LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS IR BELGIJOS KARALYSTĖS VYRIAUSYBĖS

SUSITARIMAS

DĖL POLICIJŲ BENDRADARBIAVIMO

Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Belgijos Karalystės Vyriausybė, toliau vadinamos Susitariančiosiomis Šalimis,

remdamosi būtinybe skatinti abiejų Susitariančiųjų Šalių draugystės ir bendradarbiavimo santykius, ypač bendru noru stiprinti policijų bendradarbiavimą;

siekdamos stiprinti šį policijų bendradarbiavimą, remdamosi Susitariančiųjų Šalių prisiimtais tarptautiniais įsipareigojimais žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos srityje, būtent – 1950 m. lapkričio 4 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir 1981 m. sausio 28 d. Europos Tarybos Konvencija dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu (ETS Nr. 108);

manydamos, kad tarptautinis organizuotas nusikalstamumas kelia didelę grėsmę Susitariančiųjų Šalių valstybių socialinei bei ekonominei plėtrai ir kad pastaruoju metu išaugę jo mastai gali turėti neigiamos įtakos jų valstybės institucijų veiklai;

manydamos, kad veiksmingas ir produktyvus tarptautinis policijos bendradarbiavimas yra būtinas siekiant kovoti ir užkirsti kelią organizuotam nusikalstamumui, apibrėžtam 2000 m. gruodžio 12 d. Jungtinių Tautų Konvencijoje prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą;

vadovaudamosi savo valstybių įstatymais ir atsižvelgdamos į Susitariančiųjų Šalių prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus,

susitarė:

SĄVOKOS

1 straipsnis

Šiame Susitarime:

1. Tarptautinė prekyba žmonėmis – bet kokia tyčinė veika, kuria:

1) palengvinamas atvykimas į Susitariančiųjų Šalių valstybių teritorijas, tranzitas per jas, buvimas jose ar išvykimas iš jų, naudojant prievartą, t. y. smurtą ar grasinimus arba apgaulę, piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi ar kitaip naudojant spaudimą asmeniui, kad jis neturi kito priimtino pasirinkimo, kaip paklusti šiam spaudimui;

2) bet kokiu būdu išnaudojamas asmuo, žinant, kad šis asmuo atvyko, vyksta tranzitu arba gyvena Susitariančiosios Šalies valstybės teritorijoje 1 punkte nurodytomis sąlygomis.

2. Seksualinis vaikų išnaudojimas – tai nusikaltimai, išvardyti Jungtinių Tautų 1989 m. lapkričio 20 d. Vaiko teisių konvencijos 34 straipsnyje, įskaitant pornografinio pobūdžio daiktų gamybą, pardavimą, platinimą ar kitokią neteisėtą jų apyvartą, įtraukiant į šią veiklą vaikus, ir tokių daiktų laikymą asmeniniams tikslams.

3. Techninė pagalba – tai logistinė pagalba Susitariančiosios Šalies kompetentingoms tarnyboms.

4. Nusikaltimai, susiję su branduolinėmis ir radioaktyviosiomis medžiagomis, – tai nusikaltimai, išvardyti 1980 m. kovo 3 d. Vienoje ir Niujorke pasirašytos Branduolinių medžiagų fizinės apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje.

5. Pinigų plovimas – tai nusikaltimai, išvardyti 1990 m. lapkričio 8 d. Strasbūre pasirašytos Europos Tarybos Konvencijos dėl pinigų išplovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo 6 straipsnio 1–3 dalyse, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos ratifikavimo dokumentuose padarytas išlygas.

6. Organizuotas nusikalstamumas – bet kokie nusikaltimai, susiję su tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu, apibrėžtu 2000 m. gruodžio 12 d. Jungtinių Tautų Konvencijoje prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą.

7. Asmens duomenys – bet kokia informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė yra nustatyta arba gali būti nustatyta.

8. Asmuo, kurio tapatybė gali būti nustatyta, – tai asmuo, kurio tapatybę galima tiesiogiai arba netiesiogiai nustatyti pagal asmens kodą arba pagal vieną ar kelis asmeniui būdingus fizinio, fiziologinio, psichinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymius.

