Nuasmeninta
Byla Nr. 2-A/2024
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
Lietuvos Respublikos vardu
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ ĮSTAIGŲ DARBUOTOJŲ DARBO APMOKĖJIMO IR KOMISIJŲ NARIŲ ATLYGIO UŽ DARBĄ ĮSTATYMO 10 STRAIPSNIO (2020 M. GRUODŽIO 23 D. REDAKCIJA) 1, 2 DALIŲ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai
2024 m. spalio 30 d. Nr. KT82-A-N12/2024
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomo Davulio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Stasio Šedbaro,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2024 m. spalio 8 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 2-A/2024 pagal pareiškėjo [duomenys neskelbiami] prašymą Nr. 1A-3/2024 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2 dalys tiek, kiek pagal jas biudžetinės įstaigos darbuotojui skiriamų priemokų suma negalėjo viršyti nustatyto dydžio.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Prašymo aplinkybės ir pareiškėjo argumentai
1. Pareiškėjas savo prašyme nurodė, kad iki 2022 m. kovo 24 d. ėjo viešosios įstaigos [duomenys neskelbiami] (toliau – Įstaiga), kuri iki 2021 m. gruodžio 17 d. turėjo biudžetinės įstaigos statusą, direktoriaus pareigas. Įstaiga teikia ilgalaikės ir trumpalaikės socialinės globos paslaugas nesavarankiškiems ar iš dalies savarankiškiems senyvo amžiaus asmenims ir asmenims, kuriems dėl negalios būtina nuolatinė specialistų priežiūra. 2021 m. dėl sparčiai išplitusios COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos), kuri, pasak pareiškėjo, itin didelę grėsmę kėlė vyresnio amžiaus ir lėtinių ligų turintiems asmenims, Įstaigos darbuotojų darbo krūvis padidėjo. Dėl šių priežasčių pareiškėjas, siekdamas užtikrinti sklandų Įstaigos darbą, remdamasis Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2 dalimis, nuo 2021 m. balandžio mėn. iki 2021 m. rugsėjo mėn. Įstaigos darbuotojams skyrė priemokas už padidėjusį darbo krūvį. Įstaigos auditą atlikęs Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Centralizuoto vidaus audito skyrius nustatė, kad nuo 2021 m. balandžio mėn. iki 2021 m. rugsėjo mėn. Įstaigos darbuotojams buvo išmokėta 11 302,25 Eur, – tai viršija Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 2 dalyje nustatytus dydžius. Įstaiga, prašydama iš pareiškėjo priteisti 11 302,25 Eur turtinę žalą, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos, kuri Įstaigos prašymą tenkino. Pareiškėjas su šiuo sprendimu nesutiko, todėl kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti, kad Įstaigos reikalavimas atlyginti minėtą turtinę žalą yra nepagrįstas, nes, jo teigimu, galioję įstatymai nenumatė jokio kito būdo teisingai atlyginti Įstaigos darbuotojams už COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) pandemijos metu jų atliktą darbą. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai pareiškėjo ieškinio ir apeliacinio skundo netenkino, motyvuodami iš esmės tuo, kad apmokėjimas už COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) pandemijos metu padidėjusį Įstaigos darbuotojų darbo krūvį turėjo atitikti įstatymų keltus reikalavimus ir pareiga tai kontroliuoti teko Įstaigos vadovui, t. y. pareiškėjui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. rugsėjo 11 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pateiktą kasacinį skundą, motyvuodamas tuo, kad kasaciniame skunde neformuluojami tokie teisės klausimai, kurie atitiktų civilinį procesą reglamentuojančiame įstatyme nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus.
2. Pareiškėjo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
2.1. Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatyti maksimalūs darbuotojams mokamų priemokų dydžiai buvo viršyti dėl to, kad Įstaigos darbuotojų atlikto darbo apimtis viršijo įprastinį darbo krūvį dėl ypatingų ir neišvengiamų įstaigoje susiklosčiusių COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) aplinkybių. Pareiškėjo teigimu, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą biudžetinių įstaigų darbuotojams mokamo darbo užmokesčio priemokos negalėjo viršyti nustatytų maksimalių mokamų priemokų dydžio ribų, nepriklausomai nuo darbuotojų darbo masto padidėjimo apimties ir priežasčių, ir kitokio teisinio mechanizmo teisingai atlyginti darbuotojams už jų atliktą darbą įstatymai nenumatė. Taip, pasak pareiškėjo, buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas, apimantis, be kita ko, teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo, teisingumo imperatyvus. Be to, ginčijamas teisinis reguliavimas, lėmęs tai, kad su biudžetinės įstaigos darbuotojais už jų atliktą darbą nebuvo galima atsiskaityti visa apimtimi, pareiškėjo manymu, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai inter alia kiekvieno žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.
