka Seimo Pirmininkas.
Vadinasi, įstatymo nuostatos aukščiausią teisinę galią ir įstatymo statusą įgyja tuomet, kai jos yra priimtos referendumu. Konstitucijoje nustatyta tvarka jos turi būti pasirašomos ir paskelbiamos kaip įstatymas. Todėl Referendumo įstatymo 1 straipsnio pakeitimas, nustatantis, kad referendumu gali būti priimamos „įstatymų nuostatos“, neprieštarauja Konstitucijai.
3. Ginčijamo įstatymo 1 punktu taip pat yra pakeistas Referendumo įstatymo 1 straipsnis papildant jį norma, kad „įstatymų nuostatos ekonominiais klausimais gali būti priimamos referendumu tik atlikus ekonominę ekspertizę dėl būsimų pasekmių“.
Įtvirtinant piliečių teisę tiesiogiai dalyvauti valdant savo šalį, Konstitucijoje numatyta, kad referendumą įstatymo nustatytais atvejais skelbia Seimas ir kad referendumas skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę (9 straipsnis). Taigi Konstitucijoje nenumatyta, kad šios normos įgyvendinimas būtų saistomas kokiomis nors papildomomis sąlygomis ar kokių nors subjektų sprendimais. Konstitucijos 3 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto. Neneigiant to, kad piliečiai turi teisę būti informuojami apie referendumu priimamų įstatymų ar jų nuostatų ekonomines ir kitokias pasekmes, įvairūs referendumui teikiamų klausimų vertinimai galimi agitacijos dėl referendumo metu, tačiau tuo negali būti sąlygojamas referendumo skelbimas ir vykdymas. Todėl susiejant teisę skelbti ir vykdyti referendumą ekonominiais klausimais su ekonominės ekspertizės dėl būsimų pasekmių atlikimu yra ribojamos suverenios Tautos galios, o tai prieštarauja Konstitucijos 3, 4, 9 ir 33 straipsniams.
4. Ginčijamo įstatymo 9 punktu yra pakeista Referendumo įstatymo 9 straipsnio pirmoji dalis nustatant, kad piliečių parašų rinkimo lape pasirašantis pilietis, be kitų duomenų, turi nurodyti ir Lietuvos Respublikos piliečio paso numerį.
Konstitucijos 9 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad referendumas skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę.
Pilietybė yra nuolatinis asmens politinis teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba (Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 13 d. nutarimas). Niekas kitas negali turėti tokių pilietinių ir politinių teisių ar pareigų, kurios Konstitucijoje nustatomos savo valstybės piliečiams. Šiuo atveju tai reiškia piliečio konstitucinę teisę tiesiogiai dalyvauti valdant savo šalį ir valstybės institucijų pareigą užtikrinti šios teisės įgyvendinimą.
Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė yra viena iš Tautos suvereniteto įgyvendinimo garantijų, todėl įstatymų leidėjas nustato tokias taisykles, kurios užtikrina, kad šią konstitucinę garantiją realizuotų tik rinkimų teisę turintys piliečiai. Piliečio pasas yra dokumentas, patvirtinantis pilietybę, jo savininko asmenį.
Taigi Referendumo įstatymo 9 straipsnio antrosios dalies nuostata, jog parašų rinkimo lape, be kitų duomenų, turi būti nurodytas ir pasirašančiojo asmens Lietuvos Respublikos piliečio paso numeris, yra viena iš garantijų, kad piliečių parašų rinkimo lape pasirašė tinkamas subjektas. Todėl ši Referendumo įstatymo norma neprieštarauja Konstitucijai.
5. Ginčijamo įstatymo 9 punktu yra pakeista Referendumo įstatymo 9 straipsnio trečioji dalis, kurioje numatyta, kad „visus duomenis parašų rinkimo lape pasirašantis pilietis užpildo pats“.
Įgyvendinant Konstitucijoje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį (33 straipsnis), įstatymuose turi būti nustatytos šios teisės įgyvendinimo garantijos.
Referendumą įstatymo nustatytais atvejais skelbia Seimas (Konstitucijos 9 straipsnio antroji dalis). Referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę (9 straipsnio trečioji dalis).