9. Asmens duomenų tvarkymas – bet kuris automatiniu ar neautomatiniu būdu su asmens duomenimis atliekamas veiksmas ar jų visuma, t. y. rinkimas, užrašymas, tvarkymas, saugojimas, pritaikymas ar keitimas, atgaminimas, paieška, naudojimas, teikimas perduodant, platinant arba kitaip atskleidžiant, grupavimas ar jungimas, įslaptinimas, trynimas ar naikinimas.

10. Narkotinės medžiagos – bet kokios gamtinės ar sintetinės medžiagos, išvardytos 1961 m. kovo 30 d. Niujorke pasirašytos Jungtinių Tautų Bendrosios narkotinių medžiagų konvencijos I ir II sąrašuose. Jei vėliau bus priimtas susitarimas, kuris pakeis ir (arba) papildys narkotinių medžiagų sąrašą, bus taikomos jo normos.

11. Psichotropinės medžiagos – bet kokios gamtinės ar sintetinės medžiagos arba bet kokie natūralūs produktai, išvardyti 1971 m. vasario 21 d. Jungtinių Tautų Psichotropinių medžiagų konvencijos I, II, III ir IV sąrašuose. Jei vėliau bus priimtas susitarimas, kuris pakeis ir (arba) papildys psichotropinių medžiagų sąrašą, bus taikomos jo normos.

12. Neteisėta narkotinių ar psichotropinių medžiagų apyvarta – tai narkotinių ar psichotropinių medžiagų auginimas, gamyba ar prekyba, prieštaraujantys tikslams, nurodytiems 1961 m. kovo 30 d. Jungtinių Tautų Bendrojoje narkotinių medžiagų konvencijoje, 1971 m. vasario 21 d. Jungtinių Tautų Psichotropinių medžiagų konvencijoje ir 1988 m. gruodžio 19 d. Jungtinių Tautų Konvencijoje dėl kovos su neteisėta narkotinių priemonių ir psichotropinių medžiagų apyvarta.

13. Skubus prašymas – prašymas laikomas skubiu tais atvejais, kai oficialių administracinių procedūrų atlikimas nagrinėjant prašymą Susitariančiųjų Šalių centrinėse kompetentingose institucijose galėtų sutrukdyti arba pakenkti nusikaltimų prevencijai ar tyrimui.

14. Susitariančiųjų Šalių centrinės kompetentingos institucijos:

Lietuvos Respublikoje – Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos;

Belgijos Karalystėje – Generalinio komisariato Politikos ir tarptautinio policijos bendradarbiavimo valdyba (CGI) ir Operatyvinės pagalbos generalinė valdyba (DGS).

15. Susitariančiųjų Šalių kompetentingi ministrai:

Lietuvos Respublikoje – vidaus reikalų ministras;

Belgijos Karalystėje–vidaus reikalų ministras ir teisingumo ministras.

16. Susitariančiųjų Šalių centrinės kompetentingos institucijos informuoja viena kitą, kokios valstybės institucijos pagal šio Susitarimo nuostatas bus laikomos Susitariančiųjų Šalių kompetentingomis institucijomis.

BENDRADARBIAVIMO SRITYS

2 straipsnis

1. Susitariančiosios Šalys įsipareigoja aktyviai tarpusavyje bendradarbiauti policijos veiklos srityje, remdamosi savo valstybių nacionalinės teisės aktais ir šiame Susitarime nustatytomis sąlygomis.

2. Susitariančiosios Šalys bendradarbiauja siekdamos užkirsti kelią, kovoti ir tirti sunkius nusikaltimus, susijusius su organizuotu nusikalstamumu (toliau – sunkūs nusikaltimai), pirmiausia:

1) nusikaltimus asmens gyvybei, laisvei, sveikatai ir fiziniam neliečiamumui;

2) nusikaltimus, susijusius su neteisėta narkotinių bei psichotropinių medžiagų ir prekursorių gamyba bei apyvarta;

3) neteisėtą migraciją;

4) sąvadavimą, prekybą žmonėmis ir vaikų seksualinį išnaudojimą;

5) turto prievartavimą;

6) ginklų, šaudmenų, sprogstamųjų, radioaktyviųjų, branduolinių ir kitų pavojingų medžiagų vagystes ir neteisėtą apyvartą;

7) mokėjimo priemonių, čekių ir vertybinių popierių klastojimą (gaminimą, padirbimą, perdirbimą ir platinimą);

8) nusikalstamą ūkinę ir finansinę veiklą;

9) nusikaltimus nuosavybei, įskaitant meno kūrinių ir istorinių vertybių vagystes, neteisėtą jų apyvartą;

10) motorinių transporto priemonių vagystes, neteisėtą apyvartą ir prekybą jomis, taip pat šių transporto priemonių dokumentų klastojimą ir suklastotų dokumentų naudojimą;

11) pinigų plovimą.

