LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO
DEKRETAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PRIIMTO LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO 16, 21 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO GRĄŽINIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMUI PAKARTOTINAI SVARSTYTI
2009 m. gegužės 8 d. Nr. 1K-1828
Vilnius
1 straipsnis.
Susipažinęs su Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, pateiktu pasirašyti ir oficialiai skelbti,
Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (toliau – Įstatymas). Šio Įstatymo tikslas – įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimą, kuriuo buvo pripažinta, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. liepos 5 d. nutarime pabrėžė, jog ta aplinkybė, kad turtas, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, yra tokioje vietovėje, kuri priskirta ypač vertingoms vietovėms, yra pakankamas pagrindas įstatymų leidėjui diferencijuotai reguliuoti nuosavybės teisių atkūrimą į tokį turtą, atsižvelgiant inter alia į vietovės teisinį statusą. Teismas pabrėžė, kad nustatydamas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką, vandens telkinius, esančius ypač vertingose vietovėse, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas negali nepaisyti iš Konstitucijos kylančio imperatyvo reguliuoti šiuos santykius taip, kad nebūtų pakenkta ypač vertingų vietovių apsaugai, nes, kaip minėta, ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinti nacionalinė vertybė, jas būtina išsaugoti ateities kartoms, jų apsauga yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. liepos 5 d. nutarime taip pat nurodė, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad ypač vertingų vietovių teritorijoje (valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose) asmeniui natūra būtų grąžinama būtent ta žemė, miškas, vandens telkinys, kurie iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo jam priklausė nuosavybės teise, jeigu jie nėra valstybės išperkami. Šiame nutarime Teismas konstatavo, kad Konstitucijos nuostatas atitiktų ir toks teisinis reguliavimas, kai atkuriant nuosavybės teises asmeniui, gyvenančiam valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, kuris to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje turėjo nuosavybės teise žemę, mišką, vandens telkinį, kurio pagal įstatymą negalima grąžinti natūra (jis yra valstybės išperkamas), vietoj jo turėtos žemės, miško, vandens telkinio yra suteikiamas lygiavertis atitinkamai žemės, miško, vandens telkinio plotas kitoje to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijos dalyje. Tačiau kartu Teismas pabrėžė, kad toks nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas neturi sudaryti teisinių prielaidų atsirasti sunkiai kontroliuojamiems ypač vertingų vietovių kokybiniams pokyčiams (kurie galėtų atsirasti, pvz., dėl labai suaktyvėjusios ūkinės ar kitokios veiklos valstybiniame parke, valstybiniame draustinyje).
Pagal Konstituciją įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teisę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei, arba pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų perduotas kitų subjektų nuosavybėn tam, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių, netarnauja tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas).
Įstatymo 1 straipsnyje, kuriuo yra keičiama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis, nustatyta, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik už tame pačiame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį ir tik tiems piliečiams, kurie tame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir tebegyvena (arba mirties dieną gyveno, jeigu pilietis, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, yra miręs).
Toks šiame Įstatyme nustatytas nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, teisinis reguliavimas įtvirtina galimybę asmeniui, gyvenančiam valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, kuris to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje turėjo nuosavybės teise žemę, mišką ar vandens telkinį, lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą suteikti ne tik už valstybės išperkamą, bet ir už galimą atkurti natūra žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Toks teisinis reguliavimas kelia grėsmę valstybinių parkų, valstybinių draustinių, kaip ypač vertingų vietovių, išsaugojimui ir neatitinka viešojo intereso bei visuomenės poreikių.
2 straipsnis.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 71 straipsnio pirmąja dalimi:
1) grąžinu Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą;
2) siūlau pakeisti Įstatymo 1 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip:
„7. Valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik už tame pačiame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje turėtą valstybės išperkamą žemę, mišką ar vandens telkinį ir tik tiems piliečiams, kurie tame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir tebegyvena (arba mirties dieną gyveno, jeigu pilietis, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, yra miręs).“
3 straipsnis.