2.2. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime prieštaravusiomis Konstitucijai pripažino tokias Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos įstatymo nuostatas, kurios ribojo vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties metu, taip pat už papildomų užduočių atlikimą viršijant nustatytą darbo laiko trukmę išmokamų priemokų dydį, jei jos kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Vidaus tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Pareiškėjo manymu, situacija, susidariusi dėl Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 ir 2 dalyse įtvirtinto teisinio reguliavimo, buvo iš esmės analogiška tai, kurios konstitucingumą Konstitucinis Teismas nagrinėjo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime.
II
Suinteresuoto asmens atstovės argumentai
3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovės Seimo narės Monikos Ošmianskienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijai.
Suinteresuoto asmens atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.
3.1. Suinteresuoto asmens atstovės manymu, vien tai, kad Įstatyme nėra įvardijama konkreti priežastis, dėl kurios galėtų būti mokama priemoka už papildomą darbo krūvį, kai yra padidėjęs darbų mastas, savaime nesuponuoja, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nebuvo užtikrinamas teisingas apmokėjimas už darbą. Kaip nustatyta Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte, už papildomą darbo krūvį, kai yra padidėjęs darbų mastas, atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, bet neviršijama nustatyta darbo laiko trukmė, darbuotojui gali būti mokama iki 30 procentų pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio priemoka. Kitaip tariant, už darbo krūvį, padidėjusį dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) pandemijos, biudžetinių įstaigų darbuotojams buvo kompensuojama bendra tvarka.
Suinteresuoto asmens atstovės teigimu, minėtos priemokos dydis buvo objektyvus ir proporcingas, atsižvelgiant į tai, kiek realiai gali būti padidinama darbuotojo darbo apimtis per tą pačią nustatytą darbo laiko trukmę. Be to, atsiradus kitų aplinkybių, nurodytų Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 dalyje, galėjo būti mokamos ir kitos priemokos. Suinteresuoto asmens atstovė atkreipia dėmesį į tai, kad Įstatyme buvo įtvirtintas atskiras teisinis reguliavimas, pagal kurį biudžetinių įstaigų darbuotojai galėjo gauti papildomą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, t. y. tokį darbą, kai buvo viršijama nustatyta darbo laiko trukmė.
3.2. Suinteresuoto asmens atstovė pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, kuriuo remiasi pareiškėjas, nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje nėra aktualus, nes jame atskleisti konstituciniai reikalavimai, taikytini teisiniam reguliavimui, kuriuo nustatomas apmokėjimas valstybės tarnautojams už darbą, dirbamą viršijant nustatytą darbo laiko trukmę, o šioje konstitucinės justicijos byloje ginčas kilo dėl teisinio reguliavimo, pagal kurį biudžetinės įstaigos darbuotojams buvo apmokama už papildomą darbą, dirbtą neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
4. Seimas 2017 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymą, kuris buvo ne kartą keičiamas ir (arba) pildomas, inter alia Seimo 2019 m. gruodžio 5 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų ir komisijų narių darbo apmokėjimo įstatymo Nr. XIII-198 pakeitimo įstatymu, su išimtimis įsigaliojusiu 2020 m. sausio 1 d., kuriuo jis buvo išdėstytas nauja redakcija ir pakeistas jo pavadinimas. Įstatymas (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) pildomas, inter alia Seimo 2020 m. gruodžio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo Nr. XIII-198 1, 5, 7, 9, 10, 11, 12, 16 straipsnių ir 1, 2, 3, 4, 5 priedų pakeitimo įstatymu, su išimtimi įsigaliojusiu 2021 m. sausio 1 d., kuriuo, be kita ko, buvo įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas. Įstatymas (2019 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) buvo dar kartą išdėstytas nauja redakcija Seimo 2023 m. gruodžio 14 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo Nr. XIII-198 pakeitimo įstatymu, kuris (su išimtimis) įsigaliojo 2024 m. sausio 1 d.
5. Įstatymas nustatė valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų, finansuojamų iš valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir kitų valstybės įsteigtų pinigų fondų lėšų, darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo apmokėjimo sąlygas ir dydžius, materialines pašalpas, darbuotojų pareigybių lygius ir grupes, kasmetinį veiklos vertinimą, taip pat įstatymų pagrindais sudarytų komisijų (grupių, tarybų, Teisėjų garbės teismo, darbo arbitražo), finansuojamų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų, pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų ir narių atlygį už darbą (1 straipsnio „Įstatymo paskirtis ir taikymas“ 1 dalis (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija)).