3. Kitus sunkius nusikaltimus, kurie nėra apibrėžti 1 straipsnyje, vertina Susitariančiųjų Šalių centrinės kompetentingos institucijos pagal savo nacionalinės teisės aktus.

3 straipsnis

Susitariančiosios Šalys taip pat bendradarbiauja:

1) ieškant dingusių be žinios asmenų ir padedant nustatyti neatpažintų lavonų tapatybę;

2) ieškant vienos iš Susitariančiųjų Šalių valstybės teritorijoje daiktų, kurie buvo pavogti, dingę, pasisavinti ar pamesti kitos Susitariančiųjų Šalių valstybės teritorijoje.

4 straipsnis

Susitariančiosios Šalys bendradarbiauja šio Susitarimo 2 ir 3 straipsniuose nurodytose srityse šiais būdais:

1) keičiantis informacija tarp Susitariančiųjų Šalių kompetentingų institucijų;

2) pagal galimybę keičiantis įranga;

3) teikiant techninę ir mokslinę pagalbą, atliekant ekspertizes ir tiekiant specialią techninę įrangą;

4) keičiantis patirtimi šio Susitarimo 2 ir 3 straipsniuose nurodytose srityse;

5) bendradarbiaujant personalo profesinio mokymo ir kvalifikacijos kėlimo srityje;

6) padedant kompetentingoms institucijoms pasirengti teisinės pagalbos teikimui.

SAVITARPIO PAGALBA

5 straipsnis

1. Susitariančiosios Šalys, vykdydamos šio Susitarimo įsipareigojimus, teikia viena kitai pagalbą ir užtikrina glaudų bei nuolatinį bendradarbiavimą. Jos keičiasi visa reikšminga ir svarbia informacija.

2. Informacijos ir kitos pagalbos teikimą pagal raštu gautus pagalbos prašymus atlieka Susitariančiųjų Šalių centrinės kompetentingos institucijos, nurodytos šio Susitarimo 1 straipsnyje. Šis bendradarbiavimas gali būti palaikomas per pareigūną ryšiams palaikyti, kuris gali būti paskirtas.

3. Pagalbos prašyme turi būti pateikta visa išsami informacija, reikalinga jam įvykdyti, ir pridėtos dokumentų, galinčių padėti įvykdyti pagalbos prašymą, tinkamai patvirtintos kopijos.

4. Jei pagalbos prašymo negalima pateikti laiku šio straipsnio 3 dalyje nurodytu būdu, jį tik išimties ir skubos tvarka gali pateikti vienos Susitariančiosios Šalies kompetentinga institucija tiesiogiai kitos Susitariančiosios Šalies kompetentingai institucijai, o pastaroji gali tiesiogiai atsakyti. Pagalbos prašymą pateikusi Susitariančiosios Šalies kompetentinga institucija turi kuo skubiau apie tiesioginį pagalbos prašymą pranešti kitos Susitariančiosios Šalies centrinei kompetentingai institucijai ir motyvuoti jo skubumą.

5. Pagalbos prašymas įvykdomas kuo greičiau. Prireikus Susitariančiųjų Šalių centrinės kompetentingos institucijos gali prašyti papildomos informacijos, kuri palengvintų pagalbos prašymo įvykdymą.

6. Jeigu Susitariančiosios Šalies kompetentinga institucija negali suteikti pagalbos, ji perduoda prašymą kitai Susitariančiosios Šalies kompetentingai institucijai, kuri ją gali suteikti.

7. Ypatingais atvejais viena Susitariančioji Šalis, vadovaudamasi nacionalinės teisės aktais, gali savo iniciatyva perduoti kitai Susitariančiajai Šaliai informaciją, kuri gali būti svarbi pastarajai vykdant šio Susitarimo 2 straipsnyje išvardytų nusikaltimų prevenciją ir kovojant su jais arba užkertant kelią nusikaltimams viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui.

