Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS POLICIJOS RĖMĖJŲ ĮSTATYMO 2, 4, 5, 6, 8, 15 IR 16 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO, ŠEŠTOJO SKIRSNIO PAVADINIMO PAKEITIMO BEI ĮSTATYMO PAPILDYMO 51 STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-1763(2), LIETUVOS RESPUBLIKOS VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-1764(2) IR LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 30, 59, 62 IR 230 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-1765(2)
2011 m. gegužės 4 d. Nr. 525
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5‑97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. SV-S-1097 1, 2 ir 3 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Nepritarti Lietuvos Respublikos policijos rėmėjų įstatymo 2, 4, 5, 6, 8, 15 ir 16 straipsnių pakeitimo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo bei Įstatymo papildymo 51 straipsniu įstatymo projektui Nr. XIP-1763(2) (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIP-1763(2) dėl šių priežasčių:
1.1. Pagal Įstatymo projekte Nr. XIP-1763(2) keičiamo Lietuvos Respublikos policijos rėmėjų įstatymo (Žin., 1998, Nr. 60-1705) (toliau – keičiamas įstatymas) 5, 51 ir 15 straipsnių nuostatas policijos rėmėjai, atlikdami jiems priskirtas funkcijas, įgytų kur kas daugiau teisių panaudoti prievartos priemones (psichinę ir fizinę jėgą, kovinius veiksmus, specialiąsias priemones), palyginti su dabar keičiamame įstatyme nustatytu teisiniu reglamentavimu. Pažymėtina, kad keičiamo įstatymo 5 ir 51 straipsniuose iš esmės įtvirtinamos Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 90-2777) 23 ir 24 straipsniuose nustatytos prievartos rūšys, jų panaudojimo sąlygos ir pagrindai. Toks policijos rėmėjų teisių panaudoti prievartos priemones išplėtimas būtų neproporcingas policijos rėmėjų statusui, teisėms, pareigoms ir atsakomybei dėl kelių priežasčių. Pirma, policijos rėmėjas nėra statutinis valstybės tarnautojas, jis neturi policijos pareigūno statuso, jo veikla grindžiama savanoriškumo principu ir skirta padėti policijai vykdyti jai priskirtas tam tikras funkcijas (keičiamo įstatymo 1, 2 ir 4 straipsniai). Taigi akivaizdu, kad policijos rėmėjas nėra įgaliotas tiesiogiai užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, viešąją tvarką, visuomenės saugumą ir kitus policijos uždavinius, todėl jam suteikiamos teisės panaudoti prievartos priemones negali prilygti policijos pareigūnų teisėms panaudoti prievartos priemones. Antra, policijos rėmėjams suteikus daugiau teisių ir savarankiškumo panaudoti prievartos priemones, nekeliamas policijos rėmėjų kvalifikacijos, profesionalumo ir specialaus pasirengimo klausimas. Pagal keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 dalį policijos rėmėju gali tapti ne jaunesnis kaip 18 metų, mokantis lietuvių kalbą, neteistas Lietuvos Respublikos pilietis, pagal asmenines ir moralines savybes tinkantis būti policijos rėmėju. Taigi kitaip nei prievartos priemones naudojantiems policijos pareigūnams ir kitiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, policijos rėmėjams netaikomi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute (Žin., 2003, Nr. 42-1927) nustatyti specialūs sveikatos būklės, fizinio, psichologinio pasirengimo, išsilavinimo, nepriekaištingos reputacijos reikalavimai, policijos rėmėjų veikla nesaistoma priesaika, policijos rėmėjai, kitaip nei policijos pareigūnai, neturi būti specialiai parengti ir periodiškai tikrinami, ar sugeba veikti situacijose, susijusiose su fizinės prievartos, šaunamojo ginklo ar sprogstamųjų medžiagų panaudojimu (Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 9 dalis). Todėl policijos rėmėju faktiškai gali tapti kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, pavyzdžiui, asmuo, neturintis vidurinio išsilavinimo, turintis galiojančių administracinių nuobaudų ar net anksčiau teistas, jei teistumas yra išnykęs ar panaikintas. Keičiamo įstatymo 51 straipsnio 6 dalyje nustatoma, kad už policijos rėmėjų mokymą, žinių ir įgūdžių patikrinimą atsakinga policijos įstaiga, tačiau iš nurodytų įstatymo nuostatų neaišku nei kas, nei kaip rengs minėtus mokymus ir ar rengiami mokymai, žinių ir įgūdžių patikrinimai prilygs Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje nurodytiems policijos pareigūnų specialaus rengimo ir periodiško patikrinimo reikalavimams. Todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir tai, kad prievartos naudojimas susijęs su žmogaus teisių ir laisvių ribojimu (suvaržymu), darytina išvada, kad policijos rėmėjai dėl jiems keliamų ne itin aukštų reikalavimų gali netinkamai panaudoti keičiamo įstatymo 5, 51 ir 15 straipsniuose nurodytas prievartos priemones ir neužtikrinti reikiamos pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms. Be to, policijos rėmėjas be policijos pareigūnų negalėtų adekvačiai, objektyviai ir profesionaliai įvertinti susidariusios padėties ir pasirinkti prievartos rūšies ir jos panaudojimo ribų, kaip to reikalauja keičiamo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies nuostatos.