Taigi Įstatyme buvo nustatytos, be kita ko, biudžetinių įstaigų, t. y. įstaigų, kurios finansuojamos iš valstybės, savivaldybių biudžetų, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir kitų valstybės įsteigtų pinigų fondų lėšų, darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos ir dydžiai.
6. Įstatymo 5 straipsnio „Darbo užmokestis ir darbo apmokėjimo sistema“ (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta, kad:
„1. Biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokestį sudaro:
1) pareiginė alga (pastovioji ir kintamoji dalys arba tik pastovioji dalis, jeigu šio įstatymo nustatyta tvarka kintamoji dalis nenustatyta);
Taigi, pagal Įstatymo 5 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 dalį, biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokestį sudarė pareiginės algos pastovioji ir kintamoji dalys (arba tik pastovioji dalis, kai kintamoji dalis šio įstatymo nustatytais atvejais nebuvo skiriama), taip pat priemokos, premijos bei papildomas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą, budėjimą.
6.1. Biudžetinės įstaigos darbuotojų pareigybių sąraše esančių pareigybių pareiginės algos pastoviosios dalies nustatymo kriterijai (išsilavinimas, profesinio ir (ar) vadovaujamo darbo patirtis, veiklos sudėtingumas, darbo krūvis, atsakomybės lygis, papildomų įgūdžių ar žinių, svarbių einamoms pareigoms, turėjimas ir pan.) buvo detalizuojami darbo apmokėjimo sistemoje (Įstatymo 5 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 3 dalis).
6.2. Pagal Įstatymo 7 straipsnį „Pareiginės algos pastovioji dalis“, biudžetinių įstaigų darbuotojų, išskyrus darbininkus, pareiginės algos pastovioji dalis buvo nustatoma pareiginės algos koeficientais (1 dalis), kuriuos pagal darbo apmokėjimo sistemoje numatytus kriterijus ir koeficientų dydžius nustatydavo į pareigas priimantis asmuo (10 dalis (2021 m. lapkričio 25 d. redakcija)).
6.3. Įstatymo 9 straipsnio „Pareiginės algos kintamoji dalis“ (2021 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta, kad biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos kintamosios dalies dydis priklauso nuo jų praėjusių metų veiklos vertinimo pagal nustatytas metines užduotis, siektinus rezultatus ir jų vertinimo rodiklius bei gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Pareiginės algos kintamoji dalis galėjo siekti iki 40 procentų pareiginės algos pastoviosios dalies (Įstatymo 9 straipsnio (2021 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalis), o konkrečius pareiginės algos kintamosios dalies procentinius dydžius pagal biudžetinės įstaigos darbo apmokėjimo sistemą nustatydavo į pareigas priimantis asmuo (Įstatymo 9 straipsnio (2021 m. lapkričio 25 d. redakcija) 6 dalis).
6.4. Taigi Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje, 10 dalyje (2021 m. lapkričio 25 d. redakcija) buvo nustatyta, kad konkrečius biudžetinės įstaigos darbuotojų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus, remdamasis darbo apmokėjimo sistemoje numatytais kriterijais, nustatydavo į pareigas priimantis asmuo. Pagal Įstatymo 9 straipsnio (2021 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2, 6 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą, biudžetinės įstaigos darbuotojai galėjo gauti pareiginės algos kintamąją dalį, kuri buvo skiriama atsižvelgiant į jų praėjusių metų veiklos vertinimo rezultatus; konkrečius pareiginės algos kintamosios dalies procentinius dydžius, kurie negalėjo viršyti 40 procentų pareiginės algos pastoviosios dalies, pagal biudžetinės įstaigos darbo apmokėjimo sistemą nustatydavo į pareigas priimantis asmuo.