8. Susitariančiosios Šalys įsipareigoja užtikrinti, kad vykdant sunkių nusikaltimų prevenciją ir tyrimą pagalba bus teikiama pagal savo valstybių nacionalinę teisę ir pagal kompetentingų institucijų kompetenciją, jei Susitariančiųjų Šalių valstybių nacionalinė teisė nenustato, kad prašymus teikia ar vykdo teisminės institucijos arba kitos valstybės institucijos.

6 straipsnis

Bet kokią prašomosios Susitariančiosios Šalies pateiktą informaciją prašančioji Susitariančioji Šalis gali naudoti kaip įrodymus baudžiamojoje byloje tik pateikusi teisinės pagalbos prašymą pagal abiejose Susitariančiosiose Šalyse galiojančias tarptautinės teisės normas.

7 straipsnis

Informaciją gavusi Susitariančiosios Šalies kompetentinga institucija privalo užtikrinti tokį pateiktos informacijos konfidencialumo lygį, kokį kitos Susitariančiosios Šalies kompetentinga institucija suteikė tai informacijai. Apsaugos lygiai – tai Europolo nustatyti lygiai.

PAREIGŪNŲ RYŠIAMS PALAIKYTI KOMANDIRAVIMAS

8 straipsnis

1. Siekdamos skatinti ir aktyvinti bendradarbiavimą bei tinkamai įgyvendinti šį Susitarimą, Susitariančiosios Šalys gali apibrėžtam arba neapibrėžtam laikui savo valstybės pareigūnus ryšiams palaikyti komandiruoti į viena kitos valstybės teritoriją.

2. Pareigūnų ryšiams palaikyti komandiravimo apibrėžtam arba neapibrėžtam laikui tikslas – skatinti ir aktyvinti bendradarbiavimą tarp Susitariančiųjų Šalių, teikiant pagalbą:

1) keičiantis informacija, kovojant su nusikalstamumu ir vykdant prevenciją;

2) vykdant teisinės pagalbos prašymus baudžiamosiose bylose;

3) Susitariančiųjų Šalių valstybės institucijoms, atsakingoms už išorinių sienų apsaugą ir migraciją, įgyvendinant savo uždavinius;

4) Susitariančiųjų Šalių valstybės institucijoms, atsakingoms už nusikaltimų viešajai tvarkai prevenciją, įgyvendinant savo uždavinius.

3. Pareigūnų ryšiams palaikyti uždavinys – patarti ir padėti. Jie nėra įgalioti savarankiškai atlikti policijos funkcijų. Jie teikia informaciją ir įgyvendina jiems iškeltus uždavinius, vadovaudamiesi nurodymais, kuriuos jiems davė juos komandiravusi Susitariančioji Šalis ir Susitariančioji Šalis, į kurią jie buvo komandiruoti. Jie reguliariai teikia ataskaitas Susitariančiosios Šalies, į kurią jie buvo komandiruoti, centrinei kompetentingai institucijai.

4. Susitariančiosios Šalys gali susitarti, kad vienos Susitariančiosios Šalies pareigūnai ryšiams palaikyti, komandiruoti į trečiąją valstybę, taip pat atstovaus ir kitos Susitariančiosios Šalies interesams.

ASMENS DUOMENŲ APSAUGA

9 straipsnis

1. Susitariančiosios Šalys įsipareigoja užtikrinti, kad pagal šį Susitarimą tvarkant ir perduodant asmens duomenis būtų suteikta asmens duomenų apsauga vadovaujantis 1981 m. sausio 28 d. Europos Tarybos Konvencijos dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu ir 1987 m. rugsėjo 15–17 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos R (87), reglamentuojančios asmens duomenų naudojimą policijos veiklos srityje, nuostatomis.