1.2. Įstatymo projekte Nr. XIP-1763(2) nesprendžiamas policijos rėmėjų veiklos kontrolės stiprinimo klausimas – neaišku, kas tiesiogiai kontroliuotų policijos rėmėjų veiklą, ar ikiteismine tvarka būtų galima skųsti policijos rėmėjų neteisėtus veiksmus, taip pat pažymėtina, kad policijos įstaigų vadovai realiai negalėtų sukontroliuoti specialiųjų priemonių panaudojimo pagal keičiamo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatas. Todėl nesant efektyvios policijos rėmėjų veiklos kontrolės neišvengiamai būtų susidurta su galimu policijos rėmėjų piktnaudžiavimu naudojant prievartos priemones, o tai padidintų riziką valstybės civilinei atsakomybei atsirasti ir pareigą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 6.271 straipsnį atlyginti policijos rėmėjų padarytą žalą. Tačiau šiuo atveju valstybė, atlyginusi policijos rėmėjų padarytą žalą, pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo (Žin., 2002, Nr. 56-2228) 5 straipsnio 1 dalį iš policijos rėmėjų regreso (atgręžtinio reikalavimo) teise galėtų susigrąžinti tik dalį to, ką sumokėjo tretiesiems asmenims, taigi patirtų papildomų nuostolių.
1.3. Įstatymai policijos rėmėjams suteikia užtektinai teisių savarankiškai naudoti prievartos priemones. Pagal Lietuvos Respublikos policijos rėmėjų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą policijos rėmėjai, gavę pranešimą apie daromą nusikaltimą ar kitokį teisės pažeidimą, pastebėję rengiamą ar daromą nusikaltimą ar kitokį teisės pažeidimą, privalo imtis priemonių užkirsti jam kelią, nedelsdami pranešti policijai, organizuoti įvykio vietos apsaugą, kol atvyks policijos pareigūnai. Policijos rėmėjai, kaip ir kiti asmenys, turi teisę į būtinąją gintį, t. y. teisę neperžengdami būtinosios ginties ribų naudoti prievartą gindamiesi ar gindami kitus asmenis, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (Žin., 2000, Nr. 89-2741) 28 straipsnis), taip pat teisę sulaikyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir, jei būtina, padaryti jam turtinę žalą ar sveikatos sutrikdymą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 straipsnis). Policijos rėmėjas būtinojo reikalingumo sąlygomis turi teisę pašalinti pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 31 straipsnis). Šių pilietinių teisių įgyvendinimas sudaro tinkamas prielaidas padėti policijai atlikti jai priskirtas funkcijas.
1.4. Keičiamo įstatymo 51 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies 3 punktas suteikia teisę policijos rėmėjams naudoti prievartą, galinčią sukelti asmens mirtį, ir tais atvejais, kai kėsinamasi į policijos kontroliuojamus ir saugomus objektus, transporto priemones, specialiąsias ryšių priemones ir kitokį turtą. Toks reglamentavimas neatitiktų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Žin., 1995, Nr. 40-987) 2 straipsnio nuostatų, pagal kurias gyvybė gali būti atimta tik šiais atvejais: a) ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto; b) teisėtai suimant arba sutrukdant teisėtai sulaikytam asmeniui pabėgti; c) pagal įstatymą malšinant riaušes ar sukilimą. Be to, keičiamo įstatymo 51 straipsnio 2 dalies nuostatos suteikia teisę policijos rėmėjams panaudoti mirtinai pavojingą ar net mirtiną prievartą prieš tai nė neįspėjus apie tokios prievartos panaudojimą, kadangi kai įspėjimas neįmanomas, konstatuotina, kad įvykdyta mirtinos prievartos panaudojimo sąlyga – „<...> visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos“ (keičiamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis).