7. Kaip minėta, pagal Įstatymo 5 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 dalį, biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokesčio dalis buvo priemokos (2 punktas). Priemokų rūšis, jų dydžius ir skyrimo sąlygas reglamentavo Įstatymo 10 straipsnis „Priemokos“ (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija), kurio 1 ir 2 dalių nuostatas tiek, kiek nurodyta, ginčija pareiškėjas. Jame buvo nustatyta:
„1. Biudžetinės įstaigos darbuotojui, atsižvelgiant į atliekamų funkcijų ar užduočių sudėtingumą, mastą ir pobūdį, gali būti skiriamos šios priemokos:
1) už papildomą darbo krūvį, kai yra padidėjęs darbų mastas, atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, bet neviršijama nustatyta darbo laiko trukmė;
2) už pavadavimą, kai raštu pavedama laikinai atlikti kito darbuotojo pareigybei nustatytas funkcijas;
3) už papildomų funkcijų ar užduočių, nenustatytų pareigybės aprašyme ir suformuluotų raštu, vykdymą;
2. Šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytos priemokos gali siekti iki 30 procentų pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio ir gali būti skiriamos ne ilgiau kaip iki kalendorinių metų pabaigos. Šių priemokų ir pareiginės algos kintamosios dalies suma negali viršyti 60 procentų nustatytos pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta priemoka gali siekti iki 20 procentų pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio ir gali būti skiriama iki darbo, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, pabaigos. Nacionalinių ir valstybinių kultūros ir meno įstaigų vadovams ir atlikėjams priemokų ir pareiginės algos kintamosios dalies suma negali viršyti 160 procentų nustatytos pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio, neįskaičiuojant priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų.
7.1. Pagal Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 dalį, biudžetinių įstaigų darbuotojams, atsižvelgiant į atliekamų funkcijų ar užduočių sudėtingumą, mastą ir pobūdį, galėjo būti skiriamos keturių rūšių priemokos:
‒ priemoka už papildomą darbo krūvį, kai yra padidėjęs darbų mastas, atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, bet neviršijama nustatyta darbo laiko trukmė (toliau – priemoka už papildomą darbo krūvį), biudžetinių įstaigų darbuotojams galėjo būti skiriama, jeigu biudžetinės įstaigos darbuotojo darbų mastas buvo padidėjęs, biudžetinės įstaigos darbuotojas atliko pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir nustatyta darbo laiko trukmė nebuvo viršijama (1 dalies 1 punktas);
‒ priemoka už pavadavimą, kai raštu pavedama laikinai atlikti kito darbuotojo pareigybei nustatytas funkcijas (toliau – priemoka už pavadavimą), biudžetinės įstaigos darbuotojui galėjo būti skiriama, jeigu jam buvo pavedama atlikti kito darbuotojo pareigybei nustatytas funkcijas, šis pavedimas buvo laikinas ir suformuluotas raštu (1 dalies 2 punktas);
‒ priemoka už papildomų funkcijų ar užduočių, nenustatytų pareigybės aprašyme ir suformuluotų raštu, vykdymą (toliau – priemoka už papildomų funkcijų ar užduočių vykdymą) biudžetinės įstaigos darbuotojui galėjo būti skiriama, jeigu jam buvo pavedama vykdyti tokias funkcijas ar užduotis, kurios nebuvo nustatytos jo pareigybės aprašyme, ir toks pavedimas buvo įformintas raštu (1 dalies 3 punktas);
‒ priemoka už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, biudžetinės įstaigos darbuotojui galėjo būti skiriama, jeigu jam karantino metu nebuvo taikomi specialiuose įstatymuose nustatyti darbo apmokėjimo dydžiai (1 dalies 4 punktas, 3 dalis).
7.2. Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 2 dalyje buvo nustatytos šios nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualios maksimalios šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priemokų ribos:
‒ priemoka už papildomą darbo krūvį, priemoka už pavadavimą ir priemoka už papildomų funkcijų ar užduočių vykdymą galėjo siekti iki 30 procentų pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio; šių priemokų (vienos ar kelių, jei buvo skirta daugiau nei viena) ir pareiginės algos kintamosios dalies suma negalėjo viršyti 60 procentų nustatytos pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio;
‒ priemoka už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, galėjo siekti iki 20 procentų pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio.
7.3. Taigi, ginčijamą Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 dalį aiškinant kartu su šio straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, darytina išvada, kad biudžetinių įstaigų darbuotojams, atsižvelgiant į atliekamų funkcijų ar užduočių sudėtingumą, mastą ir pobūdį, galėjo būti skiriamos priemokos, kurių dydžiai buvo ribojami priklausomai nuo skiriamos priemokos rūšies: priemoka už papildomą darbo krūvį, priemoka už pavadavimą ir priemoka už papildomų funkcijų ar užduočių vykdymą galėjo siekti iki 30 procentų pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio; šių priemokų (vienos ar kelių, jei buvo skirta daugiau nei viena) ir pareiginės algos kintamosios dalies suma negalėjo viršyti 60 procentų nustatytos pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio; priemoka už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, galėjo siekti iki 20 procentų pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio.
8. Kaip minėta, pagal Įstatymo 5 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 dalį, biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokesčio dalis buvo papildomas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą, budėjimą (3 punktas), taip pat premijos (4 punktas).