2. Pagal šį Susitarimą asmens duomenys tvarkomi remiantis Susitariančiųjų Šalių valstybių nacionalinės teisės aktais ir šiomis nuostatomis:

1) gauti asmens duomenys gali būti naudojami tik tiems tikslams, kuriuos nurodė juos perdavusi Susitariančioji Šalis ir tik laikantis šios Šalies numatytų sąlygų, taip pat tik tiems tikslams, kuriems šis Susitarimas numato tokių asmens duomenų perdavimą. Kitiems tikslams asmens duomenis galima naudoti tik iš anksto gavus juos perdavusios Susitariančiosios Šalies sutikimą ir tik vadovaujantis Susitariančiosios Šalies, gavusios asmens duomenis, valstybės nacionalinės teisės aktais;

2) asmens duomenis gali naudoti tik Susitariančiosios Šalies valstybės institucijos, kurios vykdo uždavinius ir funkcijas, įgyvendindamos šio Susitarimo 2 ir 3 straipsniuose numatytus tikslus. Susitariančiųjų Šalių centrinės kompetentingos institucijos perduoda viena kitai valstybės institucijų, kurios turi teisę naudoti asmens duomenis, sąrašus;

3) asmens duomenis perduodanti Susitariančioji Šalis yra įpareigota užtikrinti, kad jie būtų tikslūs ir išsamūs. Jei ši Šalis savo iniciatyva arba suinteresuoto asmens prašymu nustato, kad buvo pateikti neteisingi asmens duomenys arba asmens duomenys, kurie neturėjo būti perduoti, ji nedelsdama apie tai praneša Susitariančiosios Šalies kompetentingai institucijai ar institucijoms, kurioms buvo perduoti asmens duomenys, o pastaroji arba pastarosios privalo juos pataisyti ar sunaikinti arba nurodyti, kad šie asmens duomenys yra neteisingi arba neturėjo būti perduoti;

4) perduodami ir gaunami asmens duomenys turi būti registruojami. Susitariančiosios Šalys perduoda viena kitai valstybės institucijų, turinčių teisę susipažinti su įregistruotais asmens duomenimis, sąrašą. Asmens duomenis perdavusi Susitariančioji Šalis atsakinga už tai, kad šie asmens duomenys nebūtų saugomi ilgiau, negu yra būtina;

5) susipažinimo su asmens duomenimis sąlygas reglamentuoja Susitariančiosios Šalies, kuriai suinteresuotas asmuo pateikia prašymą, valstybės nacionalinės teisės aktai. Suinteresuotajam asmeniui duomenys gali būti perduoti tik gavus Susitariančiosios Šalies, kuri pateikė asmens duomenis, sutikimą;

6) Susitariančiosios Šalies, perdavusios asmens duomenis, prašymu asmens duomenis gavusi Susitariančioji Šalis praneša apie šių asmens duomenų panaudojimą ir pasiektus rezultatus;

7) viena Susitariančioji Šalis, norėdama išvengti atsakomybės, kurią jai numato nacionalinės teisės aktai, dėl nukentėjusio asmens negali remtis tuo, kad kita Susitariančioji Šalis perdavė neteisingus asmens duomenis.

3. Abi Susitariančiosios Šalys praneša viena kitai apie priežiūros institucijas, kurių paskirtis – vadovaujantis Susitariančiųjų Šalių valstybių nacionalinės teisės aktais pagal šį Susitarimą vykdyti nepriklausomą asmens duomenų tvarkymo priežiūrą ir tikrinti, ar šis tvarkymas nepažeidžia suinteresuotų asmenų teisių. Šios priežiūros institucijos taip pat analizuoja sunkumus, susijusius su asmens duomenų tvarkymu ir kylančius taikant bei aiškinant šį Susitarimą. Jos gali susitarti bendradarbiauti, vykdydamos šiame Susitarime nustatytus uždavinius.

4. Šio Susitarimo nuostatos taip pat yra taikomos ir tuo atveju, kai asmens duomenys yra perduodami per 8 straipsnyje numatytą pareigūną ryšiams palaikyti.

IŠIMTIS

10 straipsnis

1. Abi Susitariančiosios Šalys gali visiškai ar iš dalies atsisakyti suteikti pagalbą arba gali ją teikti tik tam tikromis sąlygomis, jei tai yra politiniai ar karo nusikaltimai arba nusikaltimai, susiję su karo ar politiniais nusikaltimais, arba jeigu suteikta pagalba galėtų pažeisti žmogaus teises, padaryti žalos valstybės suverenitetui ar saugumui arba prieštarautų prašomos Susitariančiosios Šalies valstybės įstatymams ar tarptautiniams įsipareigojimams.