Pagal Konstitucijos 34 straipsnio pirmąją ir trečiąją dalį rinkimų teisės (kartu ir teisės reikalauti skelbti referendumą) neturi tik tie piliečiai, kuriems rinkimų dieną nesukako 18 metų ir kurie teismo pripažinti neveiksniais. Kokių nors kitų rinkimų teisės ir jos įgyvendinimo apribojimų Konstitucijoje nenustatyta.
Ginčijamo įstatymo nuostata, kad visus duomenis parašų rinkimo lape pasirašantis pilietis užpildo pats, yra teisės reikalauti skelbti referendumą atėmimas iš tų piliečių, kurie dėl fizinių trūkumų negali užpildyti parašų rinkimo lapo. Tuo paneigiama piliečio konstitucinė teisė dalyvauti valdant savo šalį, o tai prieštarauja Konstitucijos 4, 9 ir 33 straipsniams.
6. Ginčijamo įstatymo 12 punktu Referendumo įstatymo 12 straipsnis yra papildytas antrąja dalimi, kurioje nustatyta: „Jeigu Seimas konstatuoja, kad referendumui teikiamas įstatymo nuostatų projektas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos, pirmiausia turi būti nagrinėjamas Konstitucijos keitimo klausimas.“
Konstitucijos 6 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, o 7 straipsnyje įtvirtinta principinė nuostata, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikimą Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktų atitikimą Konstitucijai arba įstatymams sprendžia Konstitucinis Teismas (Konstitucijos 102 straipsnis).
Tačiau Konstitucijoje nėra numatyta Konstitucinio Teismo prerogatyva spręsti įstatymų ar kitų teisės aktų projektų atitikimą Konstitucijai. Tiek Seimas, tiek kiti įstatymų leidybos proceso dalyviai, rengdami ir priimdami teisės aktus, turi juos derinti su Konstitucija. Tai yra viena svarbiausių konstitucinės santvarkos užtikrinimo priemonių ir teisinės valstybės pamatinių principų. Šios taisyklės turi laikytis ir piliečių grupė, reiškianti iniciatyvą surengti referendumą. Taigi ir referendumui teikiamas įstatymo ar jo nuostatų projektas turi būti derinamas su Konstitucija.
Seimas, kaip Tautos atstovybė ir įstatymų leidėjas, gali išreikšti savo nuomonę dėl referendumui teikiamo įstatymo ar jo nuostatų projekto atitikimo Konstitucijai. Todėl Referendumo įstatymo papildyto 12 straipsnio antrosios dalies nuostata, jog Seimas gali konstatuoti, kad referendumui teikiamas įstatymų nuostatų projektas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos, neprieštarauja Konstitucijai.
Kai įstatymo nuostatų projektas teikiamas referendumui, įstatymo leidėjas yra Tauta. Konstitucijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Priimant kokius nors išankstinius sprendimus, nenumatytus Konstitucijoje ir sąlygojančius referendumo paskelbimą, būtų ribojama aukščiausia suvereni Tautos galia. Referendumo įstatymo papildyto 12 straipsnio antrosios dalies nuostata, kad konstatavus referendumui teikiamo teisės akto projekto neatitikimą Konstitucijai „pirmiausia turi būti nagrinėjamas Konstitucijos keitimo klausimas“, susieja referendumo paskelbimą su Konstitucijoje nenumatyta sąlyga – Konstitucijos keitimo klausimo nagrinėjimu. Ši nuostata ydinga ir dėl to, kad Konstitucijos keitimo klausimas būtų nagrinėjamas nežinant Tautos valios, kuri bus pareikšta per balsavimą dėl pateikto referendumui teisės akto projekto. Todėl ši nuostata prieštarauja Konstitucijos 3, 4 ir 9 straipsniams.