8.1. Mokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą, budėjimą dydžiai ir sąlygos buvo reglamentuoti Įstatymo 11 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2 dalyse, o šio straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad vietoje papildomo mokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis ar viršvalandinį darbą biudžetinės įstaigos darbuotojas gali pasirinkti gauti papildomas kasmetines atostogas.
Vadinasi, pagal Įstatymo 11 straipsnį (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija), biudžetinių įstaigų darbuotojams turėjo būti papildomai apmokama arba kompensuojama papildomu poilsio laiku už inter alia darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą.
8.2. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad biudžetinių įstaigų darbuotojams, neviršijant biudžetinės įstaigos darbo užmokesčiui skirtų lėšų, gali būti skiriamos premijos, inter alia darbuotojui atlikus vienkartines biudžetinės įstaigos veiklai ypač svarbias užduotis (1 punktas), labai gerai įvertinus biudžetinės įstaigos darbuotojo veiklą (2 punktas).
Pagal šio straipsnio 2 dalį, biudžetinės įstaigos darbuotojui premija negalėjo būti skiriama daugiau kaip kartą per metus (išskyrus Įstatyme nurodytų kultūros ir meno įstaigų atlikėjus), o premijos dydis negalėjo viršyti darbuotojui nustatytos pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio.
8.3. Taigi, pagal Įstatymo 5 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 dalies 3, 4 punktuose, 11 straipsnyje (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija), 12 straipsnio 1 dalies (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2 punktuose, 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, papildomas mokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą, budėjimą, taip pat premijos buvo sudedamoji biudžetinės įstaigos darbuotojo darbo užmokesčio dalis, bet galėjo būti skiriamos tik esant Įstatyme nustatytoms sąlygoms.
9. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinant pareiškėjo ginčijamą tiek, kiek jo nurodyta, Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 ir 2 dalyse įtvirtintą ir su juo susijusį Įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad:
‒ Įstatymu inter alia buvo nustatytos biudžetinių įstaigų, t. y. įstaigų, kurios finansuojamos iš valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir kitų valstybės įsteigtų pinigų fondų lėšų, darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos ir dydžiai, taip pat įtvirtinta, kad biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokestį sudaro pareiginės algos pastovioji ir kintamoji dalys (o tam tikrais Įstatymo nustatytais atvejais – tik pastovioji dalis), taip pat jiems galėjo būti mokamos priemokos, premijos ir buvo papildomai mokama (arba kompensuojama) už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą bei budėjimą;
‒ biudžetinių įstaigų darbuotojams, atsižvelgiant į atliekamų funkcijų ar užduočių sudėtingumą, mastą ir pobūdį, galėjo būti skiriamos keturių rūšių priemokos – priemoka už papildomą darbo krūvį, priemoka už pavadavimą, priemoka už papildomų funkcijų ar užduočių vykdymą ir priemoka už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų;
‒ biudžetinių įstaigų darbuotojams skiriamos priemokos buvo ribojamos: priemoka už papildomą darbo krūvį, priemoka už pavadavimą ir priemoka už papildomų funkcijų ar užduočių vykdymą negalėjo viršyti 30 procentų pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio, o šių priemokų (vienos ar kelių, jei buvo skirta daugiau nei viena) ir pareiginės algos kintamosios dalies suma negalėjo viršyti 60 procentų nustatytos pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio; priemoka už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, negalėjo viršyti 20 procentų pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio.
II
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
10. Šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tiriama Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2 dalių tiek, kiek pagal jas biudžetinės įstaigos darbuotojui skiriamų priemokų suma negalėjo viršyti nustatyto dydžio, atitiktis Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
11. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; jo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose; tai itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug tarpusavyje susijusių imperatyvų; juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant.
11.1. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą pažymėta ir tai, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2024 m. balandžio 24 d. nutarimai); asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (inter alia 2013 m. gegužės 30 d., 2017 m. sausio 25 d., 2024 m. balandžio 24 d. nutarimai).
11.2. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas yra neatsiejamas nuo teisingumo imperatyvo (inter alia 2003 m. lapkričio 17 d., 2013 m. sausio 25 d., 2023 m. kovo 15 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2016 m. spalio 27 d., 2023 m. kovo 15 d. nutarimai). Teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2023 m. kovo 15 d. nutarimai).
12. Minėta, kad pareiškėjas abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi, be kita ko, Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta:
12.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, inter alia jos nuostatą „[K]iekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, yra pažymėjęs, jog asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku (inter alia 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. balandžio 30 d., 2022 m. spalio 12 d. nutarimai).