2. Atsisakius suteikti pagalbą, per 30 dienų nuo pagalbos prašymo gavimo dienos apie atsisakymą turi būti pranešta kitos Susitariančiosios Šalies centrinei kompetentingai institucijai arba Susitariančiosios Šalies kompetentingai institucijai, tiesiogiai pateikusiai pagalbos prašymą, nurodant atsisakymo priežastis.

KONSULTACIJOS

11 straipsnis

1. Susitariančiųjų Šalių kompetentingi ministrai gali sudaryti nuolatines arba laikinas darbo grupes, kurių tikslas – tirti bendras problemas, kylančias kovojant su šio Susitarimo 2 straipsnyje išvardytais sunkiais nusikaltimais bei vykdant jų prevenciją ir bendradarbiaujant šio Susitarimo 3 straipsnyje nurodytose srityse, ir prireikus rengti pasiūlymus, kurie pagerintų Susitariančiųjų Šalių bendradarbiavimo praktinius ir techniniu aspektus.

2. Susitariančiųjų Šalių kompetentingi ministrai sudaro vertinimo grupę, kuri kas treji metai Susitariančiųjų Šalių kompetentingiems ministrams teiks šio Susitarimo vykdymo ataskaitas.

BENDRAVIMO KALBOS

12 straipsnis

Pagal šį Susitarimą bendradarbiavimas vykdomas anglų, lietuvių ir prancūzų kalbomis.

IŠLAIDOS

13 straipsnis

1. Šio Susitarimo įgyvendinimo išlaidas dengia Susitariančiosios Šalys pagal savo įsipareigojimus.

2. Prireikus kiekvienu konkrečiu atveju Susitariančiosios Šalys sudaro susitarimus siekdamos padengti veiksmų, susijusių su šiuo Susitarimu, įgyvendinimo išlaidas.

GINČŲ SPRENDIMAS

14 straipsnis

Ginčai, kilę įgyvendinant šį Susitarimą, sprendžiami derybomis.

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

15 straipsnis

1. Šio Susitarimo nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja Susitariančiųjų Šalių valstybių nacionalinės teisės aktams.

2. Šio Susitarimo vykdymas prižiūrimas vadovaujantis abiejų Susitariančiųjų Šalių valstybių nacionalinės teisės aktais.

16 straipsnis

1. Susitariančiosios Šalys praneša viena kitai diplomatiniais kanalais, kad įvykdė šiam Susitarimui įsigalioti būtinus Susitariančiųjų Šalių valstybių nacionalinės teisės aktų reikalavimus.

2. Šis Susitarimas įsigalioja antro mėnesio pirmą dieną po to, kai gaunamas paskutinis šio straipsnio 1 dalyje nurodytas pranešimas.

3. Šis Susitarimas sudaromas neribotam laikui. Abi Susitariančiosios Šalys gali jį nutraukti, apie tai pranešdamos viena kitai diplomatiniais kanalais. Šis Susitarimas nustoja galioti praėjus šešiems mėnesiams nuo pranešimo išsiuntimo kitai Susitariančiajai Šaliai dienos.

17 straipsnis

1. Abi Susitariančiosios Šalys, norėdamos daryti šio Susitarimo pakeitimus, gali teikti viena kitai bet kokį pasiūlymą. Sprendimus dėl šio Susitarimo pakeitimų Susitariančiosios Šalys priima bendru rašytiniu sutarimu.

2. Pakeitimai įsigalioja šio Susitarimo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

Tai patvirtindami, toliau nurodyti savo Vyriausybių tinkamai įgalioti asmenys pasirašė šį Susitarimą.

Pasirašytas Vilniuje 2003 m. lapkričio 19 d. dviem egzemplioriais lietuvių, prancūzų, olandų ir anglų kalbomis. Visi tekstai autentiški. Iškilus nesutarimų dėl šio Susitarimo aiškinimo, remiamasi tekstu anglų kalba.

LIETUVOS RESPUBLIKOS	BELGIJOS KARALYSTĖS
VYRIAUSYBĖS VARDU	VYRIAUSYBĖS VARDU

______________