1.5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime (Žin., 2002, Nr. 93-4000) konstatuota, kad valstybė turi užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, o užkardyti, tirti ir nustatyti nusikaltimus yra nuolatinė valstybės funkcija. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje nustatytus policijos uždavinius, darytina išvada, kad policija yra pagrindinė visuomenės saugumą ir viešąją tvarką užtikrinanti institucija, todėl prievartos priemonių panaudojimo monopolis turėtų būti sutelktas būtent šioje valstybės institucijoje, o policijos rėmėjų motyvacija padėti policijai atlikti jai priskirtas funkcijas turėtų būti skatinama kitais būdais, bet ne didinant prievartos priemonių panaudojimo galimybes.
2. Nepritarti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIP-1764(2) (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIP-1764(2). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (Žin., 1999, Nr. 60-1945; 2006, Nr. 77-2975) 2 straipsnio 4 dalyje viešojo administravimo subjektas apibrėžiamas kaip institucija, įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, kitas fizinis ar juridinis asmuo, šio įstatymo nustatyta tvarka įgaliotas atlikti viešąjį administravimą. Taigi, remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatomis, viešojo administravimo subjektu gali būti ne tik institucija, įstaiga, pareigūnas, bet ir kitas fizinis ar juridinis asmuo (įskaitant ir policijos rėmėjus), jeigu jam Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka suteikti viešojo administravimo įgaliojimai. Todėl net ir priėmus Lietuvos Respublikos policijos rėmėjų įstatymo pakeitimus, keisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatytą viešojo administravimo subjekto apibrėžimą būtų netikslinga. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 8 punkte apibrėžiama „policijos rėmėjo“ sąvoka perteklinė, nes ji apibrėžta Lietuvos Respublikos policijos rėmėjų įstatymo 2 straipsnyje.
3. Nepritarti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 30, 59, 62 ir 230 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIP-1765(2), nes pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 30 straipsnį baudžiamoji atsakomybė netaikoma tik asmenims, vykdantiems profesines pareigas, t. y. asmenys pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą neatsako už žalą, kurią padarė vykdydami profesines pareigas, jeigu jie neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų. Pagal keičiamo įstatymo 2 straipsnį „policijos rėmėjas yra netarnaujantis policijoje ar Lietuvos kariuomenėje, įskaitant kario savanorio tarnybą, Lietuvos Respublikos pilietis, savanoriškai padedantis policijai šio bei kitų įstatymų ir teisės aktų nustatyta tvarka“, t. y. nors policijos rėmėjui Įstatymo projekte Nr. XIP-1763(2) ir suteikiami įgaliojimai, tapatūs policijos pareigūno įgaliojimams panaudoti fizinę prievartą, policijos rėmėjas neprilyginamas policijos pareigūnui, atliekančiam profesines pareigas, todėl laikytinas ne profesines, o pilietines pareigas atliekančiu asmeniu ir dėl šios priežasties negali patekti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 30 straipsnio taikymo sritį. Policijos rėmėjams, kaip ir kitiems pilietines pareigas atliekantiems asmenims, turi būti taikomi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso V skyriuje nustatyti baudžiamąją atsakomybę šalinantys pagrindai, šio kodekso 59 straipsnyje išdėstytos baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės ar 62 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo pagrindai.
4. Atkreipti Lietuvos Respublikos Seimo dėmesį į tai, kad papildyti keičiamo įstatymo 16 straipsnį nuostata, jog policijos rėmėjų veikla finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžete Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos šiai veiklai skirtų lėšų, netikslinga, nes kiekvienų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos nustatoma visa asignavimų suma (išskiriant asignavimus išlaidoms (taip pat ir darbo užmokesčiui) ir turtui įsigyti), kurią Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymu (Žin., 1990, Nr. 24-596; 2004, Nr. 4-47), turi teisę biudžetiniais metais gauti iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžete sukauptų lėšų ir naudoti programoms vykdyti.
MINISTRAS PIRMININKAS ANDRIUS KUBILIUS
KRAŠTO APSAUGOS MINISTRĖ,
PAVADUOJANTI VIDAUS REIKALŲ MINISTRĄ RASA JUKNEVIČIENĖ