7. Ginčijamo įstatymo 12 punktu Referendumo įstatymo 12 straipsnis yra papildytas trečiąja dalimi, kurioje nustatyta: „Jeigu Seimas nutaria apsvarstyti ir priimti teikiamas įstatymo nuostatas, referendumo paskelbimas gali būti atidėtas, tačiau referendumas turi būti paskelbtas tame pačiame posėdyje, kuriame Seimas nepriima teikiamų įstatymo nuostatų.“
Seimas yra Tautos atstovybė, jo prerogatyva – leisti įstatymus ir spręsti kitus valstybės valdžios klausimus. Seimas gali priimti bet kokį įstatymą, laikydamasis Konstitucijoje bei Seimo statute nustatytos tvarkos ir nepažeisdamas galiojančių įstatymų. Konstitucijos 9 straipsnyje ir 67 straipsnio 3 punkte yra nustatyta, kad ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių pareikalavus Seimas priima nutarimą skelbti referendumą. Konstitucijoje nenumatyta, kad Seimas galėtų atlikti dar kokius nors veiksmus ar referendumui teikiamo teisės akto projektą priimti svarstyti pats, tuo apribodamas piliečių teisę inicijuoti referendumą ir pareikšti jame savo valią dėl teikiamo įstatymo ar kito teisės akto projekto. Todėl Referendumo įstatymo papildyto 12 straipsnio trečioji dalis prieštarauja Konstitucijos 4, 9 straipsniams ir 67 straipsnio 3 punktui.
8. Ginčijamo įstatymo 39 punktu yra iš naujo išdėstytas Referendumo įstatymo 32 straipsnis ir jo antroji dalis padaryta penktąja. Joje nustatyta: „Lietuvos Respublikos įstatymo nuostatos ar kitas sprendimas laikomi referendumo priimtais, jeigu per referendumą jiems pritaria daugiau kaip pusė įtrauktų į sąrašus piliečių.“
Konstitucijoje yra nustatyta, kad suverenitetas priklauso Tautai (2 straipsnis). Jį piliečiai įgyvendina dalyvaudami valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus (33 straipsnis). Piliečių tiesioginis dalyvavimas valdant šalį yra ypač svarbi aukščiausios suverenios galios išraiška, todėl per referendumą turi būti nustatyta tikroji Tautos valia.
Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Vienas iš sprendimų priėmimo demokratinių principų yra daugumos principas. Šis principas taip pat yra įtvirtintas Konstitucijoje nustatant Seimo, kitų atstovaujančiųjų institucijų veiklos, įstatymų priėmimo procedūras ir reguliuojant kitus klausimus.
Visi iki šiol Lietuvos Respublikoje vykę referendumai, tarp jų ir tie, kurių metu buvo priimta dabartinė Lietuvos Respublikos Konstitucija bei konstitucinė nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, buvo organizuoti vadovaujantis šiuo principu ir Lietuvos valstybės demokratine teisine tradicija.
Todėl įstatymo nuostata, kad referendume sprendimai priimami, jeigu jiems pritaria daugiau kaip pusė įtrauktų į sąrašus piliečių, neprieštarauja Konstitucijai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad 1994 m. birželio 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“:
1) 1 punkto norma, kad „Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos referendumu“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;
2) 1 punkto norma, kad „įstatymų nuostatos ekonominiais klausimais gali būti priimamos referendumu tik atlikus ekonominę ekspertizę dėl būsimų pasekmių“, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3, 4, 9 ir 33 straipsniams;
3) 9 punkto norma, kuria Referendumo įstatymo 9 straipsnio pirmoji dalis pakeista nustatant, kad parašų rinkimo lape nurodomas pasirašančio „Lietuvos Respublikos piliečio paso numeris“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;
4) 9 punkto norma, kuria Referendumo įstatymo 9 straipsnio trečioji dalis pakeista nustatant, „kad visus duomenis parašų rinkimo lape pasirašantis pilietis užpildo pats“, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 4, 9 ir 33 straipsniams;
5) 12 punkto, kuriuo Referendumo įstatymo 12 straipsnis papildytas antrąja dalimi, nuostata, jog Seimas gali konstatuoti, kad referendumui teikiamas įstatymo nuostatų projektas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos, neprieštarauja Konstitucijai;
6) 12 punkto, kuriuo Referendumo įstatymo 12 straipsnis papildytas antrąja dalimi, nuostata „pirmiausia turi būti nagrinėjamas Konstitucijos keitimo klausimas“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3, 4 ir 9 straipsniams;
7) 12 punkto norma, kuria Referendumo įstatymo 12 straipsnis papildytas trečiąja dalimi, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 4, 9 straipsniams ir 67 straipsnio 3 punktui;
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.