Be to, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra susijusi su konstituciniu teisingumo principu ir reiškia asmens teisę gauti tokį apmokėjimą už darbą, kuris būtų teisingas atsižvelgiant inter alia į jo atliekamo darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, tenkančią atsakomybę už tų funkcijų vykdymą, einamų pareigų ypatumus, asmens profesinį lygį, kvalifikaciją (inter alia 2013 m. liepos 1 d., 2019 m. gegužės 29 d., 2022 m. liepos 7 d. nutarimai).
12.2. Atskleisdamas konstitucinės žmogaus teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą turinį, Konstitucinis Teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad oficialiosios konstitucinės valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos visiems iš valstybės (savivaldybės) biudžeto atlyginimą gaunantiems asmenims (2007 m. kovo 20 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Atsižvelgiant į tai, paminėtinos šios nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualios doktrininės nuostatos (suformuluotos inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2015 m. rugsėjo 29 d., 2016 m. spalio 27 d. nutarimuose):
‒ kadangi valstybės tarnautojų profesinė veikla atlyginama iš valstybės (savivaldybės) biudžeto, jame turi būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui;
‒ įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą; nėra negalima nei tokia sistema, kai nustatoma fiksuoto dydžio alga, nei tokia sistema, kai nustatomos minimali ir maksimali algos atitinkamoms pareigoms, nei tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis; darbo užmokestį gali sudaryti ir kelios sudedamosios dalys; atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, įstatymų leidėjas taip pat turi diskreciją nustatyti vienos ar kelių darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus;
– įstatymų leidėjas, turintis plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą, inter alia nustatyti valstybės tarnautojų atlyginimo sudedamąsias dalis, neprivalo nustatyti tokių sudedamųjų dalių kaip priedai ir (arba) priemokos; nustatęs tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį priedai ir (arba) priemokos yra valstybės tarnautojams mokamo atlyginimo sudedamosios dalys, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti maksimalius jų (ar jų sumos) dydžius; įgyvendindamas šią diskreciją, įstatymų leidėjas turi paisyti iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies kylančio reikalavimo užtikrinti valstybės tarnautojų teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą: negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį už tam tikrą darbą valstybės tarnautojui būtų nemokama arba būtų apmokama neteisingai;
– aiškūs kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbą dydis (darbo užmokestis), yra esminis teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas.
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. spalio 27 d. nutarime pagal Konstituciją netoleruotinu pripažino tokį valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo teisinį reguliavimą, pagal kurį valstybės tarnautojams už papildomą darbą, vykdomą neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, galėtų būti apmokama taip pat, kaip už darbą viršijant nustatytą darbo laiko trukmę, inter alia tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį valstybės tarnautojų atlyginimo sudedamoji dalis – apmokėjimas už tam tikrą papildomą darbą (inter alia už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą), vykdomą neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, savo dydžiu galėtų prilygti pagrindinei atlyginimo daliai, juolab ją viršyti.
12.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniai reikalavimai, kurių privalu paisyti reguliuojant darbo apmokėjimo iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų santykius, kyla ir iš Konstitucijos nuostatų, kuriose įtvirtinti konstituciniai Seimo ir Vyriausybės įgaliojimai viešųjų finansų srityje; valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšos, skiriamos iš jo išlaikomų įstaigų, per kurias įgyvendinamos įvairios valstybės funkcijos, darbuotojų darbui apmokėti, sudaro reikšmingą valstybės (savivaldybės) biudžeto išlaidų dalį; šias išlaidas lemiantys valstybės finansiniai įsipareigojimai, susiję su šių darbuotojų darbo apmokėjimu, laikytini esminiais turtiniais valstybės įsipareigojimais; iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 128 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurią sprendimus dėl valstybės esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu (aiškinamos kitų Seimo ir Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų viešųjų finansų srityje kontekste), įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatyme nustatyti esmines asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygas, lemiančias jų darbo užmokestį (kaip antai darbo apmokėjimo sistemą, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, kriterijus, nuo kurių turėtų priklausyti darbo užmokestis, jų įtaką darbo užmokesčiui) (2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 128 straipsnio 2 dalies, kyla reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti (inter alia 2007 m. liepos 5 d., 2018 m. kovo 8 d., 2019 m. birželio 7 d. nutarimai).
13. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, 128 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą asmenų, atlyginimą gaunančių iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sistemą, gali nustatyti, kad priemokos yra šių asmenų darbo užmokesčio (apmokėjimo už darbą) sudedamoji dalis; tai, be kita ko, reiškia, kad įstatymų leidėjas, siekdamas inter alia atsakingai ir racionaliai naudoti valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšas, gali nustatyti šių priemokų (ar jų sumos, jei skiriama daugiau nei vienos rūšies priemoka) apribojimus. Šiame kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas apribojimus, yra saistomas inter alia iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, teisingumo imperatyvus, kylančių reikalavimų, suponuojančių, be kita ko, tai, kad įstatyme nustatyta asmenų, atlyginimą gaunančių iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sistema turi būti sureguliuota tokiu būdu, kad užtikrintų šiems asmenims teisingą, inter alia atsižvelgiant į atliekamo darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, einamų pareigų ypatumus, atlyginimą už darbą.
III
Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių
atlygio už darbą įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2 dalių
atitikties Konstitucijai vertinimas
14. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tiriama, ar Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2 dalių nuostatos tiek, kiek pagal jas, pasak pareiškėjo, biudžetinės įstaigos darbuotojui skiriamų priemokų suma negalėjo viršyti nustatyto dydžio, neprieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
15. Pareiškėjo teigimu, Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį biudžetinių įstaigų darbuotojams mokami priemokų dydžiai negalėjo viršyti šiame įstatyme nustatytų ribų, nepriklausomai nuo darbo masto padidėjimo apimties ir priežasčių, ir kitokio teisinio mechanizmo atlyginti už jų faktiškai atliktą darbą įstatymai nenumatė, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai inter alia kiekvieno žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui.
16. Sprendžiant dėl Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2 dalių tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai inter alia kiekvieno žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant; neatsiejami šio principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas, teisinis saugumas, konstitucinis teisingumo principas;
– konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą inter alia užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; konstitucinis teisingumo principas gali būti įgyvendintas užtikrinant inter alia tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos;
‒ Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra susijusi su konstituciniu teisingumo principu ir reiškia asmens teisę gauti tokį apmokėjimą už darbą, kuris būtų teisingas atsižvelgiant inter alia į jo atliekamo darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, tenkančią atsakomybę už tų funkcijų vykdymą, einamų pareigų ypatumus, asmens profesinį lygį, kvalifikaciją; aiškūs kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbą dydis (darbo užmokestis), yra esminis teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas;
‒ konstituciniai reikalavimai, kurių privalu paisyti reguliuojant darbo apmokėjimo iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų santykius, kyla ir iš Konstitucijos nuostatų, kuriose įtvirtinti konstituciniai Seimo ir Vyriausybės įgaliojimai viešųjų finansų srityje; valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšos, skiriamos iš jo išlaikomų įstaigų, per kurias įgyvendinamos įvairios valstybės funkcijos, darbuotojų darbui apmokėti, sudaro reikšmingą valstybės (savivaldybės) biudžeto išlaidų dalį; šias išlaidas lemiantys valstybės finansiniai įsipareigojimai, susiję su šių darbuotojų darbo apmokėjimu, laikytini esminiais turtiniais valstybės įsipareigojimais; iš Konstitucijos kyla reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti.
Taip pat minėta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, 128 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą asmenų, atlyginimą gaunančių iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sistemą, gali nustatyti, kad priemokos yra šių asmenų darbo užmokesčio (apmokėjimo už darbą) sudedamoji dalis; tai, be kita ko, reiškia, kad įstatymų leidėjas, siekdamas inter alia atsakingai ir racionaliai naudoti valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšas, gali nustatyti šių priemokų (ar jų sumos, jei skiriama daugiau nei vienos rūšies priemoka) apribojimus; šiame kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas apribojimus, yra saistomas inter alia iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, teisingumo imperatyvus, kylančių reikalavimų, suponuojančių, be kita ko, tai, kad įstatyme nustatyta asmenų, atlyginimą gaunančių iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sistema turi būti sureguliuota tokiu būdu, kad užtikrintų šiems asmenims teisingą, inter alia atsižvelgiant į atliekamo darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, einamų pareigų ypatumus, atlyginimą už darbą.
17. Minėta, kad pagal pareiškėjo ginčijamą tiek, kiek jo nurodyta, Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 ir 2 dalyse įtvirtintą ir su juo susijusį Įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą:
‒ Įstatymu inter alia buvo nustatytos biudžetinių įstaigų, t. y. įstaigų, kurios finansuojamos iš valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir kitų valstybės įsteigtų pinigų fondų lėšų, darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos ir dydžiai, taip pat įtvirtinta, kad biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokestį sudaro pareiginės algos pastovioji ir kintamoji dalys (o tam tikrais Įstatymo nustatytais atvejais – tik pastovioji dalis), taip pat jiems galėjo būti mokamos priemokos, premijos ir buvo papildomai mokama (arba kompensuojama) už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą bei budėjimą;
‒ biudžetinių įstaigų darbuotojams, atsižvelgiant į atliekamų funkcijų ar užduočių sudėtingumą, mastą ir pobūdį, galėjo būti skiriamos keturių rūšių priemokos – priemoka už papildomą darbo krūvį, priemoka už pavadavimą, priemoka už papildomų funkcijų ar užduočių vykdymą ir priemoka už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų;
‒ biudžetinių įstaigų darbuotojams skiriamos priemokos buvo ribojamos: priemoka už papildomą darbo krūvį, priemoka už pavadavimą ir priemoka už papildomų funkcijų ar užduočių vykdymą negalėjo viršyti 30 procentų pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio, o šių priemokų (vienos ar kelių, jei buvo skirta daugiau nei viena) ir pareiginės algos kintamosios dalies suma negalėjo viršyti 60 procentų nustatytos pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio; priemoka už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, negalėjo viršyti 20 procentų pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio.
17.1. Vadinasi, įstatymų leidėjas, Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatydamas, kad iš valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamas biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokestis (atlyginimas) susideda iš pareiginės algos (kurią sudaro pastovioji ir kintamoji dalys arba tik pastovioji dalis) ir kitų darbo užmokesčio (atlyginimo) sudedamųjų dalių – priemokų, mokėjimų už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą, budėjimą, taip pat premijų, įgyvendino savo iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, 128 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančią diskreciją.
17.2. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, ginčijamame teisiniame reguliavime įtvirtindamas aiškius ir objektyvius priemokų skyrimo kriterijus bei sąlygas, kaip antai, atliekamų funkcijų ar užduočių mastas, pobūdis, taip pat nustatydamas konkrečius su pareiginės algos pastoviąja ir kintamąja dalimis susietus dydžius, kuriais buvo ribojamos priemokos ar jų suma (jei tuo pačiu metu buvo skirta daugiau nei vienos rūšies priemoka), tinkamai įgyvendino konstitucinius reikalavimus, kylančius, be kita ko, iš Konstitucijos nuostatų, kuriose įtvirtinti konstituciniai Seimo įgaliojimai viešųjų finansų srityje, ir kurių privalu paisyti reguliuojant darbo apmokėjimo iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų santykius.
17.3. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, Įstatyme nustatydamas, kad biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokestį sudarė pareiginės algos pastovioji ir kintamoji dalys (arba tik pastovioji dalis, kai kintamoji dalis šio įstatymo nustatytais atvejais nebuvo skiriama), taip pat priemokos, premijos bei papildomas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą, budėjimą, paisė iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, inter alia jos nuostatos „[K]iekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“ kylančių reikalavimų, taip pat iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų ir taip sudarė sąlygas, kad biudžetinių įstaigų darbuotojams būtų teisingai, inter alia atsižvelgiant į jų atliekamo darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, einamų pareigų ypatumus, atlyginama už darbą. Vadinasi, priešingai, nei nurodo pareiškėjas, nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2 dalyse buvo nustatytas teisinis reguliavimas, nenumatęs galimybės biudžetinės įstaigos darbuotojui, nepriklausomai nuo darbo masto padidėjimo apimties ir priežasčių, teisingai atlyginti už jo faktiškai atliktą darbą.
18. Konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas turimą diskreciją nustatyti biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo sistemą, inter alia nustatydamas, kad biudžetinių įstaigų darbuotojams skiriamos priemokos buvo ribojamos tam tikrais dydžiais, nepažeidė iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, 128 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų ir taip sudarė sąlygas, kad biudžetinių įstaigų darbuotojams būtų teisingai atlyginama už darbą, inter alia atsižvelgiant į jų atliekamo darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, einamų pareigų ypatumus.
19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1 ir 2 dalys tiek, kiek pagal jas biudžetinės įstaigos darbuotojui skiriama priemoka ar priemokų suma buvo ribojama, neprieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gruodžio 23 d. redakcija; TAR, 2020-12-29, Nr. 28983) 1, 2 dalys tiek, kiek pagal jas biudžetinės įstaigos darbuotojui skiriama priemoka ar priemokų suma buvo ribojama, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai Tomas Davulis
Gintaras Goda
Aurelijus Gutauskas
Giedrė Lastauskienė
Vytautas Mizaras
Algis Norkūnas
Daiva Petrylaitė
Janina Stripeikienė
Stasys Šedbaras